- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 1S-37-209/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Stasys Lemežis
Įžanginė dalis
teismo posėdyje, BPK 441 str. tvarka, išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti prokurorės 2012-12-03 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-207-12 kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius BK 38 str. pagrindu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2012-12-03 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė pateikė Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui patvirtinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-207-12 ir įtariamąją R. M., padariusią nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
2012-12-07 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakyta tvirtinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-12-03 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-207-12 kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius BK 38 str. pagrindu.
Skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012-12-07 nutartį netvirtinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Alos Petrenko 2012-12-03 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-207-12 R. M. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir priimti naują nutartį patvirtinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Alos Petrenko 2012-12-03 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-207-12 kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius ir nurodo, kad nutartis naikintina, nes nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK XI skyrius. Iš nutartyje suformuluoto sprendimo ir jo pagrindimo seka, kad, ikiteisminio tyrimo teisėjos nuomone, nepilnamečiams Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio, kuris yra Lietuvos Respublikos BK VI skyriuje, nuostatos negali būti taikomos. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, reikėtų daryti išvadą kad nepilnamečiams negalėtų būti taikomi ir kiti BK VI skyriuje (kuris skirtas pilnamečiams asmenims) numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, t.y. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą (BK 36 straipsnis), atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir kt. Akivaizdu, kad tokia išvada prieštarautų minėtų normų ir BK XI skyriaus turiniui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2006 m. lapkričio mėn. 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2006 pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos BK 38 ir 93 straipsniuose numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai nėra tapatūs. Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnį, būtina nustatyti šios normos pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytų sąlygų visumą o atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnį gali pakakti, pavyzdžiui, vien to, kad nepilnametis pripažintas ribotai pakaltinamu (BK 93 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnį sąlyginis, o pagal Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnį - besąlyginis. Dėl aptartų priežasčių Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio negalima laikyti bendrąja ir specialiąja norma, kurių konkurencijos atveju turėtų būti taikoma specialioji norma. Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnyje yra akcentuojamas nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymas. Šiuo atveju, dalyvaujant įstatyminio atstovo pagal įstatymą globos namų atstovei, nukentėjusioji susitaikė su kaltininke, buvo nustatytos ir visos kitos BK 38 straipsnio pritaikymui būtinos sąlygos. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėja neturėjo pagrindo daryti išvadai, kad, šiuo atveju, negalėjo būti pritaikytos Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio nuostatos. Pažymima, kad nei BK 38 str., nei BPK 212 str. 5 p., nei BPK 214 str. 2 d., nei joks kitas Lietuvos Respublikos BK ar BPK straipsnis nenumato pagrindų neleidžiančių prokurorui priimti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, o ikiteisminio tyrimo teisėjui tokį prokuroro nutarimą patvirtinti. Todėl šis ikiteisminio tyrimo teisėjos motyvas laikytinas niekiniu.
Skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BK 38 ir 93 straipsniuose numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 534/ 2006) atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai nėra tapatūs. Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį būtina nustatyti šios normos pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytų sąlygų visumą, o atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį gali pakakti, pavyzdžiui, vien to, kad nepilnametis pripažintas ribotai pakaltinamu (BK 93 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį sąlyginis, o pagal BK 93 straipsnį – besąlyginis. BK 38 straipsnio ir 93 straipsnio negalima laikyti bendrąją ir specialiąja norma, kurių konkurencijos atveju turėtų būti taikoma specialioji norma.
Įstatymas nedraudžia nepilnamečiui taikyti BK 38 str., tačiau BK 93 str. sąlygos yra palankesnės nepilnamečiams, todėl konkrečiu atveju teismas pasirenka kokį straipsnį taikyti, kadangi BK 38 str. nustatyta, kad asmuo, atitinkąs minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, BK 93 str. nustatyta, kad nepilnametis, atitinkąs minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Šiuo atveju, įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad surašyto prokurorės nutarimo teisėja negalėjo patvirtinti, nes nutarime net neaprašyta kuo įtariama R. M. (kaip matyti iš bylos duomenų, jai įtarimai buvo pareikšti (b.l. 36)), iš nutarimo visiškai neaišku, kodėl inkriminuojamas BK 284 str. 1 d., o ne 140 str. 1 d., nors ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 138 str. (b.l. 1), 2012-07-18 apžiūros protokole specialistas pateikė išvadą, kad G. L. (b.l. 20-21) padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.