Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos Fomičiovos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas R. J. K. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 1V-568 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas), įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir priteisti partirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia šiais argumentais:

2.1. Vidaus reikalų ministro 2021 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1V-300 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nuspręsta pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas, atsiradus naujoms aplinkybėms – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnis papildytas 1¹ dalimi, 2022 m. kovo 24 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

2.2. Pareiškėjas yra palikuonis (anūkas) Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusios R. B. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvusios Lietuvos Respublikos pilietės, nes jos tėvas M. B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Vidaus reikalų ministerijos dokumentuose apie M. B. išėjimą iš Lietuvos pilietybės yra fiksuota tik 1940 m. liepos mėnesį, t. y. po 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos institucijų sprendimų apie R. B. Lietuvos pilietybės netekimą nerasta. Senelė R. B. su mama ir seserimi išvyko pas tėvą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) iki 1990 m. kovo 11 d., –1929 m. rugsėjį.

2.3. Departamento 2024 m. rugpjūčio 30 d. teikimu Nr. 24TR234 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Departamento teikimas) Vidaus reikalų ministrui siūlyta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, konstatuojant, kad pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuoniu, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas nutrūkęs.

2.4. Įsakymas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, tuo pagrindu, kad išvados dėl pareiškėjo senėlės R. B. ryšio su Lietuvos Respublika nutrūkimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjimo (netekimo) padarytos tinkamai, objektyviai ir visapusiškai neįvertinus pateiktais rašytiniais įrodymais nustatytų duomenų aktualaus teisinio reglamentavimo aspektu. Departamento išvada, kad pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį apsiribojo Pilietybės referento 1940 m. liepos 15 d. raštu adresuotu Svetimšalių referentui, kuriuo buvo prašoma įtraukti pareiškėjo prosenelius į nepageidaujamų asmenų sąrašą, nes jie natūralizavę (duomenys neskelbtini) pilietybę. Toks siūlymas įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą nepagrįstai prilygintas Ministrų Tarybos priimamam administraciniam sprendimui panaikinti pilietybę.

2.5. Pareiškėjo protėvių pilietybės netekimas konstatuotas dokumentais, kurie yra išduoti 1940 m. liepos 15 d., t. y. po 1940 birželio 15 d., todėl pareiškėjo protėviai (proseneliai ir seneliai) turi būti laikomi asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę, tai patvirtina Lietuvos archyvuose esanti medžiaga apie pareiškėjo proseneliams (M. B., T. B.) išduotus Lietuvos Respublikos pasus. Pareiškėjo senelė (R. B.), kaip Lietuvos piliečių vaikas, buvo laikoma Lietuvos piliete.

3. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, nurodydamas, kad skundo argumentai, nesudaro pagrindo panaikinti Įsakymo. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys. Pareiškėjui pilietybė neatkurta todėl, kad jo protėviai 1940 m. birželio 15 d. nebebuvo Lietuvos piliečiai. Pilietybės neteko ne dėl išorinės jėgos, o savo veiksmais pagal 1939 m. Pilietybės įstatymą – kitos valstybės (pilietybę (1939 m. lapkričio 18 d. išdavus M. B. (duomenys neskelbtini) pilietybės natūralizacijos pažymėjimą, į kurį R. B. įrašyta kaip duktė) pilietybės įgijimu.

3.2. Apie pareiškėjo protėvių natūralizaciją (duomenys neskelbtini) vyriausybės leidinyje paskelbta 1940 m. sausio 26 d., t. y. likus mažiau kaip 5 mėn. iki 1940 m. birželio 15 d. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies sąvoka, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nereikalauja, kad sprendimas būtų priimtas iki 1940 m. birželio 15 d.

3.3. Vertinant istorinį kontekstą, po Pilietybės įstatymo paskelbimo, t. y. nuo 1939 m. rugpjūčio 8 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Ministrų Taryba nesiėmė priiminėti sprendimų naikinti emigrantams Lietuvos pilietybę. Sprendimas dėl pareiškėjo protėvių pilietybės netekimo buvo priimtas tokia tvarka, kuri buvo taikoma iki 1939 m. Pilietybės įstatymo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka šiais argumentais.

4.1. Departamentas, sutikdamas su faktais ir jų teisiniu vertinimu dėl pilietybės pareiškėjo senelės atžvilgiu, nurodo, kad pareiškėjo senelės R. B. Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas iki 1940 m. birželio 15 d. yra nutrūkęs, t. y. laikoma Lietuvos Respublikos piliete iki 1940 m. birželio 15 d., Tai pagrindžia objektyvūs duomenys, būtent, 1939 m. lapkričio 18 d. išduotas (duomenys neskelbtini) pilietybės natūralizacijos pažymėjimas M. B. – pareiškėjos senėlės R. B. tėvui.

