- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- A-2091-756/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01921-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Stasys Gagys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Pareiškėjas
- R. J.
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2255; 2) įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d.
Pareiškėja nesutinka su jai paskirtos senatvės pensijos dydžio sumažinimu ir mano, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą, kaip pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Apie tai, jog Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir yra neteisėtos, pareiškėja sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Apie minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą pareiškėja sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. jo paskelbimo dieną, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas senaties terminas skundui dėl atsakovų sprendimų paduoti. Be to, jei VSDFV laiko, kad šis terminas yra praleistas, jis turėjo būti atnaujintas, įvertinus bylai reikšmingų aplinkybių visumą: asmenų, turinčių teisę gauti senatvės pensiją, amžių ir teisinio išsilavinimo stoką.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11–14) prašė skundo netenkinti.
Paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. liepos 11 d. kreipdamasi į VSDFV su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį, praleido Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjai perskaičiuota ir mokėta teisėtai bei pagrįstai. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo įstatymas, numatantis VSDFV teritoriniams skyriams pareigą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį nėra priimtas, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti VSDFV išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nėra.
Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 18–23) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Teigė, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Vilniaus skyrių dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. birželio 13 d., t. y. yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 11 d. skundo dalį dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Pareiškėjai buvo paaiškinta, jog pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau ji nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjos R. J. skundą patenkino: panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2255, priteisė R. J. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2 973,89 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu nuo 2005 m. rugpjūčio 19 d. paskirta senatvės pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas (administracinė byla Nr. I-920-643/2014, b. l. 15–18). Pagal pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. prašymą, kuriuo prašoma pateikti informaciją apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. birželio 26 d. paruošė pažymą Nr. (10.1) 3-77259 apie pareiškėjai apskaičiuotas ir pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas neišmokėtos pensijos sumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. ir nurodė, kad išmokėti pensijų nepriemokos dalies nėra teisinio pagrindo (b. l. 24, 25–26). 2013 m. liepos 11 d. pareiškėja padavė skundą VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-77259 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintą pensijos dalį (b. l. 27). VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4801 paaiškino, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. liepos 11 d. skundu, praleido nustatytą 3 metų terminą ir skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad jeigu pareiškėja iki 2013 m. liepos 31 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Taip pat pažymėjo, kad nesant priimtų kompensavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų, įpareigoti VSDFV Vilnius skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį teisinio pagrindo nėra (b. l. 28–29).
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.1)3-77259 ir 2013 m. liepos 17 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5) I-4801 bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl 2013 m. birželio 26 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo (administracinė byla Nr. I-920-643/2014, b. l. 1–3, 56–57). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-920-643/2014, 2014 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino 2013 m. liepos 17 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5) I-4801 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti iš esmės pareiškėjos R. J. 2013 m. liepos 11 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Pareiškėjos reikalavimą dėl 2013 m. birželio 26 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-77259 panaikinimo teismas paliko nenagrinėtu (administracinė byla Nr. I-920-643/2014, b. l. 62–66). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja R. J., 2013 m. liepos 11 d. kreipdamasi į VSDFV su skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo jį atlikti veiksmus, nepraleido teisės aktuose numatyto termino apskųsti minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. VSDFV, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą, nepasisakė dėl pareiškėjos skundo iš esmės, nors, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti atsakymą pareiškėjai, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. birželio 26 d. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
VSDFV, vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos R. J. 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. liepos 11 d. prašymus ir 2014 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-2255 (b. l. 5–7). Minėtu sprendimu VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos R. J. 2013 m. birželio 13 d. prašymą, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 26 d. rašto Nr. (10.1) 3-77259 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, panaikino, o kitą dalį paliko nepakeistą. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir VSDFV direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 11 punkto nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius, kaip sprendimą priėmusi įstaiga, 2013 m. birželio 13 d. gavusi pareiškėjos prašymą išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį, turėjo šios prašymo dalies nenagrinėti ir per 5 darbo dienas jį persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. VSDFV Vilniaus skyrius tokių veiksmų neatliko ir 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. (10.1) 3-77259 išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. prašymo dalį dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, viršijo savo kompetenciją. VSDFV konstatavo, kad kita VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 26 d. rašto dalis, kuria pateikta informacija apie pareiškėjos senatvės pensijos mokėjimo teisinį pagrindą ir apie pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos ir mokėtos senatvės pensijos dydžius, yra informacinio pobūdžio ir joje pateikta teisinga informacija. Dėl pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. prašymo dalies išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir 2013 m. liepos 11 d. prašymo, VSDFV ginčijamame sprendimu pasisakė, jog pareiškėja yra praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 1 d. sprendimo mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją, todėl pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. liepos 11 d. prašymus dėl 2010-2011 metų laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo atsisakė nagrinėti, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Minėta, VSDFV sprendimo dalis motyvuojama tuo, kad apie VSDFV Vilnius skyriaus sprendimą mokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Taip pat ginčijamame sprendime pažymėta, kad VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-4801 pareiškėjai nurodžiusi, kad iki 2013 m. liepos 31 d. ji gali pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau jokių įrodymų ji nepateikė.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika suformuota administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 (2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis). Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2255 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. liepos 11 d. prašymus dėl 2010-2011 metų laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminą, tačiau VSDFV pozicija šiuo klausimu yra aiškiai išreikšta – VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2255 nurodė, kad įsigaliojus sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos kompensavimo tvarką reglamentuojantiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-4801 pažymėjo, kad nesant priimtų kompensavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų, įpareigoti VSDFV Vilnius skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį teisinio pagrindo nėra (b. l. 5–7, 28–29).
