- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-3036-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01823-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- Z. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Z. S. skundu (t. 1, b. l. 1–15) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18 kamerose, kurių plotas buvo per mažas, neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Lukiškių TI-K pareigūnai piktnaudžiavo savo pareigomis, jų darbas buvo tikrinamas atlaidžiai, netinkamai instruktuojama. Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Rūsio patalpose buvo itin drėgna, šalta, nuo lubų byrėjo tinkas, kamerose nebuvo įrengtas radiatorius, o tik šiluminis mazgas, kuris neužtikrino pakankamo šilumos kiekio. Rūsio kameros nepritaikytos vėdinimui. Kameroje buvo įrengtas tik vienas stalas, skirtas dviems asmenims, todėl kiti kameroje buvę asmenys turėjo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo teigimu, kamerose prieš sanitarinį mazgą buvo įrengtos atviros spintelės, kuriose reikėjo laikyti maistą ir kitus daiktus, sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, nesuteikdavo privatumo. Pareiškėjas teigė, kad buvo apgyvendintas kameroje Nr. 379, kuri įrengta šalia dušo, kitiems asmenims prausiantis kameroje kaupdavosi garai. Šaltuoju metų laiku langai būdavo užkalti, nebuvo galimybės jų atidaryti. Teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų susirgo odos grybeliu, teko kreiptis psichologo bei psichiatro pagalbos. Dėl Lukiškių TI-K paskirto netinkamo gydymo jam komplikavosi ausų uždegimas. Teigė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 56–61). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18 (t. 1, b. l. 56–61, 161–162). Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Už švaros ir tvarkos palaikymą atsakingi patys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus. Visose kameros yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto neįmanoma įrengti papildomų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18 (t. 1, b. l. 56–57, 161–162). Teismas pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenis nustatė, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4412-244/2014 (proceso Nr. 3-61-3-07282-2013-8) pareiškėjui priteistas 250 Lt neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (per mažo kamerų ploto, per mažų jose esančių stalų, kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams: netvarkos, byrančio tinko, besilupančių dažų nuo sienų, drėgmės, temperatūros, šildymo, ventiliacijos, parazitų buvimo) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-09-24 iki 2013-11-25. Todėl teismas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4412-244/2014, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (per mažo kamerų ploto, per mažų jose esančių stalų, kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams: byrančio tinko, drėgmės, temperatūros, šildymo, ventiliacijos) Lukiškių TI-K nagrinės už laikotarpį nuo 2013-11-26 iki 2014-04-18. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinės žalos atsiradimą ir kuriomis savo reikalavimų negrindė administracinėje byloje Nr. I-4412-244/2014 (proceso Nr. 3-61-3-07282-2013-8) (dėl natūralaus apšvietimo užtikrinimo, pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, asmens ir daiktų apžiūrų, pareigūnų veiksmų, pareiškėjo dažno perkėlinėjimo iš vienos kameros į kitą, spintelių, sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, kameros Nr. 379 įrengimo), šioje administracinėje byloje bus nagrinėjamos už visą pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (t. 1, b. l. 56–57) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2014-04-18 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 121, 319, 384. Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas šiais laikotarpiais: 2013-11-27, 2013-11-29 – 2013-12-03, 2013-12-06 – 2013-12-09, 2013-12-13 – 2013-12-26, 2014-01-04 – 2014-01-09, 2014-01-14, 2014-01-23, 2014-01-29, 2014-02-06 – 2014-02-14, 2014-02-16 – 2014-03-04, 2014-03-06 – 2014-03-13, 2014-03-15 – 2014-03-25, 2014-04-02 – 2014-04-16 (t. 1, b. l. 56–57). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 93 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,83 kv. m. iki 1,95 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,68 iki 7,78 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, rūsio patalpose buvo itin drėgna, šalta, nebuvo įrengtas radiatorius, o tik šiluminis mazgas, kuris neužtikrino pakankamo šilumos kiekio, rūsio kameros nepritaikytos vėdinimui. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, galiojusios iki 2015-11-01, (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc., šiltuoju: 35–65 proc., temperatūra šaltuoju metų laiku: 18–22 °C, šiltuoju: 18–28 °C. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus (t. 1, b. l. 60). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-18 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 81–83) matyti, kad kamera Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-03-28) vėdinama natūraliai per langus, HN 76:2010 pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Iš 2014-05-23 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 122–123) matyti, kad kameroje Nr. 319 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-03-29 iki 2014-04-17) oro temperatūra buvo 22,5 °C, santykinė oro drėgmė – 48,1 proc. ir atitiko nustatytus reikalavimus, kamera vėdinama natūraliai, per langą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 121 ir 319 buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 24 ir 26 punktų reikalavimus. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamos temperatūros, drėgmės kameroje Nr. 384 su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K ar kitas valstybines institucijas nesikreipė (t. 2, b. l. 78–85), todėl atsakovo atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga įrodyti, kad temperatūros ir drėgmės konkretūs rodikliai pareiškėjo suėmimo vykdymo metu kameroje Nr. 384 atitiko HN 76:2010 nustatytus dydžius.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo neužtikrinamas natūralus apšvietimas. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-18 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 81–83) kameroje Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-03-28) buvo langai, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2014-05-23 patikrinimo akte (t. 1, b. l. 122–123) taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 319 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-03-29 iki 2014-04-17) yra langai. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra langai (t. 1, b. l. 60), todėl konstatuotina, kad pareiškėjui buvo užtikrinamas natūralus apšvietimas per langus. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, kitas valstybines institucijas nesikreipė (t. 2, b. l. 78–85), minėtuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose natūralaus apšvietimo koeficientas nebuvo matuojamas, todėl atsakovo atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga įrodyti, kad natūralaus apšvietimo rodikliai pareiškėjo suėmimo vykdymo metu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, atitiko konkrečius HN 76:2010 nustatytus dydžius.
Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusio Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kilo pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Iš pareiškėjo 2013-11-08 prašymo (t. 2, b. l. 81) matyti, kad pareiškėjas prašė jį perkelti į nerūkančių asmenų kamerą. Lukiškių TI-K 2013-11-19 raštas Nr. 96-1745 (t. 2, b. l. 80) įrodo, kad pareiškėjas nuo 2013-11-14 buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. HN 76:2010 54 punktas numatė, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcijos, galiojusios nuo 2011-08-13 iki 2014-09-13) (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte buvo nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas dėl tokio pobūdžio pažeidimų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (t. 2, b. l. 78–85). Todėl pripažintina, kad atsakovo atstovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių nepakanka duomenų konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai piktnaudžiavo savo pareigomis, jų darbas buvo tikrinamas atlaidžiai, netinkamai instruktuojama. Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnis. Iš pateikto į bylą pareiškėjo 2013-11-11 skundo (t. 2, b. l. 83-85) matyti, kad pareiškėjas skundėsi dėl pareigūnų veiksmų neiškvietus jam gydytojo, dėl medicinos personalo veiksmų. Lukiškių TI-K 2013-11-19 raštu pareiškėjui į skundą buvo atsakyta (t. 2, b. l. 80). Byloje kitų duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęs Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nustatyta tvarka, nėra. Todėl teismas laiko pareiškėjo teiginius dėl netinkamų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų abstrakčiais ir neįrodytais.
Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas per jo sulaikymo laikotarpį, trukusį nuo 2013-09-24 iki 2014-04-18 buvo apgyvendintas 15 kamerų, buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl jo apgyvendinimas kitose kamerose buvo neišvengiamas (t. 1, b. l. 161–162). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad, pvz. kameroje Nr. 384 pareiškėjas praleido beveik 4 mėnesius: nuo 2013-11-26 iki 2014-03-25, kameroje Nr. 319 jis buvo laikomas nuo 2014-03-29 iki 2015-04-17 (t. 1, b. l. 56–57). Taigi negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad rūsio kamerose nuo lubų byrėjo tinkas. HN 76:2010 62 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-18 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 81–83) kameroje Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-03-28) HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2014-05-23 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 122–123) kameroje Nr. 319 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-03-29 iki 2014-04-17) HN 76:2010 pažeidimų taip pat nenustatyta. Kitu ginčo laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2014-03-25 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 384. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerų remontas atliekamas pagal poreikį (t. 1, b. l. 59–60), tačiau įrodymų apie atliktus remonto darbus kameroje Nr. 384 nepateikė, nenurodė, ar minėta kamera yra rūsyje, nors tokią galimybę turėjo. Atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose suformuotą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovo atstovui nepaneigus pakankamai detalizuotų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jo teiginiai dėl blogos kameros Nr. 384 būklės ir joje neatlikto remonto laikytini įrodytais.
