Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-05 · Administracinė byla Nr. I-1046-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-05
Bylos Nr.
I-1046-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04011-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1046-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04011-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 5 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (1 t., b. l. 1–2, 8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Vienam asmeniui tenkantį plotą mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Taigi buvo suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė, jis buvo priverstas nuolat gulėti lovoje. Pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjui buvo suteikiama tik 1 val. per dieną, per šį laiką pareiškėjas negalėjo fiziškai išsikrauti. Dėl šio pažeidimo pareiškėjui atsirado problemų su sąnariais, o gydytojo rekomendacijų daugiau judėti, jis negalėjo įgyvendinti. Taip pat dėl kamerų perpildymo nebuvo įmanoma tinkamai pavalgyti, kadangi neužtekdavo kėdžių. Kamerose nebuvo įrengtos ventiliacijos, ji buvo galima tik per langus. Žiemą kameroje būdavo šalta, o šiltuoju metu laiku būdavo labai tvanku, trūkdavo oro. Dėl netinkamos ventiliacijos pareiškėjui ne kartą teko gydytis peršalimą. Lukiškių TI-K dušai neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo tvarkomi, dezinfekuojami, dėl ko pareiškėjas susirgo kojų grybeliu. Naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Teigė, kad nuo 2015 m. gruodžio 14 d. pasikeitė jo statutas, t. y. pareiškėjas iš suimtojo tapo nuteistuoju ir turėjo būti perkeltas į pataisos namus. Lukiškių TI-K administracija šio pareiškėjo statuso pasikeitimo nepastebėjo ir nesuteikė pareiškėjui galimybių paskambinti, gauti pasimatymus, socialinę pašalpą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo visavertis gyvenimas, prasidėjo depresija, pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus (1 t., b. l. 11–18, 2t., b. l. 1–6).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam suimtajam sudarytos sąlygos ne mažiau kaip 1 val. per dieną mankštintis gryname ore.

Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Tam tikruose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnas negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones.

Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai numato pataisos įstaigos direktoriui teisę, bet ne pareigą skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti, taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui nebuvo organizuojami, kadangi pareiškėjo nurodytų laikotarpiu teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta pareiga suteikti tokios rūšies pasimatymus. Pareiškėjas dėl skambinimo į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais nesikreipė. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K laiku negavo patvarkymo ir negalėjo vykdyti teismo nuosprendžio, priimto pareiškėjo atžvilgiu, tinkamai.

Teigė, kad nagrinėjamu nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad vienam asmeniui tenkantį plotą dar labiau mažino kameroje esantys baldai bei sanitarinis mazgas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Žemesnės instancijos teismas

Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. (1 t., b. l. 14).

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. (1 t., b. l. 11–12). Pareiškėjas teismui 2018 m. vasario 8 d. paaiškinimuose nurodo, kad su šia informacija nesutinka (2 t., b. l. 25), tačiau nepateikia jokių ją paneigiančių duomenų, todėl teismas neturi pagrindo ja abejoti ir vadovausis sprendžiant dėl galimų pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų.

Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. pareiškėjui 11,5 paros tenkantis gyvenamosios kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. (atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą), t. y. neatitiko Įsakymas Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo. Analizuojant pareiškėjui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą kameroje Nr. 258 (neįskaitant sanitarinio mazgo), pažymėtina, kad 3 paras jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m. (2,8 kv. m.). Taigi, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. Lukiškių TI-K 11,5 paros neužtikrino jam minimalaus kameros ploto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo perkelti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. (išskyrus dienas, kuriomis minimalaus ploto reikalavimas nebuvo pažeistas) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo skunde taip pat teigiama, kad dėl neužtikrinto vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamosios patalpos ploto jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pavalgyti, t. y. prie stalo esančių kėdžių nepakakdavo susėsti visiems nuteistiesiems.

Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog pareiškėjui 11,5 paros nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat konstatuotina ir aplinkybė, jog kameroje esančių sėdimų vietų skaičius prie stalo 11,5 paros nebuvo pakankamas. Kitomis dienomis nenustačius minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo, nėra pagrindo teigti, kad kameroje sėdimų vietų buvo mažiau nei joje esančių asmenų.

Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu

Pareiškėjas skunde nurodo, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, Nr. 258 ir Nr. 255 (1 t., b. l. 11–12). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 12 d. pranešime Nr. 24-343 „Dėl R. S. skundo“ nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (2 t., b. l. 10). Įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, kad kameroje Nr. 255, kurioje buvo laikomas pareiškėjas yra įrengta sanitarinio mazgo kabina su durimis. Kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Taip pat tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nepaneigtinos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 19 d. buvo pažeista 71 parą, kalint kamerose Nr. 105 ir Nr. 258.

Dėl pareiškėjo skunde nurodomų higienos normų pažeidimų

Pareiškėjo skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Skunde taip pat teigiama, kad žiemą kamerose būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku tvanku, trūkdavo oro. Lukiškių TI-K dušai buvo netvarkingi ir nedezinfekuojami.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis).

Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose (1 t., b. l. 27–75), tačiau ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas skunde nurodomų higienos normų pažeidimų nenustatė. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl nurodomų pažeidimų nei su prašymais, nei su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (2 t., b. l. 7). Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl teisės pasivaikščioti kiemelyje

Pareiškėjo skunde teigiama, kad jam buvo suteikiama tik 1 val. per dieną pasivaikščioti kiemelyje, per šį laiką pareiškėjas negalėjo fiziškai išsikrauti bei vykdyti gydytojo rekomendacijų dažniau judėti, kadangi turi problemų su sąnariais.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (1 dalis). Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore.

Taigi remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidusi šią nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo suteikiama 1 val. pasivaikščioti kiemelyje, taigi pareiškėjo argumentai atmetami.

Dėl pareiškėjo statuso pasikeitimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dar ir iš to, kad nuo 2015 m. gruodžio 14 d. pasikeitė jo statusas, t. y. pareiškėjas iš suimtojo tapo nuteistuoju ir turėjo būti perkeltas į pataisos namus. Šio pasikeitimo nepastebėjo Lukiškių TI-K administracija ir dėl to jam nesuteikė galimybių paskambinti, gauti pasimatymus, socialinę pašalpą.

Byloje esančiame Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. rašte Nr. (1.19)R3-21 „Dėl informacijos suteikimo dėl nuosprendžio vykdymo“ nurodoma, kad patvarkymas vykdyti 2015 m. spalio 28 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo pareiškėjui paskirta bausmė, buvo išsiųstas 2015 m. gruodžio 14 d., raštu Nr. 1-471-448, į Lukiškių TI-K ir Alytaus prokuratūrą. Tačiau patikrinus nustatyta, kad dėl raštinės darbuotojos, kuri siuntė korespondenciją, klaidos, šie du patvarkymai buvo sudėti į vieną voką ir išsiųsti vienam adresatui – Alytaus apylinkės prokuratūrai. Kadangi Alytaus apylinkės prokuratūra gavusi Lukiškių TI-K siunčiamus dokumentus, jų nepersiuntė adresatui, t. y. Lukiškių TI-K ir negrąžino Alytaus rajono apylinkės teismui, teismas nebuvo informuotas kad patvarkymas vykdyti nuosprendį nepasiekė adresato. Teismas, 2018 m. sausio 18 d. gavęs informaciją iš Lukiškių TI-K apie tai, kad nėra gavę patvarkymo vykdyti nuosprendį, nedelsiant išsiuntė dokumentus pakartotinai į Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 9).

Iš to, kas išdėstyta matyti, kad Lukiškių TI-K nebuvo žinoma apie pareiškėjo statuso pasikeitimą ir dėl to patvarkymas laiku nebuvo pradėtas vykdyti. Atsižvelgiant į rašte nurodomas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų (2 t., b. l. 7). Įvertinęs aukščiau nustatytus pažeidimus – tai, jog pareiškėjui 11,5 paros kameroje teko mažesnis plotas nei nustatytas minimalus, 71 parą buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 4500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška