Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-29 · Administracinė byla Nr. A-442-1695-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1712-189/2010Nutartis · 2011-05-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-05-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-03-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2012-03-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-29
Bylos Nr.
A-442-1695-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00875-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
Pareiškėjas
asociacijai „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-1695/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00875-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 9.3.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui M. L.,atsakovo atstovei I. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui asociacijai „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), atlikusi mokestinį patikrinimą, 2009 m. liepos 24 d. patikrinimo aktu Nr. (21 26)-08-77-23 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjui asociacijai „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ papildomai apskaičiavo 167 757 Lt pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM), 141 019 Lt pardavimo PVM ir 120 859 Lt delspinigių.

Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas dėl jo, 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-417 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 308 776 Lt PVM, 120 859 Lt PVM delspinigių bei skyrė 30 878 Lt PVM baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 69-330 patvirtino Vilniaus AVMI 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-417.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2010 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. S-79(7-22/2010) panaikino VMI 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330 ir asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ skundą perdavė nagrinėti iš naujo.

Atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti MGK 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79(7-22/2010); 2) palikti nepakeistą atsakovo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-330.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad sutinka su MGK dėl fakto klausimų, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas t. y. nesutinka su MGK išvada, kad šiame mokestiniame ginče nepagrįstai buvo taikytos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 str. 6 d. nuostatos. Atsakovės nuomone, PVMĮ 71 str. 6 d. ir 58 str. įpareigoja asmenį (pardavėją), pateikusį prekes ar paslaugas, už kuriuos PVM neturėjo būti skaičiuojamas, tačiau šio mokesčio sumas įtraukusį į dokumentą ir tuo pačiu jas gavusį iš prekių ir paslaugų pirkėjo, šias PVM sumas sumokėti į biudžetą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo vykdoma Lietuvos studentų pažymėjimų (toliau – ir LSP) gamybos organizavimo ir išdavimo veikla nėra ekonominė veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos, remiantis PVMĮ 3 str. 1 d. nuostatomis, nėra PVM objektas. Taigi už LSP išdavimą, keitimą ar pratęsimą gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM PVMĮ nustatyta tvarka, todėl į šių paslaugų kainą (įkainį) įskaitytas PVM nepagrįstai buvo imamas iš galutinių paslaugos pirkėjų – studentų.

Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš studentų, įsigyjančių, keičiančių ar pratęsiančių pažymėjimą, imamas atlygis, įskaitant PVM, buvo įforminamas ne PVM sąskaita–faktūra, kasos aparato kvitu ar kitu apskaitos dokumentu, turinčiu PVMĮ 80 str. nustatytus PVM sąskaitos–faktūros rekvizitus. Atsakovo teigimu, PVMĮ 71 str. 6 d. nurodytas žodis „dokumentas“ nėra suprantamas tik kaip PVM sąskaita–faktūra, todėl 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštas, kuriuo buvo patvirtinti LSP išdavimo, pakeitimo ir pratęsimo įkainiai bei trišalė 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartis Nr. SUT-553, laikytini dokumentais, kuriuose nustatytas įkainis apima PVM. Aplinkybė, jog nepagrįstai renkamo mokesčio įforminamas formaliai neatitinka įstatymo reikalavimų, kaip ir tai, jog pareiškėjos veiksmai nebuvo nuoseklūs, nesuteikia pagrindo neteisėtai gautą mokestį palikti (grąžinti) paslaugų teikėjui. Tai, kad studentų pildytame mokėjimo nurodyme, kuriuo buvo įforminamas LSP išdavimas, nėra išskirtas į biudžetą mokėtinas PVM, tai, kad studentai, kaip fiziniai asmenys, neturi teisės atskaityti pareiškėjai sumokėto PVM ir neatsiranda rizikos, kad valstybė galėtų prarasti pajamas, atsakovo manymu, nesuteikia pagrindo teigti, jog iš studentų neteisėtai paimtas mokestis, kuris laikomas biudžeto (o ne ūkio subjektų) pajamomis, gali būti paliekamas (grąžinamas) neteisėtai šį mokestį paėmusiam asmeniui (pareiškėjui). Atsakovo teigimu, kadangi PVM iš studentų buvo imamas nepagrįstai bei įvertinus tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių galimybių neteisėtai surinktą mokestį atstatyti (ištaisyti) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 18 str. ir PVMĮ 83 str. nustatyta tvarka, konstatuotina, kad 141 019 Lt papildomai mokėtiną pardavimo PVM sumą, kurią pareiškėjas paėmė iš fizinių asmenų už LSP išdavimą, tačiau jos nedeklaravo ir nemokėjo į valstybės biudžetą, Vilniaus AVMI apskaičiavo pagrįstai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su atsakovo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas paaiškino, kad iš studentų, įsigyjančių ar pratęsiančių LSP, imamas atlygis buvo įforminamas ne PVM sąskaita–faktūra, kasos aparato kvitu ar kitu apskaitos dokumentu, turinčiu PVMĮ 80 str. nustatytus PVM sąskaitos–faktūros rekvizitus, o studentų pildomu nustatytos formos blanku (mokėjimo nurodymu pervesti įmoką), kuris neatitinka PVM sąskaitai–faktūrai keliamų formos reikalavimų. Pareiškėjas sutinka su MGK nuomone, kad toks dokumentas negali būti laikomas nei apskaitos dokumentu PVMĮ 79 str. prasme, nei dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgytų teisę į PVM atskaitą vadovaujantis PVMĮ 64 str. Be to, pareiškėjas sutinka su MGK išvada, VMI nepagrįstai PVMĮ 71 str. 6 d. nurodytu dokumentu laiko 2004 m. rugpjūčio 24 d. švietimo ir mokslo ministro ir pareiškėjo raštą bei 2006 m. birželio 27 d. Švietimo ir mokslo ministerijos bei asociacijos „Lietuvos studentų sąjunga“ ir asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ sudarytą Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartį Nr. SUT-553. Tuo tarpu, nesant dokumento, kurio pagrindu pirkėjas (studentai) galėtų pretenduoti į PVM atskaitą nuo konkrečios ūkinės operacijos, neatsiranda ir valstybės biudžeto mokestinių pajamų praradimo rizika, vadinasi, nėra prasmės ir teisinio pagrindo taikyti PVMĮ 71 str. 6 d. nuostatų bei reikalauti iš pareiškėjo papildomai sumokėti 141019 Lt PVM nuo studentų pažymėjimų gamybos, platinimo ir administravimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su atsakovo skundu sutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 71 str. 6 d. įtvirtintos teisės normos (numatančios, kad bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą) aiškinimo ir taikymo ginčo situacijai. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Šeštosios direktyvos 21 str. 1 d. c p. bei šią direktyvą pakeitusios ir nuo 2007 m. sausio 01 d. įsigaliojusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB 203 str., todėl aiškinant šios normos nuostatas, būtina vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateiktais išaiškinimais (ESTT sprendimas byloje C-566/07 Stadeco BV). Teismo vertinimu, jei asmuo neturi teisės ir galimybės atskaityti klaidingai nurodomo PVM, nekyla jokios grėsmės mokestinių pajamų praradimui, todėl PVMĮ 71 str. 6 d. netaikytina. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar studentai, įgiję ar pakeitę LSP už sumą, nurodyta pareiškėjo išduodame mokėjimo nurodyme, galėtų įgyvendinti teisę į PVM atskaitą. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo vykdomas LSP gamybos organizavimas ir išdavimas, vadovaujantis PVMĮ 2 str. 39 d., nėra laikomas ekonomine veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM, nėra, todėl šiuo atveju studentai teisės į PVM atskaitą neįgijo. Studento studijų veikla nėra ekonominė veikla, LSP nėra išduodamas ekonominei veiklai vykdyti, todėl studentas objektyviai neturi teisės į PVM atskaitą. Teismas nurodė, kad atsiskaitymas už LSP išdavimą ar pratęsimą buvo įforminamas mokėjimo nurodymu pervesti įmoką, kuris yra bankinio mokėjimo pavedimas (mokėjimo nurodymas), ir, kaip teisingai nurodė MGK, jis negali būti laikomas apskaitos dokumentu PVMĮ 79 str. prasme, juolab dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgytų teisę į PVM atskaitą vadovaujantis PVMĮ 64 str. (jame nėra privalomų rekvizitų, nurodytų PVMĮ 80 str.; neišskirta PVM suma). VMI nepagrįstai prašo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį, nagrinėjamu atveju PVM gali būti atskaitomas neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita–faktūra atitinka ne visus nustatytus reikalavimus. Mokėjimo nurodymu pervesti įmoką nėra įformintas prekių tiekimas (paslaugų teikimas), todėl šis dokumentas nėra laikytinas PVM sąskaita–faktūra, be to, šio dokumento formali išraiška atitinka jo turinį, t. y. minėtu dokumentu studentas nurodo bankui pervesti tam tikrą pinigų sumą į pareiškėjo sąskaitą. VMI taip pat nepagrįstai teigia, kad dokumentu, kuriame išskirtas PVM, yra 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštas, kuriuo buvo patvirtinti LSP išdavimo, pakeitimo ir pratęsimo įkainiai, bei trišalė 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartis Nr. SUT-553, kadangi minėtais dokumentais neįforminamas konkretus prekės tiekimas ar paslaugos teikimas. Teismas nurodė, kad, nesant dokumento, kurio pagrindu pirkėjas galėtų pretenduoti į PVM atskaitą nuo konkrečios ūkinės operacijos, neatsiranda ir valstybės biudžeto mokestinių pajamų praradimo rizika, vadinasi, nėra prasmės ir pagrindo taikyti PVMĮ 71 str. 6 d. nuostatų ir reikalauti iš pareiškėjo papildomai sumokėti 141 019 Lt PVM nuo studentų pažymėjimų gamybos, platinimo ir administravimo. Teismas nurodė, kad MGK savo sprendime teisingai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepagrįstai skaičiavo ir į biudžetą mokėjo pardavimo PVM, tačiau neturi teisės į pirkimo PVM atskaitą, jam apskaičiuota suma (grąžintina suma) turi būti perskaičiuota, o atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda nuo visos PVM sumos, o MGK šių sumų perskaičiavimų pati atlikti negali, VMI sprendimas turi būti panaikintas dėl visų VMI nurodymų ir pareiškėjo skundas perduotas VMI nagrinėti iš naujo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su MGK ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad šiame mokestiniame ginče buvo nepagrįstai taikytos PVMĮ 71 str. 6 d. nuostatos. Atsakovas, vadovaudamasis PVMĮ 58 str. 1 d., 71 str. 6 d., teigia, kad įstatymas įpareigoja asmenį (pardavėją), pateikusį prekes ar paslaugas, už kuriuos PVM neturėjo būti skaičiuojamas, tačiau šio mokesčio sumas įtraukusį į dokumentą ir tuo pačiu jas gavusį iš prekių ar paslaugų pirkėjo, šias PVM sumas mokėti į biudžetą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vykdoma LSP gamybos organizavimo ir išdavimo veikla nėra ekonominė veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos, remiantis PVMĮ 3 str. 1 dalies nuostatomis, nėra PVM objektas. Kitaip sakant, už LSP išdavimą, keitimą ar pratęsimą gaunamos pajamos nėra apmokestinamos PVM PVMĮ nustatyta tvarka ir teigtina, kad į šių paslaugų kainą (įkainį) PVM buvo įskaitytas nepagrįstai bei nepagrįstai buvo imamas iš galutinių paslaugos pirkėjų – studentų. Neteisėtai paimtas PVM, kaip atitinkamu mokesčio įstatymu įtvirtintas mokestis, sudarantis valstybės pajamas, turi būti sumokamas į biudžetą. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju iš galutinių vartotojų buvo imamas pardavimo PVM ir šis mokestis buvo imamas vykdant veiklą, už kurią pagal PVMĮ nuostatas PVM neskaičiuojamas. Pažymėjimų išdavimo, pakeitimo ir pratęsimo įkainiai, taikyti 2004-2005 ir 2005-2006 studijų metais, suderinus su Švietimo ir mokslo ministerija, buvo patvirtinti pareiškėjo bei asociacijos „Lietuvos studentų sąjunga“ prezidentų bendru 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštu, o įkainiai, taikyti 2006-2007 ir 2007-2008 studijų metais, nustatyti trišalėje 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartyje Nr. SUT-553. Tačiau šiuose dokumentuose yra vienareikšmiškai nurodyta, kad pažymėjimų išdavimo, pakeitimo ir pratęsimo įmokų, renkamų iš studentų, sudedamąją dalį sudaro ir PVM. Už gaunamus pažymėjimus studentai mokėjo būtent nurodytuose dokumentuose nustatytas įmokas, tame tarpe ir PVM. Atsakovas nurodo, kad, remiantis PVMĮ 71 str. 6 d., MAĮ 10 str., darytina išvada, kad PVM sumokėjimo faktui lemiamos reikšmės neturi, kokiame dokumente buvo išskirtas PVM. Be to, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str., darytina išvada, jog nors pareiškėjui ir nebuvo prievolės išrašyti PVM sąskaitą–faktūrą už jo teikiamas paslaugas, tačiau, paslaugų gavėjui pareikalavus, pareiškėjas būtų privalėjęs tai padaryti. Todėl toks teisės aktų