- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-705-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50814-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- R. J.
- Advokatai
- Eglė Dargvainė, Eglė Dargvainėsap
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aušros Vingilės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Eglės Dargvainės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 30 MGL dydžio, t. y. 1 500 Eur (tūkstančio penkių šimtų eurų) bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieniems) metams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. J. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 28 d., apie 19.30 val., vairuodamas automobilį ,,Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, Domeikavoje, važiuodamas Pakalnės gatve kryptimi nuo Joninių gatvės, ties nelygiareikšmių kelių sankryža su Dvarkiemio gatve, pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 119 punktų reikalavimus tuo, kad vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatyta mažiausia koncentracija kraujyje 0,74 promilės etilo alkoholio bei nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir, įvažiavęs į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, susidūrė su iš Dvarkiemio gatvės išvažinėjančiu automobiliu ,,Volvo V70“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio ,,Volvo V70“ keleivei V. K. dėl kairės plaštakos V piršto proksimalinio pirštakaulio lūžimo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėja advokatė E. Dargvainė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį panaikinti ir R. J. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde advokatė nurodo, kad teismas nevertino R. J. atžvilgiu palankių aplinkybių ir teisinančių aspektų, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi vien tik kaltinimą palaikančio prokuroro nurodytais kaltinančiais samprotavimais, kurie, apeliantės nuomone, prieštarauja byloje esančiam rašytiniam įrodymui – eismo įvykio vietos planui ir nuotraukoms. Į visus byloje esančius neatitikimus ir abejones teismas neatkreipė dėmesio, rėmėsi išimtinai nukentėjusios V. K., kuri važiavo keleivio vietoje jos sutuoktinio R. K. vairuojamame automobilyje, parodymais ir automobilio „Volvo V70“ vairuotojo R. K., kuris išvažiavo iš šalutinio kelio pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 119 ir 154 punkto reikalavimus, parodymais.
2.2. Skunde taip pat nurodo, kad eismo įvykio vietos plane nurodyta, kad automobilio „Volvo V70“ priekinis dešinysis ratas yra nutolęs nuo kelkraščio 1,2 m, o galinis dešinysis ratas 1,0 m. Tai reiškia, kad automobilis „Volvo V70“ stovėjo įstrižai kelkraščio atžvilgiu, kas leidžia pagrįstai teigti, jog priekinė automobilio dalis (nuo priekinio dešinio rato iki priekinio bamperio pabaigos), buvo dar didesniu atstumu nuo kelkraščio. Automobilio „Volvo V70“, 2006 m., plotis yra 1807 mm, taigi automobilio priekinė dalis (priekinis kairysis žibintas) eismo įvykio metu buvo priešingos krypties eismui skirtoje kelio dalyje. 1,2 m. (priekinio dešiniojo rato atstumas nuo kelkraščio) + 1,807 m. (automobilio plotis), viso yra 3,07 m., tačiau tai yra atstumas nuo priekinio dešiniojo rato, o, kaip jau nurodyta aukščiau, automobilis po įvykio stovėjo ne lygiagrečiai kelkraščiui, todėl automobilio priekinė dalis buvo dar labiau nutolusi nuo kelkraščio. Pakalnės gatvės plotis yra 6 m., todėl akivaizdu yra tai, jog automobilio „Volvo V70“ kairysis priekinis žibintas tikrai buvo priešingos krypties eismui skirtoje kelio dalyje, dėl ko ir įvyko eismo įvykis – automobilis „Volvo V70“, išvažiuodamas iš šalutinio kelio neįsitikino, kad jo atliekamas manevras yra