- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- A-2115-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02857-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- B. V.
- Atsakovas
- Kėdainių rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Kėdainių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) surasti arba atkurti žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), pirkimo– pardavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui arba Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) bei skaičiuoti už Žemės sklypą žemės mokestį, perskaičiuoti mokestį už visą laikotarpį nuo tada, kai už Žemės sklypą buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis ir žemės nuomos mokesčio permoką grąžinti pareiškėjui.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam gyvenamojo namo statybai 1991 metais buvo paskirtas 0,15 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, jis už šį Žemės sklypą sumokėjo nustatytą kainą ir 1992 metais jį nupirko, tačiau nėra gavęs pirkimo–pardavimo sutarties. Pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu surasti arba atkurti pirkimo–pardavimo sutartį ir skaičiuoti už Žemės sklypą ne žemės nuomos mokestį, o žemės mokestį, kadangi jis nėra žemės nuomininkas, tačiau pareiškėjo prašymai buvo ignoruojami. Pareiškėjo manymu, toks atsakovo neveikimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
3. Pareiškėjas taip pat prašė grąžinti žemės nuomos mokesčio permoką, kuri susidarė dėl žemės nuomos mokesčio, didesnio nei žemės mokestis, kuris turėjo būti skaičiuojamas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad tuometinio Kėdainių miesto mero 1991 m. balandžio 2 d. potvarkiu Nr. 95 pm pareiškėjui gyvenamojo namo statybai buvo skirtas 1 500 kv. m ploto žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui, pageidavusiam šį Žemės sklypą pirkti, buvo apskaičiuota žemės sklypo vertė, o Kėdainių miesto mero 1992 m. liepos 29 d. potvarkiu Nr. 348pv buvo leista sumokėti 7 031 rublį, tačiau žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Tai, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, patvirtinta įsiteisėjęs Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuris paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-8-645/2007. Minėtais teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės, kad pareiškėjo naudojamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje negali būti įrodinėjamos tos pačios aplinkybės iš naujo.
6. Atsakovas paaiškino, kad negali taip, kaip prašo pareiškėjas, surasti arba atkurti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, nes ji nebuvo sudaryta. Nesant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, pareiškėjui, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nuostatas, skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, bet ne žemės mokestis.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo B. V. skundą atmetė.
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nepateikimo pareiškėjui ir žemės nuomos mokesčio už jo naudojamą Žemės sklypą skaičiavimo teisėtumo
9. Teismas nustatė, kad Kėdainių miesto mero 1991 m. balandžio 2 d. potvarkiu Nr. 95 pm pareiškėjui gyvenamojo namo statybai buvo skirtas 1 500 kv. m ploto Žemės sklypas. Pareiškėjui, pageidavusiam šį Žemės sklypą pirkti, buvo apskaičiuota žemės sklypo vertė ir Kėdainių miesto mero 1992 m. liepos 29 d. potvarkiu Nr. 348pv buvo leista sumokėti 7 031 rublį. Pareiškėjas 1992 m. liepos 16 d. mokėjimo pranešimu Nr. 1582 sumokėjo nurodytą pinigų sumą, tačiau duomenų, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas, nėra. Pareiškėjas taip pat 2006 m. kovo 22 d. kreipėsi į Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti jam Žemės sklypą, tačiau Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. S1D-667, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) 2.7 punktu ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12.4 punktu, informavo pareiškėją, kad jis, norėdamas sudaryti žemės pirkimo–pardavimo sandorį, privalo pateikti savo lėšomis parengtą Žemės sklypo planą. Pareiškėjas savo lėšomis parengto Žemės sklypo plano nepateikė, todėl Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.
10. Teismas nurodė, kad žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. Prievolė mokėti žemės mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį numatyta žemės savininkui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė. Taigi, mokėti žemės mokestį už nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus privalo žemės savininkas.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių teisinių ir faktinių pagrindų teigti, jog pareiškėjas yra Žemės sklypo savininkas. Aplinkybę, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-645/2007, kuria buvo paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimas. Būtent minėtais teismų procesiniais sprendimais neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, nors buvo skaičiuota Žemės sklypo kaina – 7 031 rublis ir pareiškėjas už šį žemės sklypą sumokėjo.
12. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad minėtų teismų procesiniais sprendimais nustatytos ir patvirtintos aplinkybės, kaip ir šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje, kuriose dalyvavo iš esmės tie patys asmenys, negali būti nustatinėjamos iš naujo bei jos negali būti vertinamos kitaip nagrinėjamoje administracinėje byloje, nei buvo įvertinta minėtuose teismų sprendimuose.
13. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojusios Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, ir dar galiojančios Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550, nuostatas, žemės sklypo nuosavybės teisės įrodinėjamos sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, patvirtinamos atitinkamomis sutartimis, suplanavimo ar žemės reformos žemėtvarkos projektais, juos atitinkančiais žemės sklypų planais. Šiuo atveju nenustatyta jokių kitų duomenų, patvirtinančių ginčo Žemės sklypo įgijimą nuosavybės teise, todėl pareiškėjas nelaikytinas Žemės sklypo savininku ir jo naudojamas sklypas negali būti žemės mokesčio objektu. Atsakovas neturi teisinio pagrindo skaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį pagal minėtas Žemės mokesčio įstatymo nuostatas, todėl negali būti įpareigotas skaičiuoti už pareiškėjo Žemės sklypą žemės mokestį bei perskaičiuoti mokestį už visą laikotarpį nuo tada, kai už Žemės sklypą buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, ir žemės nuomos mokesčio permoką, kuri didesnė už žemės mokestį, grąžinti pareiškėjui. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą surasti arba atkurti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi tokia sutartis nebuvo sudaryta.
14. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punktas įtvirtina, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus. Teismas sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas leidžia teigti, jog valstybinės žemės naudotojas, kuris naudoja žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą. Šiuo atveju pareiškėjas laikytinas valstybinės žemės naudotoju, kurio pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, nutylėjo ir iškraipė duomenis, vadovavosi teisės aktais, kurie nagrinėjamu atveju netaikytini.
17. Teigia, kad Kauno miesto valdybai 1992 m. balandžio 30 d. įteikė prašymą parduoti Žemės sklypą ir pateikė visus reikalingus dokumentus, taip pat ir Žemės sklypo planą, sumokėjo už Žemės sklypą nustatytą mokestį. Tačiau Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis pareiškėjui nebuvo pateikta. Sprendime minėtų teismų sprendimais nustatyta teisė Žemės sklypą pirkti antrą kartą.
18. Pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. spalio 9 d. jis kreipėsi į Administraciją su prašymu surasti arba atkurti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei skaičiuoti ne žemės nuomos, bet žemės mokestį, o susidariusią permoką grąžinti, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.
19. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo įgyvendinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtinta Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarka. Duomenų, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pareiškėjo kaltės, nėra. Teisės aktai nenumato, kad pardavus sklypą ir nepateikus pirkimo–pardavimo sutarties pasirašyti, pirkėjas žemės sklypą turės pirkti dar kartą, taip pat nenustato galimybės pradėtos pirkimo procedūros neužbaigti nenurodant jokių priežasčių arba procedūrą neribotą laiką vilkinti.
20. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendime nurodo, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 22 d. su prašymu parduoti jam Žemės sklypą kreipėsi į Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrių, kadangi jis skunde nurodė, jog minėtą prašymą 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsiėmė. Pareiškėjas neprašė antrą kartą jam parduoti Žemės sklypą.
21. Teigia, kad jis nėra Žemės sklypo nuomininkas, nes 1992 m. balandžio 30 d. Kėdainių miesto valdybai pateikė prašymą parduoti jam Žemės sklypą, todėl teisės aktai, kuriais remiasi pirmosios instancijos teismas dėl žemės nuomos mokesčio skaičiavimo, jo atžvilgiu netaikytini. Akcentuoja, kad jis Žemės sklypą yra nupirkęs, tačiau iki šiol jo nepakviečia pasirašyti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, tokiu būdu šio klausimo išsprendimas yra vilkinamas.
Atsiliepimas
22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti nėra pagrindo.
24. Teigia, kad Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjo keliami klausimai ir nurodomi apeliacinio skundo argumentai jau buvo nagrinėjami Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A-8-645/2007, šio teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartimi paliktas galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuriame nustatyta, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris iki šio laiko nėra sudarytas (ABTĮ 57 str. 2 d.). Teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad duomenų, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas, nėra. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą surasti arba atkurti sutartį, kuri nebuvo sudaryta, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktams.
25. Atsakovas nurodo, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo savivaldybės (miesto (rajono) valdybos) 1992 metų veiksmų (neveikimo), susijusių su žemės sklypo pardavimu, nenagrinėtini. Senaties terminai tokiems ginčams yra 10 metų. Tuometinio Kėdainių miesto mero 1991 m. balandžio 2 d. potvarkiu Nr. 95 pm pareiškėjui gyvenamojo namo statybai buvo skirtas 1 500 kv. m ploto žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 1990 m. parengtą Kėdainių miesto individualių gyvenamųjų namų rajono detalaus išplanavimo projektą. Pareiškėjas iš esmės siekia sandorio sudarymo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, (kuris neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21d. nutarimu Nr. 550 nuo 1993 m. liepos 29 d.) patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatas. Pažymi, kad pagal šių taisyklių nuostatas nėra atlikta ir kitų procedūrų (nepateiktas Žemės sklypo planas, Žemės sklypas turėjo būti paženklintas riboženkliais bei patikslinta kartografinė ir žemės kadastro medžiaga, Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje). Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią. Vėliau priimtais teisės aktais taip pat buvo nustatyta asmenų pareiga savo lėšomis parengti žemės sklypo planus. Dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-645/2007 pareiškėjui buvo išaiškinta teisė jo pageidavimu pirkti nustatyta tvarka gyvenamojo namo statybai skirtą žemės sklypą, pareiga pateikti savo lėšomis parengtą parduodamo sklypo planą. Todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog prie prašymo jis buvo pridėjęs nustatyta tvarka parengtą sklypo planą, kadangi iki šiol nėra parengtas Žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, Žemės sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į valstybinės žemės pardavimo santykių teisinį reglamentavimą, nesant suformuoto ir įregistruoto žemės sklypo (nesant žemės nuomos sutarties objekto), nesant parengto žemės sklypo plano su žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių, nėra pagrindo sudaryti valstybinės žemės pardavimo sutartį.
26. Atsakovas paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1.3. punktą, naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus parduoda ir išnuomoja NŽT, nes Žemės sklypas nėra perduotas patikėjimo teise savivaldybei. Pareiškėjas nėra Žemės sklypo savininkas, Žemės sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip daiktas pareiškėjo nuosavybės teise, jis tik pareiškėjui suteiktas naudotis, todėl žemės mokestis už jį nemokamas. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkto, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinių žemės sklypų naudojimą“ 1 punkto nuostatų prasme, asmenys, nesudarę žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių, laikomi valstybinės žemės naudotojais ir už naudojimąsi valstybinės žemės sklypais moka mokestį, kuris vadinamas nuomos mokesčiu. Nors sklypas nėra įregistruotas viešajame registre, nereiškia, kad jis nebuvo suteiktas naudotis ir, kad už naudojimąsi neturėjo būti mokamas žemės nuomos mokestis, nes žemės nuomos mokestis neimamas tik už valstybinės žemės sklypo naudojimąsi panaudos pagrindu, taip pat viešajam interesui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai netenkino (nutarties 7 p.) nei vieno iš pareiškėjo teismui pateiktų skundo reikalavimų (nutarties 1 p.).
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs visą administracinę bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija.
29. Administracija niekaip negalėjo užtikrinti pirmojo pareiškėjo (apelianto) reikalavimo įgyvendinimo – surasti arba atkurti žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo– pardavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui arba Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kadangi toks dokumentas apskritai neegzistuoja. Pastarosios faktinės aplinkybės iš principo neneigia ir pats apeliantas (nutarties 17 p.).
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, turi paisyti ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatos – teismų procesiniais sprendimais nustatytos ir patvirtintos aplinkybės, kuriose dalyvavo iš esmės tie patys asmenys, negali būti nustatinėjamos iš naujo bei jos negali būti vertinamos kitaip nagrinėjamoje administracinėje byloje, nei buvo įvertinta minėtuose teismų sprendimuose. Ginčo dokumento nebuvimas buvo patvirtintas Panevėžio apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (nutarties 11 p.).
31. Taigi atsižvelgiant į šios nutarties 29 ir 30 punktuose išdėstytas nuostatas pirmasis skundo reikalavimas atmestas visiškai pagrįstai bei teisėtai.
32. Dėl antrojo skundo reikalavimo pastebėtina, kad šiuo atveju yra aktualus subjektų ratas, turintis mokėti žemės nuomos mokestį, nes pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu pastarojo buvimą ir siekė paneigti. Prašė skaičiuoti už Žemės sklypą žemės mokestį, perskaičiuoti mokestį už visą laikotarpį nuo tada, kai už Žemės sklypą buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis ir žemės nuomos mokesčio permoką grąžinti pareiškėjui (nutarties 1 p.).
33. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 punktą žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.
34. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje buvo išdėstyta, jog valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.
35. Gautoje patikrinti administracinėje byloje, kaip jau buvo nustatyta, nėra sudaryta nei Žemės sklypo nuomos sutartis, nei Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, todėl už naudojimąsi žeme ir buvo skaičiuotas žemės nuomos mokestis (nutarties 33-34 p.; taip pat žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinių žemės sklypų naudojimą“ 1 p. – valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai).
36. Vadinasi, ir antrasis skundo reikalavimas buvo atmestas visiškai pagrįstai. Pareiškėjas faktiškai naudodamasis valstybei priklausančiu Žemės sklypu tol, kol nenustatyta priešingai, galiojančio teisinio reguliavimo pagrindu turi mokėti žemės nuomos mokestį. Apelianto nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 visiškai nepagrįsta (nutarties 16 ir 19 punktai).
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs administracinę bylą faktinių aplinkybių vertinimo aspektu bei taikyto teisinio reguliavimo atžvilgiu, nesustatė aplinkybių, kurios galėtų lemti kitokio sprendimo priėmimą. Apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.