nesilaikymas negali sudaryti galimybės išvengti mokestinių prievolių vykdymo ir atleisti pareiškėją nuo tokio teisės aktų reikalavimų nesilaikymo sukeltų teisinių pasekmių. Tai, kad nagrinėjamu atveju studentų pildytame mokėjimo nurodyme, kuriuo buvo įforminamas studento pažymėjimo išdavimas, nėra išskirtas į biudžetą mokėtinas PVM, ir tai, kad studentai, kaip fiziniai asmenys, neturi teisės atskaityti pareiškėjui sumokėto PVM ir neatsiranda rizikos, kad valstybė galėtų prarasti pajamas, nesuteikia pagrindo teigti, jog iš studentų neteisėtai paimtas mokestis gali būti paliekamas (grąžinamas) neteisėtai šį mokestį paėmusiam asmeniui (pareiškėjui). Taip pat reikėtų pažymėti, jog nors paslaugų gavėjai (studentai) ir negavo PVM sąskaitos–faktūros, tačiau įkainiai už studentų pažymėjimo išdavimą ar keitimą buvo patvirtinti viešais įsakymais, todėl studentai, pažiūrėję įkainius, turėjo galimybę matyti, jog įkainiai yra su PVM. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad PVM iš studentų buvo imamas nepagrįstai, bei atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 str., PVMĮ 83 str., 141 019 Lt papildomai mokėtina pardavimo PVM suma, kurią pareiškėjas paėmė iš fizinių asmenų už pažymėjimų išdavimą, tačiau jos nedeklaravo ir nemokėjo į valstybės biudžetą, buvo apskaičiuota pagrįstai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į ESTT formuojamą praktiką (sprendimą byloje C-566/07 Stadeco BV ir kt.), PVMĮ 71 str. 6 d. netaikytina tais atvejais, kai asmuo neturi teisės ir galimybės atskaityti klaidingai nurodomo PVM ir nekyla jokios grėsmės mokestinių pajamų praradimui. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar studentai, įsigiję ar pratęsę LSP už sumą, nurodytą mokėjimo nurodyme, galėtų įgyvendinti teisę į PVM atskaitą. Tačiau studentai objektyviai neturi teisės į PVM ataskaitą, nes pagal PVMĮ 58 str. 1 d. 1 p., studento veikla nėra ekonominė veikla (LSP nėra išduodamas ekonominei veiklai vykdyti). Be to, neegzistuoja dokumentas, kurio pagrindu pirkėjas (studentas) galėtų pretenduoti į PVM ataskaitą. Tiek pagal PVM 64 str. 1 d. 1 p., tiek pagal Šeštosios direktyvos 18 str. 1 d. a p., pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą–faktūrą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsiskaitymas už LSP išdavimą ar pratęsimą buvo įforminamas mokėjimo nurodymu pervesti įmoką. Toks dokumentas negali būti laikomas apskaitos dokumentu PVMĮ 79 str. prasme, juolab dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgytų teisę į PVM atskaitą vadovaujantis PVMĮ 64 str. Vadinasi, ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokia grėsmė valstybės mokestinių pajamų praradimui. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo teiginiu, kad PVMĮ 71 str. 6 d. taikymui visiškai neturi reikšmės, kokiame dokumente buvo išskirtas PVM. Viena vertus, pažodinis minėtosios normos aiškinimas rodo, kad kalbama apie dokumentą, kuriuo įformintas prekių teikimas ir (arba) paslaugų teikimas. Kita vertus, Europos Sąjungos teisės aktuose (Tarybos direktyvos 77/388/EEB 21 str. 1 d. c p., Tarybos direktyvos 2006/112/EB 203 str.) vartojama sąvoka „dokumentas“ suprantama dar siauriau. Taigi akivaizdu, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d. raštas, kuriuo buvo patvirtinti LSP išdavimo, pakeitimo ir pratęsimo įkainiai, bei 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos studentų pažymėjimų administravimo sutartis Nr. SUT-553, t. y. bendras raštas ir civilinės (privatinės) ir viešosios teisės požymių turinti sutartis, kuri teises ir pareigas numato tik jos šalims, bet ne paslaugų gavėjams (studentams), negali būti laikomi dokumentais, kuriais įforminamas paslaugų teikimas PVM įstatymo prasme. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovas MGK sprendimą apskundė tik dėl PVMĮ 71 str. 6 d. taikymo bei aiškinimo ir iš esmės neginčija MGK sprendimo toje dalyje, kurioje konstatuota, kad mokesčių mokėtojas turėtų būti atleidžiamas nuo delspinigių ir baudų, todėl net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė PVMĮ 71 str. 6 d. nuostatas, nėra pagrindo panaikinti viso MGK sprendimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje su prašymu panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-79(7-22/2010) į administracinį teismą kreipėsi atsakovas, t. y. centrinis mokesčių administratorius.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-278/2011).

