Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-01-30 · Civilinė byla Nr. 2A-22-392/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-14Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-01-30Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-30
Bylos Nr.
2A-22-392/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05670-2016-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
Atsakovas
UAB „Global Trading“
Ieškovas
UAB „Ermitažas“
Kategorijos
  • 2.1.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-22-392/2017Proceso Nr. 2-68-3-05670-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.; 2.5.8.8.; 2.5.8.9. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Global Trading“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18391-1012/2016 pagal ieškovo UAB „Ermitažas“ patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Global Trading“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „Global Trading“ priešieškinį ieškovui UAB „Ermitažas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

Ieškovas UAB „Ermitažas“ patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Global Trading“ 1.716,32 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2015-03-30 tarp ginčo šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas pirko iš ieškovo prekes. Atsakovas laiku nesumokėjo už įsigytas prekes ir liko skolingas ieškovui 1.716,32 Eur.Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta ne tik 2015-03-30 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria grindžiamas ieškovo reikalavimas, bet ir 2012-01-10 tiekimo sutartis, pagal kurią atsakovas tiekė prekes ieškovui ir ieškovas liko skolingas atsakovui 1.951,37 Eur. Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė teismo iš ieškovo priteisti 1.951,38 Eur skolą, 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi su šiuo priešieškiniu į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad įvertinus ginčo šalių išrašytas sąskaitas ir atsakovo atliktus mokėjimus matyti, jog ieškovas yra skolingas atsakovui 1.951,38 Eur.Ieškovas atsiliepimu su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nėra skolingas atsakovui prašomos priteisti sumos, nes už prekes atsakovui turėjo sumokėti tik po jų realizacijos. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad galutinė skolos ir ieškinio reikalavimų suma yra 700,57 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-11-14 sprendimu priėmė ieškovo UAB „Ermitažas“ atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų atsakovui UAB „Global Trading“ dėl 4.561,31 Eur skolos ir 111,20 Eur delspinigių priteisimo dalyje bei šią bylos dalį nutraukė. Ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovui 700,57 Eur skolą, 18 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (700,57 Eur) sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-02-22) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių 2012-01-10 buvo sudaryta tiekimo sutartis Nr. E4/14.12.01.10-001, pagal kurią atsakovas tiekė prekes ieškovui. Tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punktas nustatė, kad ieškovas už prekes atsakovui privalo sumokėti tik po jų realizacijos, sutarties XII skyriaus 2 punktas nustatė, kad sutartis galioja iki 2013-03-31, o to paties skyriaus 5 punktas nustatė, kad jeigu pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui šalys nesudaro naujos sutarties, tačiau pardavėjas (atsakovas) toliau tiekia prekes pirkėjui (ieškovui), o pirkėjas jas priima, šiems šalių santykiams taikoma ši sutartis iki įsigalios nauja sutartis. 2015-03-30 ginčo šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. E11/20.15.03.30-006, pagal kurią atsakovas pirko prekes iš ieškovo. Šios sutarties 5 straipsnio 2 punktas numatė, kad pirkėjas apmoka pardavėjui už patiektas prekes sutarties specialiųjų sąlygų nustatytais terminais ir tvarka, t. y. ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Ieškovas pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavė atsakovui prekių už 6.162,05 Eur, šio fakto atsakovas neginčija. Ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu tikslino savo ieškinio reikalavimus, nurodydamas, kad pardavus atsakovo prekes, atlikdavo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir 2016-09-30 duomenimis ieškovas iš atsakovo reikalauja priteisti 700,57 Eur skolos. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2016-09-30 duomenimis ieškovo parduotuvėse yra atsakovo prekių už 2.401,78 Eur, kurias realizavus bus atsiskaityta su atsakovu. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad patiekė ieškovui prekių už 1.951,38 Eur sumą, už kurias ieškovas yra neatsiskaitęs laiku, nes šios prekės buvo patiektos kaip vienkartiniai užsakymai, bet ne pagal tiekimo sutartį. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo šalys neginčija nei atsakovo iš ieškovo nupirktų prekių kiekio ir kainos, nei atsakovo ieškovui patiektų parduoti ieškovo parduotuvėse prekių kiekio ir kainos, nei atsakovo ieškovui atliktų mokėjimų. Byloje tarp šalių ginčas kilo dėl atsiskaitymo tvarkos už atsakovo po 2013-03-31 ieškovui patiektas prekes, t. y. ar už šias prekes ieškovas privalo atsiskaityti su atsakovu pagal tiekimo sutartį (prekes realizavus), ar per konkretų terminą nuo prekių patiekimo, neatsižvelgiant į jų realizavimo momentą. Bylos nagrinėjimo metu šalys patvirtino, kad po 2013-03-31 atsakovas tiekė prekes ieškovui, dalyje atsakovo sąskaitų buvo nurodomas atsiskaitymo terminas „pavedimu pagal sutartį“, kitose sąskaitose atsakovas atsiskaitymo terminą nurodydavo konkrečia data, sutampančia su sąskaitos išrašymo data. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors atsakovas priešieškiniu reikalauja priteisti 1.951,38 Eur skolos, tačiau neginčija ieškovo nuo 2013-03-31 atliktų vienarūšių priešpriešinių įskaitymų, ieškovui pardavus atsakovo prekes. Teismas vertino byloje esančius ginčo šalių skolų suderinimo aktus kitų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų kontekste bei darė išvadą, jog šie aktai vienareikšmiškai neatspindi nei atsakovo patiektų prekių likučių pas ieškovą kiekio (vertės), nei atsiskaitymo už patiektas prekes terminų, nei sutartinių santykių pobūdžio ir (ne)tęstinumo, o rodo, kaip kiekvienos iš bendrovių buhalterija atspindi įvykusias ūkines operacijas buhalteriniuose dokumentuose. Teismas taip pat darė išvadą, kad šiam ginčui yra taikytinos tiekimo sutarties nuostatos, nes pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui, nors šalys nesudarė naujos sutarties, tačiau atsakovas toliau tiekė prekes ieškovui, o ieškovas jas priemė ir toliau realizavo (tiekimo sutarties XII skyriaus 5 punktas). Atsakovo argumentai, kad po 2013-03-31 nebebuvo laikomasi kitų tiekimo sutarties nuostatų dėl tiekiamų prekių asortimento nesudarė pagrindo teismui teigti, jog sutartis nustojo galioti. Teismas konstatavo, kad ieškovas už atsakovo patiektas prekes turėjo atsiskaityti pagal tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punkto nuostatas, t. y. ieškovas už prekes atsakovui privalo sumokėti tik po jų realizacijos, dėl to atsakovo priešieškinis nepagrįstas ir atmestinas, o ieškovo ieškinys tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Global Trading“ apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti; 2012-01-10 tiekimo sutarties Nr. E4/14.12.01.10-001 IX dalies 1 punktą ex officio pripažinti negaliojančiu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Iš byloje esančių skolų suderinimo aktų, sąskaitų-faktūrų, atliktų mokėjimų dokumentų bei atsiskaitymų lentelės matyti, kad galutiniame rezultate 2015-08-31 atsakovas nebuvo skolingas ieškovui, o ieškovas liko skolingas atsakovui 1.951,38 Eur (tokia ir buvo priešieškinio suma). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti skolų suderinimo aktus ir juose nurodytus duomenis. Šie skolų suderinimo aktai, priešingai nei nurodė teismas, patvirtino 2015-08-31 egzistavusį šalių tarpusavio skolų balansą.Priešingai nei konstatavo teismas, už po 2013-03-31 atsakovo įvykusius prekių tiekimus ieškovas turi atsiskaityti sąskaitose nurodytą dieną, o jeigu tokios dienos nėra nurodyta – per 30 dienų nuo sąskaitų išrašymo dienos, bet ne pagal tiekimo sutarties nuostatas. Pagal tiekimo sutarties XII dalies 2 punktą sutartis galioja iki 2013-03-31, tad bet kokiems prekių tiekimams po šio termino sutartis neturėtų būti taikoma. Ginčo šalys po 2013-03-31 nebesilaikė tiekimo sutarties sąlygų. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas siekia toliau realizuoti atsakovo perduotas prekes, kad pas ieškovą tikrai yra bent kažkiek atsakovo prekių likučių, o tokioje situacijoje atsakovui praktiškai tampa nebeįmanoma niekada išsireikalauti iš ieškovo sumokėti jam perduotas prekes. Byloje esantys skolų suderinimo aktai patvirtina, kad ieškovas laikė, jog net ir esant pas ieškovą atsakovo prekių likučių, ieškovas privalo atsiskaityti su atsakovu už visas atsakovo perduotas prekes neatsižvelgiant į tai, ar jas ieškovui pavyko realizuoti. Byloje buvo nustatyta, jog atsakovo dalyje išrašytų sąskaitų buvo nurodyta konkreti atsiskaitymo data. Ieškovas šių sąskaitų neginčijo, nepareiškė jokių prieštaravimų dėl jose nurodyto atsiskaitymo termino. Bent jau šių sąskaitų atžvilgiu negalėjo būti taikoma tiekimo sutarties nuostata, leidžianti ieškovui atsiskaityti po prekių realizacijos. Kitose atsakovo išrašytose sąskaitose atsiskaitymo terminas buvo nurodytas „pavedimu pagal sutartį“, tačiau nebuvo nurodyta, pagal kokią sutartį turės būti atsiskaitoma. Tokioms sąskaitoms buvo skaičiuojamas 30 dienų terminas pagal analogija taikant Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus terminus.Atsakovas reikalavimo dėl tiekimo sutarties IX dalies 1 punkto nuostatos pripažinimo negaliojančia nereiškė, nes sutartis buvo pasibaigusi 2013-03-31 ir šalys po to sutarties nevykdė bei jos sąlygų nesilaikė. Žodinio bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jei teismas laikytų, jog tiekimo sutartis galiojo ir po 2013-03-31 (nors su tuo atsakovas kategoriškai nesutiko ir nesutinka), tiekimo sutarties IX dalies 1 punktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ex officio pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką CK 1.117 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kasacinis teismas 2012-11-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012 padarė išvadą, kad „sutarties nuostata, apibrėžianti terminą įvykiu, kuris gali ir neįvykti, buvo pažeistas imperatyvusis teisės normos reikalavimas apibrėžti terminą įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti, todėl ši sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio (CK 1.117 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnis)“. Atitinkamo sprendimo nepriėmus pirmosios instancijos teismui, tai turi padaryti apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas UAB „Ermitažas“ atsiliepimu teismo prašo atsakovo UAB „Global Trading“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-14 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Pagal 2015-09-15 tarpusavio skolų suderinimo aktą 2015-08-31 ieškovas turėjo nerealizuotų atsakovo prekių už 10.199,54 Eur. Pagal tiekimo sutarties sąlygas už šias prekes ieškovas atsiskaitydavo ir šiuo metu atsiskaito su atsakovu po jų realizacijos. Pagal 2015-09-14 tarpusavio skolų suderinimo aktą 2015-08-31 atsakovas buvo skolingas ieškovui 9.716,91 Eur už jam pagal pirkimo-pardavimo sutartį parduotas prekes. Po 2015-08-31 atsakovui buvo parduota prekių už 24.906,75 Eur. Už pradelstą atsiskaitymą už prekes atsakovui buvo priskaičiuota 111,20 Eur delspinigių. Laikotarpiu nuo 2015-09-08 iki 2016-01-26 atsakovas atliko 13 mokėjimų į ieškovo sąskaitą bendrai 25.058 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, kad 2015-08-31 atsakovas buvo skolingas ieškovui 9.716,91 Eur, po skolų suderinimo akto pasirašymo įsigijo prekių už 24.906,75 Eur ir sumokėjo ieškovui 25.058 Eur, atsakovo skola sudarytų 9.565,66 Eur. Tačiau atsakovo įsiskolinimas ieškovui buvo ir šiuo metu yra nuolat mažinamas ieškovo realizuojamų prekių verte, atliekant vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymus. Laikotarpiu nuo 2015-09-15 buvo atlikta 16 įskaitymų bendrai 9.519,29 Eur sumai. Atsakovas nekėlė šių įskaitymų teisėtumo klausimo ir jų neginčijo. Atsakovo skola atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo dieną sudaro 46,37 Eur. Ieškovas savo parduotuvėse tebeturi atsakovo prekių, kurių vertė 1.997,77 Eur. Už šias prekes bus atsiskaityta jas realizavus, kaip tai numato tiekimo sutartis.Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad skolų suderinimo aktai negali būti aiškinami kaip vieninteliai teisingi dokumentai, patvirtinantys ar paneigiantys ginčo šalių tarpusavio santykius. Teismas pagrįstai konstatavo, kad skolų suderinimo aktai turi būti vertinami kitų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų kontekste, kas ir buvo padaryta. Skolų suderinimo aktai turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad ieškovas už atsakovo patiektas prekes turi atsiskaityti pagal tiekimo sutarties sąlygas, t. y. po jų realizacijos, o atsakovas už iš ieškovo pirktas prekes turi atsiskaityti pagal pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, t. y. ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Pagal 2015-09-15 tarpusavio skolų suderinimo aktą, 2015-08-31 ieškovas turėjo nerealizuotų atsakovo patiektų prekių už 10.199,54 Eur. Už šias prekes ieškovas privalėjo atsiskaityti tik po jų realizacijos. Tuo tarpu pagal 2015-09-14 tarpusavio skolų suderinimo aktą, 2015-08-31 atsakovas buvo skolingas ieškovui 9.716,91 Eur už jam pagal pirkimo-pardavimo sutartį parduotas prekes, nes atsiskaitymo už prekes terminas akto pasirašymo dienai jau buvo pasibaigęs. 2015-09-14 ir 2015-09-15 skolų suderinimo aktų pasirašymo metu būtent atsakovas buvo skolingas ieškovui 9.716,91 Eur, o ieškovas turėjo nerealizuotų prekių už 10.199,54 Eur. Teismas teisingai įvertino, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ginčui taikytinos tiekimo sutarties nuostatos, nes pasibaigus sutarties terminui šalys ir toliau bendradarbiavo pagal jos sąlygas. Tiekimo sutarties XII straipsnio 2 punktas numato, kad sutartis galioja iki 2013-03-31. To paties XII straipsnio 5 punktas numato, kad jeigu pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui, šalys nesudaro naujos sutarties, tačiau pardavėjas (atsakovas) toliau tiekia prekes pirkėjui (ieškovui), o pirkėjas jas priima, šiems šalių santykiams taikoma ši sutartis iki įsigalios nauja sutartis. Priešingai nei teigia atsakovas, sutarties galiojimas nesibaigė 2013-03-31. Ji ir toliau buvo taikoma šalių santykiams. Atsakovas ir toliau tiekė prekes ieškovui, o ieškovas ir toliau atsiskaitydavo už pateiktas prekes po jų realizacijos. Atsakovas visą laiką, iki pat paskutinių jo prekių pristatymo ieškovui, vadovavosi tiekimo sutarties sąlygomis. Būtent dėl šios priežasties sąskaitose buvo nurodoma atsiskaitymas „pagal sutartį“, t. y. po prekių realizacijos. Tokios atsiskaitymo tvarkos ieškovas tvarkingai laikėsi ir laikosi iki šios dienos. Aplinkybė, kad atsakovas nevykdo tiekimo sutarties sąlygos tiekti konkretaus asortimento prekes, negali lemti šios sutarties galiojimo ar negaliojimo. Ieškovas tokį sutartinių pareigų pažeidimą nelaikė esminiu ir nereikalavo nutraukti sutarties. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas nesiekia toliau realizuoti atsakovo perduotas prekes. Atsakovui yra žinoma ir iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovo skola buvo nuolat mažinama parduotų prekių verte. Be to, į bylą buvo pateikti pas ieškovą esančių prekių likučių įrodymai, patvirtinti atsakingo įmonės darbuotojo parašu. Atsakovas nenurodė jokių argumentų, kad šie duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovo samprotavimai apie atsiskaitymą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytą terminą, vertintini kritiškai. Šalys niekada nesitarė dėl tokių atsiskaitymo terminų ir jų nesilaikė. Už prekes buvo atsiskaitoma jas realizavus. Kasacinio teismo 2012-11-30 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012, kuria remiasi atsakovas, ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl nurodyta nutartis nėra reikšminga nagrinėjant šią bylą. Dėl atsiskaitymo po prekių realizavimo pagal tiekimo sutartį ginčo šalys susitarė kaip du verslo subjektai, ši sutarties sąlyga buvo individualiai aptarta ir suderinta. Tokia atsiskaitymo praktika yra įprasta prekybos versle, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir atitinka sutarties šalių interesus. Atsakovas niekada nereiškė prieštaravimų dėl tokio atsiskaitymo būdo iki pat teismo proceso pradžios, kai jam tai tapo naudinga dėl atsakovo pozicijos byloje pagrindimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.Atsakovas UAB „Global Trading“ apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas patenkino ieškovo UAB „Ermitažas“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, o atsakovo