- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-02
- Bylos Nr.
- Ik-1712-189/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00875-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai asociacijai „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau ir - Vilniaus apskrities VMI), atlikusi mokestinį patikrinimą, 2009 m. liepos 24 d. patikrinimo aktu Nr. (21 26)-08-77-23 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 167757 Lt pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 141019 Lt pardavimo PVM ir 120859 Lt delspinigių. Vilniaus apskrities VMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas dėl jo, 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-417 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 308 776 Lt PVM, 120859 Lt PVM delspinigių bei skyrė 10 procentų dydžio 30878 Lt PVM baudą. Nesutikdamas su minėtu sprendimu pareiškėjas 2009 m. spalio 20 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 69-330 patvirtino 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-417. Pareiškėjas nesutikdamas ir su šiuo sprendimu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija). Komisija 2010 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. S-79(7-22/2010) panaikino VMI 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330 ir asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ skundą perdavė Vilniaus apskrities VMI nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutikdama su Komisijos sprendimu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo panaikinti Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79(7-22/2010) bei palikti atsakovo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330 nepakeistą.
Paaiškino, kad atsakovas ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. Atsakovas nesutiko su Komisijos išvada, kad šiame mokestiniame ginče nepagrįstai buvo taikytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 6 dalies nuostatos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vykdoma Lietuvos Studento Pažymėjimo (toliau – LSP) gamybos organizavimo ir išdavimo veikla nėra ekonominė veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos, remiantis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra PVM objektas. Kitaip sakant už LSP išdavimą, keitimą ar pratęsimą gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM PVMĮ nustatyta tvarka ir teigtina, kad į šių paslaugų kainą (įkainį) PVM įskaitytas nepagrįstai bei nepagrįstai buvo imamas iš galutinių paslaugos pirkėjų - studentų. Neteisėtai paimtas PVM, kaip atitinkamu mokesčio įstatymu įtvirtintas ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytas mokestis, sudarantis valstybės pajamas, turi būti sumokamas į biudžetą. Atsakovo nuomone, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju iš studentų, įsigyjančių, keičiančių ar pratęsiančių pažymėjimą, imamas atlygis, įskaitant PVM, buvo įforminamas ne PVM sąskaita faktūra, kasos aparato kvitu ar kitu apskaitos dokumentu, turinčiu PVMĮ 80 straipsnyje nustatytus PVM sąskaitos faktūros rekvizitus. Komisija įvertinusi tik tai, kad mokėjimo nurodymas negali būti laikomas apskaitos dokumentu kuriuo įformintas prekių/paslaugų tiekimas, nepagristai konstatavo, kad pareiškėjui neatsiranda pareigos mokėti pardavimo PVM.
