Kauno apylinkės teismo sprendimas

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui A. U. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka (atsakovo šeimos nariui pasirašant). Atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnis). Ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, jog atsakovui be pateisinamos priežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį, prašo priimti sprendimą už akių.

Esant šioms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą, kadangi CPK 142 straipsnyje nenumatyta, kad būtų informuojama apie sprendimo už akių priėmimą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis ir 286 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų – 2019 m. gruodžio 18 d. vartojimo kredito suteikimą patvirtinančių išrašų iš ieškovės informacinės sistemos, 2020 m. liepos 29 d. pranešimo dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, 2020 m. birželio 30 d. raginimo, 2019 m. gruodžio 18 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K861749064 bendrųjų ir specialiųjų sąlygų, informacijos apie vartojimo kredito gavėjo, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus ir paskolos davėjo teises ir pareigas – vertinimą bei atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių savalaikį kredito sumokėjimą, daroma išvada, kad, pasitvirtinus paminėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, iš dalies būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, tarp šalių susiklostė sutartiniai vartojimo kredito teisiniai santykiai paskolos forma. Teismas, atlikęs formalų ieškovės rašytinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad šalys 2019 m. gruodžio 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K861749064 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 900 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių terminui. Atsakovas taip pat prisiėmė pareigą mokėti 18 procentų dydžio metines palūkanas (mokama visa palūkanų suma – 178,32 Eur), 106,75 Eur tarpininkavimo mokestį iki 2021 m. gruodžio 18 d. 2020 m. vasario 3 d. buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarčių, kadangi buvo keičiama mokėjimo data. Nuo 2020 m. kovo mėnesio pakeista mokėjimo data ir perskaičiuotos palūkanos. Suteiktas kreditas turi būti grąžintas iki 2021 m. gruodžio 29 d., o visa mokamų palūkanų suma sudarė 181,23 Eur. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl ieškovė, vadovaudamasi sutarties 8.4. punktu, 2020 m. liepos 29 d. siųstu raštišku pranešimu vienašališkai su atsakovu sudarytą vartojimo sutartį nutraukė nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnio). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovei iš atsakovo priteistinas 826,54 Eur negrąžintas kreditas.

Ieškovė ieškinyje prašo priteisti 66,69 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugpjūčio 4 d.), taip pat 18 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 826,54 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. gruodžio 29 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi, šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertinamas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37).

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Pagal šalių sudarytos sutarties specialiąsias sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 18 procentų dydžio metines palūkanas. Tai yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos kredito davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartį, todėl 18 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 826,54 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. gruodžio 29 d.) tenkinamas.

Pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas atsakovas turėjo mokėti kreditą ir palūkanas iki 2021 m. gruodžio 29 d. Sutartį nutraukus 2020 m. rugpjūčio 4 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 66,69 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos. Toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrįstas ir tenkinamas.

Ieškovė reiškia reikalavimą dėl 237,27 Eur tarpininkavimo mokesčio. Šalys dėl tarpininkavimo mokesčio susitarė vartojimo kredito sutartyje. Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, todėl iš jo ieškovei priteisiamas 237,27 Eur tarpininkavimo mokestis (Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019, Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1059-480/2020).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 6,66 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo – 2020 m. kovo 30 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos – 2020 m. rugpjūčio 4 d., ir 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 826,54 Eur nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos – 2021 m. gruodžio 29 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikoma ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad netesybų ir palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, tai Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškinamos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad 18 procentų dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos, šiuo atveju atlieka mokėjimo funkciją, todėl nutraukus sutartį, negali būti priteisiamos ir šioje dalyje ieškovės reikalavimai atmetami. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 6,66 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. kovo 30 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. rugpjūčio 4 d. tenkinamas, nes ieškovė palūkanas paskaičiavo už 127 dienas. Ši suma paskaičiuota remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, todėl iš atsakovo priteisiama 6,66 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas iš esmės tenkino ieškovės reikalavimus, todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamas 26 Eur žyminis mokestis bei 200 Eur už teisines paslaugas, iš viso 226 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių valstybei nepriteisiamos, nes jos neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos ((CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 92, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2, b. l. 2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285 straipsniu, 286 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, 826,54 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt šešių eurų 54 centų) negrąžintą kreditą, 66,69 Eur (šešiasdešimt šešių eurų 69 centų) mokėjimo (pelno) palūkanas, 18 (aštuoniolikos) procentų dydžio negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (826,54 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugpjūčio 4 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2021 m. gruodžio 29 d., 237,27 Eur (dviejų šimtų trisdešimt septynių eurų 27 centų) tarpininkavimo mokestį, 6,66 Eur (šešių eurų 66 centų) kompensuojamąsias palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 137,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 226 Eur (dviejų šimtų dvidešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitos ieškinio dalies netenkinti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.