- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- A-556-1093-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02086-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimui departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimui departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 9-10), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 23 d. yra kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame kamerų plotas buvo apie 8 kv. m kartu su 2-6 asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 11.3 punktas numatė, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo pagal 2009 – 2017 metų planą vienam asmeniui turi būti skiriama nemažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Tačiau to nebuvo. Vienoje kameroje buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys (jis pats nerūko), gultai sustatyti taip, kad sėdėti galima tik susikūprinus, nėra kur laikyti maistą ir asmeninius daiktus. Tualetai įrengti kamerose tokiu būdu, kad tuštintis tenka tik visų kalinčių asmenų akivaizdoje. Nakties metu šviečia lemputė ir trukdo miegoti. Buvo laikomas kamerose su anksčiau atlikusiais bausmę kaliniais, nors norminiai aktai tai draudžia. Visa tai, jo nuomone, prilygsta žmogaus kankinimui, nors norminiai aktai draudžia nuteistąjį kankinti ir žiauriai su juo elgtis. Dėl visų šių nepatogumų jis patyrė didžiulę neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Lt. Galiojantys norminiai aktai numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama bent iš dalies kompensuoti patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų susirgo sunkia liga, o tai taip pat daro įtakos prašomos sumos dydžiui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 15-22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 14,5 m. aukščio. Toks įrengimas atitinka galiojančius Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjas, priimant jį į izoliatorių, išreiškė valią būti kameroje kur nerūkoma ir tokiomis sąlygomis jis buvo laikomas. Nusiskundimų šiuo klausimu iš pareiškėjo nebuvo gauta. Lukiškių TI-K administracija veikė laikydamasi galiojančių norminių aktų reikalavimų, o kamerų perpildymas įvyksta dėl objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo Lukiškių TI-K darbuotojų valios, t. y. dėl kamerų ploto stygiaus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 96-105) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturtinės žalos reikalauja dėl to, jog jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitinka Higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 11 d. kreipėsi į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų – dėl kameros ploto stygiaus vienam asmeniui. Lukiškių TI-K administracija 2012 m. balandžio 14 d. atsakė pareiškėjui, kad ploto stygius yra dėl objektyvių aplinkybių (dėl didelio suimtųjų - nuteistųjų judėjimo per įkalinimo įstaigas), jog atsiradus galimybei bus sudarytos kalinimo sąlygos, atitinkančios nustatytus reikalavimus. Analogiškas prašymas ir panašus atsakymas pareiškėjui buvo duotas 2012 m. gegužės 25 d. – 2012 m. gegužės 30 d. Pareiškėjas ne kartą 2012 metais kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją, į Kalėjimų departamentą ir jam nustatyta tvarka ir terminais buvo atsakoma. Tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas neneigė, kad ne visada laikomasi nustatytų ploto normų vienam asmeniui, tačiau tai vyksta dėl objektyvių aplinkybių. Atsakovo atsakovė paaiškino, kad rašant atsakymą buvo padaryta techninė klaida ir neteisingai nurodyti duomenys, t. y. 2012 m. sausio 15 d. – 2012 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo ligoninėje, o tai neatsispindi pateiktuose duomenyse. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kuriais neužtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Nagrinėjamoje byloje Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas iš esmės neginčijo fakto, jog pareiškėjui kalint šioje įstaigoje nebuvo tinkamai užtikrintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Atsakovas pateikė teismui duomenis, kurie liudija, kad buvo stengiamasi laikytis nustatytų ploto normos reikalavimų. Ištirti duomenys patvirtina, kad tam tikrais nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui trūkdavo nustatyto ploto. Tokiu būdu Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3.6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiaisiais, nors pareiškėjas yra nerūkantis. Pareiškėjas ne kartą rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, akcentuodama dėmesį į kameros plotą, tačiau niekada nesiskundė dėl to, kad kameroje yra rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas neigia šią pareiškėjo nurodomą aplinkybę, o pareiškėjas negali paaiškinti, kodėl dėl šios aplinkybės niekada nesikreipė į administraciją. Todėl teismas padarė išvadą, jog ši aplinkybė neįrodyta ir atmestina. Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, administracinių teismų praktika (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta nurodyta jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, kurių pagrindu jis teigia, kad dėl šioje byloje nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeista jo sveikata, konstatavo, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui sutriko sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu. Teisminio nagrinėjimo metu specialistas paaiškino, kad ligos, kuriomis serga pareiškėjas, yra genetiškai paveldėtos, patvirtino, jog susieti šios ligos su pareiškėjo patiriamu stresu ir nervine įtampa bei kalinimo sąlygomis negalima. Teismas nustatė, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad sveikatos būklės pablogėjimas atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismo buvo vertinamos kaip neįrodytos, nepagrįstos ir į jas neatsižvelgiama sprendžiant žalos dydžio nustatymo klausimą. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo sveikatos būklę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Spręsdamas padarytos žalos pareiškėjui dydžio nustatymo klausimą, teismas atsižvelgė į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (apie 12 mėnesių), tai, kad kokių nors realių neigiamų padarinių tokios sąlygos pareiškėjui nesukėlė, jog dalis gyvenančių laisvėje asmenų, nepadarę nusikalstamų veikų ir nenubausti, gauna minimalų darbo užmokestį, kuris sudarė 800 Lt ginčo laikotarpiu ir iš šios sumos privalėjo pragyventi (padengti maisto, komunalinių paslaugų ir galimas gydymo dėl tų pačių ligų, kuriomis serga pareiškėjas, išlaidas, išspręsti vaikų išlaikymo klausimus ir t. t.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 1 000 Lt suma (CK 6.250 str.). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 50 000 Lt.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 118-119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K yra kalinamas pažeidžiant visus galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas buvo laikomas ankštose kamerose ir nepriimtinomis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius dvasinius bei fizinius išgyvenimus, diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, reputacijos, sveikatos pablogėjimą, sutriko visavertis gyvenimas. Šiuo metu EŽTT jurisprudencijoje nustatyti didesni orientaciniai neturtinės žalos atlyginimo dydžiai už netinkamas sąlygas – 20 700 Lt už 1 metus, ir po 12 000 Lt už kiekvienus metus po pirmųjų metų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido jau beveik 2 metus, tai sudarytų 32 700 Lt. Taip pat į neturtinės žalos apskaičiavimą įeina 17 300 Lt už Lukiškių TI-K nustatytą nepagydomą ligą. Šiuo metu pareiškėjas darosi genetinius tyrimus, ar liga paveldima, ar ne. Todėl bendras žalos dydis – 50 000 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 110-112) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K teikdamas atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Teismas nustatė, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad sveikatos būklės pablogėjimas atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismo buvo įvertintos kaip neįrodytos ir nepagrįstos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Tikrinamoje administracinėje byloje nustatytos visos trys sąlygos, dėl ko ir buvo priimtas sprendimas pareiškėjui (apeliantui) už patirtą neturtinę žalą, t.y. už tai, kad jis netinkamai kalintas Lukiškų tardymo izoliatoriuje kalėjime nuo 2011-02-25 iki 2012-08-08 ir nuo 2012-08-13 iki 2012-08-27 (b.l. 15-22), atlyginti pinigais, priteisiant juos iš Lietuvos valstybės.
Pareiškėjo (apelianto) apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo nustatyta neturtinei žalai atlyginti pinigų suma, o atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, be to, minimalaus kalinamam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas pažeistas dėl objektyvių priežasčių.
Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, jog ginčo laikotarpiais kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas (Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., pagal 1.3.1. p. - minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui).
Administracinėje byloje pakanka duomenų tvirtinimui, kad pareiškėjui (apeliantui) nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, nustatytą teisės aktuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, o tai viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti, visumos faktinių duomenų pagrindu, nustatytas pagrįstai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų administracinėje byloje.
Nagrinėjamu atveju yra tikrintina ir, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (1000 Lt) už netinkamas kalinimo sąlygas gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.
Administracinėje byloje nėra duomenų apie patirtus ryškius pareiškėjo (apelianto) sveikatos sutrikimus (pagal turimus bylos duomenis pareiškėjo deklaruojami negalavimai labiau susiję su susirgimų paveldimumu), taip pat akivaizdu, jog iš valdžios institucijų nebuvo siekio specialiai pažeminti teisminės gynybos besikreipusį asmenį.
„Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus“, kas taip pat pagrindžia skundžiamą sprendimą dėl priteisto žalos dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2791-12).
Vadinasi, nenustatyta sąlygų, į kurias atsižvelgus pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas apeliacinės instancijos teismo turėtų būti padidintas.
Aukščiau minimais argumentais apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. D. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.