Pagal naujausią LVAT analogiškų bylų nagrinėjimo praktiką (2014 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. A143-816/2014, 2014 m. gegužės 26 d. nutartis Nr. A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A756-811/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartis Nr. AS822-450/2014 ir kt.) laikytina, kad nagrinėjamu atveju, VSDFV konstatavus, jog įsigaliojus sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos kompensavimo tvarką reglamentuojantiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, šiuo atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta VSDFV 2014 m. kovo 10 d. priėmus sprendimą Nr. (6.5) I-2255, todėl šiuo atveju pareiškėjai nėra procesinės kliūties inicijuoti ginčą teisme dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.
Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu sprendimu, atsisakydama išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. liepos 11 d. prašymus dėl 2010-2011 metų laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies, formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjos amžių, jos, kaip asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2255 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo 16 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, 107 straipsniu, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai 2005 m. rugpjūčio 19 d. paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo tarpu ginčo dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų nėra, be to, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidarė 10 268,26 Lt senatvės pensijos nepriemoka (b. l. 11–14). Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei aplinkybes, konstatuotina, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.
Tuo pagrindu pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina 2 973,89 Eur (10 268,26 Lt) senatvės pensijos nepriemoka.
Vadovaujantis LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, darytina išvada, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
III.
Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 51–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai atsakovas pažymi, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei LVAT praktiką, kurioje teismo nurodytos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytos termino praleidimo priežastys (senyvas amžius, teisinis neaiškumas ir netikrumas) nėra laikomos objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV ginčijamame sprendime išreiškė savo valią dėl ginčo esmės (VSDFV ginčo sprendime pateikė tik informaciją apie tai, kad įsigaliojus atitinkamiems teisės aktams, susidariusios nepriemokos bus kompensuotos).
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius palaiko VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 59–60).
Atsiliepimas
Pareiškėja R. J. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 61) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą pareiškėja grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos R. J. skundą tenkino, t. y. panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2255, priteisė R. J. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2 973,89 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį bei nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos ginčijamas VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2255 (b. l. 5–7), kuriame atsakovas konstatavo, kad R. J. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir dėl šios priežasties nurodė atsisakąs nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. liepos 11 d. prašymus dėl 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-920-643/2014 (prijungta administracinė byla Nr. 3-61-3-03057-2013-4, b. l. 62–66). Minėtu sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos R. J. 2013 m. lapkričio 11 d. skundą bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Šio sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas aiškiai nurodė, jog VSDFV privalo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir duoti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 26 d. sprendimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. I-920-643/2014 įsiteisėjo 2014 m. vasario 24 d.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje skundžiamą VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2255 konstatuoja, jog šiame sprendime, kaip iš esmės teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas išreiškė savo, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, valią dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo mokėti R. J. pagal atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Atsakovas minėtame sprendime aiškiai nurodė, jog iš pareiškėjos „<...> 2013 m. birželio 13 d. prašymo dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, adresuoto Skyriui, turinio akivaizdu, kad <...> prašymo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Skyriaus 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti <...> sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensiją teisinėmis pasekmėmis.“. Taigi VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2255 konstatavo, jog „Skyriaus 2013 m. birželio 26 d. rašto Nr. (10.1)3-77269 dalis, kuria atsisakyta išmokėti <...> dėl Laikinojo įstatymo nuostatų sumažintos senatvės pensijos dalį (nurodyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalis), naikintina.“. Tokiu būdu VSDFV, t. y. išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos, dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas). Tad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi (dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje teismas pasisako dėl 3 metų termino praleidimo, iš šio teismo sprendimo šalintini). Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į iš esmės tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, ir vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada bei netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).
Papildomai patikrinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kurioje R. J. iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteista 2 973,89 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis.
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, tinkamai išaiškino ir taikė šiai situacijai aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (minėta, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinami teismo argumentai dėl pareiškėjos praleisto 3 metų termino vertinimo). Atsakovo VSDFV apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.