Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjos 2018-04-13 nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 65 str., 66 str., į bausmės laiką įskaičius laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. birželio 18 d. 00.10 val. iki 2017 m. birželio 19 d. (2 paras), E. S. nustatyta galutinė bausmė –56 MGL (2108,96 Eur) dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Be to, šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo E. S. priteista: G. A. – 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. B. – 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, B. B. – 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. A. – 500 Eur neturtinei ir 704,87 Eur turtinei žalai atlyginti, 21,30 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2017 m. birželio 17 d. apie 23.00 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) priklausančios degalinės (duomenys neskelbtini)esančios adresu (duomenys neskelbtini) patalpose, kitų asmenų akivaizdoje, tyčia, įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: E. S., priėjęs prie nukentėjusiojo G. A., grasino susidorojimu, įžeidinėjo, sudavė jam ranka du smūgius į dešinį šoną, taip sukeldamas G. A. fizinį skausmą, po ko prie G. A. priėjęs asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, plūdosi necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu, du kartus spyrė koja G. A. į kairį petį ir kairiąją ranką, sukeldamas jam fizinį skausmą, ir pasikėsino įspirti koja A. B., o šiam spėjus atsitraukti ir išvengti smūgio, metė į A. B. nuo degalinės patalpose esančios prekių lentynos paimtą mineralinio vandens buteliuką, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, E. S. įlipo į degalinės aikštelėje stovėjusį, (duomenys neskelbtini)priklausantį automobilį Volvo XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio priekinėje keleivio sėdynėje tuo metu miegojo nukentėjusysis J. A., ir važinėjo šiuo svetimu automobiliu po degalinės teritoriją, J. A. pabudus ir paklausus, ką jis čia daro, išplūdo J. A. necenzūriniais žodžiais, o J. A. sustabdžius automobilį, trenkė jam ranka į dešinį smilkinį, sulaužydamas J. A. akinius 231 eurų vertės, po to išlipo iš automobilio, bet netrukus vėl į jį įlipo ir grumtynių su J. A. metu, trenkė jam ne mažiau trijų smūgių ranka į galvą, tokiais veiksmais sukeldamas J. A. fizinį skausmą.Nuteistasis E. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018-04-13 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 284 str., nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Mano, kad šis teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo jo atžvilgiu. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie išankstinį jo siekį kartu su kitu asmeniu įvykdyti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad tik dėl konfliktinės situacijos pakeliui iš sporto renginio, nukentėjusiesiems iš automobilio mėtant daiktus ir rodant įžeidžiančias rankų pirštų kombinacijas, jis degalinėje per pečius apkabinęs nukentėjusįjį G. A. pasiūlė išėjus į lauką pasiaiškinti, kas nesuponuoja jokios nusikalstamos veikos sudėties. Nuteistasis skunde analizuoja nukentėjusiųjų elgesį, pabrėžią jų neblaivumą, aktyvumą ir smurtavimą jo atžvilgiu, ką patvirtina specialisto išvada bei suplėšyti jo marškiniai.Apelianto teigimu, G. A. parodymų apie smūgiavimą jam į šoną nepatvirtina jokie duomenys, todėl remiantis jais pažeidžiamas BK 20 str. Pabrėžia, kad jis negali atsakyti už kito nuo teismo pasislėpusio kaltinamojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Nurodo, kad vaizdo įrašas patvirtina jo – apelianto – siekį sumažinti kito asmens padarytą žalą, nes jis pats savanoriškai sugrįžęs į degalinės patalpą apmokėjo kito asmens savavališkai pasiimtą ir į nukentėjusįjį mestą buteliuką su vandeniu, kas rodo E. S. nepritarimą kito asmens vykdomai veikai. Apeliantas taip pat teigia, kad teismo padarytos išvados dėl važinėjimo svetimu automobiliu po degalinės teritoriją neatitinka tikrovės, nes jis tik norėdamas neleisti pasišalinti iš degalinės nukentėjusiesiems iki įvykio kelyje išsiaiškinimo jų automobiliu pavažiavo apie 20 m iki savo automobilio, tuo nepadarydamas jokios žalos. Apelianto manymu, trumpai trukęs automobilio perstatymas į kitą vietą negali būti vertinamas kaip sąmoningas siekimas žeminti nukentėjusiuosius, o toks teismo vertinimas rodo jo šališkumą. Nuteistasis taipogi mano, jog teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiojo J. A. parodymus, nes įvykio metu jis buvo neblaivus ir pats atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, t.y. be jokios priežasties ranka smūgiavo liudytojai T. P. ir kartu su kitais nukentėjusiaisiais spardė jos automobilį, kas rodo šio nukentėjusiojo suinteresuotumą būti byloje nukentėjusiuoju, kaltinant kitus asmenis ir siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Apeliantas be kita ko pažymi, jog nėra jokių duomenų