- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-241-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19191-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- D. A.
- Nukentėjusysis
- J. R.
- Kaltinamasis
- D. A.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (iki 2017 m. gruodžio 31 d. – Marijampolės apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir už jas paskirtas bausmes subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems ) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, t.y., alkoholio bei per 2 (du) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiajam J. R. padarytą 46, 18 Eur turtinę žalą bei uždrausti bausmės atlikimo metu bendrauti su nukentėjusiuoju J. R..
Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. balandžio 25 d., t.y., vieną dieną, ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir priteista iš kaltinamojo D. A.:
Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos-340,29 Eur žalos atlyginimo;
nukentėjusiajam J. R. 46, 18 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos ir 70 Eur advokato atstovavimo išlaidų.
Iki bus įvykdytas teismo sprendimas, iš D. A. išieškoti priteisti civiliniai ieškiniai, nuspręsta pratęsti 2017m. birželio 28 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į D. A. turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (turto arešto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)).
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, t.y., 2016 m. balandžio 24 d., apie 01.401 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, tyčia, vieną kartą sudavė ranka sugyventinei L. K. į veidą ir ne mažiau kaip du kartus sudavė ranka į nugarą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė kraujosruvas apatinės lūpos - smakro - pasmakrės srityse, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą L. K..
Be to, D. A. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, t. y. 2017 m. vasario 13 d., apie 00.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu tyčia sudavė vieną smūgį ranka J. R. į galvos sritį. Pastarajam nugriuvus ant grindų, spyrė įrodymų tyrimo metu tikslai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip du kartus, į krūtinę, nugarą, šonus, dėl ko nukentėjusiajam lūžo dešinės pusės II, III, IV, V ir kairės pusės VII, VIII šonkauliai ir J. R. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdydamas.
Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas D. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Nors apeliantas ir neigė padaręs šį nusikaltimą, teismas įvertino jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, nustatė, kad byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma patvirtina jo kaltę. D. A. versija teismo buvo įvertinta kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. A. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio l dalyje sudėties, nenustačius išteisinimo pagrindų, prašo bylą pagal 138 straipsnio l dalį nutraukti esant BK 28 straipsnyje numatytiems pagrindams. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiamąją bylą nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jam su nukentėjusiąja L. K. susitaikius (BK 38 str.). Nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio, prašo priteistų civilinių ieškinių atlyginimą išdėstyti per vienerių metų laikotarpį.
3.1. Skunde nuteistasis teigia, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių BPK pažeidimų ir pažeidė proporcingumo principą. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę šios nusikalstamos veikos požymių konstatavimui, nepagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad nuosprendyje jo kaltė įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepagrįstai grindžiama nukentėjusiojo J. R., liudytojų B. J., A. K. parodymais, tačiau liudytojų L. K. ir A. K. parodymai, kurie paneigia jo tyčinę veiką J. R. atžvilgiu, teismo liko neanalizuoti ir objektyviai nevertinti. Teigia, jog teismas nepagrįstai patikimais laikė nukentėjusiojo J. R. parodymus, neįvertinęs, jog jam buvo nustatytas 1,54 promilių girtumas, kas įgalina nukentėjusiojo parodymus ir elgesį vertinti kritiškai. Grįsdamas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, skunde apeliantas nurodo nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytų jo sužalojimo aplinkybių detales, teigdamas, kad visuose parodymuose jos nurodytos skirtingai. Pasak apelianto, J. R. parodymų patikimumu leidžia abejoti ir teismo medicinos specialisto išvados duomenys, kurie neatitinka nukentėjusiojo nurodytų jo sužalojimo aplinkybių, t.y., galvos srityje jokių sužalojimų J. R. nekonstatuota. Nuteistojo manymu, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, jog pranešimas apie įvykį policijoje fiksuotas tik po keturių valandų, todėl lieka neaišku, kur tiek laiko praleido nukentėjusysis, kodėl delsė kviestis pagalbą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantas teigė matęs, kaip įvykio metu J. R. ne kartą kritinėjo tiek lauke, tiek namuose. Tokius duomenis patvirtino ir liudytojai L. K. ir A. K.. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, kad neatmetama ir J. R. sužalojimų galimybė jam krentant. Tokia J. R. sužalojimų atsiradimo galimybė skundžiame nuosprendyje netirta, neanalizuota, neįvertinta.
