- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- AN2-196-935/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00143-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
- Pažeidėjas
- S. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pažeidėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, kuria buvo netenkintas jo skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriuo pažeidėjas buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalį, ir nutarimas paliktas nepakeistu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. gruodžio 6 d. nutarimu S. M. buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, padarymą 50 Eur bauda, kadangi jis 2018 m. gegužės 22 d. 14.34 val. A. Juozapavičiaus g. 28, Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodantiems kelio ženklams, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 150.5 punkto reikalavimus.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartimi S. M. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. gruodžio 6 d. nutarimo panaikinimo buvo netenkintas ir skundžiamas nutarimas paliktas nepakeistu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniame skunde S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Skunde pažymima, kad byloje nėra nė vieno dokumento, kurio turinys patvirtintų, jog vieta, kurioje stovėjo S. M. automobilis, nėra pritaikyta stovėti transporto priemonėmis ar yra vertintina kaip šaligatvis. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, jog vieta, kurioje stovėjo automobilis, iš tikrųjų nėra šaligatvis KET prasme.
5. Apeliantas aiškina, kad tiek KET, tiek Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) nuostatos leidžia daryti išvadą, jog šaligatvis yra kelio arba gatvės dalis, elementas. Tiek kelias, tiek gatvė turi savo ribas, į kurias patenka visi jos elementai, taip pat ir šaligatvis. Todėl darytina išvada, jog už tokių ribų esantys inžineriniai statiniai, skirti pėsčiųjų eismui, nėra šaligatviai ir vairuotojas palikęs ten stovėti transporto priemonę negali būti baudžiamas už KET 150.5 punkto pažeidimą.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, sprendžiant dėl gatvės pločio (ribų) yra aktualus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – Statybos reglamentas), kurio 6.6 punkte yra nustatyta, kad gatvės raudonosios linijos – linijos, nužyminčios žemės juostą, kuri skirta gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Statybų reglamento 6.3 punkte yra nustatyta, jog šaligatvis yra gatvės elementas. Institucijos, kurios atstovas priėmė nutarimą, į bylą pateiktuose dokumentuose yra nužymėtos Juozapavičiaus gatvės raudonosios linijos. Apelianto vairuojamas automobilis buvo paliktas stovėti ir stovėjo už šių linijų, todėl spręsti, kad jis stovėjo ant šaligatvio nėra jokio pagrindo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai aiškino KET ir SAEKĮ normų nuostatas ir taikė jas atskirai nuo paminėto Statybos reglamento nuostatų.
7. Pažeidėjas tvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė teritorijų planavimo dokumentų, iš kurių galima būtų spręsti, kad automobilis stovėjo sporto ar vaikų žaidimo aikštelėje, vejoje ar kitoje transporto priemonių stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Teritorijų planavimo suvestinį skaitmeninį žemėlapį, sprendė, kad vieta, kurioje stovėjo S. M. automobilis, yra pėsčiųjų takai ne prie gatvės, nes automobiliams važiuoti skirtos vietos pažymėtos mėlyna, o šaligatviai, namų kiemo dalys, neapželdintos augmenija, pėsčiųjų takai ne prie gatvių pažymėti balta spalva. Vis tik apelianto nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi paminėtame žemėlapyje nėra sutartinių ženklų, kurie paaiškintų, kokia spalva yra žymima viena ar kita teritorija ir kokia tos teritorijos naudojimo paskirtis.
8. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas išvažiuodamas iš stovėjimo vietos turėjo kirsti pėsčiųjų ėjimo trajektoriją. Tiek įvažiuodamas, tiek išvažiuodamas jis nekirto prie Juozapavičiaus gatvės važiuojamosios dalies esančio šaligatvio.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į S. M. apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus atstovas prašo S. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
10. Atsiliepime nurodoma, kad byloje surinktoje medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Aiškinama, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelė yra teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Ginčijamoje teritorijoje nėra kelio ženklo Nr. 528 „Stovėjimo (transporto priemonių stovėjimo vieta)“, kuris naudojamas transporto priemonėms stovėti skirtai vietai pažymėti. Taigi darytina išvada, jog ginčo teritorija buvo aiškiai išskirta pėstiesiems skirta zona, šaligatvis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
S. M. skundas atmestinas.
11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai netenkino S. M. skundo dėl jam priimto nutarimo panaikinimo.
12. Pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį administracinėn atsakomybėn yra traukiami vairuotojai už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti. KET 150.5 punkte yra nustatyta, kad draudžiama sustoti ir stovėti ant šaligatvio, išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu. Šioje administracinio nusižengimo byloje nekilo jokių ginčų dėl to, kad S. M. vairuotas automobilis Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 22 d. 14.34 val. buvo pastatytas A. Juozapavičiaus g. 28, Vilniuje, taip pat nekilo jokių ginčų dėl to, jog būtent S. M. sustojo ir paliko stovėti minėtą automobilį nurodytoje vietoje. Apeliantas šiuo atveju nesutinka su tuo, kad jis automobilį pastatė ir paliko stovėti vietoje, kurioje statyti automobilio pagal KET negalima, t. y. ant šaligatvio. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys, kurie laikytini įrodymais, leidžia tvirtinti, kad S. M. automobilį Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) paliko stovėti ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodančių kelio ženklų bei neturėdamas tam leidimo, tokiu būdu jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.
