Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams; pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant E. M. neturėti, nenaudoti ir neįsigyti narkotinių bei psichotropinių medžiagų.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. V. (A. V.), E. R., D. D., L. J. ir V. K. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. bei E. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami A. Š. suburta organizuota grupe kartu su A. V., L. J., D. D., E. R. be V. K., neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, A. Š., be to, labai dideliu šių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas platinti, ir dalį šių medžiagų jie pardavė nenustatytiems asmenims, o būtent:

A. Š. 2010 m. rugpjūčio mėn. nenustatytą dieną Vilniaus m. subūrė organizuotą grupę daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – neteisėtai disponuoti dideliais ir labai dideliais kiekiais narkotinių bei psichotropinių medžiagų, įtraukė vykdytojus V. K. ir A. V., kuriems paskirstė vaidmenis: nurodė surasti asmenis, kurie jo tiekiamas narkotines ir psichotropines medžiagas pardavinėtų priskirtose Vilniaus miesto teritorijose, surasti butus, kuriuose apgyvendinti šie asmenys pardavinėtų narkotines ir psichotropines medžiagas, perduoti jiems mobiliuosius telefonus ir SIM korteles ryšiui palaikyti su organizuotos grupės nariais bei pirkėjais, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų svėrimo bei pakavimo priemones, palengvinant nusikaltimų darymą.

A. Š. nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. lapkričio 2 d. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 501,099 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 142,45 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,037 g amfetamino; ne mažiau kaip 9,759 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 1,965 g narkotinės medžiagos – heroino; ne mažiau kaip 13,145 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių); ne mažiau kaip 1,187 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 0,892 g psichotropinės medžiagos – mefedrono; ne mažiau kaip 139,161 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 18,644 g psichotropinės medžiagos – 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), paskirstė vykdytojams V. K., dėl kurio byla atskirta, bei A. V. ir nariams E. M., nepilnamečiui L. J., gim. xxx, D. D., E. R., A. B. (miręs) bei V. K. ir dalį šių medžiagų pardavė tokiu būdu:

V. K., dėl kurio byla atskirta, 2010 m. rugpjūčio mėn. nenustatytą dieną įtraukė į nusikalstamą veiką nepilnametį L. J., gim. xxx, ir E. M., kuriuos apgyvendino išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), nurodė prekiauti tiekiamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išnešti pirkėjų prašomą jų kiekį, visą parą atsakinėti į telefono skambučius, vesti šių medžiagų platinimo apskaitą, turėti fasavimo priemones, prireikus – dalinti jas mažesniais kiekiais, pinigus už parduotus narkotikus atiduoti jam.

V. K., dėl kurio byla atskirta, nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. spalio 11 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš A. Š. psichotropines medžiagas – amfetaminą, metamfetaminą ir mefedroną bei narkotines medžiagas – heroiną ir kanapes (bei jų dalis), jas išplatino nepilnamečiui L. J. ir E. M., kurias pastarasis laikė minėtame bute, ir dalį pardavė nenustatytiems asmenims Vilniuje, Apkasų bei Žukausko gatvių rajone, kol 2010 m. spalio 11 d. 10.45 val. (duomenys neskelbtini) namo, E. M. buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu rasta 0,904 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei 0,348 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, prie namo (duomenys neskelbtini), rasta 0,031 g narkotinės medžiagos – heroino, o bute (duomenys neskelbtini), –likusios dalys narkotinių medžiagų – 0,836 g heroino ir 2,109 g kanapių (ir jų dalių) bei psichotropinių medžiagų – 6,449 g metamfetamino, 0,037 g amfetamino ir 0,099 g mefedrono;