Šalies argumentai
3.2. Skunde D. A. nurodo, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojų B. J. ir G. P. parodymai, kurie yra išvestiniai, perpasakoti alkoholio paveiktų J. R. ir A. K., o patys liudytojai tiesiogiai įvykio nematė. Liudytoja L. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip įvykio dieną J. R. būdamas girtas keletą kartų griuvinėjo lauke, pas A. K., krito atsitrenkdamas į stalą ir spintelę, kaip suprato krito nuo girtumo. Tokius jos parodymus patvirtina liudytojo A. K. ir paties nuteistojo parodymai. Skunde nurodo, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, L. K. šiuo metu nėra apelianto sugyventinė, jie kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, ji neturi jokio suinteresuotumo duoti D. A. naudingus parodymus, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jos aprodymai turėjo būti vertinami kaip objektyvūs. Skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje nurodė liudytojo A. K. parodymus, kurių jis nėra davęs. A. K. teigė neatsimenantis ką pasakė paskambinęs 112. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog A. K. prisipažino matęs, kaip nuteistasis puolė mušti ir gulintį spardyti J. R., kad paskambinęs į BPC, jis pasakė, kad „žmogų sumušė geras draugas, kad jo šonkauliai sulaužyti, mušeika išvaręs namo ir miega“, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme tokie A. K. parodymai nefiksuoti. Pažymi, kad A. K. alkotesterio duomenimis nustatytas 1,84 promilių girtumas, todėl neatmestina galimybė, kad dėl girtumo galėjo būti sutrikusi orientacija aplinkoje, sulėtėjęs mąstymas, neteisingas situacijos vertinimas.
3.3. Apelianto vertinimu, kad būtų pagrindas jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti ne tik BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių visumą, bet išsiaiškinti visas aplinkybes, kurios neabejotinai leistų pripažinti asmenį kaltu. Pirmosios instancijos teismas kaltės klausimo atskirai neanalizavo, nesigilino į kaltės turinį atskleidžiančius veikos objektyviuosius požymius (kaltininko ir nukentėjusiųjų elgesį), kaltės formą. Byloje nustatyti objektyvūs duomenys liudytojų L. K. ir A. K. parodymai, specialisto išvada Nr. G 120/2017(09), išrašas iš medicininių dokumentų, D. A. asmens sveikatos kortelės kopija, pateikta stiklinė peleninė kuria jam buvo suduota per galvą bei J. R. priklausantis peilis. Apelianto įsitikinimu, pagal turimus duomenis, būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Skunde jis nurodo, kad nuosprendyje teismas pripažino tai, kad nukentėjusysis pavartojo prieš jį smurtą, tačiau laiko, kad faktinių bylos duomenų visuma rodo, kad J. R. jis stūmė gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi, šiam sudavus apeliantui su pelenine per galvą, dėl ko D. A. turėjęs pagrindą manyti, jog jo atžvilgiu vyksta realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gynėsi. Pats J. R. taip pat pripažino sudavęs D. A. smūgį galvą. Apeliantas mano, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymų vertinimo taisyklių įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, nebuvo laikomasi, teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo parodymams.
Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis J. R. prašo nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti teisingą ir faktines aplinkybes atitinkantį teismo nuosprendį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltės dėl BK 140 straipsnio 2 dalies neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde – dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (BPK 320 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.
