Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-11-11 · Civilinė byla Nr. 2-1327/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-11
Bylos Nr.
2-1327/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sporto turas“, V. J.
Ieškovas
DnB NORD bankas Sporto turas
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1327/2010Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sporto turas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarties dalies, kuria areštuotas įmonės (ne)kilnojamasis turtas, civilinėje byloje Nr. 2-785-425/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Sporto turas“ ir V. J. (V. J.) dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AB DnB NORD bankas 2010 m. gegužės 24 d. Panevėžio apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Sporto turas“ (kredito gavėjo) ir V. J. (kredito gavėjo laiduotojo) 274 484,03 Lt skolą, 10,55 % metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-3). Kartu prašė areštuoti atsakovų (ne)kilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad pagrindinio skolininko įkeisto nekilnojamojo turto bendra vertė, 2007 m. kovo 22 d. duomenimis, siekia tik 54 205 Lt. Todėl neužtikrinta lieka gana didelė 220 279 Lt (274 484,03 Lt – 54 205 Lt) skolos suma. Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 9 d. nutartis c. b. Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis c. b. Nr. 2-782/2007) pripažįstama, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 4) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovų turimą neįkeistą nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, o ir jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovus (įmonės kasoje, banko sąskaitose) ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsakovui UAB „Sporto turas“ mokėti darbo užmokestį, mokesčius į valstybės ir socialinio draudimo fondo biudžetus, atsakovui V. J. - pasinaudoti po 1 000 Lt/mėn. savo reikmėms.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Sporto turas“ atskiruoju skundu (b. l. 6-7) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos (ne)kilnojamajam turtui. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad skundžiama nutartis priimta pažeidžiant lygiateisiškumo, proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo, prioritetinį visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principus, socialinio gyvenimo stabilumą, vartotojų ir viešąjį interesus.

Dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas negali tinkamai vykdyti savo ūkinės komercinės veiklos, t. y. užsiimti turizmu, pervežimu, todėl nuolat patiria nuostolių. Tokiu būdu ribojamos apelianto galimybės lyginant jas su kitų rinkos dalyvių galimybėmis plėtoti verslą ir pažeidžiamas lygiateisiškumo principas bei viešasis interesas. Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.); valstybė gina vartotojo interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Vartotojo interesų užtikrinimas yra viešasis interesas, valstybės ir jos institucijų pareiga teikiama visuomenei, žmonėms, tenkinantiems teisėtus vartotojiškus poreikius.

CPK 145 straipsnio 2 dalis sako, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Lietuvos apeliacinis teismas (2006 m. gruodžio 14 d. nutartyje c. b. Nr. 2-689/2006, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje c. b. Nr. 2-579/2007, 2010 m. sausio 21 d. nutartyje c. b. Nr. 2-78-2010 ir kt.) yra išaiškinęs ekonomiškumo principo taikymą. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių pusiausvyrą. Tuo vadovaujantis laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina teisėtam tikslui pasiekti, teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir minimaliai ribotų atsakovo interesus, veiklą, neviršytų pareikštų ieškinio reikalavimų sumos. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas turi būti neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Be to, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi atsižvelgti į tai, ar jų taikymas nepažeis kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, ar neprieštaraus viešajam interesui (Teismų praktika Nr. 17, p. 217). Byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingos, pažeidžia LR Konstitucijoje ir LR CPK 1.5 str. įtvirtintą teisingumo principą bei prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje (c. b. Nr. 2-579/2007) pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymu visų pirma turi būti užtikrinama viešojo intereso apsauga. Viešojo intereso buvimas ir jo apsaugos užtikrinimo būtinumas nulemia didesnę ar mažesnę ieškovo ir atsakovo tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo galimybę.

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. balandžio 19 d. nutartyje (c. b. 2-246/2007) konstatavo, kad valstybė, kaip visuomenės politinė organizacija, turi atstovauti viešajam interesui ir jį ginti. Teismui tenka pareiga užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir šalinti bet kokias kliūtis, pažeidžiančias ar galinčias pažeisti viešąjį interesą.

Kaip teigiama Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartyje (c. b. Nr. 2-78-2010), viešojo intereso sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, o jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešasis interesas reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik po to gali būti siekiama kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko (atsakovo) tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali pažeisti viešuosius interesus ir/ar sutrukdyti valstybei vykdyti visuomenės apsaugos funkcijas, jis turi atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o pritaikytas - panaikinti.

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones remdamasis vien bendro pobūdžio teiginiais ir nevertinęs ieškinio pagrįstumo. Atsakovas pripažįsta pažeidęs kreditavimo sutartį, tačiau taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių, be jo kaltės, todėl bankui nebuvo pakankamo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo nuodugniai ištirti byloje esančius duomenis ir tinkamai juos įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, viešojo intereso, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra ir ateityje bus proporcingas (adekvatus) jų taikymu siekiamiems tikslams, padarytam teisės pažeidimui, ar nepažeis ekonomiškumo, teisingumo principų, bylos šalių interesų pusiausvyros ir socialinio gyvenimo stabilumo.

Atsiliepimas

Ieškovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 9-11) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliantas skunde nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškia jo išvardintų principų ir viešojo intereso pažeidimas. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pirmiausia nukreipiamos į nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – į kilnojamąjį turtą, o ir tokio turto nesant ar esant nepakankamai – į pinigines lėšas, neviršija ieškinio sumos, todėl nepažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principų, nesuteikia ieškovui perdėto pranašumo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neišvengiamai susijęs su tam tikrais neigiamo pobūdžio suvaržymais, bet apelianto turtui pritaikytas laikinųjų apsaugos priemonių režimas neužkerta kelio vykdyti ūkinę komercinę veiklą, gauti pajamų, mokėti darbo užmokestį ir privalomas įmokas.