atitinkamą priešieškinį ieškovui atmetė. Atsakovo teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2015-08-31 ieškovas buvo skolingas atsakovui 1.951,38 Eur, kuriuos jis turėjo sumokėti PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą dieną, o jeigu ji nenurodyta – per 30 dienų nuo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo dienos, bet ne po atsakovo ieškovui perduotų prekių realizavimo pagal ginčo šalių sudarytą 2012-01-10 tiekimo sutartį, kaip neteisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kuri, pasak atsakovo, yra pasibaigusi. Dalyje atsakovo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų buvo nurodyta konkreti atsiskaitymo data. Ieškovas nepareiškė jokių prieštaravimų dėl šio atsiskaitymo termino. Dėl to bent jau šių PVM sąskaitų-faktūrų atžvilgiu negalėjo būti taikoma tiekimo sutarties nuostata, leidžianti ieškovui atsiskaityti po prekių realizacijos. Kitose atsakovo išrašytose PVM sąskaitos-faktūrose atsiskaitymo terminas buvo nurodytas „pavedimu pagal sutartį“, tačiau nebuvo nurodyta, pagal kokią sutartį turės būti atsiskaitoma. Atsakovo teigimu, tokioms PVM sąskaitoms-faktūroms buvo skaičiuojamas 30 dienų terminas pagal analogija taikant Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus terminus. Byloje esantys skolų suderinimo aktai patvirtina, jog ieškovas laikė, kad net ir esant pas jį atsakovo prekių likučių, ieškovas privalo atsiskaityti su atsakovu už visas jo perduotas prekes neatsižvelgiant į tai, ar jas ieškovui pavyko realizuoti. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovas su atsakovu už jo perduotas prekes turi atsiskaityti tik po šių prekių realizavimo pagal 2012-01-10 tiekimo sutarties nuostatas. Kritiškai vertintini atsakovo teiginiai, kad ginčo šalių sudaryta tiekimo sutartis pasibaigė 2013-03-31 remiantis šios sutarties XII skyriaus 2 punktu, kuriame nustatyta, jog sutartis galioja iki 2013-03-31 (t. I, b.l. 26-32). Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys po 2013-03-31 būtų sudariusios kitą, 2012-01-10 tiekimo sutartį pakeitusią sutartį. Po 2013-03-31 atsakovas toliau tiekė prekes ieškovui, o ieškovas jas priėmė pagal 2014-10-22, 2015-01-14, 2015-03-02, 2015-07-01, 2015-09-11, 2015-10-20 PVM sąskaitas-faktūras (t. I, b.l. 35-43). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tiekimo sutarties XII skyriaus 5 punktu, pagal kurį, jeigu pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui, šalys nesudaro naujos sutarties, tačiau pardavėjas (atsakovas) toliau tiekia prekes pirkėjui (ieškovui), o pirkėjas (ieškovas) jas priima, šiems šalių santykiams taikoma ši sutartis iki įsigalios naujoji sutartis, pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalių sudaryta 2012-01-10 tiekimo sutartis galioja ir turi būti taikoma nagrinėjant byloje kilusį ginčą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2016-03-18 į bylą pateiktame atsiliepime (prieštaravimuose) atsakovo direktorius Rolandas Petkus pripažino, jog 2012-01-10 tiekimo sutartis galioja ir būtent ja grindė ieškovo pareigą atsiskaityti su atsakovu (atsiliepimo (prieštaravimų) 6-7 punktai) (t. I, b.l. 24-25). Tokios pozicijos laikėsi ir ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (t. I, b.l. 47-49). Ir tik vėliau, susipažinęs su ieškovo atsikirtimais, atsakovas pakeitė savo poziciją dėl tiekimo sutarties galiojimo (t. I, b.l. 56-57). Toks atsakovo pozicijos nenuoseklumas taip pat verčia abejoti jo paaiškinimais dėl tiekimo sutarties galiojimo.Teisėjų kolegija, priešingai nei atsakovas, daugumoje atsakovo ieškovui išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų nurodytą įrašą „Apmokėti: pavedimu pagal sutartį“ sieja su 2012-01-10 tiekimo sutartimi, nes jokia kita sutartis, kurios pagrindu ieškovas turėtų atsiskaityti su atsakovu pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta. Kita aplinkybė, kad keliose PVM sąskaitose-faktūrose atsakovas buvo nurodęs konkretų atsiskaitymo terminą, t. y. konkrečią datą, kuri sutapo su PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo data, o ieškovas šio termino neginčijo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšminga ir nepaneigia tiekimo sutarties galiojimo, nes nurodytu terminu, kuris buvo nustatytas atsakovo iniciatyva