Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas I“ kreditorių susirinkimo pirmininko Č. M. ir kreditorių D. K., V. K., uždarųjų akcinių bendrovių „Arnoldo automobiliai“, „Gintreda“, „Erdenas Group“ „Capital Consulting International“ ir Baltarusijos akcinės bendrovės „Erdenas By“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas bankroto administratoriaus skundas, civilinėje byloje Nr. 2-5826-798/2014 pagal bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Karaliaučiaus grupė“ skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas I“ 2014 m. rugsėjo 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo.

Bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. rugsėjo 4 d. BUAB „Erdenas I“ kreditorių susirinkimo nutarimus priimtus: 1-uoju darbotvarkės klausimu (nuspręsta laikyti, kad 2014 m. liepos 30 d. ieškinys V. K. ir D. K. pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai, o I. J. ir E. D. pareikštas per mažai sumai, ir bankroto administratorius piktnaudžiauja savo teisėmis, pareikšdamas melagingą ieškinį); 2-uoju darbotvarkės klausimu (nuspręsta įpareigoti bankroto administratorių imtis skubių veiksmų dėl solidaraus žalos atlyginimo iš kaltų asmenų ir pakartotinai kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo); papildomu darbotvarkės klausimu (nuspręsta informuoti Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl bankroto administratoriaus neetiško elgesio).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl neteisėtos sudėties teismo

Apeliantų nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis visų pirma naikintina dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, kaip išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas A. R. buvo nušalintas nuo BUAB „Erdenas I“ bankroto bylos Nr. B2-3318-798/2014 nagrinėjimo ir, apeliantų įsitikinimu, yra šališkas.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai pareiškimą dėl teisėjo A. R. nušalinimo pateikė tik civilinėje byloje Nr. B2-3318-798/2015, nors pačiame pareiškime ir suformulavo prašymą nušalinti teisėją ne tik nuo bankroto bylos, bet ir nuo kitų su BUAB „Erdenas I“ bankroto byla susijusių civilinių bylų. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi teisėjas A. R. nušalintas tik nuo civilinės bylos Nr. B2-3318-798/2014 nagrinėjimo, nutarties motyvuojamoje dalyje pažymint, kad nėra objektyvaus pagrindo pripažinti teisėjo A. R. šališkumą. Taigi teisėjas buvo nušalintas nuo BUAB „Erdenas I“ bankroto bylos nagrinėjimo ne dėl jo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi konstatavimo, o tik siekiant pašalinti bet kokias pareiškėjų nurodytas abejones ir užtikrinti bylos išnagrinėjimo operatyvumą.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3318-798/2014, negali būti traktuojama kaip teisėjo A. R. šališkumo apeliantų ir BUAB „Erdenas I“ atžvilgiu įrodymas, taigi ir kaip pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimų skundžiamą nutartį priėmė šališkas ir todėl neteisėtos sudėties teismas. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje apeliantai nebuvo pateikę pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo, o atskirajame skunde nenurodė jokių įrodymais pagrįstų duomenų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismui suabejoti teisėjo nešališkumu. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, jog asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; kt.). Taigi vien tik abejonių dėl teisėjo nešališkumo išreiškimas atskirajame skunde, nenurodžius jokių teisiškai reikšmingų šališkumą pagrindžiančių aplinkybių, arba tiesiog nesutikimas su bylą nagrinėjančio teismo procesiniais sprendimais (pavyzdžiui, sprendimu atsižvelgti į viešąjį interesą ir atnaujinti praleistą terminą administratoriui skundą paduoti) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo egzistavimą.

Papildomai pažymėtina, kad apeliantų cituojama 2013 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-88/2013, kurioje teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dvi civilinės bylos yra glaudžiai susijusios ir iki tam tikro laiko buvo nagrinėjamos vienoje byloje, nusprendė klausimą dėl teisėjo nušalinimo išspręsti abiejose bylose tuo pačiu procesiniu sprendimu, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamu atveju, kadangi iš esmės skiriasi šiuo metu apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos civilinės bylos ir Šiaulių apygardos teismo nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės. Be to, minėtoje nutartyje Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs konkrečias bylų aplinkybes, nusprendė esant tikslinga nušalinimo klausimą išspręsti vienu procesiniu sprendimu, tačiau jis nesuformulavo jokios kitus teismus įpareigojančius teisės taikymo ir / ar aiškinimo taisyklės, tuo labiau nenurodė, kad teisėjo nušalinimas vienoje byloje savaime reiškia jo nušalinimą visose atskirose, nors galbūt ir susijusiose, bylose be atskirų tam klausimui išspręsti priimtų nutarčių.

Dėl praleisto termino atnaujinimo

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino bankroto administratoriaus praleistą terminą skundui paduoti ir taip iš esmės veikė prieš viešąjį interesą.

ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje administratorius praleido įstatymo nustatytą 14 dienų terminą skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimų paduoti. BUAB „Erdenas I“ kreditorių susirinkimas, kuriame, remiantis kreditorių susirinkimo protokolu (b. l. 11), dalyvavo ir administratoriaus įgaliotas asmuo, įvyko 2014 m. rugsėjo 4 d., taigi skundas turėjo būti paduotas iki 2014 m. rugsėjo 19 d., tačiau faktiškai buvo gautas Vilniaus apygardos teisme tik 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. pavėlavus 11 dienų. Kartu pažymėtina, kad iš paties administratoriaus skundo turinio matyti, kad jis (administratorius) 14 dienų terminą skaičiavo ne nuo kreditorių susirinkimo dienos, bet nuo susirinkimo protokolo gavimo momento, taigi įstatymo nustatyto termino praleidimas buvo nulemtas ne administratoriaus nerūpestingumo, o netinkamo termino eigos pradžios momento nustatymo.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad šios kategorijos bylose, kai bent viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, teismas turi būti aktyvus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2020/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1819/2014; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2010 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia, kad bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė pavesta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011). Taigi teismas yra įpareigotas kontroliuoti, kad bankroto procesas ne tik atitiktų kreditorių ar jų daugumos interesus, bet ir neprieštarautų ĮBĮ ir kitų teisės aktų nuostatoms, taip pat ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Tik taip gali būti užtikrintas bankroto bylose esantis viešasis interesas, kuris, skirtingai nei supranta apeliantai, nepasireiškia vien tik kreditorių daugumos bet kokių interesų gynimu, bet yra balanso tarp kreditorių daugumos, pačios bankrutuojančios įmonės, kaip skolininko, bei kreditorių mažumos interesų užtikrinimas ir bet kurio iš šių subjektų (subjektų grupės) akivaizdaus būtent teisėtų interesų pažeidimo pašalinimas. Pažymėtina ir tai, kad bet kurio iš subjektų interesai negali būti ginami neteisėtomis priemonėmis, o nutarimų priėmimas kreditorių susirinkime balsų dauguma savaime nereiškia priimtų nutarimų teisėtumo, savo ruožtu teismas turi užtikrinti, kad vien tik dėl formalių procesinių ar procedūrinių priežasčių bankroto procese nebūtų įteisinti akivaizdžiai neteisėti veiksmai, sprendimai ir nutarimai. Priešingas teismo elgesys prieštarautų ne tik teismų praktikai, kurioje išaiškinta teismo pareiga pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimus neteisėtais, kai nustatoma, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012), bet ir pažeistų viešąjį interesą.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat įvertinęs visas bylos aplinkybes, inter alia ir tą aplinkybę, kad terminas skundui paduoti praleistas tik 11 dienų, bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino administratoriaus praleistą 14 dienų terminą.

