Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 302¹⁷, 302²¹ straipsnių nuostatomis, prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą bei Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, panaikinti jam pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą trejiems metams, arba šią nuobaudą sušvelninti, nustatant trumpesnį specialiosios teisės atėmimo laiką.

Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su skundžiamų nutarimo ir nutarties dalimi dėl jo veikos atitikties ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymiams, tačiau mano, kad apylinkės ir apygardos teismai, netaikydami ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, padarė esminių ATPK 30¹, 31 straipsnių, 130 straipsnio 1 dalies pažeidimų, kurie turėjo įtakos iš dalies neteisėtų nutarimo ir nutarties priėmimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, o būtent teisingo sprendimo priėmimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Dėl to teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Dėl to teismai, individualizuodami teisės pažeidėjams skiriamas nuobaudas, turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama švelnesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji arba visai neskiriama administracinė nuobauda, iš esmės sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Byloje nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos ar ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos, įtvirtinančios galimybę administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui skirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, ar paskirti kitą nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, ar visai neskirti nuobaudos. Pagal teismų praktiką teisinga yra tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri vertinant pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-42-2013). Iš teismų praktikos matyti, kad ATPK 30¹ straipsnis yra taikomas, kai administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys nevengia atsakomybės, pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atlygina padarytą žalą, kai jų asmenybės apibūdinamos teigiamai.

Pareiškėjas pažymi, kad asmens neprisipažinimas padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas teismų praktikoje nėra vertinamas kaip kliūtis taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. AT-8-2013, 2AT-42-2013, 2AT-3-2014). Šioje byloje apylinkės ir apygardos teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nenustatydami jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau teismų išvada, kad nėra jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepagrįsta. Jis nuo pat tyrimo pradžios tiek dėl eismo įvykio, tiek dėl pasitraukimo iš įvykio vietos davė nuoseklius, išsamius ir teisingus parodymus, kurių turinys nei tyrimo, nei nagrinėjant bylą teisme nekito, todėl tai turėjo būti įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuoširdus gailėjimasis ir padėjimas išaiškinti pažeidimą, tačiau to nebuvo padaryta. Aplinkybės, kad jis neigė veikęs tiesiogine tyčia, turėjęs tikslą išvengti teisinės atsakomybės, pareiškėjo nuomone, nepaneigia galimybės jo pozityvų, tiesų objektyvių aplinkybių pripažinimą vertinti kaip prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Juolab kad apygardos teismas nutartyje pripažino, kad pažeidimas atskleistas ne be pažeidėjo bendradarbiavimo, o tai pagal teismų praktiką yra esminė aplinkybė šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-10-2014). Pareiškėjas nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis nepripažino dviejų subjektyvių veikos požymių tyčios ir kaltės, nes kaltės išraiška ATPK 130 straipsnio 1 dalyje aprašytos administracinio teisės pažeidimo sudėtyje yra tyčia.

Pareiškėjas nurodo, kad apygardos teismas neteisingai aiškino ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo fakultatyvųjį požymį, t. y. tikslą išvengti atsakomybės, ir padarė byloje surinktais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad šis tikslas yra nustatytas. Ši išvada grindžiama tuo, kad pažeidimo paaiškėjimas buvo nulemtas aplinkybės, jog pablogėjo nukentėjusiojo sveikata, ir šis veiksnys lėmė jam būtinybę pripažinti faktines įvykio aplinkybes. Priešingai nei teigiama apygardos teismo nutartyje, byloje yra duomenų, kad, pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, jis siekė ne išvengti atsakomybės, o suteikti medicinos pagalbą nukentėjusiajam. Šiuos teiginius patvirtina jo veiksmai. Po įvykio jis nuvežė nukentėjusįjį namo, o ėmęs įtarti kaklo traumą –apžiūrai į ambulatoriją. Pasirūpinęs nukentėjusiuoju, jis iškvietė policijos pareigūnus. Vien tai, kad nukentėjusiojo sveikata pablogėjo, nepaneigia to, kad jis veikė gera valia, o ne siekė išvengti atsakomybės. Byloje esantys duomenys rodo, kad jis iš įvykio vietos skubiai nepasišalino, teisinės atsakomybės nevengė, neneigė savo kaltės dėl eismo įvykio, bendradarbiavo su tyrėjais, rūpinosi nukentėjusiuoju, nesistengė nuslėpti įvykio pėdsakų. Antai įvykio vietoje jis iš karto sustojo ir pradėjo rūpintis nukentėjusiuoju, iš įvykio vietos kartu su juo išvyko tik praėjus 10–15 min. ir tik po daugkartinių nukentėjusiojo teiginių, kad jis rimtesnių kūno sužalojimų, kurių, beje, nesimatė, nepatyrė. Po to, kai su nukentėjusiuoju išvyko iš įvykio vietos, jis nesislėpė, būtent jo sprendimu (praėjus apie 30 min. po įvykio) su nukentėjusiuoju ir jo sutuoktine grįžo į įvykio vietą, jis pats iškvietė medikus ir policijos pareigūnus, kuriems išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes. Nukentėjusiojo nedarbingumo metu jis šiuo rūpinosi, teikė pagalbą. Anot pareiškėjo, neteisingą sprendimą dėl to, kaip elgtis po eismo įvykio, nulėmė situacijos sukeltas stresas ir paties nukentėjusiojo aktyvi pozicija dėl to, kad jis jaučiasi gerai, nors, kaip jis pats suprato vėliau, tokią nukentėjusiojo poziciją lėmė šoko būsena.

Pareiškėjas pažymi, kad, priimant sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo, konstatuota, jog jis kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, savanoriškai ir visiškai atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o teismas nematė pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą, nors nukentėjusysis ir buvo sužalotas pareiškėjui naudojantis specialia teise. Nukrypdamas nuo teismų praktikos apygardos teismas šių aplinkybių nevertino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013). Be to, apygardos teismas, spręsdamas dėl galimybės jam taikyti ATPK 30¹ straipsnį, nepagrįstai jo argumentą, kad teisė vairuoti transporto priemones jam būtina dėl darbinės ir šeiminės veiklos, vertino atskirai nuo kitų argumentų, visiškai nevertino jo argumento, susijusio su visuomeninio pobūdžio neatlygintina veikla (vadovavimu ledo ritulio klubui).

Pareiškėjas teigia, kad per dvidešimt metų vairavimo praktikos nėra padaręs nė vieno Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo, darboviečių apibūdinamas labai gerai, yra įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, penkiolika metų dirba prokuratūros sistemoje ir trejus metus dėsto aukštojoje neuniversitetinėje mokymo įstaigoje, kurioje yra (duomenys neskelbtini); jis augina, auklėja ir rūpinasi (duomenys neskelbtini) mažamečiais vaikais, todėl išvardytų aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai, kad jis sugeba kritiškai vertinti savo elgesį, yra pakankamai aukšto sąmoningumo lygio, nevengia atsakomybės už savo veiksmus ir neturi polinkio elgtis neteisėtai ar negerbti bendro gyvenimo taisyklių.