Šalies argumentai
8.1. D. A. savo kaltę dėl J. R. sužalojimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, jis pats jį puolė, jam tik teko gintis, yra nepagrįstai apkaltintas. Apeliaciniame skunde nuteistais nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, jog J. R. jau pas jį į kiemą atėjo girtas, lauke ne kartą krito ant betoninių plytelių bei ant rąstų, vėliau namuose krito ant spintelės ir galva atsitrenkė į lovą, krito ant stalo bei grindų. J. R. D. A. kirto pelenine į galvą, be to, kitoje rankoje tuo metu laikė peilį, dėl ko nuteistasis nustūmė nukentėjusįjį nuo savęs, gindamasis nuo šio ir kai jis dar kartą nukrito, paėmė peilį, kad daugiau nepultų. J. R. buvo labai girtas, o jis pats nebuvo girtas, truputė gėręs alaus. Taigi, iš D. A. parodymų matyti, kad, pasak jo, jis nesudavė J. R. nei vieno smūgio, tik stumtelėjo jį, norėdamas išvengti smūgių peiliu bei apsiginti nuo realaus ir pavojingo kėsinimosi puolimo, nes jau buvo gavęs pelenine į galvą. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali.
8.2. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai buvo grindžiama nukentėjusiojo J. R., liudytojų B. J., G. P. parodymais, kurie atitiko kitus bylos duomenis, dėl ko vertinti kaip teisingi ir patikimi. Liudytojų L. K. ir A. K. parodymai taip pat buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Teismas nurodė, kad šie liudytojai yra nuteistojo giminaičiai ir šeimos nariai, – A. K. yra kaltinamojo dėdė, o L. K. sugyventinė, ir yra suinteresuoti duoti jam palankius parodymus ir padėti išvengti atsakomybės. Apeliantas skunde dar gi nurodė, kad L. K. parodymus teismas negalėjo vertinti kaip neobjektyvius ir palankius jam, nes jie jau nebeveda bendro ūkio ir negyvena kartu, tačiau tokį argumentą paneigia jos pirmosios instancijos teisme išreikšta procesine pozicija, kuomet ji, pasinaudodama procesine teise nagrinėjant kito D. A. šioje byloje pareikšto kaltinimo aplinkybes, kur ji pripažinta nukentėjusiąja, atsisakė duoti parodymus prieš savo sugyventinį – D. A.. Tačiau kolegija pažymi, kad šių liudytojų parodymai nebuvo laikomi teisingais ne tik dėl šios priežasties. Parodymai, nepaisant to, kas juos davė – nuteistojo ar nukentėjusiojo pusės liudytojas, ar apskritai pašalinis asmuo, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitiks kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. A. K. ir L. K. buvo įvykio vietoje, tačiau tiek tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė nematę, kad D. A. jį mušė ir spardė, o matė, kaip nukentėjusysis kritinėjo lauke ir namuose. Tačiau liudytojas G. P. paaiškino, jog nuvykus į vietą jį pasitiko A. K., kuris pasakojo, kad nukentėjusįjį savo namuose sumušė D. A.. Šiuo liudytojo parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys: iš policijos suvestinių matyti, kad 2017 m. vasario 13 d. 04.01 val. policijoje registruotas asmens, prisistačiusio A. K., pranešimas, jog pažįstamas vyras sumušė kaimyną. Bendrojo pagalbos centro - CD diske yra įrašas, kuriame užfiksuota, jog asmuo, kuris prisistatė A. K., paskambino numeriu „112“ į bendrą pagalbos centrą ir pranešė, jog Klevakalnio k., Kazlų Rūdos sav., yra stipriai sumuštas asmuo, kuriam reikia medikų pagalbos. Skambinęs nurodė, kad „tą žmogų sumušė geras draugas“, kad nukentėjusiam „gali būti sulaužyti šonkauliai“, taip pat sako, kad „mušeika jau išėjo namo ir miega“. A. K. neneigė, kad būtent jis skambino policijai ir greitajai. Liudytoja B. J. parodė, kad A. K. jai telefonu patvirtino, jog jos brolį suspardė D. A. ir patarė už tai nedovanoti. Be to, įvykio naktį jau po jos skambučio broliui, apie 3 val. jai paskambino A. K. ir pasakė, kad brolį perrengė ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją. Ligoninėje brolis jai papasakojo, kaip buvo sumuštas D. A., papasakojo įvykio aplinkiybes. Specialisto išvadoje Nr. G 179/2017(09) tvirtinama, jog J. R. klinikiniais duomenimis konstatuota dešinės pusės II, III, IV, V ir kairės pusės VII, VIII šonkaulių lūžimai. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais spiriant koja bei sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialistas Vytenis Valiukas teisme patvirtino savo duotą išvadą, ir paaiškino, kad tokie lūžimai nuo kritimo mažai tikėtini. Sužalojimai galėjo įvykti nuo spyrių arba užšokus kojomis ant krūtinės ir spaudus krūtinę, būtent tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė nukentėjusysis. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jie sutampa tik su nuteistojo nurodoma versija, tačiau neatitinka kitų byloje esančių objektyvių duomenų.