13. SEAKĮ 2 straipsnio 66 dalyje yra nustatyta, kad šaligatvis yra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos. Pagal SEAKĮ 2 dalies 95 punktą važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis važiuoti transporto priemonėms. KET 3.16 punkte nustatyta, jog transporto priemonių stovėjimo aikštelė yra teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti.
14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamų įvykių metu vieta, kurioje buvo paliktas stovėti S. M. vairuotas automobilis, pagal teisinį reglamentavimą negali būti laikoma vieta, kurioje leidžiama statyti automobilius. Pažymėtina, jog iš byloje esančių nuotraukų akivaizdžiai matyti, jog teritorija, kurioje stovėjo S. M. vairuotas automobilis, nuo važiuojamosios kelio dalies yra atskirta borteliais ir metaline tvorele, ši teritorija išgrįsta plytelėmis. Teritorijoje nėra sužymėtos automobilio stovėjimo vietos, statymo būdas ir panašiai (b. l. 4-5). Ši teritorija akivaizdžiai nėra skirta ir pritaikyta transporto eismui (stovėjimui) vieta. Teritorijoje, kurioje buvo pastatytas S. M. vairuotas automobilis, nėra kelio ženklo, nurodančio, kad ši vieta yra automobilių stovėjimo vieta. Be to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog miestas automobilių stovėjimo aikšteles suplanuoja ir tuomet jų statymą derina su policija ir Kelių valdyba. Minėta vieta, kurioje buvo pastatytas S. M. vairuotas automobilis, nėra automobilio stovėjimo vieta ir joje neketinama daryti automobilių stovėjimo vietų (b. l. 31). Faktą, kad vieta, esanti prie Juozapavičiaus g. 28 pastato, nėra automobilių stovėjimui skirta vieta, patvirtina ir tai, jog netoli šio pastato yra pastatytas ženklas P, kuris nurodo automobilių stovėjimo vietą, šalia jo nurodytas ir automobilių statymo būdas šonu prie šaligatvio.
15. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad S. M. automobilis buvo pastatytas ir stovėjo neleistinoje vietoje – ant šaligatvio, jokių kelio ženklų, kurie leistų statyti automobilį minėtoje vietoje, nebuvo. Aplinkybės, jog aptariama teritorija yra prie pastato, pakankamai didelė ir joje gali vaikščioti pėstieji, taip pat yra objektyvi galimybė pastatyti transporto priemones, nuo įvažiavimo į kiemą ji neatskirta borteliais, nėra pagrindas tvirtinti, jog ši teritorija yra skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti, t. y. laikytina automobilių stovėjimo aikštele ar kita vieta, kurioje leidžiama statyti automobilį. Čia pabrėžtina ir tai, jog transporto priemones leidžiama statyti tose vietose ir tokiu būdu, kaip nurodo kelio ženklai, o kelio ženklų, draudžiančių automobilių sustojimą ar stovėjimą, nebuvimas nereiškia, jog automobilio statymas konkrečioje teritorijoje yra leidžiamas.
16. Apelianto įsitikinimu, vieta, kurioje jis sustojo ir paliko stovėti automobilį, vadovaujantis Statybos reglamento nuostatomis, negali būti vertinama kaip šaligatvis. Apeliantas tvirtina, jog pagal Statybos reglamentą gatvė apima ir šaligatvį, o iš byloje esančio Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio plano matyti, kad raudona linija pažymėta gatvė neapima visos teritorijos, esančios prie pastato, esančio Juozapavičiaus g. 28, Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad Statybos reglamento I skyriaus 1 punkte yra nustatyta, kad šis reglamentas nustato visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus, o Statybos reglamento 3 punkte yra nustatyta, jog šis teisės aktas yra privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. Taigi, įvertinus aptartas Statybos reglamento nuostatas, konstatuotina, jog šis teisės aktas nėra susijęs su eismo keliuose tvarka, eisme dalyvaujančių asmenų teisėmis ir pareigomis, kurias nustato KET, SEAKĮ ir kiti teisės aktai. Atkreiptinas pažeidėjo dėmesys į tai, kad Statybos reglamento III skyriaus 6 punkte yra nustatyta, jog šiame teisės akte vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos kelių įstatyme (toliau – KĮ), SEAKĮ, KET ir kituose (Statybos reglamente nurodytose) teisės aktuose. Šiuo atveju S. M., remdamasis Statybos reglamento nuostatomis, nepagrįstai savaip interpretuoja sąvokas, kurios iš tikrųjų yra apibrėžtos kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, KĮ 2 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad gatvė yra kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietoje, paprastai turintis pavadinimą, o KET sąvoka gatvė apskritai vartojama tik apibūdinant 616 ir 617 kelio ženklus bei vieną iš kelių ženklinimų) ir turi būti suprantamos taip, kaip jos vartojamos būtent tuose teisės aktuose, o ne Statybos reglamente, kuris, kaip jau minėta, yra skirtas reglamentuoti visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus.
17. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, S. M. apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartis yra paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir S. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.