Atsakovo vertinimu, aplinkybė, jog nepagrįstai renkamo mokesčio įforminamas formaliai neatitinka įstatymo reikalavimų dėl įforminimo dokumentais, kaip ir tai, jog pareiškėjo veiksmai nebuvo nuoseklūs (Pareiškėjas deklaravo, jog teikia PVM apmokestinamas paslaugas, mokėjo PVM, tačiau paslaugų pirkėjams PVM sąskaitų faktūrų ar kitų jas atitinkančių dokumentų nerašė), nesuteikia pagrindo neteisėtą gautą mokestį palikti (grąžinti) paslaugų teikėjui. Tai, kad nagrinėjamu atveju studentų pildytame mokėjimo nurodyme, kuriuo buvo įforminami studento pažymėjimo išdavimas, nėra išskirtas į biudžetą mokėtinas PVM ir tai, kad studentai, kaip fiziniai asmenys, neturi teisės atskaityti pareiškėjui sumokėto PVM ir neatsiranda rizikos, kad valstybė galėtų prarasti pajamas, nesuteikia pagrindo teigti, jog iš studentų neteisėtai paimtas mokestis, kuris kaip Lietuvos Respublikos mokesčio įstatymu nustatytas mokestis laikomas biudžeto (o ne ūkio subjektų) pajamomis, gali būti paliekamas (grąžinamas) neteisėtai šį mokestį paėmusiam asmeniui (pareiškėjui). Atsakovas akcentavo, kad PVM iš studentų buvo imamas nepagrįstai bei įvertinus tą aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nėra objektyvių galimybių neteisėtai surinktą mokestį atstatyti (ištaisyti) Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) bei PVMĮ 83 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuotina, kad 141019 Lt papildomai mokėtina pardavimo PVM suma, kurią Sąjunga paėmė iš fizinių asmenų už pažymėjimų išdavimą, tačiau jos nedeklaravo ir nemokėjo į valstybės biudžetą, Vilniaus apskrities VMI apskaičiavo pagrįstai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Asociacija „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ su atsakovo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad ginčo šioje byloje dėl pirmosios sąlygos nekyla, t. y. VMI sutinka su 2007 m. gruodžio 22 d. VMI rašte Nr. (18.3-31-2)-R-12686 pateiktu išaiškinimu, kad pareiškėją vykdyti LSP gamybos organizavimą ir išdavimą įpareigoja teisės aktai, todėl ši veikla vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 39 dalimi nėra laikoma ekonomine veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM (PVMĮ 3 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju iš studentų, įsigyjančių ar pratęsiančių pažymėjimą, imamas atlygis buvo įforminamas ne PVM sąskaita faktūra, kasos aparato kvitu ar kitu apskaitos dokumentu, turinčiu PVM įstatymo 80 tarpsnyje nustatytus PVM sąskaitos faktūros rekvizitus, o studentų pildomu nustatytos formos blanku (mokėjimo nurodymu pervesti Įmoką). Akivaizdu, kad toks dokumentas neatitinkama PVM sąskaitai-faktūrai keliamų formos reikalavimų. Be to, kaip pažymėjo Komisija, toks dokumentas negali būti laikomas apskaitos dokumentu PVMĮ 79 straipsnio prasme, juolab dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgytų teisę į PVM atskaitą vadovaujantis PVMĮ 64 straipsniu. Mokesčių mokėtojo įsitikinimu, visiškai nepagrįstas Inspekcijos argumentas, jog toks neva „formaliai“ neatitinkantis Įstatymo reikalavimų PVM mokesčio įforminimas neturi jokios reikšmės mokesčių mokėtojo mokestinėms prievolėms. Toks Inspekcijos siūlomas plečiamasis PVM 71 straipsnio 6 dalies aiškinimas nepagrįstai išplečia mokesčių mokėtojo atsakomybę, kas yra nesuderinama su teisėtumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Be to, paslaugų teikimo įforminimo aplinkybės bei dokumento turinys yra reikšmingas sprendžiant dėl PVMĮ 71 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos taikymo tikslo - išvengti mokestinių pajamų praradimo - egzistavimo, t. y. aptariamas dokumentas (nustatytos formos blankas - mokėjimo nurodymas) nesuteikia teisės į PVM atskaitą, kadangi neatitinka įstatymo reikalavimų.