Ieškovas pažymi, kad apeliantas, kalbėdamas apie viešojo intereso pažeidimą, remiasi teismų praktika, suformuluota nagrinėjant bylas, kuriose ginčai kyla iš viešųjų pirkimų teisinių santykių. Tuo tarpu aptariamoje byloje ginčas vyksta tarp dviejų lygiaverčių privačių ūkio subjektų dėl kreditavimo teisinių santykių, tad nėra pagrindo vadovautis apelianto išvardintomis nutartimis, susijusiomis su viešuoju interesu. Atkreipia dėmesį, kad viešasis interesas inter alia reikalauja, kad įsiteisėję teismų sprendimai būtų vykdomi. Teismo sprendimas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovo (kreditoriaus) reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamos jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos teismo tvarka.

Ieškovo įsitikinimu, skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas motyvavo ne bendro pobūdžio teiginiais, o grėsme įvykdyti sprendimą, jeigu jis bus palankus ieškovui (CPK 144 str. 1 d.); tą grėsmę pagrindžia ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės. Skundo argumentas, kad ieškovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, susijęs su ieškinio pagrįstumu, bet teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio pagrįstumo nevertina.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde, jei priimtas, atsiliepime į jį nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties dalies negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, principų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, socialinio gyvenimo stabilumo, vartotojų ir viešojo interesų, todėl panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutarties dalį, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, ir dėl teisės principų, kuriais vadovaudamasis teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, laikymosi.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys ar hipotetinės aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (pvz., sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė (ne)tiesioginė, pagrindinė/ papildoma civilinė atsakomybė); atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį nepakitusią. Tai leistų tikėtis ieškovui, jei ieškinys būtų patenkintas, jog jo naudai priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių aplinkybių, galinti patvirtinti arba paneigti grėsmę, kad teismo sprendimas, jei jis bus palankus ieškovui, gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas gali pasunkėti. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, nepridėjo jokių įrodymų (pvz., finansinės atskaitomybės dokumentų: balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitų, duomenų apie nuosavybės teise turimą turtą, jo vertę, prievolių įvykdymo užtikrinimą, išrašų iš banko sąskaitų), paneigdamas, kad pareikšto 220 279 Lt suma jam nėra didelė.

Nors byloje nėra faktinių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, bet būtinybę areštuoti apelianto turtą pagrindžia tai, kad jam yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantui nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Tokiu atveju, jei apelianto disponavimo turtu teisė nebus apribota, išliks teorinė galimybė ateityje apsunkinti ar padaryti neįmanomą įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo. Pvz., apeliantas galėtų perleisti turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti jį, turimą turtą panaudoti užtikrinti savo ar svetimų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą, t. t.

Esant tokiom aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog grėsmė įvykdyti sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, yra, ir ieškovo prašymu pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto motyvai šios teismo išvados nepaneigia.

Kalbant apie teisės principų laikymąsi taikant laikinąsias apsaugos priemones, pažymėtina, kad teisės principų pažeidimai gali sudaryti teisinį pagrindą koreguoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo režimą, tačiau ne apskritai jas panaikinti. Tai paaiškinama tuo, kad principų pažeidimas neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.). Išimtį iš bendros taisyklės sudaro nebent viešojo intereso apsauga (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2007, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581/2009).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo, prioritetinį visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principus, šalių interesų pusiausvyrą, socialinio gyvenimo stabilumą, vartotojų ir viešąjį interesus, o padarytus pažeidimus įrodo citatos iš nurodytos teismų praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto motyvais, remdamasi tokiais argumentais. Bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga užtikrinti šalių procesinį lygiateisiškumą (CPK 17 str.), o ne vieno ūkio subjekto lygiateisiškumą su atitinkamo sektoriaus, valstybės, regiono, viso pasaulio rinkos dalyviais. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones procesinio lygiateisiškumo teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė proporcingumo principo, nes taikė tokias ir tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones, kokių ir kiek būtinai reikėjo užtikrinant sprendimo įvykdymą, stengdamasis kuo mažiau varžyti apelianto ūkinę komercinę veiklą. Kuo pasireiškė teisingumo, ekonomiškumo, prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principų, šalių interesų pusiausvyros ir/ar socialinio gyvenimo stabilumo pažeidimas, apeliantas nedetalizavo, kaip to reikalauja CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tad teisėjų kolegija negali plačiau pasisakyti nurodytais aspektais, kad neperžengtų skundo ribų (CPK 320 str.). Galiausiai teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra su apeliantu susijęs vartotojų ar viešasis interesai nei kad pirmosios instancijos teismas būtų juos pažeidęs. Apeliantas pateikė teismų praktikos pavyzdžių iš nedispozityvių bylų dėl viešųjų pirkimų. Kadangi šios ir minėtų bylų ratio decidendi nesutampa, nėra pagrindo jomis remtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1147/2010).

Susiklosčius šiai situacijai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog yra pagrindas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones, ir, nepažeisdamas teisės principų ar viešojo intereso, tinkamai jas taikė, todėl atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismas atsakovų atžvilgiu 2010 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą už akių, kuris įsiteisėjo 2010 m. rugpjūčio 3 d., ir priteisė iš atsakovų ieškovui solidariai 274 484,03 Lt negrąžintą paskolą bei palūkanų ir 10,55 % metinių palūkanų (b. l. 19-20).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarties dalį dėl atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sporto turas“ nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto arešto palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas