Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarties O. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu O. D. pripažintas pažeidusiu reikalavimus, numatytus Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 136.1 punkte ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalimi, jam skirta 540 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. O. D. kelyje Kaunas – Marijampolė viršijo leistiną greitį 34 km/h.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki šešių šimtų litų, o vairuotojams, neturintiems dvejų metų vairavimo stažo, – baudą nuo 400 iki 600 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 6 mėnesių. Apeliantas neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, jog administracinio teisės pažeidimo protokole buvo trūkumų, be to, greitis užfiksuotas toje vietoje neįgaliotų veikti pareigūnų, neakredituotos įstaigos tikrintu prietaisu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti protokolo netikslumai (nenurodytas pažeidimo užfiksavimo kilometras, neidentifikuotas matavimo prietaisas) nelaikytini esminiu ATPK 260 straipsnio nuostatų pažeidimu ir negali būti priežastimi O. D. atleisti nuo atsakomybės. Nurodyti netikslumai netrukdo suvokti, už kokią veiką yra norima taikyti administracinę atsakomybę, bei kokia yra asmens kaltinimo teisinė kvalifikacija. Negana to, protokolo trūkumai vėliau pareigūnų buvo ištaisyti priimant nutarimą, pažeidimo padarymo vieta (16 kelio Kaunas – Marijampolė kilometras) buvo aiškiai nustatyta ir remiantis kitais byloje surinktais duomenimis – policijos pareigūno V. G. tarnybiniu pranešimu, liudytojų parodymais. Apeliantui pateiktame protokole buvo nurodytas greičio fiksavimo prietaiso pavadinimas bei gamyklinis numeris, o vėliau buvo įrašytas tik metrologinės patikros numeris. Toks trūkumas taip pat nėra reikšmingas sprendžiant apie administracinio teisės pažeidimo esmę. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatytas administracinio teisės pažeidimo protokolo ištaisymo faktas nesudaro pagrindo grąžinti bylą Institucijai administracinio teisės pažeidimo protokolui iš naujo surašyti. Institucijoje buvo priimtas nutarimas, kuriame aiškiai atskleista pažeidimo esmė, nurodyti administracinę atsakomybę už jo padarymą numatantis ATPK straipsnis. Toks nutarimas savo turiniu atitinka pataisyto administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį. Kadangi O. D. šį nutarimą apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuriame administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti visomis ATPK 272 straipsnyje nustatytomis teisėmis bei gintis nuo jam pareikšto administracinio kaltinimo, kuris buvo suformuluotas pataisytame administracinio teisės pažeidimo protokole (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-8393/2010).

Apelianto teiginys, kad greitis buvo fiksuojamas 15 kelio kilometre, kur pareigūnai nebuvo įgalioti veikti, yra nepagrįstas. Remiantis Kauno rajono policijos komisariato Policijos patrulių pajėgų ir priemonių paskirstymo žurnalo išrašu, Tarnybos užduotimi patruliui (b. l. 21-22), matyti, jog pažeidimo užfiksavimo metu pareigūnai buvo įpareigoti veikti tarp 7 ir 16 kelio Kaunas – Marijampolė kilometrų.

Nagrinėjamoje byloje automobilio greitis buvo fiksuotas greičio matavimo prietaisu „Berkut R“, kuriai 2010 m. sausio 28 d. VĮ Vilniaus metrologijos centras išdavė patikros sertifikatą Nr. 0653234, kuriuo patvirtino, kad greičio matuoklis „Berkut R“ Nr. 0501052 yra tinkamas naudoti, patikros sertifikatas galiojo iki 2011 m. sausio 28 d., todėl galiojo ir ginčo teisės pažeidimo padarymo metu. Tai, kad Vilniaus metrologijos centras pažeidimo fiksavimo metu nebuvo akredituotas atlikti greičio matuoklių patikrą, nepaneigia pažeidimo padarymo fakto. Greičio matuoklis buvo veikiantis, patikrintas ir sertifikuotas. Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 10 straipsnio 6 punktas nurodo, kad paskirtosios ar paskelbtosios įstaigos kompetencija ir nešališkumas turi būti įvertinti jas akredituojant arba kitais motyvuotais būdais. Taigi, šis įstatymas imperatyviai nenumato pareigos įstaigai, atliekančiai matavimo priemonių patikrą, būti akredituotai. Svarbu, kad būtų užtikrinta jos kompetencija ir nešališkumas. Valstybinė metrologijos tarnyba įsakymu Nr. V-148 pagal savo kompetenciją buvo paskyrusi Vilniaus metrologijos centrą atlikti greičio matuoklių patikrą. Taigi, galima daryti išvadą, kad šiuo įsakymu Valstybinė metrologijos tarnyba pripažino Vilniaus metrologijos centrą ir jo tinkamumą tikrinti įvairias (taip pat ir greičio) matavimo priemones. Taigi, nėra paneigtas faktas, kad buvo viršytas greitis, todėl pirmos instancijos teismas tinkamai vertino apelianto argumentus, susijusius su Vilniaus metrologijos centro akreditavimu, kaip gynybos priemonę siekiant išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Apelianto teiginys, jog buvo užfiksuotas kito automobilio greitis, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pažeidimo padarymą tiesiogiai stebėjęs ir jį užfiksavęs pareigūnas V. G. tarnybiniame pranešime (b. l. 70) nurodė, kad pamatė atvažiuojantį automobilį Subaru, kuris lenkė pirma juosta važiuojantį automobilį. Pareigūnai išmatavo Subaru automobilio greitį ir nustatė, kad jis važiavo 124 km/h greičiu. Pažymėtina, kad būtent apelianto automobilis lenkė kitą automobilį, t. y. važiavo už jį greičiau, todėl spręstina, kad kito automobilio greitis negalėjo būti didesnis nei jo, tad darytina išvada, kad policijos pareigūnai išmatavo būtent apelianto vairuoto automobilio greitį. Vertinti policijos pareigūno parodymus kaip neatitinkančius tikrovės nėra pagrindo. Pats apeliantas pripažino, kad lenkdamas kitą transporto priemonę viršijo leistiną greitį, todėl yra akivaizdu, kad policijos pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas, jį stabdė dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo. Pažymėtina, kad pats apeliantas jokių įrodymų, kurie įrodytų, kad buvo užfiksuotas kito automobilio greitis, nepateikė, o apeliaciniame skunde išdėstyti pasvarstymai apie tai, kad policijos pareigūnai galėjo išmatuoti kitos transporto priemonės greitį, laikytini prielaidomis ir nėra pagrindas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-205/2011).

Išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o O. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

O. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį O. D. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Nutartis neskundžiama.