Pareiškėjas sutiko su Komisijos išvada, kad Inspekcija nepagrįstai PVMĮ 71 straipsnio 6 dalyje nurodytu dokumentu, kuriame išskirtas PVM ir kuriuo įforminamas paslaugų teikimas, laiko 2004 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos savivaldybių asociacijos (toliau – ir LSAS) raštą bei tarp Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos bei asociacijos LSAS ir asociacijos „Lietuvos Studentų Atstovybių Sąjunga“ (toliau – ir Asociacija) 2006 m. birželio 27 d. sudarytą Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, neabejotina, kad minėtieji dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąvokos „dokumentas“ turinį, tačiau visiškai neaišku, kokią įtaką tokia VMI išvada turi mokesčių mokėtojo mokestinėms prievolėms. Anot pareiškėjo, Komisija taip pat pagrįstai konstatavo, kad nesant dokumento, kurio pagrindu pirkėjas (studentai) galėtų pretenduoti į PVM atskaitą nuo konkrečios ūkinės operacijos, neatsiranda ir valstybės biudžeto mokestinių pajamų praradimo rizika, vadinasi nėra prasmės ir teisinio pagrindo taikyti PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatų bei reikalauti iš LSAS papildomai sumokėti 141019 lt PVM nuo studentų pažymėjimų gamybos, platinimo ir administravimo, kas apskritai netgi nėra PVM objektas. Pareiškėjo teigimu, Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies, nes: 1) studentų pažymėjimų išdavimo/pratęsimo paslaugos buvo įforminamos ne PVM sąskaita-faktūra ar jai lygiaverčiu dokumentu, todėl nekyla valstybės biudžeto mokestinių ir pajamų praradimo rizika; 2) dokumente, kuriuo pareiškėjas įformino studento pažymėjimo išdavimą/pratęsimą PVM nėra išskirtas. 3) 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštas ir LSP administravimo 2006 m. birželio 27 d. sutartis nėra nei dokumentas, kuriame išskirtas pridėtinės vertės mokestis PVM įstatymo prasme, nei dokumentas, kuriuo įforminamas paslaugų teikimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apskrities VMI visiškai nepagrįstai teigia, jog teisės aktai neva nesuteikia objektyvių galimybių neteisėtai surinktą mokestį atstatyti (ištaisyti). Toks formalus ir biurokratinis argumentas negali sąlygoti mokesčių mokėtojo teisių suvaržymo. Teisinėje valstybėje pripažįstama, kad teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildoma remiantis įstatymo ar teisės analogija. Be to, Europos Teisingumo Teismas (toliau ir – ETT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės narės privalo nustatyti tvarką ir procedūras, kuriomis vadovaujantis mokesčių mokėtojas galėtų susigrąžinti be teisinio pagrindo į biudžetą sumokėtą PVM. Kita vertus, nagrinėjamo situacijoje apskritai nėra būtinybės taisyti paslaugų teikimą įforminančius dokumentus, rašyti kreditinius dokumentus ir pan., kadangi juose PVM nėra išskirtas, o LSAS deklaruotos ir į biudžetą sumokėtos PVM sumos laikytinos ne valstybės lėšomis. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad 141019 Lt pardavimo PVM mokesčių mokėtojui apskaičiuota nepagrįstai, o mokesčių mokėtojas nepagristai skaičiavo ir į biudžetą mokėjo pardavimo PVM, todėl LSAS apskaičiuotą sumą (grąžintiną sumą) Vilniaus apskrities VMI privalo perskaičiuoti. Priešingas sprendimas reikštų valstybės nepagrįstą praturtėjimą bei Europos Sąjungos teisės normų pažeidimą, kas gali lemti ir Lietuvos valstybės atsakomybę.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su atsakovo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 22 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79 (7-22/2010) ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330.