4.2. Pažymi, kad šis aspektas svarbus Lietuvos pilietybės tęstinumo principui užtikrinti ir remiasi Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi pateiktais teisės taikymo išaiškinimais, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940-06-15 (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019). Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (LVAT 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

4.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Dar daugiau, minėtuose nutarimuose Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimais bei 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu.

4.4. Pareiškėjo senelės pilietybės tęstinumas pareiškėjo atžvilgiu yra nutrūkęs, pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatų, todėl nėra pagrindo naikinti Įsakymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.

6. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2022 m. kovo 24 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tuo pagrindu, kad yra palikuonis asmens – R. B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu, išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. – į (duomenys neskelbtini) 1929 m. rugsėjo mėn.

6.2. Pareiškėjo pateikti gimimo, santuokos ir mirties liudijimai patvirtina, kad pareiškėjo tėvai yra Lawrence A. K. ir T. D. K., senelė – R. B..

6.3. Vidaus reikalų ministro 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-895 T. D. K. (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo motinai), atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. T. D. K. sutiko, kad prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pridėti dokumentai būtų naudojami nagrinėjant sūnaus – R. J. K., prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

6.4. Departamento teikimu pasiūlyta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Departamento teikime konstatuota, kad pareiškėjo senelė R. B. (duomenys neskelbtini), būdama dar nepilnametė, neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes ir jos abu tėvai: M. B. (duomenys neskelbtini) ir T. P.-B. (duomenys neskelbtini), neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi visi, R., M. ir T. B., įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, t. y. 1939 m. lapkričio 18 d. išdavus M. B. (duomenys neskelbtini) pilietybės natūralizacijos pažymėjimą, į kurį R. B. įrašyta kaip duktė, bei M. ir T. B. įrašyti 1940 m. alfabetinės knygos ,,Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ sąraše kaip ,,(duomenys neskelbtini)“ piliečiai, taip pat grąžinus M. B. Lietuvos Respublikos užsienio pasą, ir grąžinus T. B. Lietuvos Respublikos vidaus pasą laikyti pasų davimo bylose. Pareiškėjo senelės R. B. ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. vertintinas kaip nutrūkęs. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuoniu.

6.5. 2024 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 1V-568, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, atsižvelgus į Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 30 d. teikimą Nr. 24TR234 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nuspręsta, kad pareiškėjui neatkuria Lietuvos Respublikos pilietybės.

7. Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas, būdamas prosenelės palikuonis, turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokiu būdu, nagrinėjamo ginčo apimtyje svarbu įvertinti ar iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo prosenelės ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe nebuvo nutrūkęs.

8. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reguliuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo senelės tėvas M. B. (duomenys neskelbtini), kuriam 1927 m. rugpjūčio 3 d. išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas (duomenys neskelbtini), įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę (1939 m. lapkričio 18 d. išduotas (duomenys neskelbtini) pilietybės natūralizacijos pažymėjimas); pareiškėjo senelės motina T. P.-B. (duomenys neskelbtini), 1929 m. birželio 26 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas bei Lietuvos Respublikos vidaus pasas, įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjo senelė R. B. ir jos tėvai M. ir T. B. įgiję (duomenys neskelbtini) įrašyti 1940 m. alfabetinės knygos ,,Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ sąraše kaip ,, (duomenys neskelbtini)“ piliečiai (prie T. B. pažymėta, jog ,,asm. sk. – 3“), 1940 m. liepos 15 d. dokumente nurodyta, kad prašoma M. B. ir T. B. įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą, nes jie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra natūralizavę (duomenys neskelbtini) pilietybę, todėl M. B. 1927 m. rugpjūčio 3 d. išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas ir T. B. išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas persiųsti laikyti jų davimo bylose. Dokumentų, patvirtinančių M. B. ir T. B. pilietybę, jiems išduotų užsienio pasų bei dokumentų apie R. B. (duomenys neskelbtini), turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, archyve saugomuose fonduose nerasta. (duomenys neskelbtini) Vyriausybės 1940 m. sausio 26 d. leidinio Nr. 2725 1, 19 ir 20 puslapiuose nurodytas asmenų, kuriems išduoti natūralizacijos pažymėjimai per laikotarpį nuo 1939 m. liepos 1 d. iki 1939 m. gruodžio 31 d. (imtinai), sąrašas pagal 1926 m. įstatymo dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės Sąjungoje ir užsieniečių natūralizacijos bei statuso 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas; duomenys apie M. B. ir M. B.: vaikai R. B., B. B.; pilietybė prieš išduodant natūralizacijos pažymėjimą – Lietuvos; natūralizacijos pažymėjimas išduotas 1939 m. lapkričio 18 d. Nr. 18861.