Pareiškėjas teigė, kad kameroje buvo įrengtas tik vienas stalas, skirtas dviems asmenims, todėl kiti kameroje buvę asmenys turėjo valgyti atšalusį maistą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų (t. 1, b. l. 60). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas kartu su dar dviem ar trimis asmenimis. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kokie baldai buvo įrengti kamerose, nors tokią galimybę turėjo, todėl atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo teiginiai dėl per mažo stalo ir nesudarymo galimybės valgyti šiltą maistą sėdint prie stalo laikytini įrodytais.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose prieš sanitarinį mazgą buvo įrengtos atviros spintelės, kuriose reikėjo laikyti maistą ir kitus daiktus. Pažymėtina, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato reikalavimų kamerų išplanavimui. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas spintelių įrengimo būdas yra įtakotas pakankamai mažo kamerų ploto, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip neatsiejamai susiję su nustatytais pažeidimais dėl nustatyto minimalaus ploto neužtikrinimo.
Pareiškėjo teigimu sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, jais naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas. HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (t. 1, b. l. 60) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigė, kad buvo apgyvendintas kameroje Nr. 379, kuri įrengta šalia dušo, kitiems asmenims prausiantis kameroje kaupdavosi garai, šaltuoju metų laiku langai būdavo užkalti, nebuvo galimybės jų atidaryti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik vieną dieną – 2013-10-11 (t. 1, b. l. 161–162). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-20 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 92–94) nustatyta, kad kameroje Nr. 379 yra vėdinimui pritaikyti langai, HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių galimai buvusių pažeidimų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, kitas valstybines institucijas nesikreipė (t. 2, b. l. 78–85), atsakovo atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga įrodyti priešingas aplinkybes. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų susirgo odos grybeliu, teko kreiptis psichologo bei psichiatro pagalbos; dėl Lukiškių TI-K paskirto netinkamo gydymo jam komplikavosi ausų uždegimas. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos (t. 1, b. l. 175–200, t. 2, b. l. 1–77) matyti, kad pareiškėjas jau 2013-10-10 buvo apžiūrėtas psichiatro, skundėsi miego sutrikimais (t. 1, b. l. 189); 2013-11-07 pareiškėjui buvo diagnozuota įvairiaspalvė dedervinė (t. 1, b. l. 191); pareiškėjas dažnai lankėsi pas odontologą, terapeutą, jam buvo nustatytas otitas, virškinimo sistemos sutrikimai, diagnozuoti žalingi įpročiai, jis buvo gydomas ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus negalima teigti, kad pareiškėjo skunde nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado kaip tiesioginė jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pasekmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad jam nuolat buvo teikiama įvairaus pobūdžio medicininė pagalba. Todėl teismas vertina, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tinkamai vykdė jiems priskirtas pareigas užtikrindami galimybę pareiškėjui pasinaudoti būtinomis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 16 straipsniai). Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti suformuota praktika, ginčas dėl neturtinės žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu asmeniui, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (2015 m. gegužės 22 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-60/2015).
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 93 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrinamas privatumas, kameroje Nr. 384 nebuvo atliktas remontas, nebuvo pakankamo dydžio stalo, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės sėdėdamas prie stalo valgyti šiltą maistą. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrinamas privatumas, kameroje Nr. 384 nebuvo atliktas remontas, nebuvo pakankamo dydžio stalo. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 20 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų; 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje A-1193-662/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, kuriuo pareiškėjui buvo priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 17 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 000 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo Z. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti Z. S. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.