V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytą dieną įtraukė į nusikalstamą veiką E. M. ir nepilnametį L. J., tam tikslui išnuomojo butą (duomenys neskelbtini), kuriame juos apgyvendino, nepilnametis L. J. vykdė jo nurodymus – gyventi išnuomotame bute, prekiauti tiekiamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išnešti narkotikų pirkėjų prašomą kiekį narkotinių medžiagų, visą parą atsiliepti telefonu, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, turėti narkotikams fasuoti priemones, prireikus dalinti narkotikus mažesniais kiekiais, atiduoti pinigus už parduotus narkotikus, V. K. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. spalio 11 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš A. Š. psichotropines medžiagas – amfetaminą, metamfetaminą ir mefedroną bei narkotines medžiagas – heroiną ir kanapes (ir jų dalis) bei išplatino jas E. M. ir nepilnamečiui L. J., kurias pastarasis kartu su E. M. laikė minėtame nuomojamame bute ir dalį pardavė nenustatytiems asmenims (duomenys neskelbtini) gatvių rajone, kol 10.45 val. (duomenys neskelbtini), E. M. buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu rasta 0,904 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei 0,348 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, prie namo (duomenys neskelbtini), rasta 0,031 g narkotinės medžiagos – heroino, bute (duomenys neskelbtini), rasta narkotinių medžiagų – 0,836 g heroino ir 2,109 g kanapių (ir jų dalių) bei psichotropinių medžiagų – 6,449 g metamfetamino, 0,037 g amfetamino ir 0,099 g mefedrono;

V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio mėn. nenustatytą dieną įtraukė į nusikalstamą veiką D. D., tam tikslui išnuomojo butą (duomenys neskelbtini), jame apgyvendino D. D., kuris vykdė jo nurodymus – gyventi išnuomotame bute, prekiauti tiekiamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išnešti pirkėjų prašomą kiekį narkotinių medžiagų, visą parą atsiliepti telefonu, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, turėti fasavimo priemones, prireikus – dalinti narkotikus mažesniais kiekiais, atiduoti pinigus už parduotus narkotikus; nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 29 d. V. K. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš A. Š. ne mažiau kaip 13,5 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 3,06 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir narkotinių medžiagų: ne mažiau kaip 4 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,744 g heroino, ir 1,5 g kanapių (ir jų dalių), bei jas išplatino D. D., kurias pastarasis nuo įgijimo momento iki 2010 m. spalio 29 d. laikė minėtame bute ir pardavė nenustatytiems asmenims (duomenys neskelbtini) mikrorajone;

V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. lapkričio 1 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) regioninio parko miško masyve, esančiame prie (duomenys neskelbtini) pastato, paimdamas iš A. Š. slėptuvių, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 127,918 g metamfetamino ir 4,704 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), iš jų dalį – ne mažiau kaip 10 g miltelių, kurių sudėtyje ne mažiau kaip 2,27 g metamfetamino, tą pačią dieną nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), išplatino V. B. (miręs), o likusią dalį – labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 125,648 g metamfetamino ir 4,704 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) iki 2010 m. lapkričio 3 d. 15.15 val. laikė bute (duomenys neskelbtini);

A. V. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. rugsėjo 16 d., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš A. Š. psichotropines medžiagas – metamfetaminą ir mefedroną bei narkotines medžiagas – heroiną ir kanapes (ir jų dalis) bei jas išplatino V. K., kurias pastarasis laikė nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), ir dalį pardavė nenustatytiems asmenims (duomenys neskelbtini) gatvės rajone, o dalį – 0,015 g heroino 2010 m. rugsėjo 16 d. apie 12.30 val. Vilniuje, prie namo (duomenys neskelbtini), automobilyje „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė už 20 Lt I. A., po to buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu rasta 0,065 g narkotinės medžiagos – heroino, o nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), rasta likusi dalis – 0,143 g heroino ir 8,632 g kanapių bei jų dalių ir psichotropinių medžiagų – 4,385 g metamfetamino ir 0,793 g mefedrono;

A. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytą dieną įtraukė į nusikalstamą veiką ir apgyvendino išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), A. B. (miręs), kuris vykdė jo nurodymus – gyventi išnuomotame bute, prekiauti tiekiamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išnešti narkotikų pirkėjams prašomą kiekį narkotinių medžiagų, visą parą atsiliepti telefonu, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, įgyti ir turėti fasavimo priemones, prireikus – dalinti narkotikus mažesniais kiekiais, atiduoti pinigus už parduotus narkotikus, A. V. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. lapkričio 2 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš A. Š. psichotropinę medžiagą – metamfetaminą ir narkotinę medžiagą – heroiną bei išplatino jas A. B. (byla nutraukta jam mirus), kurias pastarasis laikė minėtame bute ir dalį pardavė nenustatytiems asmenims (duomenys neskelbtini) mikrorajone, po to 2010 m. lapkričio 2 d. 20 val. A. B. buvo sulaikytas ir bute rasta 0,014 g narkotinės medžiagos – heroino;

A. Š. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d. 14.40 val. slėptuvėse (duomenys neskelbtini) regioninio parko miško masyve, esančiame prie Kalvarijų g. 323 pastato, laikė didelį kiekį – 18,644 g psichotropinės medžiagos – 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) ir labai didelį kiekį – 127,918 g metamfetamino iki tos pačios dienos 21 val., kai dalį psichotropinių medžiagų – 127,918 g metamfetamino ir 4,704 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) paėmė V. K., o likusi dalis – 13,94 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) rasta kratos metu.

Skirdamas A. Š. bausmę, teismas neatsižvelgė, jog organizatoriaus sampratą nurodo baigtinis sąrašas alternatyvių veiksmų, iš kurių atlikęs bent vieną asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, jai vadovauja, koordinuoja jos narių veiklą ar jai vadovauja, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius, šiuo konkrečiu atveju A. Š. – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones, t. y. būtent organizatorius išsiskiria iš visos organizuotos grupės savo pavojingumu ir abejingumu visuomenėje galiojančioms elgesio normoms, kadangi būtent jo valia nuo pat pradžių yra nukreipta, siekiant disponuoti ir platinti didelius kiekius narkotinių medžiagų. Teisminio nagrinėjimo metu pripažinti įrodymais duomenys, jog A. Š. ne tik tiekdavo kitiems nuteistiesiems narkotines medžiagas toliau platinti, bet ir surinkdavo pinigus, gautus jas išplatinus. Tai savaime parodo aktyvius nuteistojo veiksmus bei tyčią, o veiksmų pakartotinumas pagrindžia ne tik tai, kad A. Š. suprato, kokius veiksmus atlieka, bet ir nurodo jo norą tokiu būdu elgtis bei iš tokių savo veiksmų gauti turtinės naudos.

Be to, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog A. Š. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, teigė esąs apkalbamas, vėliau nuo parodymų atsisakė, teisminio nagrinėjimo metu prisipažino iš dalies, dalį duotų parodymų paneigė byloje nustatyti duomenys. Teisminio nagrinėjimo metu teismas neginčijamai pripažino, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. Š. neteisėtai disponavo labai dideliais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiais. Be to, disponavimas dideliu kiekiu narkotinės medžiagos yra kvalifikuojamasis požymis, rodantis veikos pavojingumą. Todėl manytina, kad ir šiuo atveju didelis kiekis narkotinės medžiagos turi būti vertinamas kaip aplinkybė, svarbi individualizuojant bausmę, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus heroinas, kanapės ir jų dalys, amfetaminas ir metamfetaminas priskirtos I-am sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždraustos vartoti net sveikatos priežiūros tikslams. Vien tai akivaizdžiai patvirtina jų pavojingumą, juo labiau kad nuteistasis disponavo dideliais šių medžiagų kiekiais.

Tai, kad įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio sankcijoje numatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, reiškia, jog šis nusikaltimas yra pakankamai pavojingas, todėl jis įtvirtino bendrą taisyklę, kad atgrasymas nuo tokių nusikaltimų darymo yra veiksmingiausias, atribojant asmenį tam tikram laikui nuo visuomenės. Įstatymų leidėjas sąmoningai paliko teismams nustatyti laiko tarpą, kuriam asmuo turėtų būti izoliuotas, įtvirtindamas tik šios bausmės ribas. Taigi teismų kompetencijai palikta galimybė nustatyti konkretų laisvės atėmimo terminą, tačiau teismas tai turi daryti, vertindamas padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje, o ne, siekdamas pateisinti ilgą teisminio nagrinėjimo trukmę, skirti švelnesnę negu sankcijos minimumas bausmę. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje baigtas ir byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota dar 2011 m. gruodžio 15 d., ir būtent teismas nuo to laiko iki nuosprendžio priėmimo dienos sprendė dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino tęsimo A. Š.

Paskyręs A. Š. pernelyg švelnią bausmę ir pripažinęs, kad nuteistasis šią bausmę atliko, teismas nepagrįstai iškreipė proporcingumo ir teisingo nubaudimo principų esmę, lyginant jo nubaudimą su kitų organizuotos grupės narių nubaudimu. Dėl tokio teismo sprendimo kaltininko sąmonėje gali susiformuoti lengvo baudžiamosios atsakomybės išvengimo modelis, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, ypatingai specialiajai bei bendrajai prevencijai, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai.

A. Š. padarytas nusikaltimas turi būti vertinamas kaip itin pavojingas, už kurį jam šioje byloje turėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kadangi bylos aplinkybė – ilgas kardomosios priemonės (suėmimo) taikymas, nors yra tinkama sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą, bet nėra pripažintina išimtine, nes kardomoji priemonė taikyta pagrįstai. Ši aplinkybė nelaikytina tokia, kuri sudarytų pakankamą atsvarą kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, rodančioms nuteistojo pavojingumą visuomenei. Bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju gali būti tinkamai įgyvendinti, tik paskyrus nuteistajam pakankamai griežtą realią laisvės atėmimo bausmę.

Skirdamas bausmę E. M., teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir nesivadovavo įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais. Narkotinių medžiagų kiekį, dalį nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, tariamai ilgą proceso trukmę teismas vertino atsietai ir suteikė jiems prioritetinę reikšmę, nepakankamai išsamiai išanalizavo kitas bausmės individualizavimui svarbias bylos aplinkybes, jog padaryta nusikalstama veika susijusi su narkotikų platinimu ir yra itin pavojinga visuomenei, veika yra tyčinė, truko gana ilgą laiko tarpą, siekiant asmeninės materialinės naudos, po sulaikymo šlapime rasta narkotikų vartojimo požymių, o tai parodo nuteistojo polinkį nusikalsti ir abejingumą visuomenėje galiojančioms elgesio normoms.

Be to, teismas nevertino, kad veikos padarymo metu E. M. nebuvo išnykęs teistumas už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jis pakartotinai nusikalto, galiojant ankstesniam teistumui, todėl darytina išvada, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl A. Š. ir E. M. paskirtų bausmių pakeisti: E. M. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį bei paskirti realią 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; A. Š. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei paskirti laisvės atėmimo 13 metų bausmę.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Prokuroras ginčija tik nuteistiesiems A. Š. ir E. M. paskirtas bausmes, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl šios priežasties netaisoma skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant nusikalstamas veikas nurodyta aplinkybė, kad A. Š. platino narkotines bei psichotropines medžiagas nepilnamečiui L. J., be to, neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, nors iš nuosprendžio motyvų bei rezoliucinės dalies matyti, jog dėl to A. Š. išteisintas.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas bausmes A. Š. ir E. M., pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingas bausmes, dėl to nuosprendis keičiamas.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl A. Š. paskirtos bausmės

Prokuroras nesutiko su teismo argumentais dėl A. Š. paskirtos bausmės dydžio ir savo prieštaravimus išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Š. paskirta bausmė yra neteisinga, aiškiai per švelni.

Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei jos dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis).

Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.

Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016 ir kt.).

Visų šių aplinkybių įvertinimas užtikrina bausmės, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, paskyrimą.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teigė, kad atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, nurodė, kad A. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų; teisingai nustatė kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia; aptarė kaltininko asmenybę – teistumas išnykęs, bet jis baustas administracine tvarka, subūrė organizuotą grupę, tiesiogiai ar per kitus asmenis į ją įtraukė kitus nuteistuosius, nenustatė baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Tiesa, teisėjų kolegija negali neatkreipti dėmesio, jog teismas, nurodęs, kad A. Š. subūrė organizuotą grupę (BK 25 straipsnio 3 dalis), nenustatė jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog veika padaryta organizuota grupe, nors įstatymas tai numato (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai teigė, kad skundžiamame nuosprendyje nepakankamai įvertintas A. Š. kaip organizatoriaus vaidmuo darant nusikaltimą, jo aktyvūs veiksmai ir nusikalstamos veikos mastas, rodantis didelį tokios veikos pavojingumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės paminėtos nuosprendyje, tačiau, skiriant A. Š. bausmę, į jas reikiamai neatsižvelgta, todėl paskirta bausmė yra neadekvati padarytai veikai ir visuomenei keliamam pavojui, platinant narkotines bei psichotropines medžiagas.

Teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra BK 62 straipsnio taikymo pagrindų.

Kita vertus, daugiau kaip penkerių metų baudžiamojo proceso trukmę ir beveik visą šį laiką A. Š. taikytą kardomąją priemonę (suėmimą) teismas laikė išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos švelniausios bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Tokia teismo išvada nepagrįsta ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Prokuroras teisus, jog bylą nagrinėjęs teismas ir aukštesnysis teismas savo nutartyse ne kartą konstatavo, kad proceso metu buvo pakankamas pagrindas A. Š. tęsti kardomąją priemonę (suėmimą). Juo labiau tai reikšminga, nes vienas iš kaltinamųjų – E. K. nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. į teismo posėdžius nebeatvyko, pasislėpė, jam buvo paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis (t. 13, b. l. 184, 185; t. 14, b. l. 103–112), tuo apsunkintas bylos nagrinėjimas, o A. Š. tėvai gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Prokuroras teisingai nurodė, kad vien ilgas griežčiausios kardomosios priemonės taikymas neapsprendžia to, jog būtų švelninama laisvės atėmimo bausmė ir skiriama tokio dydžio, kuris pateisintų suėmimo terminą, kadangi tai prieštarautų ir protingumo principui, ir BK 41 straipsnio nuostatoms.

Beje, kardomąją priemonę (suėmimą) 2016 m. gegužės 2 d., t. y. jau išėjus priimti sprendimo (t. 14, b. l. 150), pirmosios instancijos teismui pakeitus į švelnesnę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 14, b. l. 149, 152) ir vėliau A. Š. prašymu nurodžius kitą laikino buvimo vietą (t. 14, b. l. 158), vos paskelbus nuosprendį jis nesilaikė šios kardomosios priemonės (t. 15, b. l. 51), nors skundžiamu nuosprendžiu ji nebuvo panaikinta.

Ši aplinkybė charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo požiūrį į teismo priimtą procesinį dokumentą.

Skirdamas bausmę, teismas be pagrindo suabsoliutino proceso trukmę nurodęs, kad jis tęsėsi daugiau kaip penkerius metus dėl objektyvių priežasčių.

Dėl priežasčių objektyvumo dauguma atvejų galima sutikti.

Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas truko vos daugiau kaip vienerius metus nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki kaltinamojo akto surašymo 2011 m. gruodžio 15 d.

Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko iki 2016 m. gegužės 31 d., kai buvo paskelbtas nuosprendis.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-192/2011 ir kt.).

Kita vertus, pagal EŽTT sprendimus ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir t. t. (Sorvisto prieš Suomiją, Meilus prieš Lietuvą ir kt.).

Atkreipiamas dėmesys, jog išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-7-109/2013, 2K-315/2013, 2K-172/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į bylos apimtį (15 tomų), į tai, kad byloje yra daug kaltinamųjų bei liudytojų, vienas kaltinamasis pasislėpė, byla dėl jo išskirta ir tai apsunkino teismo darbą, byla vertinama kaip sudėtinga. Bylos procesą organizavusių institucijų veiksmuose nenustatyta nepateisinamų delsimų.

Be to, procese buvo delsimų, susijusių su pertraukomis teismo posėdyje dėl kaltinamųjų neatvykimo, jų sveikatos būklės, nepasiruošimo duoti parodymus, stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo.

Kita vertus, negalima neįvertinti to, kad per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpį kaltinamasis A. Š. pakeitė penkis gynėjus, iš jų su trimis nutraukė teisinės pagalbos sutartis.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, nors daugiau kaip penkerių metų laikotarpis yra gana ilgas, tačiau, atsižvelgusi į bylos nagrinėjimo teisme aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nepateisinamų delsimų ar kitokių institucijų nekvalifikuotų veiksmų, kurie būtų lėmę nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, dėl kurios būtų pažeistos žmogaus teisės, ir, priešingai, nustatė pačių kaltinamųjų netinkamą elgesį procese, turėjusį įtakos jo trukmei. Dėl to nėra teisinio pagrindo proceso bei kardomosios priemonės (suėmimo) trukmę laikyti išimtinėmis aplinkybėmis ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Prokuroras teisingai apeliaciniame skunde nurodė, kad A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė, prilyginta kardomosios priemonės (suėmimo) trukmei, nepagrįstai iškreipė proporcingumo ir teisingo nubaudimo principų esmę.

Dėl to toks sprendimas negali būti paliktas galioti.

Kita vertus, prokuroro prašymas A. Š. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nepagrįstas, nes jis jau pripažintas kaltu skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl antrą kartą to daryti negalima.

Skirdama bausmę nuteistajam A. Š., be to, ką jau įvertino skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ir kas aptarta šiame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad, nors nusikalstama veika buvo intensyvi, ji truko ne ilgiau kaip tris mėnesius. Įvertinusi įstatymo sankcijoje numatytą bausmės dydį (laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų) bei kitas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija A. Š. skiria minimalią bausmę, kuri atitinka bausmės paskirtį ir yra teisinga.

Į A. Š. paskirtą bausmę įskaitomas laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. (t. 7, b. l. 100; t. 14, b. l. 152).

Dėl E. M. paskirtos bausmės

Skirdamas bausmę E. M., pirmosios instancijos teismas nustatė jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino kaltas ir nuoširdžiai gailisi, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jis nusikalto, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracine tvarka, padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), tačiau nuo nusikalstamos veikos praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, be to, teismo nuomone, pats bylos nagrinėjimo procesas paveikė jį (ir kitus kaltinamuosius) laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti. Teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą E. M. atidėjo.

Prokuroras su tokiais teismo argumentais nesutiko nurodęs, kad narkotinių medžiagų kiekį, dalį nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, tariamai ilgą proceso trukmę teismas vertino atsietai ir suteikė jiems prioritetinę reikšmę, nepakankamai išsamiai išanalizavo kitas bausmės individualizavimui svarbias bylos aplinkybes, jog padaryta nusikalstama veika susijusi su narkotikų platinimu ir yra itin pavojinga visuomenei, veika tyčinė, truko gana ilgą laiko tarpą.

Tiesa, prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad teismas nevertino neišnykusio teistumo, tačiau tai nesumenkina kitų skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. M. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, neindividualizuota, todėl neteisinga.

Bendrosios bausmės skyrimo nuostatos, aptartos ankstesnėje šio nuosprendžio dalyje, taikomos ir E. M., todėl nekartojamos.

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, jog tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

E. M. yra vyriausias organizuotos grupės narys, už kitus vykdytojus vyresnis 9–15 metų, t. y. turi pakankamai gyvenimo patirties, susiformavusį požiūrį į bendražmogiškas vertybes ir neabejotinai aiškų suvokimą apie daromos veikos pavojingumą visuomenei.

Įvertinusi nusikaltimo sunkumą, nuteistojo asmenybę, kad jis padarė naują nusikaltimą, neišnykus teistumui už ankstesnę nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog E. M. linkęs nusikalsti ir yra abejingas visuomenėje galiojančioms elgesio normoms. Dėl to jam taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir atidėtas bausmės vykdymas yra neteisingas teismo sprendimas, neatitinkantis baudžiamosios teisės prigimties, bausmės paskirties ir jos individualizavimo principo.

Neįtikinamas teismo argumentas, kad pats bylos nagrinėjimo procesas paveikė jį laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Jau nuo 2016 m. sausio 18 d. E. M. pažeidinėjo paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 14, b. l. 116, 139; t. 15, b. l. 8, 12, 59 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog E. M. net neatvyko išklausyti teismo nuosprendžio (t. 14, b. l. 166). Tai rodo jo požiūrį į vykusį procesą.

Nors E. M. nusikalstama veika truko gana neilgai, tačiau, siekdama, kad bausmė būtų teisinga, įvertinta individualiai, palyginta su kitiems vykdytojams paskirtomis bausmėmis, atsižvelgusi į šiame nuosprendyje aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija E. M. skiria minimalią, bet realią laisvės atėmimo bausmę.

Į E. M. paskirtą bausmę įskaitomas laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d. (t. 5, b. l. 111, 149).

Prokuroro prašymas E. M. pripažinti kaltu atmetamas tuo pačiu motyvu, kaip ir analogiškas prašymas dėl A. Š.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo A. Š. ir E. M. pakeisti:

A. Š. panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.

A. Š., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę A. Š. įskaityti laikiną sulaikymą ir kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gegužės 2 d.

E. M. panaikinti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymą.

E. M., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę E. M. įskaityti laikiną sulaikymą ir kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.