8.3. Kolegija teigia, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes, priešingai nei teigiama D. A. apeliaciniame skunde, jis nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jo parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Jis neneigė, kad, vartojant alkoholį pas D. A., jis sudavė ant stalo buvusia lėkštute apeliantui per galvą, tačiau daugiau jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko, peiliu negrasino, o D. A. jį partrenkė ant grindų ir gulintį spardė iš visų šonų paguldė aukštielninką ir užšoko kojomis ant krūtinės, jautė, kaip kaulai „poška“ krūtinėje, gavo smūgį ir į galvą. Buvo praradęs sąmonę, vėliau ją atgavo, kai buvo velkamas iš namo, apie valandą šliaužė iki namų, nes negalėjo atsistoti, skaudėjo krūtinę. Vėliau paskambino sesuo, kuriai pasakė, kad jį suspardė D. A.. Neužilgo atėjo A. K., pažiūrėti, ar jis gyvas, atėjo ir D. A. siūlė gerti, paskui išėjo namo. Tada A. K. paskambino į bendrąjį pagalbos centrą Nr. „112“ ir pranešė, kad jis sumuštas bei iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją. Tokius jo parodymus patvirtino ir liudytoja B. J., kuri nurodė, kad apie 3 val. jai paskambino A. K. ir pasakė, kad brolį perrengė ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją bei liudytojas A. K., kuri nurodė, kad jis paskambino į BPC ir pasakė, kad nukentėjusiajam lūžę šonkauliai. Apeliantas teigia, kad J. R. parodymų patikimumu leidžia abejoti teismo medicinos specialisto išvados duomenys, turėjo būti atsižvelgta ir į pranešimo apie įvykį policijoje fiksavimo po 4 valandų, nesiaiškinta, kodėl nukentėjusysis delsė kviestis pagalbą, ar specialisto išvadoje J. R. fiksuoti sužalojimai negalėjo atsirasti minėtu keturių valandų laikotarpiu. Aukščiau aptartos įrodytomis laikomos nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės apie jo šliaužimą namo ir blogą savijautą, dėl ko jis pats nekvietė medicinos pagalbos, pagrindžia, dėl ko pagalba buvo iškviesta po keleto valandų. Nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą ir tuo pačiu savo versijos teisingumą apeliantas sieja ir su J. R. girtumu, teigdamas, kad tai turėjo įtakos jo elgesiui ir vėliau parodymų objektyvumui. Pažymėtina, kad nors byloje nukentėjusiajam po įvykio ir buvo nustatytas 1,54 promilių girtumas, tačiau tai besąlygiškai nepaneigia jo parodymų teisingumo. Visų pirma, toks girtumas priskiriamas prie vidutinio, artimo lengvam, todėl vertinant objektyviai, tokio girtumo asmuo pilnai gali ne tik suvokti savo ir kitų asmenų daromus veiksmus, tačiau po kurio laiko ir prisiminti įvykusias aplinkybes. Aukščiau aptarti argumentai dėl jo parodymų atitikimo byloje surinktų duomenų visumai, neginčijamai patvirtino, kad nukentėjusysis J. R. įvykio aplinkybes prisiminė gerai. Taigi, kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai tik parodo, kad pats D. A. teisingais laiko ir tokiais teismo prašo pripažinti tik jo kaltę paneigiančius duomenis, t. y. jo paties ir liudytojų A. K. ir L. K. parodymus, o visus kitus įrodymus laiko abejotinais ir teismo netinkamai įvertintais, tokios pozicijos nepagrįsdamas jokiais konkrečiais argumentais, o tik deklaratyviai juos įvardindamas kaip neteisingus.