Dėl 1-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo

Kaip matyti iš kreditorių susirinkimo 1-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies, kreditoriai, aptarę administratoriaus ieškinyje, pateiktame kitoje civilinėje byloje Nr. 2-5297-611/2014, išdėstytas faktines aplinkybes ir tam tikras iš jų įvardiję kaip neatitinkančias tikrovės bei išdėstę jų poziciją pagrindžiančius faktus, konstatavo, kad „ieškinys D. K. ir V. K. pareikštas nepagrįstai ir neteisėtai, o I. J. ir E. D. atžvilgiu ieškinys pareikštas per mažai sumai“. Be kita ko, minėtame nutarime kreditoriai nurodė, kad dėl investicinės sutarties nutraukimo atsakomybė tenka I. J., N. T., UAB „Maritime Baltic Eu“ ir pačiam bankroto administratoriui. Kreditoriai taip pat konstatavo, kad administratorius piktnaudžiauja savo teisėmis, pareikšdamas melagingą ieškinį. Taigi kreditoriai, aplinkybes, kurias turėtų ir galėtų dėstyti atsiliepimuose į ieškinį ar konkrečios bylos nagrinėjimo metu, nurodė kreditorių susirinkimo nutarime jau kaip įrodytas. Be to, administratoriaus nesutikimas su kreditorių nurodytomis aplinkybėmis ir ieškinio pateikimas įvardijamas kaip administratoriaus atsakas į jam išsakytą kritiką ir kaip piktnaudžiavimas teisėmis, tokiu būdu iš esmės nepagrįstai priešpastatant administratoriui įstatymo nustatytų pareigų vykdymą ir kreditorių interesų ginimą.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, bankroto procese turi būti užtikrintas balansas tarp kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų. Administratorius, gindamas tiek kreditorių, tiek įmonės interesus, negali nepaisyti jam ĮBĮ ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų (ĮBĮ 11 straipsnio 13 dalies 2 punktas), o šių reikalavimų vykdymas, net ir neatitinkantis asmeninių tam tikrų kreditorių tikslų, negali būti jų naudojamas kaip pretekstas administratoriui atstatydinti. Administratorius turi imtis visų jam prieinamų ir teisėtų priemonių, kad į įmonę būtų grąžinti galbūt neteisėtai ir nepagrįstai iš įmonės paimti, įmonės netekti ir pan. pinigai, kadangi tokių pinigų grąžinimas į bankrutuojančios įmonės turtą atitinka visų kreditorių interesus, padidindamas galimybę visiškai patenkinti kreditorių reikalavimus. ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas bei akcentavo administratorius atsiliepime į ieškinį, būtent teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenys, gali konstatuoti tam tikrų asmenų veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą ir savo ruožtu administratoriaus paduoto ieškinio pagrįstumą arba nepagrįstumą. Kreditorių susirinkimas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo momento negali konstatuoti nei tam tikrų asmenų atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą, nei administratoriaus pateikto ieškinio nepagrįstumo ir tuo pagrindu administratoriaus veiksmų neteisėtumo ar piktnaudžiavimo teisėmis. Savo ruožtu priešingas kreditorių susirinkimo elgesys, t. y. tokio kaip šioje byloje (1-uoju darbotvarkės klausimu) nutarimo priėmimas, vertintinas kaip spaudimas administratoriui, iš esmės verčiantis jį pasirinkti tarp įstatymo nustatytų pareigų vykdymo ir visapusiško kreditorių daugumos bet kokių interesų atstovavimo, leidžiančio administratoriui išvengti atstatydinimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų atskirajame skunde išsakytu argumentu, kad teisė konstatuoti ieškinio nepagrįstumą ir administratoriaus piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis iš esmės nustato bendrasis principas „leidžiama, kas neuždrausta“ ir ĮBĮ 23 straipsnio 17 dalis.

ĮBĮ 23 straipsnio 17 dalyje kreditorių susirinkimui suteikta teisė spręsti kitus kreditorių susirinkimo kompetencijai šio įstatymo (t. y. būtent ĮBĮ) priskirtus klausimus. Tačiau nė viena ĮBĮ nuostata nesuteikia kreditorių susirinkimui teisės konstatuoti ieškinio pagrįstumą / nepagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad bankroto procedūros yra vykdomos griežtai laikantis ĮBĮ nustatytų reikalavimų, o principas „leidžiama, kas neuždrausta“ negali būti priešpastatytas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, ir aiškinamas, kaip leidžiantis kreditorių susirinkimui spausti administratorių, primesti jam savo valią ar kitaip versti pastarąjį veikti tik iškirtinai kreditorių, susijusių tarpusavy ir turinčių bendrų interesų (ką patvirtina bylos aplinkybės, inter alia ir tai, kad sutampa trečiosios eilės kreditorių UAB „Arnoldo automobiliai“, UAB „Gintreda“, UAB „Erdenas Group“ ir Baltarusijos AB „Erdenas By“ nurodytas adresas – Konstitucijos pr. 15/5, D. K. ir V. K., kurie taip pat balsavo „už“ pripažinimą, kad administratoriaus ieškinys jų atžvilgiu yra nepagrįstas, yra UAB „Erdenas Group“ akcininkai, be to, V. K. bei D. K. buvo BUAB „Erdenas I“ akcininkai bei vadovai), naudai, nepaisant ĮBĮ bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bankroto administratoriaus patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, nes administratorius iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė išlaidas bei jų dydį pagrindžiančių dokumentų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.