saugus, t. y. sukdamas į dešinę per dideliu atstumu atsitraukė nuo dešiniojo kelkraščio, dėl ko dalis automobilio posūkio metu atsidūrė priešingos krypties eismui skirtoje kelio pusėje. Iš eismo įvykio vietos plane pažymėtos automobilio „Volvo V70“ priekinio kairiojo rato padėties kito (kairiojo automobilio „Volvo V70“ atžvilgiu) kelkraščio atžvilgiu matyti, jog tarp kelkraščio ir automobilio priekinio kairiojo rato nurodytas 4,3 m. atstumas. Kadangi automobilis „Volvo V70“ yra ne mažesnio nei 4710 mm (4,71 m.) ilgio (korpusas), o atstumas yra pažymėtas nuo priekinės automobilio ašies (t. y. nuo priekinio kairiojo rato centro), tai tokiu atveju nuo priekinio kairiojo rato vidurio iki automobilio priekinės dalies (pvz. kairiojo priekinio žibinto) yra dar apie 1,00 m. atstumas. O tai jau leidžia manyti, kad automobilio „Volvo V70“ priekinis kairysis žibintas (kuris, kaip matosi iš byloje esančių nuotraukų) ir kontaktavo su apelianto R. J. automobilio „Opel Astra“ (važiavusio savo krypties eismo juostoje), priekiniu kairiuoju ratu, eismo įvykio momentu buvo priešingos krypties eismo juostoje. Automobilio „Volvo V70“ vairuotojas R. K. galimai buvo sustojęs dešinėje eismo juostoje, tačiau pradėdamas toliau važiuoti priekiniu kairiuoju automobilio kampu išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, dėl ko ir trenkėsi į R. J. vairuojamą automobilį „Opel Astra“. R. J., važiuodamas pagrindine Pakalnės gatve link susikirtimo su Dvarkiemio gatve, negalėjo tikėtis, kad iš šalutinės Dvarkiemio gatvės išsukantis automobilis galėtų jam sudaryti kliūtį. R. J. važiavo savo krypties važiuojamąja kelio juosta, važiavo nedideliu greičiu ir pagal Kelių eismo taisykles.
2.3. Apeliantės manymu, nuteistojo veiksmai – važiavimas pagrindiniu keliu ne arčiau dešiniojo kelkraščio ir netgi vairavimas neblaiviam, nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu ir jo pasekmėmis. Tuo tarpu automobilio „Volvo V70“ vairuotojo R. K. veiksmai – išvažiavimas į pagrindinį kelią pažeidžiant KET 154 punkto reikalavimą, važiavimas ne arčiau dešinio kelkraščio, priešingai – buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. R. J. gynėjos nuomone, automobilio „Volvo V70“ vairuotojas R. K., tokiu būdu išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį nepagrįstai tikėjosi, jog važiuojantieji pagrindiniu keliu pasitrauks į kelkraštį ir jį praleis. Advokatės nuomone, automobilio „Volvo V70“ vairuotojo R. K. veiksmuose galimas susidūrimas su bet kokia transporto priemone buvo iš anksto nulemtas, kadangi išvažiavimo iš šalutinio kelio matomumas buvo itin blogas, „Volvo V70“ vairuotojas galimai lengvabūdiškai tikėjosi, kad jam pavyks greitai atlikti manevrą arba, kad važiuojantys pagrindiniu keliu važiuos kelkraščiu. Pagrindiniu keliu važiavęs R. J. dėl kelio ypatumo, medžių, sumestų šakų, tikrai negalėjo pamatyti iš šalutinio kelio išsukančio automobilio „Volvo V70“. Jeigu apeliacinės instancijos teismas visgi laikytų, kad ir R. J. yra iš dalies kaltas dėl eismo įvykio kilimo, tai tokiu atveju prašo nustatyti kiekvieno iš autoįvykio kaltinimo kaltės laipsnį, kadangi tai yra itin svarbus aspektas žalos atlyginimo klausimo sprendime.
2.4. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų (ekspertizės išvados, eksperto paaiškinimų, stabdymo kelio žymų), kurie patvirtintų, kad R. J. tikrai buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismui skirtą dalį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaidomis ir subjektyviais nukentėjusiosios V. K. ir eismo įvykio dalyvio R. K. parodymais, o neutralaus liudytojo V. M. parodymus nuosprendyje nurodė selektyviai, t. y. tik tuos, kurie buvo iš dalies nepalankūs R. J..
2.5. Skunde teigiama, kad eismo įvykio dalyvis, kuriam KET numato pareigą praleisti kertamu keliu ar kelio dalimi važiuojančias transporto priemones, privalo praleisti visas tokias transporto priemones, tame tarpe ir tas, kurios važiuoja galimai pažeisdamos KET numatytus reikalavimus. Pastarųjų transporto priemonių vairuotojų atlikti KET pažeidimai vertinami ir gali būti pripažinti formaliais, t. y. nesančiais priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu R. J. ir pažeidė KET 119 punkto nuostatas bei nevažiavo arčiau dešiniojo kelkraščio, tačiau byloje nėra neginčijamais įrodymas nustatyta, kad R. J. buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą. Apeliantės nuomone, byloje iš eismo įvykio vietos plano galima nustatyti, kad automobilio „Volvo V70“ vairuotojas R. K. tikrai išvažiavo iš šalutinio kelio, be to, byloje yra nustatyta ir tai, jog pagrindinio kelio matomumas iš dešinės pusės buvo labai blogas. Nustačius, kad priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais yra susiję dviejų ar daugiau transporto priemones vairuojančių asmenų padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai, visi šie asmenys (esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams) atsako pagal BK 281 straipsnį.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Eglės Dargvainės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant R. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. BK 281 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
9. R. J. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 119 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio ,,Volvo V70“ keleivei V. K. dėl kairės plaštakos V piršto proksimalinio pirštakaulio lūžimo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Apeliantė neginčija fakto, kad automobilį nuteistasis vairavo neblaivus, t. y., kad jis padarė KET 14 punkto pažeidimą, tačiau jos manymu, jo veiksmai – važiavimas pagrindiniu keliu ne arčiau dešiniojo kelkraščio ir netgi vairavimas neblaiviam, nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu ir jo pasekmėmis, o automobilio „Volvo V70“ vairuotojo R. K. veiksmai – išvažiavimas į pagrindinį kelią pažeidžiant KET 154 punkto reikalavimą, važiavimas ne arčiau dešinio kelkraščio, priešingai – buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai objektyviu įrodymų išvadai, jog būtent R. J. veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis, jie buvo pagrindinė ir būtinoji sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, ir jis dėl šio įvykio yra kaltas.
10. Advokatės teigimu, Pakalnės gatvės plotis yra 6 m., todėl akivaizdu yra tai, jog automobilio „Volvo V70“ kairysis priekinis žibintas tikrai buvo priešingos krypties eismui skirtoje kelio dalyje, kadangi 1,2 m (automobilio „Volvo V70“ priekinio dešiniojo rato atstumas nuo kelkraščio) + 1,807 m (automobilio „Volvo V70“ plotis), sudaro 3,07 m. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad tiek iš eismo įvykio vietos plano, tiek iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad susidūrimo vietoje horizontalaus kelio ženklinimo nėra, o kelias toje vietoje praplatėja, taigi vienareikšmiškai teigti, jog kelio plotis toje vietoje yra lygiai 6 m, pagrindo nėra. Iš nuotraukų matyti, kad automobilis „Volvo V70“ stovi pakankamai arti dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o susidūrimo vieta akivaizdžiai yra priešingoje eismo juostoje, nei važiavo R. J. vairuojamas automobilis. Iš automobilių detalių išsidėstymo kelyje matyti, kad dešinėje gatvės, kuria važiavo R. J., pusėje detalės pažirusios tik nuo tos vietos, nuo kurios po susidūrimo jis dėl smūgio pradėjo važiuoti į dešinį kelkraštį, o dėl automobilių kontakto pažirusių detalių vieta yra kairėje gatvės, kuria važiavo R. J., pusėje. Tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog eismo įvykio vieta yra priešingos krypties eismo juostoje, nei privalėjo važiuoti R. J.. Nelogiška manyti, kad R. K. vairuojamas automobilis, po susidūrimo buvęs gana arti dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, priekiu būtų išvažiavęs į priešingą Pakalnės gatvės eismo juostą, t. y. įvažinėjęs į Pakalnės gatvę beveik statmenai. Be to, liudytojas V. M., kuris niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad yra įsitikinęs, jog susidūrimas įvyko toje Pakalnės gatvės pusėje, kurioje stovėjo ,,Volvo V70“ automobilis. Akivaizdu, kad daugiau nei 6 m gatvės plotis yra pakankamas dviem automobiliams prasilenkti, tačiau R. J. nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, jis įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, todėl jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, R. J. eismo įvykio metu buvo neblaivus, iš karto po eismo įvykio alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 1,01 promilės girtumas, o tai neabejotinai sulėtina vairuotojo reakciją, kas taip pat turėjo įtakos eismo įvykiui kilti.
11. Apeliantės manymu, R. K. pažeidė KET 154 punkto reikalavimą, o nustačius, kad priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais yra susiję dviejų ar daugiau transporto priemones vairuojančių asmenų padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai, visi šie asmenys (esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams) atsako pagal BK 281 straipsnį, be to, ši aplinkybė turi reikšmės ir draudimo išmokoms. Aukštesnysis teismas sutinka, kad šioje baudžiamojoje byloje taip pat svarbu nustatyti, ar R. K. pažeidė KET, ir jei taip, tuomet ar šis pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, t. y. ar šis eismo įvykis įvyko dėl vieno ar abiejų vairuotojų kaltės, kadangi tai turi reikšmės sprendžiant R. J. bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir ateityje – civilinio pobūdžio klausimus.
12. KET 154 punkte nustatyta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. K. iš tiesų į pagrindinį kelią (Pakalnės gatvę) suko iš šalutinio kelio (Dvarkiemio gatvės), todėl svarbu nustatyti, ar jis nedavė kelio transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu.
13. Nukentėjusysis R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad norėjo sukti į dešinę. Išvažiavo sankryžoje taip, kad matytų, pasižiūrėjo į kairę pusę, mašinų nebuvo. Pasuko galvą į dešinę pusę, įjungė bėgį, tačiau net nespėjus pajudėti iš vietos, pamatė dideliu greičiu atlekiantį automobilį, kuris trenkėsi į jo automobilio priekį. Liudytojas V. M. nurodė, kad privažiavęs sankryžą su Pakalnės gatve automobilis ,,Volvo V70“ sustojo, o prieš susidūrimą, automobilis vos riedėjo, galėjo pajudėti 30–50 cm ir tada buvo smūgis. Iš šių parodymų akivaizdu, kad nukentėjusysis R. K. ėmėsi visų būtinų priemonių įsitikinti, kad įvažiuoti į pagrindinį kelią būtų saugu, įsitikino, kad į eismo juostoje, į kurią jis įsukinėjo, tos juostos kryptimi važiuojančių automobilių nebuvo, tačiau tik dėl to, kad R. J. be jokios būtinybės pagrindiniu keliu važiavo priešinga eismo juosta, susidūrė su jo vairuojamu automobiliu. Daryti išvadą, kad R. K. nedavė kelio transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, pagrindo nėra, kadangi pats R. J., važiuodamas pagrindiniu keliu, pažeidė Kelių eismo taisykles ir važiavo ne ta eismo juosta, kuri skirta judėti jo važiuojama kryptimi. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo atveju vien tik R. J. KET pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais, o eismo įvykis kilo tik dėl nuteistojo kaltės.
14. Byloje neginčytinai nustačius, kad R. J. 2018 m. liepos 28 d., apie 19.30 val., vairuodamas automobilį ,,Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 119 punktų reikalavimus tuo, kad vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir, įvažiavęs į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, susidūrė su automobiliu ,,Volvo V70“, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu minėto automobilio keleivei nesunkiai sutrikdyta sveikata, jo veika pagal BK 281 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
15. Skirdamas nuteistajam R. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė bausmę – baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko artimą minimaliam jos dydžiui, skiriamam už neatsargius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Taip pat pagrįstai teismas nuteistajam paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones bei nustatė teisingą jos terminą. Nuteistojo gynėjos skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
16. Atsižvelgiant į visą tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam R. J. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.
17. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais, jokio įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Eglės Dargvainės apeliacinį skundą atmesti.