Teismas konstatavo, jog PVMĮ nuostatos imperatyviai įpareigoja asmenį (pardavėją), pateikusį prekes ar paslaugas, už kuriuos neturėjo būti skaičiuojamas PVM, tačiau šio mokesčio atitinkamas sumas įtraukusį į PVM dokumentą, o kartu jas gavusį iš prekių pirkėjo, šias PVM sumas sumokėti į biudžetą. Teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, jog tarp šalių ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Šalys neginčijamai sutinka, kad Asociacijos vykdyta veikla (studentų pažymėjimų gamyba, platinimas ir administravimas), vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 8 dalimi, nėra laikoma ekonomine veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM. Komisijos ir VMI pozicijos iš esmės skiriasi tik dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai taikė PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatas ir šių nuostatų pagrindu priskaičiavo Asociacijai į valstybės biudžetą papildomai sumokėti 141019 Lt pardavimo PVM. Teismo nuomone, iš Komisijos sprendimo motyvų darytina išvada, jog Komisija VMI sprendimą panaikino iš esmės remdamasi PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies normos tikslais. Išanalizavusi minėtą teisės normą, Komisija sutiko su Asociacijos skundo teiginiu, kad studentų pildomas mokėjimo nurodymas negali būti laikomas dokumentu, kuriuo įforminamas prekių - paslaugų teikimas PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies prasme, t.y. ir dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas galėtų įgyti teisę į PVM atskaitą. Remiantis išdėstytu, Komisija konstatavo, jog nesant dokumento, kurio pagrindu pirkėjas galėtų pretenduoti į PVM atskaitą nuo konkrečios ūkinės operacijos, nėra prasmės ir pagrindo taikyti PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatų ir reikalauti iš Asociacijos papildomai sumokėti 141019 Lt pardavimo PVM nuo studentų pažymėjimų gamybos, platinimo ir administravimo.
Savo ruožtu teismas, analizuodamas PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatą, sutinka su Asociacijos teiginiu, kad šios normos taikymui svarbi dviejų sąlygų visuma: 1) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurias PVM neturėjo būti skaičiuojamas ir 2) PVM išskyrimas dokumente, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas. Bylos rašytinių įrodymų pagrindu teismas nusprendė, jog ginčo dėl pirmosios sąlygos atitikimo nagrinėjamoje byloje nėra. Komisijos ir VMI nuomonės iš esmės skiriasi dėl to, ar dokumentu, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, gali būti laikomas studentų pildomas nustatytos formos blankas (mokėjimo nurodymas pervesti įmoką) ir, ar šiame dokumente išskirtas PVM, kaip to reikalaujama PVMĮ 71 straipsnio 6 dalyje. Komisijos įsitikinimu, pareiškėjos atžvilgiu minėta įstatymo nuostata negali būti taikoma, nes studentų pildomas mokėjimo nurodymas pervesti pinigus neatitinka PVM sąskaitai faktūrai keliamų formos reikalavimų. Išanalizavęs teisės aktų nuostatas, teismas atmetė Komisijos teiginius, kad dokumentu, kuriame įforminamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas PVMĮ prasme yra laikoma tik PVM sąskaita faktūra, kasos aparato kvitas arba kitas apskaitos dokumentas, kuris atitinka PVMĮ 80 straipsnyje tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus, nes įstatymas konkrečiai nėra apibrėžęs tokio dokumento sąvokos ir jam keliamų esminių reikalavimų. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal PVMĮ 79 straipsnio nuostatas, įvykusių prekių tiekimą arba paslaugų teikimą sąskaitoje faktūroje privalo įforminti apmokestinamasis asmuo, tuo tarpu Asociacija, vykdydama LSP gamybą, platinimą ir administravimą, ekonominės veiklos nevykdė ir nebuvo laikoma PVM apmokestinamu asmeniu, todėl ir sąskaitos faktūros rašyti neprivalėjo.