Nagrinėjamu atveju ši centrinio mokesčių administratoriaus teisės kreiptis į teismą sąlyga yra tenkinama, nes, kaip matyti iš atsakovo skundo pirmosios instancijos teismui turinio, centrinis mokesčių administratorius nesutinka su skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime pateiktu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimu.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato, kad bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą.

Mokestinių ginčų komisija nustatė, kad pareiškėjo vykdyta veikla (studentų pažymėjimų gamyba, platinimas ir administravimas) nėra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Ginčo šalys šios aplinkybės neginčija. Todėl pareiškėjo gautos pajamos už Lietuvos studentų pažymėjimų išdavimą, keitimą ar pratęsimą nėra apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu.

Tačiau pareiga sumokėti PVM už prekių (paslaugų) teikimą, už kurį PVM neturėjo būti skaičiuojamas, siejama ir su kita aiškiai ir konkrečiai apibrėžta sąlyga įtvirtinta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalyje, t.y., kad PVM turi būti išskirtas dokumente, kuriuo įforminamas prekių ir (arba) paslaugų teikimas. Šios teisės normos dispozicijoje vartojama dokumento, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, sąvoka nėra apibrėžta.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime pateiktu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalies aiškinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalį remiantis teleologiniu teisės aiškinimo metodu, galima prieiti išvadą, jog tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama išvengti atvejų, kuomet gali kilti rizika valstybei prarasti mokestines pajamas. Kadangi nepriklausomai nuo to, jog prekių (paslaugų) teikimą įforminančiame apskaitos dokumente PVM yra išskirtas nepagrįstai, pirkėjas dėl tokios ūkinės operacijos formaliai įgyja teisę į PVM atskaitą. Vėliau pripažinus, kad pardavėjas neturėjo prievolės apskaičiuoti ir sumokėti PVM, o pirkėjui formaliai turint teisę į PVM atskaitą, nesant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pardavėjo pareigos išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą, galėtų kilti valstybės mokestinių pajamų praradimo grėsmė. Atsižvelgiant į tokį Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalies aiškinimą, Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nurodė, kad šios teisės normos dispozicijoje įvardintu dokumentu, kuriuo įforminamas prekių ir (arba) paslaugų teikimas, gali būti pripažintas tik toks dokumentas, kurio pagrindu pirkėjas galėtų įgyti teisę į PVM atskaitą.

Mokestinių ginčų komisija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad dokumentas (mokėjimo nurodymas), pagal kurį buvo sumokama už Lietuvos studento pažymėjimo išdavimą ar pratęsimą, negali būti laikomas apskaitos dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgytų teisę į PVM atskaitą. Be to, Mokestinių ginčų komisijos nuomone, centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai teigė, kad dokumentu, kuriame išskirtas PVM yra Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų pažymėjimų išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. ISAK-965 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. ISAK-783 redakcija), kurio 16 punktu buvo nustatyti studento pažymėjimo platinimo įkainiai bei nustatytos įkainių sudedamosios dalys bei 2006 m. trišalė sutartis Nr.SUT-53, pasirašyta tarp Švietimo ir mokslo ministerijos, asociacijos „Lietuvos studentų atstovybių sąjunga“ ir Lietuvos studentų sąjungos. Kadangi nagrinėjamu atveju skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo padavė centrinis mokesčių administratorius, todėl vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į šios teisės normos aiškinimą suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, teisėjų kolegija nevertina paminėtų Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdama šį mokestinį ginčą, Mokestinių ginčų komisija teisingai aiškino ir taikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė