- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-14
- Bylos Nr.
- I1-3509-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00520-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
2020 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, jog jo laisvės ir teisės nuo 2017-02-12 iki 2020-02-12 buvo apribotos, kalint Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) 2 – ajame sektoriuje, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Tvirtina, jog buvo kalinamas: karantine; 2 – o lokalinio 6 – to būrio 2 – oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo visos pilnos 24 vietos; 8 – o būrio 2 – oje patalpoje, kurioje buvo 24 lovos - visos užimtos; 4 – o lokalinio 15 – o būrio 1 – oje patalpoje, kurioje buvo 3 vietos; 16- o būrio 3– oje kameroje, kurioje buvo 16 lovų - visos užimtos; 16 - o būrio 4 – oje kameroje, kurioje buvo 24 lovos – visos užimtos. Pažymi, kad nuo 2018-11-20 iki 2019-01-15 buvo kalint 18 – ame būryje, kartu buvo laikomi 30 asmenų, o miegamųjų lovų – 30.
Teigia, jog kalinimo metu nebuvo suteiktos tinkamos laikymo ir orumą užtikrinančios sąlygos: trūko inventoriaus, buvo perpildyta kalinamųjų, trūko gyvenamojo ploto, vanduo duše buvo suteikiamas tik kartą per savaitę, nebuvo išduodami higienos reikmenys, minkštasis inventorius nebuvo toks, koks priklauso, laiku nebuvo suteikiamas maitinimas, o suteikus – jis nekokybiškas, maitinimas antisanitarinėmis sąlygomis, buvo trikdoma sveikata, nebuvo džiovyklos, skalbimo mašinos, virtuvės, trūko sporto inventoriaus, todėl nebuvo sudarytos sąlygos mankštintis. Argumentuoja, kad nurodytos kalinimo sąlygos prilygsta kankinimui. Paaiškina, kad kankinimas – vertimas būti labai ilgą laiką netinkamomis sąlygomis, nesuteikiant tinkamo gydymo, nevėdinant patalpų, psichologams neatliekant darbo, administracijai nuteistuosius skirstant į kastas ir verčiant laikyti subkultūros.
Akcentuoja, kad vienas 15 min prausimosi kartas per savaitę, atsižvelgus į visas sąlygas, nėra pakankamas bei atitinka antisanitarines sąlygas. Pabrėžia, kad lovos buvo senos ir netinkamos gulėjimui. Pažymi, kad asmeninės erdvės neturėjimas kamerose reiškia mažesnį privatumą; kamerose buvo konkretaus inventoriaus trūkumas – nebuvo spintelių, drabužių spintos, kėdžių, stalo, pakabų striukėms ir pan. tvirtina, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimai, orumo sumažėjęs, pažeminimą, dvasinius sukrėtimus, kankino nemiga, dažni galvos skausmai, pasidarė agresyvus, dirglus, sutriko sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia duomenis apie būrius, brigadas ir jų plotą. Paaiškina, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Pažymi, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Daro išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.
Pabrėžia, kad nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas. Teigia, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, tai patvirtina Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2016-03-31 įsakymas Nr. V-143 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 2-ame sektoriuje patvirtinimo”.
Teigia, kad užtikrina tinkamą lovų būklę, jos tvarkingos: nekliba, negirgžda, tinkamos naudojimui. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Nuteistųjų sulaužytos, sulankstytos lovos nedelsiant tvarkomos arba keičiamos kitomis. Tvirtina, kad patalpos įrengtos pagal galiojančius teisės aktus. Akcentuoja, kad yra patvirtintas ir visų būrių stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas; Antrojo sektoriaus bendroje nuteistųjų dusinėję įrengta 15 dušo purkštukų; bendroje sektoriaus nuteistųjų dusinėję karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas (boileris); savo gyvenamųjų patalpų prausykloje nuteistieji turi galimybę po dušu praustis kiekvieną dieną.
Nurodo, kad pareiškėjas dėl valdiškų rūbų išdavimo laikotarpiu nuo 2017-02-08 iki 2019-07-01 ir nuo 2019-08-01 iki 2020-02-01 prašymo nerašė, reiškia, kad jis buvo mokus. Pažymi, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo aplinkybę apie laiku nesuteiktą maitinimą, tačiau nenurodo nei tikslios datos, nei laiko, nei kitų aplinkybių, kurias būtų galima patikrinti ir paneigti. Mano, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo aplinkybę dėl laiku nesuteikto maitinimo. Paaiškina, kad minėtu laikotarpiu nuteistasis į Turto valdymo skyrių dėl nesuteikiamo maitinimo ar prastos jo kokybės nesikreipė.
Paaiškina, kad Antrojo sektoriaus skalbykla — 41,47 kv. m. Skalbimo mašinos su džiovinimo funkcijomis ir džiovyklėlės įrengtos būriuose tam numatytose vietose. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kiemuose po stacionariais stogeliais. Skalbimo mašinų įrengimo nuteistiesiems teisės aktai nenumato, tačiau Įstaiga gerindama nuteistųjų laikymo sąlygas skalbimo mašinas įrengė. Įstaigos Antrajame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuteistieji savo drabužius gali išsiskalbti dusinėję, prausimosi metu. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė ir čiužinys), esant būtinumui, gali būti dezinfekuojami. Dezinfekavimas atliekamas kaitinimo būdu specialioje kameroje. Nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, viršininką, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo patalynės pristatymą bei atsiėmimą.
Nurodo, kad Antrojo sektoriaus 6, 18, 8, 15 ir 16 būriuose virtuvėlės įrengtos, o 21 būrio patalpose virtuvėlės nėra.
Pažymi, kad inventorius perkamas Įstaigos lėšomis, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo” normų reikalavimai persirengimo kambario, dušo, tualeto, patalpos valymo priemonėms įrengimo ir aprūpinimo inventoriumi prie sporto salės nenumato.
Nurodo, kad Antrajame sektoriuje 15, 16 ir 21 būrio patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui vėdinama ir per langus. 6, 18, 8, būrių patalpos vėdinamos per langus.
Paaiškina, kad kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kamerų budėtojai. Su savo pareigomis nuteistieji supažindinami pasirašytinai. Kamerų budėtojai aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis — valymo inventoriaus komplektu, kurį sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras bei kriauklių, plytelių, klozetų šveitimui skirtais milteliais ir rūgštiniu valikliu. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus. Nurodo, kad teises aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Teigia, kad valymo komplektus ir valymo priemones nuteistiesiems iš sandėlio paima ir išduoda Resocializacijos skyriaus pareigūnai. Visuose būriuose įrengtos numatytos vietos valymo priemonėms ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti.
Akcentuoja, kad jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų būti purvinų langų, antisanitarinių spintelių, kamerose ir sanitariniame mazge negalėtų būti blogo kvapo ar nešvarumų. Mano, kad jei pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi jis netinkamai atliko savo pareigas.
Tvirtina, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę 2-ame sektoriuje, nagrinėjamo ginčo laikotarpiu į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų buitinių kalinimo sąlygų, į psichologus nesikreipė. Pažymi, kad teikia medicininį pažymėjimą, kuriame yra nurodoma, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į medikus dėl nemigos ir galvos skausmo. Mano, kad visi pareiškėjo nusiskundimai yra niekuo nesiskiriantys kaip laisvėje gyvenančių žmonių, todėl pareiškėjo keliami argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis yra nepagrįsti.
Apibendrina, kad iš aukščiau išdėstyto ir iš pateikiamų dokumentų matyti, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Mano, kad byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymi ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Daro išvadą, kad nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų.
Akcentuoja, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. T
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar Pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Pareiškėjas teigia, kad jo teisė į minimalų plotą kameroje asmeniui buvo pažeista laikotarpiu nuo 2017-02-12 iki 2020-02-12. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte įtvirtinta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-03-05 įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte taip pat nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo”, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo” 2.1 ir 2.2 punktuose numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo”, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Pažymėtina tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, bibliotekos.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš Pataisos namų 2020-03-18 pažymoje Nr. 62-1487 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus, Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2020-03-27 pažymoje Nr. 77-533 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas karantine (miegamų vietų skaičius – 13, plotas – 40,69 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,13 kv. m.), 2 – os brigados 16 būryje (miegamų vietų skaičius – 16, plotas – 51,91 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,24 kv. m.), 3 – os brigados 16 būryje (miegamų vietų skaičius – 10, plotas – 32,83 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,28 kv. m.), 2 – os brigados 6 būryje (miegamų vietų skaičius – 21, plotas – 66,29 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,16 kv. m.), 4 – os brigados 21 būryje (miegamų vietų skaičius – 10, plotas – 31,26 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,13 kv. m.), 1 – os brigados 18 būryje (miegamų vietų skaičius – 27, plotas – 86,29 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,196 kv. m.), 2 – os brigados 8 būryje (miegamų vietų skaičius – 21, plotas – 66,31 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,16 kv. m.), 1 – os brigados 15 būryje (miegamų vietų skaičius – 3, plotas – 14,10 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,7 kv. m.), 13 – os brigados 16 būryje (miegamų vietų skaičius – 3, plotas – 15,13 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,04 kv. m.).
Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2017-02-12 iki 2020-02-12) buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.), ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.
Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.
Pažymėtina ir tai, kad pripažinus, jog šiuo atveju nebuvo pažeista teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, inter alia (be kita ko) nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad toks plotas neužtikrino jo teisės į privatumą.
Dėl prausimosi po dušu
Pareiškėjas teigia, kad vanduo duše buvo suteikiamas tik kartą per savaitę. Pareiškėjas argumentuoja, kad vienas 15 min prausimosi kartas per savaitę, atsižvelgus į visas sąlygas, nėra pakankamas bei atitinka antisanitarines sąlygas.
EŽTT praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr., pvz., EŽTT 2012-07-10 sprendimą V. prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą O. prieš Rumuniją ir kt.). LVAT taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėjas tik nurodo, kad toks prausimosi dažnumas atitinka antisanitarines sąlygas. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymais suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dažniau, todėl pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl kitų pareiškėjo argumentų pagrįstumo
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo kitus pažeidimus: trūko inventoriaus, minkštasis inventorius nebuvo toks, koks priklauso, nebuvo išduodami higienos reikmenys, laiku nebuvo suteikiamas maitinimas, o suteikus – jis nekokybiškas, maitinimas antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo džiovyklos, skalbimo mašinos, virtuvės, trūko sporto inventoriaus.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas anksčiau minėtų skunde nurodytų aplinkybių nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kameros) tariamai buvo nurodyti pažeidimai, kada ir kokio konkrečiai inventoriaus, higienos reikmenų trūko, koks jo nuomone turėjo būti minkštasis inventorius, kad jis būtų „toks, koks priklauso“, kada tiksliai laiku nebuvo suteiktas maitinimas, kada ir kaip maitinimas buvo nekokybiškas bei antisanitarinėmis sąlygomis, ką reiškia pareiškėjos nurodytos antisanitarinės sąlygos, nekokybiškas maitinimas. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko.
Dėl argumentų, kad nebuvo džiovyklos ir skalbimo mašinos, atsakovės atstovas nurodė, kad 2 - ojo sektoriaus skalbykla — 41,47 kv. m, skalbimo mašinos su džiovinimo funkcijomis ir džiovyklėlės įrengtos būriuose tam numatytose vietose. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kiemuose po stacionariais stogeliais. Skalbimo mašinų įrengimo nuteistiesiems teisės aktai nenumato, tačiau įstaiga gerindama nuteistųjų laikymo sąlygas skalbimo mašinas įrengė. Nurodyta, kad 2 – ajame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuteistieji savo drabužius gali išsiskalbti dušinėje, prausimosi metu. Pareiškėjas iš esmės skunde nedetalizavo argumentų dėl džiovyklos, skalbimo mašinos nebuvimo, o atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad jos yra įrengtos, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teiginius pagrįstais.
Dėl sporto inventoriaus pažymėtina, kad Taisyklės nenustato prievolės įrengti sporto sales, o taip pat ir papildomas patalpas nuteistiesiems. Taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad siekiant pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas, nuteistieji periodiškai aprūpinami sporto inventoriumi, kuris perkamas įstaigos lėšomis, atsižvelgiant į asignavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie sporto inventorių nėra pagrįsti.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad nebuvo virtuvės, pažymėtina, jog atsakovės atstovas nurodo, kad 2 - ojo sektoriaus 6, 18, 8, 15 ir 16 būriuose virtuvėlės įrengtos. Be kita ko, sutiktina, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2018-07-05įsakymu Nr. V-308 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” pakeitimo”, buvo panaikinta prievolė nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengti virtuvėles ir užimtumo kambarius, o kambarys maisto produktams laikyti įrengiamas esant techninėms galimybėms. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, pažeminimo ar sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.