Aptarto aiškinimo kontekste teismas sutiko su VMI išvada, kad toks formaliai įstatymų reikalavimų neatitinkantis PVM įforminimas neturi reikšmės mokestinėms prievolėms, t. y. nepaisant, to, kad Asociacijos prekių tiekimas buvo įforminamas ne PVM sąskaita faktūra ar kasos aparato kvitu, o tik studentų pildomu nustatytos formos blanku, Asociacija į parduodamos prekės (pažymėjimo) kainą buvo įtraukusi PVM (ginčo dėl šio fakto byloje nėra) ir paslaugos pirkėjas (studentas), įsigijęs pažymėjimą, šį mokestį paslaugos teikėjui (Asociacijai) sumokėdavo. Todėl, teismo nuomone, pagrįsta yra ir VMI išvada, kad PVM įforminimu arba dokumentu, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies prasme, šiuo atveju laikytinas studento pildomas mokėjimo nurodymas, kurio pagrindas – Švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. ĮSAK-965 patvirtinti LSP paslaugų (įskaitant PVM) įkainiai, taikyti 2004-2005 ir 2005-2006 studijų metais, kuriuos, suderinę su Švietimo ir mokslo ministerija, patvirtino asociacijos „Lietuvos studentų sąjunga“ ir Asociacijos prezidentai bendru 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštu, bei trišalė Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo 2006 m. birželio 27 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp Švietimo ir mokslo ministerijos, asociacijos „Lietuvos studentų sąjunga“ ir Asociacijos, kurioje nustatyti 2006-2007 ir 2007-2008 studijų metais pažymėjimų išdavimui taikyti įkainiai (įskaitant išskirtą PVM). Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad Komisija, įvertinusi tik tai, jog mokėjimo nurodymas negali būti laikomas apskaitos dokumentu, kuriuo įformintas prekių ir (arba) paslaugų teikimas, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatsiranda pareiga mokėti pardavimo PVM. Teismas nusprendė, kad pagrįsta yra VMI išvada, jog ta aplinkybė, kad nepagrįstai renkamo mokesčio įforminimas formaliai neatitinka įstatymų reikalavimų (studentų pildytame mokėjimo nurodyme nėra išskirtas į biudžetą mokėtinas PVM) ir tai, kad studentai, kaip fiziniai asmenys, neturi teisės atskaityti Asociacijai sumokėto PVM ir neatsiranda rizikos, kad valstybė galėtų prarasti pajamas, nesuteikia pagrindo pareiškėjos neteisėtai gautą mokestį, kuris laikomas biudžeto pajamomis, jai palikti ar grąžinti.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių galimybių Asociacijos neteisėtai surinktą mokestį atstatyti PVMĮ 83 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas padarė išvadą, kad VMI mokestiniame ginče pagrįstai taikė PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo Asociacijai papildomai į valstybės biudžetą sumokėti 141019 Lt pardavimo PVM sumą, kurią Asociacija paėmė iš fizinių asmenų už LSP išdavimą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir nesumokėjo valstybės biudžetą. Atsižvelgdamas į tai, teismas Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79 (7-22/2010) pripažino nepagrįstu bei neteisėtu ir panaikino. Pirmosios instancijos teismas kartu pažymėjo, kad VMI Komisijos sprendimą skundžia tik dėl PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies taikymo bei aiškinimo, todėl teismas nėra įpareigotas šioje byloje pasisakyti ir dėl pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos teisėtumo ir pagrįstumo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79(7-222/2010) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su skundžiamu sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, kadangi skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, priimtas neteisingai aiškinant PVMĮ 71 straipsnio 6 dalį bei pažeidžiant apelianto teises į gynybą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu valstybė nepagrįstai praturėtų, o apeliantas patirtų žalą. Ši žala atsiranda dėl neteisingo skundžiamu sprendimu patvirtinto PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies aiškinimo pažeidžiant PVMĮ tikslus bei pačią apmokestinimo prasmę. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą netyręs ir nevertinęs visų jam išsakytų argumentų, tuo pažeisdamas šalių rungimosi principą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatas. Skundžiamu sprendimu teismas pasisakė, kad „VMI Komisijos sprendimą skundžia tik dėl PVMĮ 71 str. 6 d. taikymo ir aiškinimo, todėl teismas nėra įpareigotas šioje byloje pasisakyti ir dėl pareiškėjai priskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos teisėtumo ir pagrįstumo." Taigi, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo šioje dalyje, o kartu ir apelianto argumentų, susijusių su tuo. Nepaisydamas to, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas panaikino visą Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą, tuo pažeisdamas proceso rungimosi principą, įtvirtintą Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje bei paneigdamas apelianto teisę teikti argumentus, samprotavimus, pastabas dėl pastarosios sprendimo dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnis). Pasak apelianto, akivaizdu, kad toks sprendimas negali būti teisėtas, nes juo nuspręsta dėl įpareigojimų apeliantui, nuo kurių jam nebuvo sudaryta galimybė gintis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra taip pat konstatavęs: „Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.
Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovo VMI skundą dėl Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. S-79(7-22/2010), kuriuo buvo panaikintas VMI 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 69-330 ir pareiškėjo asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ skundas perduotas Vilniaus apskrities VMI nagrinėti iš naujo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog Komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. S-79(7-22/2010) buvo sprendžiamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjo pareigos sumokėti 141019 Lt pardavimo PVM nuo Lietuvos Studento Pažymėjimo (LSP) gamybos, platinimo ir administravimo, taip pat dėl kitų susijusių klausimų (pareiškėjo teisės į 167757 Lt prekių ir paslaugų, panaudotų studentų pažymėjimų gamyboje, platinime ir administravime, PVM atskaitą; atleidimo nuo PVM delspinigių ir baudų mokėjimo). Komisija ginčijamu sprendimu panaikino VMI 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330, kuriuo buvo patvirtintos pareiškėjai tenkančios mokestinės prievolės, pažymėdama, jog pareiškėjas teisinių santykių, dėl kurių kilo ginčas, atsiradimo laikotarpiu ekonominės veiklos nevykdė ir jo gautos pajamos už LSP gamybos bei išdavimo paslaugas nėra PVM objektas. Komisija taip pat nurodė, kad dokumentas (studentų pildomas mokėjimo nurodymas už LSP išdavimą), negali būti laikomas apskaitos dokumentu, kuriame išskirtas PVM, taip pat dokumentu, pagrindžiančiu teisę į PVM atskaitą PVMĮ 64, 79 bei 80 straipsnio nuostatų prasme. Todėl Komisija, remdamasi ir Europos Teisingumo Teismo praktika (sprendimas byloje Nr. C-556/07 (Stadeco BV)) pripažino, jog, nesant dokumento, kurio pagrindu pirkėjas galėtų pretenduoti į PVM atskaitą nuo konkrečios ūkinės operacijos, neatsiranda valstybės biudžeto pajamų praradimo rizika, vadinasi, nėra prasmės ir pagrindo taikyti PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias asmenį (pareiškėją) sumokėti į biudžetą PVM sumą, išskirtą dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kurios) PVM neturėjo būti skaičiuojamas. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Komisijos sprendimą, konstatavo, jog ta aplinkybė, kad nepagrįstai renkamo mokesčio įforminimas formaliai neatitiko įstatymų reikalavimų (studentų pildytame mokėjimo nurodyme nėra išskirtas į biudžetą mokėtinas PVM) ir tai, kad studentai, kaip fiziniai asmenys, neturi teisės atskaityti pareiškėjui (Asociacijai) sumokėto PVM bei neatsiranda rizikos, kad valstybė galėtų prarasti pajamas, nesuteikia pagrindo pareiškėjo neteisėtai gautą mokestį, kuris laikomas biudžeto pajamomis, jai palikti ar grąžinti. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių galimybių Asociacijos neteisėtai surinktą mokestį atstatyti PVMĮ 83 straipsnyje nustatyta tvarka.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 71 straipsnio 6 dalyje („bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą) įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo ginčo situacijai. Kartu pažymėtina, jog ginčo teisinius santykius, kurie susiję su PVM apskaičiavimu, reglamentuoja ir Europos Sąjungos teisės normos - 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo“ (77/388/EEB) 21 straipsnio 1 dalies „c“ punktas („toliau išvardyti asmenys turi mokėti pridėtinės vertės mokestį: 1. Pagal vidaus sistemą: <...> c) bet kuris asmuo, kuris sąskaitoje faktūroje ar kitame jai lygiaverčiame dokumente išskiria pridėtinės vertės mokestį“) bei šią direktyvą pakeitusios ir nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB 203 straipsnis (PVM moka bet kuris asmuo, nurodęs pridėtinės vertės mokestį sąskaitoje-faktūroje). Akcentuotina ir tai, jog dėl šių Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo yra suformuota atitinkama Europos Teisingumo Teismo praktika (žr. pvz. sujungtas bylas nuo C-78/02 iki C-80/02 (Marie Karageorgou), bylas Nr. C-556/07 (Stadeco BV), C-454/98 Schmeink & Cofreth and Strobel, C-342/87 Genius Holding ), kuriomis šiame mokestiniame ginče rėmėsi tiek Komisija, tiek ginčo šalys (b. l. 46, 62 – 63).