ir jo naudai bei kuris dar iki šios bylos pradžios jau buvo gerokai pradelstas, atsakovas pradėjo remtis tik tada, kai ieškovas inicijavo nagrinėjamą bylą. 2012-01-10 tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punkte nustatyta, kad pirkėjas (ieškovas) už prekes pardavėjui (atsakovui) sumoka po jų realizacijos. Už praeitą kalendorinį mėnesį realizuotas prekes pirkėjas (ieškovas) sumoka pardavėjui (atsakovui) einamojo mėnesio paskutinį ketvirtadienį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad turi atsakovo prekių, kurių kiekis ir vertė nuolat kito dėl jų realizacijos, taip pat nurodė, kad su ieškovu buvo ir bus atsiskaitoma už šias prekes po jų realizacijos, mažinant atsakovo įsiskolinimą ieškovui realizuotų prekių verte, atliekant skolų sudengimus. Atitinkamai ieškovas tikslino šioje byloje atsakovui pareikštus reikalavimus dėl skolos priteisimo nuo 6.162,05 Eur iki 700,57 Eur (t. I, b.l. 1-3, 47-49, 116-118, 132-133). Ieškovas pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kuriuose detalizavo ginčo šalių tarpusavio piniginius atsiskaitymus, atsižvelgiant į vykusius prekių tiekimus ir pardavimus, po kurių pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu atsakovo skola ieškovui sudarė 700,57 Eur (t. I, b.l. 132-182), o atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą pateikimo metu – 46,37 Eur (t. II, b.l. 8-11). Atsakovas iš esmės neginčijo ieškovo nurodytų skaičiavimų teisingumo ir atliktų skolų sudengimų bei atsakovo skolos kitimo (mažėjimo). Savo atsikirtimus atsakovas grindė tik tuo, kad ieškovas už prekes turėjo su juo atsiskaityti iš karto, o ne po prekių realizacijos, kadangi tiekimo sutartis, pasak atsakovo, nebegalioja, tačiau, kaip jau nurodyta aukščiau, tokia atsakovo pozicija nėra pagrįsta. Atsakovo minimi byloje esantys 2015-09-14 ir 2015-09-15 skolų suderinimo aktai (t. I, b.l. 33-34) taip pat neleidžia daryti kitokios išvados, nes šie dokumentai turi būti vertinami tiekimo sutarties kontekste turint omenyje tai, kad atsakovo ieškovui perduotų prekių kiekis ir vertė nuolat kito dėl jų realizacijos. Duomenų, kad ieškovas vengtų atsiskaityti su atsakovu po jo perduotų prekių realizacijos pagal tiekimo sutarties nuostatas, kas sudarytų pagrindą teismui konstatuoti atsakovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, į bylą nepateikta. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2012-01-10 tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punktas, kuriame nustatyta, jog pirkėjas (ieškovas) už prekes pardavėjui (atsakovui) sumoka po jų realizacijos, turėtų būti teismo pripažintas negaliojančiu ex officio, kaip prieštaraujantis CK 1.117 straipsnio 2 daliai, kuri nustato, jog terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012, kurioje teismas konstatavo, kad sutarties nuostata, apibrėžianti terminą įvykiu, kuris gali ir neįvykti, buvo pažeistas imperatyvusis teisės normos reikalavimas apibrėžti terminą įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti, todėl ši sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio (CK 1.117 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes šio teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje byloje pateikė išaiškinimus dėl generalinės rangos ir subrangos sutarčių nuostatų, apibrėžiančių terminą įvykiu, kuris gali ir neįvykti, teisėtumo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija su ieškovu sudarytos 2012-01-10 tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punktą, kuris apibrėžia atsiskaitymo už atsakovo ieškovui perduotas prekes momentą, numatant, jog bus atsiskaitoma po prekių realizavimo. Šis sutarties punktas aiškintinas kartu su kitu sutarties VI skyriaus 22 punktu, iš kurio seka, kad tuo atveju, jeigu prekės nebus realizuotos, ieškovas jas grąžins atsakovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir atitinka įprastą verslo praktiką, dėl ko pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio 2012-01-10 tiekimo sutarties IX skyriaus 1 punkto pripažinti negaliojančiu. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo UAB „Global Trading“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-14 sprendimą palikti nepakeista.

Teisėjai Ona GasiulytėVirginijus KairevičiusRūta Petkuvienė