- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-16
- Bylos Nr.
- I2-2285-596/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00494-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Vita Valeckaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
- Pareiškėjas
- Kredito unijų narių asociacija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kredito unijų narių asociacijos patikslintą skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl raštų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Kredito unijų narių asociacija (toliau- ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento (toliau – ir atsakovė arba SAM) 2021 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 10-818 ,,Dėl kredito unijų narių asociacijos reikalavimo nutraukti įvestą ekstremaliąją situaciją ir Lietuvos piliečių konstitucinių teisių pažeidinėjimą“ (toliau – ir SAM raštas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba VRM) 2021 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 19_56_21 ,,Dėl Jūsų reikalavimo“ (toliau – ir VRM raštas).
Paaiškina, kad 2021 m. sausio 27 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) su reikalavimu (toliau – ir Reikalavimas) nutraukti Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinių teisių pažeidinėjimą, kuris pasireiškė vykdant įvestą ekstremalią situaciją ir karantiną. Vyriausybės vardu SAM ir VRM priėmė ginčijamus raštus, su kuriais pareiškėja nesutinka.
Nurodo, kad SAM ir VRM raštuose remiasi Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (toliau - ir Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas), priimtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, kuriame pasisakoma, kad Vyriausybė karantino metu gali riboti gyventojų judėjimą, ūkinę veiklą.
Teigia, kad nagrinėjamu atveju ginčas turi du aspektus: 1) ribojimas – tai tvarkų, sąlygų nustatymas (pvz., žmonių skaičiaus parduotuvėse ir kitose masinio susibūrimo vietose aprobojimas, tam tikrų atstumų tarp žmonių ar higienos reikalavimų nustatymas), bet ne visiškas uždraudimas; faktiškai asmenų judėjimo laisvė buvo visiškai atimta, uždraustos ūkinės veiklos, kas neatitinka ribojimo sąvokos, nes yra draudimai, taigi prieštarauja minėtam Įstatymui ir yra neteisėti; 2) remiantis oficialia konstitucine doktrina, žmogaus teises galima riboti tik įstatymu, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas vertybes, nepaneigiant teisių ir laisvių prigimties bei laikantis proporcingumo principo; su ekstremalia situacija ir karantinu susiję draudimai buvo įvesti ne įstatymu, jais akivaizdžiai paneigta judėjimo laisvės, saviraiškos laisvės, verslo laisvės, teisės į darbą, prigimtis ir esmė, todėl jie yra antikonstituciniai.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, nes Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos. Remdamasi Įstatymo 21 straipsniu pažymi, kad Seimas delegavo įgaliojimus nustatyti žmogaus teisių ribojimą Vyriausybei, kuri veikdama ultra vires apribojo žmonių teises nustatydama draudimus, kas laikytina antikonstitucine veika.
Pareiškėjos manymu, įpareigojimas visiems be išimties asmenims (net ir turintiems imunitetą Covid-19 infekcijai), visose be išimties viešose erdvėse (net ir ne žmonių susibūrimo vietose) dėvėti kaukes yra antikonstitucinių pareigų asmeniui nustatymas ir saviraiškos laisvės suvaržymas, kaip ir kelionių draudimas ar įmonių darbo draudimas yra žmogaus teisių ir teisės į darbą bei verslo laisvės pažeidimas.
Teigia, jog skundžiamuose raštuose nebuvo pasisakyta, dėl ko Vyriausybė baugina visuomenę dideliais PGR teigiamų testų rezultatais, kurie yra neabejotinai klaidingi. Atkreipia dėmesį, jog Reikalavime Vyriausybei pateikė informaciją ir šaltinius, kurie patvirtina, jog PGR testų patikimumas gali siekti vos 3 proc., o Vyriausybės įstaigų skelbiama statistika apie neva sergančius Lietuvos gyventojus yra neteisinga.