2009 m. birželio 18 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-556/07 (Stadeco BV), par. 35 – 39, Europos Teisingumo Teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, jog „Šeštojoje direktyvoje aiškiai nenumatytas atvejis, kai PVM sąskaitoje faktūroje nurodomas per klaidą, nors jo mokėti neprivalu už šiuo mokesčiu apmokestinamąjį sandorį. Tai reiškia, kad tol, kol Bendrijos teisės aktų leidėjas užpildys šią spragą, sprendimo turi ieškoti valstybės narės“. Šioje byloje Europos Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad „siekdamos užtikrinti PVM neutralumą valstybės narės savo vidaus teisės sistemoje privalo numatyti galimybę pakoreguoti kiekvieną sąskaitoje faktūroje neteisingai nurodytą mokestį, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo įrodo, kad jis yra sąžiningas [...], tačiau kai sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo laiku pašalina bet kokią mokestinių pajamų praradimo riziką, PVM neutralumo principas reikalauja, kad sąskaitoje faktūroje neteisingai nurodytą mokestį galima būtų ištaisyti, ir valstybės narės negali tokio ištaisymo sieti su šią sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens sąžiningumu [...]. Be to, toks ištaisymas negali priklausyti nuo mokesčių institucijų diskrecijos“. Kita vertus, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendime sujungtose bylose nuo C-78/02 iki C-80/02 (Marie Karageorgou) yra konstatuota, jog „Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies c) punktas, pagal kurį PVM turi būti sumokėtas, jei jis yra išskirtas sąskaitoje faktūroje ar kitame jai lygiaverčiame dokumente, neprieštarauja susigrąžinimui sumos, kuri buvo klaidingai išskirta kaip PVM, jei suteiktos paslaugos nėra apmokestinamos PVM ir išskirta suma negali būti laikoma PVM“. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, spręsdamas klausimą ar pareiškėjo atliktas formaliai įstatymų reikalavimų neatitinkantis PVM įforminimas turi reikšmės jo mokestinėms prievolėms bei PVMĮ 76 straipsnio 6 dalies bei Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies „c“ punkto nuostatų ir taikymui, ir ar egzistavo sąlygos pareiškėjo (Asociacijos) neteisėtai surinktą PVM mokestį atstatyti (ištaisyti, koreguoti) įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į minėtą Europos Teisingumo Teismo praktiką, ją įvertinti bei motyvuotai pasisakyti dėl jos taikymo šiam mokestiniam ginčui galimybių.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo VMI skundą, bei naikindamas Komisijos sprendimą šių ginčui svarbių aplinkybių, apibrėžtų Europos teisingumo Teismo praktikoje, iš esmės nevertino. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kadangi, kaip jau buvo minėta, tiek ginčijamame Komisijos sprendime, tiek ir šalių procesiniuose dokumentuose buvo remiamasi Europos Sąjungos teisės normomis bei Europos Teisingumo Teismo suformuota jų aiškinimo praktika. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, o būtent, joje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad iš naujo nagrinėjant bylą ir tikrinant skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, turi būti laikomasi minėtų reikalavimų, t. y., turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
pareiškėjo asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.