apie J. A. akinius ir jų pradingimo aplinkybes, o E. S. parodymų dėl akinių negadinimo, nesunaikinimo paneigiančių duomenų byloje nesurinkta.Nuteistasis mano, kad negali būti priteisiama turtinė žala fiziniam asmeniui, kuomet telefono aparatas (duomenys neskelbtini)todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą. Be to, toks teismo sprendimas rodo subjektyvų jo šališkumą E. S. atžvilgiu, siekiant kuo labiau pabloginti jo teisinę padėtį.Apeliantas nesutinka su neturtinės žalos priteisimu visiems nukentėjusiesiems deklaratyviais teismo nurodytais motyvais, nes jis neatliko jokių veiksmų atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, neturėjo jokio kontakto su jais ir jiems nesukėlė jokių padarinių.Skundu ginčijama ir teismo konstatuota, niekuo nepagrįsta sunkinanti aplinkybė dėl jo neblaivumo, nes kaltinime nurodytu laiku jis buvo blaivus ir alkoholį vartojo tik po įvykio, iki policijos pareigūnų atvykimo. Nuteistasis mano, kad apylinkės teismas pažeidė ir BK 3 str., nes skirdamas jam didesnį nei minimalus baudos dydį vadovavosi ne nusikaltimo padarymo metu (minimali bauda buvo 1 MGL), o nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 47 str. redakcija, kai žemutinė baudos riba – 50 MGL.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 str., ginčija savo kaltę bei įrodymų vertinimą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame teismo sprendime pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje surinktų įrodymų analizę ir juose egzistuojančių nesutapimų vertinimą, padarė teisingą išvadą – pagrįstai ir teisėtai apeliantą E. S. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.Apeliantas skunde iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotus faktus, tvirtindamas, jog neatliko kaltinime nurodytų veiksmų, o teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tačiau šie jo argumentai, grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir subjektyviu apelianto interpretuojamos jų visumos vertinimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, bet tokie jo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos manymu, byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visiškai pakanka R. S. kaltei pagrįsti, o apeliacinio skundo teiginiai to nepaneigia. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Priežasčių konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nėra. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka, motyvams pritaria ir jų nekartodama tik papildo.Kaip minėta, E. S. pripažintas kaltu dėl BK 284 str. numatytos nusikalstamos veikos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu necenzūrinių žodžių vartojimu, grasinimų susidoroti išsakymu, fizinio smurto vartojimu, taip sukeliant kaltinime nurodytiems nukentėjusiesiems fizinį skausmą bei sutrikdant visuomenės rimtį ir pažeidžiant viešąją tvarką. Apeliantas, neigdamas tiek necenzūrinių žodžių, tiek ir fizinio smurto vartojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, pateikia savo įvykių versiją ir kaltę verčia nukentėjusiesiems. Tačiau skunde pateikti teiginiai nėra nauji, apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu visapusiškai ištirti ir argumentuotai atmesti kaip nepagrįsti.Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina ir apeliantas neginčija fakto, kad kaltinime nurodytoje viešoje vietoje ir nurodytu laiku tarp nuteistojo, kartu su juo buvusio kito asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, iš vienos pusės ir nukentėjusiųjų – iš kitos pusės, įvyko konfliktas, kurio metu buvo vartojamas fizinis smurtas.Nors, apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie išankstinį jo siekį kartu su kitu asmeniu įvykdyti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad toks išankstinis siekis ir nėra būtinas jo patraukimui baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str., toks tikslas gali susiformuoti ir nusikalstamos veikos vykdymo eigoje, kas šiuo atveju byloje ir nustatyta.Nuteistasis, ginčydamas savo kaltę, analizuoja minėto konflikto priežastį bei pačius nukentėjusiuosius įvardina kaip konflikto kaltininkus, atlikusius neteisėtus, smurtinius ir kitokius veiksmus jo bei su juo buvusių asmenų atžvilgiu. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokias apelianto nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu priešingai subjektyviai apelianto nuomonei, byloje esantys nukentėjusiųjų G. A., J. A., A. B., B. B. ir liudytojų M. Š. ir R. G. parodymai, vaizdo įrašas bei kiti duomenys visiškai patvirtina kaltinime apeliantui inkriminuotas nurodytas aplinkybes.Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jie viso proceso metu davė nuoseklius, detalius, esminėse detalėse sutampančius parodymus apie kaltinime užfiksuotą įvykį, nuteistojo E. S. smurtinius ir kitokius veiksmus, jų parodymus patvirtina ir įvykį užfiksavusio vaizdo įrašo duomenys, iš dalies – ir įvykio vietoje buvusi liudytoja M. Š. bei pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas R. G., kurių parodymai proceso metu taipogi buvo nuoseklūs ir nukentėjusiųjų parodymams neprieštaraujantys, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys liudija, kad apylinkės teismas atliko išsamią vaizdo įrašo analizę, jo duomenis lygindamas su nukentėjusiųjų bei nuteistojo E. S. ir kartu su juo buvusių liudytojais apklaustų T. P., L. P. parodymais, ir remdamasis šiais įrašais pagrįstai bei teisingai nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip patikimus, o likusiųjų – kritiškai, kaip nepatikimus. Vertinti kitaip pastaruosius įrodymus teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, jo nepagrindžia ir apelianto deklaratyvūs, subjektyvūs teiginiai, išreiškiantys ne ką kitą, kaip nepasitenkinimą jo atžvilgiu priimtu nepalankiu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, turint omenyje nuosprendyje išdėstytus išsamius motyvus, nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo G. A. parodymais apie smūgiavimą jam į šoną net ir nesant kitų tai patvirtinančių duomenų, taip pat nukentėjusiojo J. A. parodymais dėl akinių sugadinimo net jų po įvykio neberadus ir nenustačius jų dingimo aplinkybių.Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks aukščiau nurodytų asmenų parodymų vertinimas, juos apylinkės teismui patikrinus tiek leistinumo, tiek liestinumo aspektais, yra tinkamas ir nesąlygoja BPK 20 str. nuostatų pažeidimų konstatavimo. Pažymėtina, kad apelianto pateikiamas subjektyvus sau palankiai dėstomas savo atliktų veiksmų (jo sugrįžimas po konflikto į degalinės patalpą, važinėjimas svetimu automobiliu po degalinės teritoriją ir kt.) bei byloje surinktų įrodymų vertinimas neįgalina kitokio nei apylinkės teismo nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo. Be to, apelianto netenkinantis apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas, priešingai jo manymui, nerodo teismo šališkumo.Apibendrinant aukščiau nurodytas nuostatas, teisėjų kolegijai nėra jokių abejonių, kad apeliantas E. S. atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Šios išvados nekeičia apelianto įvairūs teiginiai apie nukentėjusiųjų tariamai netinkamą elgesį (elgesį važiuojant automobiliu, neblaivumą, aktyvumą, smurtavimą ir kt.), dėl ko, beje, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje gana išsamiai pasisakė ir šias aplinkybes tinkamai įvertino.Taip pat konstatuotina, kad apeliantas veikė suvokdamas atliekamų veiksmų pavojingumą ir dėl jo veiksmų galinčius atsirasti padarinius – fizinio skausmo sukėlimą, visuomeninės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Nuteistojo elgesys kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, viešoje vietoje vartojant fizinį smurtą kaltinime nurodytų nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat necenzūrinių žodžių vartojimas bei grasinimų susidorojimu išsakymas laikytinas įžūliu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visus kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu apeliantas atliko kitų žmonių akivaizdoje, tuo sukeldamas pastariesiems negatyvius išgyvenimus, sutrikdydamas jų bei nukentėjusiųjų teisę į poilsį, saugumą viešoje vietoje, t.y. E. S. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji BK 284 str. sudėties požymiai. Todėl E. S. veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 str., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti apeliantą iš šios nusikalstamos veikos nėra pagrindo.Apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistojo veiksmuose nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teigiant, jog kaltinime nurodytu laiku jis - E. S. buvo blaivus ir alkoholį vartojo tik po įvykio, iki policijos pareigūnų atvykimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys, priešingai tokiems apelianto teiginiams, patvirtina pagrįstą minėtos sunkinančios aplinkybės E. S. veiksmuose konstatavimą. Kad įvykio metu E. S. buvo išgėręs parodė nukentėjusieji G. A., A. B., J. A., jų parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys vieni kitus ir kitus objektyvius bylos įrodymus, todėl jie vertintini kaip patikimi ir jais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pastarųjų nukentėjusiųjų parodymus dėl E. S. neblaivumo įvykio metu vertinant kitų apylinkės teismo konstatuotų faktinių aplinkybių kontekste – E. S. parodymai prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams, nustatyti aktyvūs bei agresyvūs E. S. veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu, nėra jokių objektyvių apelianto teiginius dėl alkoholio vartojimo po įvykio patvirtinančių duomenų – teisėjų kolegija konstatuoja pagrįstą BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytos sunkinančios aplinkybės E. S. veiksmuose nustatymą bei pagrindo ją naikinti nebuvimą.Teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai kvalifikavęs nuteistojo E. S. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai parinko ir paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. S. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo tikslą bei stadiją (padarytas vienas baigtas, tyčinis nesunkus nusikaltimas), nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tinkamai įvertino E. S. asmenybę. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, administracine tvarka baustas, nedirbantis. Įvertinus visas šias aplinkybes, apylinkės teismas paskyrė nuteistajam vieną iš sankcijoje numatytų švelnesnių bausmių – baudą, jos dydį nustatydamas didesnį nei minimalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.Nuteistasis mano, kad apylinkės teismas pažeidė ir BK 3 str., nes skirdamas jam didesnį nei minimalus baudos dydį vadovavosi ne nusikaltimo padarymo metu (minimali bauda buvo 1 MGL), o nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 47 str. redakcija, kai žemutinė baudos riba – 50 MGL. Tačiau tokie teiginiai nepagrįsti.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas už inkriminuoto BK 284 str. numatyto nusikaltimo padarymą E. S. paskyrė 60 MGL dydžio baudą. Priešingai apelianto teiginiui, toks nustatytas baudos dydis visai nereiškia, kad buvo pažeistas BK 3 str. ir nerodo, kad buvo vadovautasi nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 47 str. redakcija, nustatančia žemutinę baudos už nesunkų nusikaltimą ribą – 50 MGL. Pažymėtina, kad apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojanti BK 47 str. redakcija numatė minimalų baudos dydį – 1 MGL ir įtvirtino už nesunkų nusikaltimą skirtinos baudos maksimumą – 500 MGL. Todėl apylinkės teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje skiriant bausmę nurodytas skirtinas baudos dydis – didesnis nei minimalus ir rezoliucinėje dalyje baudos dydžio įvardinimas skaičiais – 60 MGL yra teisingas ir neprieštaraujantis nusikaltimo metu galiojusiai BK 47 str. redakcijai, t.y. yra didesnis nei minimalus. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas nustatydamas apeliantui baudos dydį vadovavosi ne ta BK 47 str. redakcija ir tuo pažeidė BK 3 str.Iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo matyti, kad nesutinkama ir su civilinių ieškinių sprendimu, teigiant apie nepagrįstą turtinės žalos dėl telefono aparato atlyginimo J. A. ir neturtinės žalos visiems nukentėjusiesiems priteisimą. Tačiau teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog apylinkės teismas, spręsdamas civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė materialinės ar procesinės teisės normas.Apeliantas nesutinka su neturtinės žalos priteisimu visiems nukentėjusiesiems, nes jis neatliko jokių veiksmų atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu ir jiems nesukėlė jokių padarinių. Tačiau tokie teiginiai nepagrįsti, nes byloje esantys, skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai patvirtina nuteistąjį E. S. veikus kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir kaltinime nurodytais savo veiksmais sukėlus visiems nukentėjusiesiems neigiamų išgyvenimų (streso, baimės ir pan.), o kai kuriems (G. ir J. A.) – ir fizinį skausmą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvienam nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos pobūdžio bei argumentavo priteistinus neturtinės žalos dydžius. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems, jų nebekartoja ir sprendžia apie pagrindo keisti nuosprendyje šioje dalyje nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinė žala visiems nukentėjusiesiems priteista pagrįstai, o jos dydžiai nustatyti nepažeidžiant CK 6.250 str. nuostatų bei laikantis teismų praktikos, jie sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja ir yra adekvatūs padarytai žalai.Taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto teiginiai dėl nepagrįsto turtinės žalos dėl telefono aparato J. A. priteisimo pastarajam, o ne bendrovei (duomenys neskelbtini)rodančio apylinkės teismo subjektyvų šališkumą E. S. atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad minėtas telefono aparatas įgytas bendrovės (duomenys neskelbtini)kuriai vadovauja nukentėjusysis J. A., vardu, faktinis jo naudotojas yra būtent jis – J. A., jis yra atsakingas už pastarojo jai bendrovės suteikto telefono aparato išsaugojimą, todėl neteisėtais apelianto E. S. veiksmais apgadinus J. A. turėtą telefono aparatą, turtinė žala pagrįstai atlyginta jam. Be to, toks apylinkės teismo sprendimas sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nereiškia, kad teismas E. S. atžvilgiu buvo šališkas.Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant nuteistojo E. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta, o deklaratyvūs bei subjektyvūs nuteistojo skundo teiginiai priešingos išvados nepatvirtina.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo 2018-04-13 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.