8.4. Vertinant nukentėjusiojo parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis dėl jam suduotų smūgių, taip pat jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. J. R. nurodytų jam padarytų sumušimų kiekis ir jų lokalizacija iš esmės atitinka specialisto išvadą. Kaip minėta, nukentėjusysis nenurodė tikslaus jam suduotų smūgių skaičiaus, tačiau teigė, jog gavo smūgių į veidą, galvą, buvo spardomas į šonus, vieną kartą nuteistasis užšoko ant krūtinės jam gulint ant nugaros. Specialisto išvadoje J. R. klinikiniais duomenimis konstatuota dešinės pusės II, III, IV, V ir kairės pusės VII, VIII šonkaulių lūžimai. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais spiriant koja bei sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisme apklaustas specialistas V. Valiukas patvirtino savo išvadą, paaiškino, kad apie sužalojimus kitose kūno vietose duomenų nebuvo, nes tyrimą atliko tik 2017 m. kovo 7 d., o įvykis buvo 2017 m. vasario 13 d. naktį. Atsakė, jog tokie lūžimai nuo kritimo mažai tikėtini, jie galėjo įvykti nuo spyrių arba užšokus kojomis ant krūtinės ir spaudus krūtinę. Aplinkybę, jog apylinkės teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, kad nebuvo šališkas ir rėmėsi tik neabejotinais faktais, patvirtina tai, kad nesurinkus pakankamai duomenų dėl kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusiajam buvo spirta ne mažiau kaip 30 kartų, nes toks smūgių skaičius nėra neginčijamai įrodytas, teismas kaltinimą patikslino ir nustatė, kad nukentėjusiajam buvo spirta nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip du kartus, t.y., ką patvirtino ir teismo medicinos specialistas. Specialisto išvada, kad J. R. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau dviem trauminiams poveikiams nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl jam suduoto didesnio kiekio smūgių kojomis, nes ne kiekvienas smūgis ar poveikis padaro išorinį sužalojimą.
Dėl aukščiau aptartų aplinkybių, kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog D. A. veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išvadą, jog D. A. neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo J. R. atžvilgiu atliko nesant būtinosios gintiems sąlygų, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs būtent jų abiejų atliktus veiksmus bei byloje esančius patikimus duomenis. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad jokio aiškiai gresiančio pavojaus kaltinamajam iš nukentėjusiojo pusės nebuvo. Pažymima, kad apeliaciniame skunde BK 28 straipsnyje numatytų sąlygų buvimą D. A. grindžia savo pateikta versija, t.y., kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos jam tik pastūmus J. R. po to, kai jis pelenine trenkė nuteistajam per galvą. Tačiau kaip minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad po šių nukentėjusiojo veiksmų apelianto atžvilgiu, pastarasis jį sumušė ir tokiais savo veiksmais sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl analizuoti situaciją pagal skunde pateiktas aplinkybes, ir vertinti, ar apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo veiksmai (J. R. pastūmimas), gali būti vertinami kaip būtinoji gintis, šią apelianto versiją pripažinus nepasitvirtinusia ir ją atmetus, nėra jokio pagrindo. Nepagrįstai nuteistasis skunde tapatina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismo pripažintą tokiam kaltinamojo elgesiui įtaką turėjusį provokuojantį ir rizikingą nukentėjusiojo elgesį su nuteistojo atžvilgiu panaudotu smurtu, kas apeliantui leido teigti esant visoms būtinosios ginties sąlygoms. Šiuo atveju smurto pavartojimo D. A. atžvilgiu aplinkybė nėra paneigta, ir teismas aiškiai nurodė, jog D. A. dėl patirto sužalojimo gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas arba į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau vertinant būtinosios ginties, kaip šioje byloje D. A. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės egzistavimą, teismas pagrįstai nenustatė esant būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, o būtent, kad J. R. veiksmai atitiko pavojingo realaus ir akivaizdaus kėsinimosi pobūdį. Todėl kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių nuteistojo atžvilgiu provokuojančių veiksmų atlikimas gali tik palengvinti jo atsakomybę, tačiau nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės už tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą J. R.Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad D. A. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo teisinio nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.