Pareiškėja pateikia skelbtos statistikos apie susirgimus nuo Covid-19 tam tikruose Lietuvos miestuose pavyzdžius ir pažymi, kad atsižvelgiant į pasaulinę statistiką, akivaizdu, jog dešimtimis kartų padidinta statistika dėl Covid-19 – tai ne klaida dėl nekompetentingumo, o sąmoningas melas.
Teigia, jog prisidengiant Lietuvos piliečių gąsdinimu ir nepagrįstai keliant paniką buvo įvesta nepaprastoji padėtis ir karantinas. Kadangi nepaprastoji padėtis ir karantinas paskelbti remiantis neteisinga informacija, draudimai ir žmogaus teisių ribojimai, nustatyti veikiant ultra vires, nepaisant konstitucinio proporcingumo principo bei paneigiant prigimtinių žmogaus teisių esmę.
Apibendrindama nurodo, kad SAM ir VRM raštuose nebuvo atsakyta į Reikalavime iškeltus klausimus ir prašymus, apsiribojama formaliais atsakymais, todėl laikosi pozicijos, kad jie turėtų būti panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovė SAM prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pareiškėja skunde nenurodo, dėl ko SAM raštas turi būti panaikintas ar kokią įtaką jis turi pareiškėjos teisėms ir (ar) pareigoms. Rašte SAM savo kompetencijos ribose, aiškiai, motyvuotai, pagrįstai atsakė į pareiškėjos užduotus klausimus, taigi vien dėl to, jog pareiškėja nesutinka su rašto turiniu, nėra pagrindo jo naikinti. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nurodo, kad SAM atsakymas atitinka visus individualiam aktui keliamus reikalavimus.
Teigia, jog 2020 m. vasario 26 d. įvertinus Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – ir PSO) teikiamą informaciją, epidemiologinę situaciją kaimyninėse valstybėse, atsižvelgiant į Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. vasario 24 d. posėdžio pasiūlymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu (2018 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. XIII-1768 redakcija), 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1243 ,,Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ,,Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, buvo paskelbta ekstremalioji situacija.
Nurodo, kad 2020 m. kovo 11 d. PSO paskelbus pasaulinę pandemiją, Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną bei patvirtino karantino režimą. Nutarimas buvo panaikintas Vyriausybės 2020 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 579 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“.
Atsižvelgiant į nepalankią epideminę Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją, sveikatos apsaugos teikimą bei Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, remiantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu buvo paskelbtas antrasis karantinas.
Pažymi, kad karantino režimo priemones tvirtina Vyriausybė ir jos yra nuolat kintančios, atsižvelgiant į šalies epidemiologinę situaciją. Remdamasi Įstatymo 21 straipsniu teigia, kad karantino tikslas apima ir specialių ūkinės ir kitokios veiklos sąlygų nustatymą.
Atkreipia dėmesį, jog konkrečias priemones, susijusias su laikinais asmenų teisių ribojimais, Vyriausybė pritaikė išimtinai siekdama suvaldyti ir kontroliuoti konkrečios užkrečiamosios ligos – Covid-19 (koronaviruso infekcijos) plitimą. Nurodo, kad Įstatymo 25 straipsnis papildomai nustato, kad užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, SAM ir jos įstaigos. Pažymi, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina Vyriausybė, todėl Vyriausybė skelbdama karantiną veikė savo kompetencijos ribose ir neviršijo įgaliojimų.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 7 punktą Vyriausybė vykdo kitas pareigas, kai jai tai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. Tokį reguliavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus bei užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis. Akcentuoja, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatoma, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas.
Pažymi, kad įstatymų leidėjas Vyriausybei yra suteikęs išimtines teises užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir valdymo srityje, siekiant riboti jų plitimą ir suvaldyti dėl to kilusią ekstremalią valstybės situaciją. Atsižvelgiant į tai Vyriausybė, siekdama Įstatyme nustatytų tikslų, nustatė specialų karantino režimą, apimantį ir atskirų asmenų teisių ribojimus karantino laikotarpiu, t. y. laikinai, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas ir įgyvendintos reikalingos Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo kontrolės priemonės.
Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas dėl karantino režimo paskelbimo nėra pripažintas neteisėtu aktu, ginčijamas raštas paremtas galiojančiu Nutarimu, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovė VRM prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog iš skundo nėra aišku, dėl kokių priežasčių ginčijamas raštas turėtų būti panaikintas, taip pat kokią įtaką jis turi pareiškėjos teisėms ar pareigoms bei kokias pasekmes sukelia.
Pažymi, kad atsakymą VRM pateikė pagal savo kompetenciją, teikdama informaciją, vadovaudamasi tuo metu galiojančiu reglamentavimu, kuris nustatė atitinkamą režimą ir ribojimus, todėl pats faktas, kad pareiškėja nesutinka su ginčijamo rašto turiniu, nėra pagrindas jį naikinti. Atsakovė VRM atsiliepime iš esmės nurodo tokius pačius nesutikimo su skundo argumentus, kaip ir atsakovė SAM.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl SAM VSD 2021 m. vasario 5 d. rašto ir VRM 2021 m. vasario 9 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje surinkta rašytine medžiaga nustatyta, kad 2021 m. sausio 27 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos Seimą su Reikalavimu nutraukti įvestą ekstremalią situaciją ir Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinių teisių pažeidinėjimą. Reikalavimą grindė tuo, jog Vyriausybės taikomos priemonės, skirtos sustabdyti Covid-19 plitimą, yra neefektyvios ir žlugdo valstybės ekonomiką, sveikatos, švietimo ir kultūros sistemą bei kenkia piliečių psichologinei būsenai, todėl pareiškėja reikalavo nutraukti įvestą ekstremalią situaciją ir panaikinti antikonstitucinius žmogaus teisių ribojimus. Vyriausybės kanceliarija 2021 m. sausio 29 d. raštu Nr. S-242 pareiškėjos Reikalavimą persiuntė nagrinėti SAM ir VRM.
SAM į pareiškėjos Reikalavimą atsakė 2021 m. vasario 5 d. raštu Nr. 10-818 ,,Dėl kredito unijų narių asociacijos reikalavimo nutraukti įvestą ekstremaliąją situaciją ir Lietuvos piliečių konstitucinių teisių pažeidinėjimą“, kuriame nurodė, kad nesutinka su kreipimesi išdėstytais teiginiais, jog Lietuvos gyventojai neteko teisės į sveikatos apsaugą, darbą, mokslą ar švietimą. Pažymėjo, kad remiantis Įstatymo nuostatomis laikinai suvaržytos žmonių teisės laisvai judėti, neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsniui, nes tai būtina žmonių sveikatai apsaugoti. Atkreipė dėmesį, kad nustatant karantino režimo priemones buvo atsižvelgiama į daugelį veiksnių, tarp jų epideminę situaciją, jos kitimą, sveikatos priežiūros ekspertų ir socialinių partnerių išsakytas pastabas bei pasiūlymus, užsienio šalių pavyzdžius ir tarptautinių organizacijų siūlomas priemones bei kitas aplinkybes. Informavo, kad 2021 m. sausio 5 d. posėdyje Nepriklausomų ekspertų patariamoji taryba pateikė Vyriausybei karantino apribojimų scenarijų ir priemonių planą, kuriame numatyti keturi galimi scenarijai, kuriais remiantis būtų svarstomos karantino ribojimų atlaisvinimo galimybės.
VRM į pareiškėjos Reikalavimą atsakė 2021 m. vasario 9 d. raštu Nr. 19_56_21 ,,Dėl Jūsų reikalavimo“, kuriame nurodė, kad karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas dėl žmonių gyvybei ir sveikatai pavojų keliančios užkrečiamosios ligos, siekiant apsaugoti valstybės gyventojus nuo Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo. Nurodė, kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu nustatytos specialios sąlygos ir apribojimai yra laikini bei informavo, kad yra rengiama laipsniško taikomų karantino režimo ribojimų atlaisvinimo strategija.
Pareiškėja, nesutikdama su SAM ir VRM raštais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama juos panaikinti.
Ginčijami SAM ir VRM raštai, kuriais atsakyta į pareiškėjos Reikalavimą, laikytini individualiais administraciniais aktais, todėl vertinant jų teisėtumą ir pagrįstumą aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ).
VAĮ 3 straipsnis nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo principais, be kita ko, VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintu išsamumo principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjekto priimtame administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės. To paties įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte nurodyta, kad administraciniame sprendime taip pat turi būti nurodyti ir motyvai, kuriais grindžiamas sprendimas.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtomis nuostatomis yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Atkreiptinas dėmesys, jog VAĮ reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).
LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip, pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi SAM rašto turinį, konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, jame yra išsamiai atsakyta į pareiškėjos Reikalavime, kuriame pareiškėja akcentuoja, jog Vyriausybės taikomos priemonės, skirtos užskirsti kelią Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimui, yra neefektyvios ir prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, nes neužtikrina Lietuvos gyventojams teisės į sveikatos apsaugą, darbą, mokslą, švietimą bei varžo judėjimo laisvę, aptariamus klausimus. SAM rašte remdamasi objektyviais duomenimis bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu savo kompetencijos ribose pareiškėjai išsamiai paaiškino, kuo remdamasi Vyriausybė nustatė karantino režimo priemones, dėl ko SARS-CoV-2 tyrimai atliekami PGR metodu, informavo, kokios vakcinos naudojamos Lietuvoje, be to nurodė, kad svarstomos karantino ribojimų atlaisvinimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta darytina išvada, kad SAM raštas atitinka VAĮ reikalavimus, todėl nenustačius esminių trūkumų, dėl kurių būtų pagrindas SAM raštą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu, pareiškėjos skundo argumentai dėl SAM rašto panaikinimo atmestini.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog nepagrįstas ir VRM raštas. Iš jo turinio matyti, jog VRM pateikė argumentuotus atsakymus į jos kompetencijai priskiriamus klausimus, t. y. remdamasi teisės aktų nuostatomis paaiškino, dėl kokių priežasčių ir ko siekiant visoje šalyje buvo paskelbtas karantinas. Nurodė, jog ginčijamas raštas yra priimtas remiantis galiojančiu Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu, pagal kurį nustatytos specialios sąlygos ir apribojimai yra laikini, be to informavo, kokioms sąlygoms esant karantino režimo metu taikomos priemonės bus švelninamos ar jų atsisakoma. Teismas daro išvadą, kad VRM, priimdama ginčijamą raštą, tinkamai įvertino pareiškėjos Reikalavime nurodytas aplinkybes, aiškiai, motyvuotai ir pagrįstai atsakė į pareiškėjos užduotus klausimus, todėl VRM raštas taip pat atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam teisės aktui keliamus motyvuotumo, aiškumo ir išsamumo reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl teismas, vertindamas ginčijamų SAM ir VRM raštų teisėtumą ir pagrįstumą, jų, kaip teisiškai nereikšmingų ginčo situacijai, nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Pareiškėja iš esmės ginčą kelia dėl to, kad, jos nuomone, Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu įvesti atitinkami ribojimai vertintini kaip neproporcingi draudimai, varžantys konstitucines asmenų teises ir laisves, taip pat verslo laisvę, dėl ko siekia ekstremalios situacijos nutraukimo ir įvestų ribojimų panaikinimo, tačiau, kaip minėta, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas bei įvertinusi pareiškėjos 2021 m. sausio 27 d. Reikalavimo, atsakovių SAM ir VRM raštų turinį daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės pagal kompetenciją išnagrinėjusios pareiškėjos keliamus klausimus pareiškėjai atsakė neišsamiai ir nepakankamai argumentuotai. Tai, kad pareiškėjos netenkina SAM ir VRM raštuose pateikti atsakymai, nesudaro pagrindo šiuos raštus naikinti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, ginčijami SAM ir VRM raštai laikytini teisėtais ir pagrįstais, jų naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais ar kitas pagrindais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Kredito unijų narių asociacijos skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.