10. Tarpukario Lietuvos pilietybės reglamentavimas pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymą išplėtotas teismų praktikoje (LVAT 2019 m. gruodžio 5 d. administracinė byla Nr. eA-2915-602/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimai ir 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas):

10.1. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

10.2. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis, be to, 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. 1938 m. vasario 11 d. priimtos Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, ir buvo nustatyta, kad įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės.

10.3. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Lietuvos pilietybės netenka: priėmęs svetimos valstybės pilietybę; moteris, įgijusi svetimos valstybės pilietybę, susituokdama su ne Lietuvos piliečiu; moteris, įgijusi Lietuvos pilietybę susituokdama, jei jos santuoka pripažinta netikra ir jei iš tos santuokos nėra vaikų; nesantuokinis Lietuvos pilietės vaikas, kurį ligi 18 metų amžiaus įteisina jo tėvas ne Lietuvos pilietis, jei tuo įteisinimu jis įgyja tėvo valstybės pilietybę; svetimos valstybės pilietybę priėmusio žmona, jei ji įgyja tos pačios valstybės pilietybę; svetimos valstybės pilietybę priėmusio vaikai ligi 18 metų amžiaus, jie įgyja tos pačios valstybės pilietybę.“

10.4. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

10.5. Iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia ( lot. be kita ko) suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės (Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).

10.6. Iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Taigi, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Konstitucinis Teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas).

11. Bylos ginčo kontekste pilietybės tęstinumo principas aiškintinas, kad asmenys, kurie buvo iki okupacijos Lietuvos piliečiai, ją išsaugojo iki okupacijos pabaigos (pilietybė nenutrūko ir tęsėsi), todėl jų palikuonys, nurodyti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (šiuo atveju provaikaičiai), gali atkurti Lietuvos pilietybę.

12. Nagrinėjamu atveju, Departamento teikime, kurio pagrindu priimtas Įsakymas, dėl pareiškėjo senelės R. B. ryšiui su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. nustatyti, vertintino aplinkybes nustatytas surinktais archyviniais duomenimis, iš esmės esminę reikšmę suteikdamas nustatytam natūralizacijos faktui pagal pažymėjimą Nr. 19862 (išdavimo data – 1939 m. lapkričio 18 d.), natūralizacijos faktas reiškia, kad buvo įgyta kitos valstybės pilietybė ((duomenys neskelbtini)). Pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymą tai buvo pagrindas nustoti būti Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau netekimas nebuvo automatinis, turėdavo būti atliktos tam tikros procedūros ir priimti atitinkami sprendimai, būtent turėdavo patvirtinti Ministrų taryba (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti). Taigi, iki tol kol atliekamos atitinkamos procedūros asmuo negalėjo būti laikomas praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėtina, kad M. B. ir T. B. įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą 1940 m. liepos 15 d., t. y. po 1940 m. birželio 15 d.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad Vidaus reikalų ministro 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 1V-895, kuriuo nuspręsta T. D. K. (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo motinai), atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, priėmimo metu Vidaus reikalų ministerija pilietybės tęstinumo principo neaiškino kaip reikalavimo Lietuvos pilietybę turėti (išlaikyti) visiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonims. Departamente saugomoje T. D. K. byloje surinkti duomenys, kuriuos T. D. K. leido naudoti ir sprendžiant dėl pilietybės atkūrimo jos vaikui, buvo pakankami pareiškėjo motinai atkurti Lietuvos pilietybę, nors R. B. (T. D. K. motinos ir pareiškėjo senelės) Lietuvos pilietybės faktas iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo nustatytas. Tokiu būdu, kyla abejonių, ar surinktais duomenimis nustatyti faktai buvo tinkami ir pakankami Departamento teikime bei Įsakyme išdėstytoms išvadoms padaryti, būtent, nelaikytini pakankamais įrodymais ir konstatuoti, kad pareiškėjo prosenelė R. B. iki 1940 m. birželio 15 d. išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad minėtą dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietybę praradusi.

14. Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatomis. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka aktualios VAĮ redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (pvz., LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.). Nemotyvuotas sprendimas pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumo įgyvendinimą (pvz., 2006 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-786/2006).

15. Teismas sprendžia, kad Įsakymas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, priimtas netinkamai įvertinus surinktus duomenis, Įsakymo motyvų išdėstymas nėra pakankamas, todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinto adekvataus motyvų išdėstymo reikalavimo ir Įsakymas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Įsakymo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

16. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo advokatė M. M. sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl minėta suma priteisiama pareiškėjui iš atsakovo Ministerijos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 1V-568 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją spręsti iš naujo klausimą dėl R. J. K. prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Priteisti pareiškėjui R. J. K. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismą.