- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-7/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės DnB Nord banko
- Ieškovas
- S. A.
- Trečiasis asmuo
- V. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DnB Nord banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-4216-232/2010 pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankas (trečiasis asmuo - V. K.) dėl delspinigių sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2006 m. lapkričio 7 d. tarp A. K., V. K. ir atsakovo AB DnB Nord banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis, kurios 39 punktas numatė, jog kredito gavėjai už laiku negražintą kreditą ir nesumokėtas palūkanas kiekvieną pradelstą dieną įsipareigojo mokėti 0,08 procentų dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos. Pagal susitarimą kredito grąžinimo terminas – 2009 m. sausio 31 d.. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito gavėjų (trečiųjų asmenų) nekilnojamojo turto įkeitimu. 2008 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įkeistas turtas (0,2 ha žemės sklypas su pastatais (duomenys neskelbtini) buvo parduotas ieškovui už 1 600 000 Lt su atsakovo leidimu. Pagal pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjai A. K. ir V. K. įsipareigojo per 90 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo sumokėti likusią įkeitimo sumą 647 756,90 EUR. (arba 2 236 575,02 Lt) į DnB Nord banko tranzitinę sąskaitą ir užtikrinti hipotekos išregistravimą. Ieškovas savo prievoles pagal pirkimo – pardavimo sutartį atliko ir šalys 2008 m. spalio 23 d. pasirašė turto nuosavybės teisių perleidimo aktą. Pardavėjai savo prievoles atsakovui pagal susitarimą ir pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas turėjo įvykdyti pilnai iki 2009 m. sausio 15 d., tačiau prievolės nebuvo įvykdytos.
2009 m. rugsėjo 25 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad trečiasis asmuo pagal savo įsiskolinimus su juo neatsiskaitė ir jei prievolė (įsiskolinimas, palūkanos ir delspinigiai) nebus įvykdyta per 10 dienų, išieškojimas bus pradėtas iš įkeisto turto. 2009 m. spalio 9 d. ieškovas nurodė sutinkąs sumokėti už pardavėjus įsiskolinimą ir palūkanas, o bankas 2009 m. spalio 27 d. atsakė, jog įkeitimą panaikins tik sumokėjus visą sumą ir 2009 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į hipotekos teismą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi areštavo įkeistą ieškovui priklausantį turtą ir įspėjo skolininkus bei įkeisto turto savininką (ieškovą), kad jiems nesumokėjus skolos, palūkanų, delspinigių ir teismo išlaidų, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas administruoti kreditoriui. Ieškovas 2009 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 100 000 EUR ir pranešė atsakovui, jog likusi skolos dalis bus sumokėta iki 2010 m. sausio 10 d. dienos. Atsakovas 2010 m. sausio 5 d. pranešė, kad remdamasis kreditavimo sutartimi dalį pervestų lėšų įskaitė delspinigių, palūkanų sumokėjimui. 2010 m. sausio 8 d. ieškovas sumokėjo dar 100 000 EUR ir 2010 m. sausio 11 d. atsakė nesutinkąs su tokiu įskaitymu bei nurodė, jog tokiu atveju pagal CK 6.54 straipsnio 5 dalies reikalavimus atsakovas privalo gražinti visą įmoką, taip pat informavo atsakovą, jog ruošiasi kreiptis į teismą dėl delspinigių sumažinimo. Bankas atsakė pagal ginčo kreditavimo sutarties 54 punktą turįs teisę paskirstyti mokėjimą įsiskolinimo dengimui bet kokia eile ir pranešė jog visas įsiskolinimas sudaro 185 613, 70 EUR. Ieškovas 2010 m. vasario 10 d. įnešė dar 129 244, 07 EUR skolos likutį ir 7 844,81 EUR palūkanų dengimui.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė sumažinti banko taikytą delspinigių sumą iki 0,02 proc., t. y. nuo 47 591 EUR iki 11 897,93 EUR. Nurodė, kad bankas nepagrįstai vadovavosi kreditavimo sutarties nuostatomis ir neteisėtai ieškovo sumokėtą dalį skolininkų skolos įskaitė kaip sumokėtus delspinigius. Pažymėjo, jog kreditavo sutartis buvo pasirašyta tarp banko ir skolininkų, ieškovas nebuvo kreditavimo sutarties šalimi, ieškovui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su kreditavimo sutartimi, todėl ieškovo atžvilgiu šios sutarties nuostatos negali būti taikomos. Ieškovas geranoriškai siūlė įvairius susitarimo variantus dėl esančio įsiskolinimo padengimo, tačiau bankas neatsižvelgė į ieškovo poziciją. Ieškovo nuomone, banko paskaičiuoti delspinigiai turi būti mažinami, nes bankui yra įvykdyta visa skolininkų turėta prievolė, ieškovas nebuvo ir nėra kreditavimo sutarties šalis, galėjusi įtakoti susitarimą dėl delspinigių dydžio, delspinigių atsiradimas buvo sąlygotas ne ieškovo, o skolininkų neteisėtais veiksmais, nuostoliai atlieka tik kompensavimo funkciją. Bankas apie skaičiuojamus delspinigius ir esamą situaciją ieškovą informavo tik 2009 m. spalio mėn., jau priskaičiavęs delspinigius už visas 180 dienų.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu trečiojo asmens teisėmis dalyvavo A. K., tačiau pastarajam mirus ir pastarojo procesines teises perėmus trečiajam asmeniui V. K., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi trečiasis asmuo A. K. pašalintas iš proceso (2 t. 35 – 36 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir sumažino ieškovo S. A. AB DnB Nord bankui mokėtiną delspinigių sumą nuo 47 591 EUR iki 11 897,93 EUR (po 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už 180 dienų). Teismas pažymėjo, kad ieškovui taikytinos ginčo sutarčių nuostatos, liečiančios atsiskaitymą pagal kreditavimo sutartį, tačiau iš čia kyla ir ieškovo teisė prašyti mažinti neprotingai dideles netesybas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokėdamas įsiskolinimą už trečiąjį asmenį ieškovas neįgyja daugiau teisių ir pareigų ar kitokių pranašumų negu turėjo asmuo, kurio prievoles tokiu būdu įvykdo kreditoriui, taigi privalo mokėti ir netesybas delspinigių pavidalu, o prašydamas juos mažinti negali remtis motyvais, kuriais negalėtų remtis ankstesnis skolininkas (CK 6.112, 6.113 str.). Spręsdamas dėl priteistinų delspinigių dydžio teisingumo, teismas atsižvelgė į tai, kad tiek tretieji asmenys, tiek pats ieškovas iš esmės dėjo pastangas atsiskaityti su atsakovu, sutiko su sutrumpintu atsiskaitymo terminu, surado įkeisto turto pirkėją (ieškovą) ir didžiąją dalį kredito padengė, trijų mėnesių terminas nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dienos, per kurį tretieji asmenys turėjo gražinti skolos likutį atsakovui buvo aiškiai per trumpas, nepaisant to, dalį kredito tretieji asmenys gražino, atsakovas neįrodė patyręs realių nuostolių, kurie prilygtų jo reikalaujamai delspinigių sumai, todėl delspinigius mažino iki teismų praktikoje priimto 0,02 procento už uždelstą dieną. Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad faktas, jog atsakovas į ieškovo sumokėtą sumą pirmiausia įskaitė delspinigius ir palūkanas, šiuo atveju neatima galimybės mažinti netesybas remiantis CK 6.258 straipsnio 3 dalies išlyga (netesybos nemažinamos kai jos sumokėtos), nes sumokėjimas ir įskaitymas nėra tapatūs veiksmai ir šiuo atveju turi sukelti skirtingas pasekmes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas ieškinį tenkino remdamasis tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių šalys nepasisakė ir kurios teisme nebuvo tiriamos. Kita vertus, teismo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos kaip pagrindas mažinti delspinigių dydį, nes skolininkai nedėjo jokių pastangų atsiskaityti su apeliantu (įsiskolinimą padengė ieškovas ir tik hipotekos teisėjai priėmus 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį dėl ieškovui priklausančio turto arešto). Visiškai neaiškus teismo motyvas, kad skolininkai ir ieškovas sutiko su sutrumpintu atsiskaitymo terminu, o netesybų mažinimo pagrindu negali būti ir ta aplinkybė, kad skolininkai surado įkeisto turto pirkėją (ieškovą). Skolininkai negrąžino net pusės kredito, o kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas ne 2008 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, o tarp skolininkų ir apelianto sudarytoje kreditavimo sutartyje.
Atsiliepimas
2. Apeliantas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike išdėstė išsamius motyvus, kodėl apelianto patirti nuostoliai dėl prievolės neįvykdymo buvo artimi ar net siekė paskaičiuotus delspinigius, o vienas iš būdų, kuriuo apeliantas skaičiavo savo nuostolius, buvo negautų pajamų skaičiavimas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas (skolininkai, sudarydami kreditavimo sutartį su apeliantu, veikė kaip verslininkai (pirko keletą nekilnojamojo turto objektų) ir turėjo pakankamai patirties, sudarydami kreditavimo sutartis, o ieškovas nuo 2000 m. sausio 6 d. iki 2004 m. sausio 12 d. buvo didelės įmonės UAB „Baltic master“ direktorius). Be to, netesybos turi būti mažinamos ne iki realių nuostolių, o iki protingo dydžio, kuris visais atvejais negali būti mažesnis už realius nuostolius, ir pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti, ar konkrečiu atveju 0,08 proc. dydžio netesybos pripažintinos neprotingo dydžio ir koks dydis turi būti laikomas protingu, nes kiekviena byla yra individuali.
3. Šalys laisva valia sutarė (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 54 p.), jog visos už skolininkų prievolių vykdymą gaunamos lėšos bus paskirstomos apelianto nuožiūra, todėl bet koks apelianto atliktas gautų lėšų paskirstymas atitiks skolininkų valią, išreikštą kreditavimo sutartyje. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad skolininkai būtų atsisakę mokėti netesybas ar prieštaravę įmokų paskirstymo tvarkai. Be to, CK 6.54 straipsnis reglamentuoja įmokų paskirstymą, o ne įskaitymą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kreditavimo sutarties 54 punkto sąlyga „Paskirstyti mokėjimą bet kokia eile“ nesuponuoja vienareikšmio fakto, kad pirmiausiai turėtų būti dengiamos netesybos ir tik po to įmokos pagrindinei prievolei įvykdyti, o sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, atsižvelgiant į bendruosius teisės principus (CK 1.5 str.). Netesybos negali būti mažinamos tais atvejais, kai jos yra sumokamos geruoju, t. y. sutinkant su jų dydžiu, pagrindu ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju dėl netesybų mokėjimo buvo kilęs ginčas. Tuo tarpu po apelianto 2009 m. rugsėjo 25 d. rašto skolininkai jokios kitokios savo valios netesybų atžvilgiu ir negalėjo išreikšti, nes realiai visi reikalavimai jau buvo nukreipti į ieškovą, kurio valia ir turėtų būti vertinama. Tuo tarpu ieškovas dar 2009 m. spalio 9 d. aiškiai išdėstė savo poziciją, siūlydamas atsisakyti reikalavimų dėl 47 591,71 EUR delspinigių sumokėjimo, tačiau banko galutinis atsakymas dėl nesutikimo buvo gautas tik 2009 m. gruodžio 29 d. Apeliantui puikiai žinoma, kad bylos nagrinėjimo metu teismas aiškinosi 2008 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, skolininkų ir ieškovo pastangas grąžinti skolą bei pan. Be to, pats apeliantas bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškino, kad visą laikotarpį iki 2009 m. rugsėjo 25 d. (kuomet apie įsiskolinimą buvo pranešta ieškovui) buvo bandoma restruktūrizuoti skolininkų skolas, o iki 2009 m. gruodžio 29 d. vyko apelianto ir ieškovo derybos netesybų klausimais, todėl pats apeliantas „vilkino laiką“ ir negali grįsti reikalavimų savo paties nesąžiningumu. Šiuo metu visa skola pagal kredito sutartį jau padengta, o skolininkai nebuvo verslo subjektai, todėl jų atžvilgiu negali būti taikomos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos. Be to, ieškovas 2010 m. gruodžio 28 d. jau sumokėjo ir 11 897,93 EUR delspinigių pagal teismo priimtą sprendimą. Kreditavimo sutartis skolininkų buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl delspinigių dydis buvo nustatytas vienašališku apelianto sprendimu, o skolos pagal kredito sutartį nepadengimas suėjus terminui buvo sąlygotas paties banko nesąžiningų veiksmų (ieškovas informaciją apie įsipareigojimų neįvykdymą gavo tik 2009 m. rugsėjo 25 d., kuomet jau buvo priskaičiuoti delspinigiai už visas 180 dienų).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.), tačiau įgyvendinant šį sutarties laisvės principą civilinių teisinių santykių subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 2 d.), todėl įstatyme numatyta teismo teisė mažinti sutartines netesybas, jeigu jos yra neprotingai didelės, o taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės (CK 6.258 str. 3 d.). Kita vertus, sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus, o sprendžiant dėl netesybų mažinimo, atsižvelgiama į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sutartines netesybas sumažino nuo 0,08 proc. už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (2006 m. lapkričio 7 d. kreditavimo sutarties 39 p. (1 t. 16 b. l.) iki 0,02 proc., o atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad skolininkai nedėjo jokių pastangų atsiskaityti su apeliantu, ieškovas įsiskolinimą padengė tik po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. lapkričio 24 d. nutarties (1 t. 51 – 52 b. l.) priėmimo ir pan. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad pagal 2008 m. spalio 15 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutarties 3.2 punktą pardavėjai įsipareigojo sumokėti bankui 647 756,90 EUR, o 2009 m. rugsėjo 25 d. rašte (1 t. 44 b. l.) nurodyta, kad A. K. ir V. K. skola, įskaitant 47 591,71 EUR delspinigius, sudaro 378 089,56 EUR, todėl teigti, kad skolininkai nedėjo jokių pastangų atsiskaityti su atsakovu, nėra pagrindo. Tuo tarpu jau iš 2009 m. spalio 9 d. ieškovo rašto atsakovui (1 t. 45 b. l.) aišku, kad S. A. sutiko sumokėti tiek 329 244,07 EUR negrąžintos paskolos sumą, tiek 1 253,87 EUR palūkanas, todėl, nors įsiskolinimas faktiškai buvo padengtas po hipotekos teisėjos 2009 m. lapkričio 24 d. nutarties priėmimo, teigti, kad, nesant priimtos minėtos nutarties, įsiskolinimo ieškovas nebūtų dengęs, taip pat nėra pagrindo. Tuo tarpu paties atsakovo elgesys, kuomet žinodamas ieškovo išreikštą nesutikimą dėl įmokų paskirstymo (1 t. 45, 57 b. l.), bankas negrąžino ieškovo, kuris apskritai nėra su banku sudarytos kreditavimo sutarties šalis, sumokėtų įmokų (1 t. 57 b. l.; CK 6.54 str. 5 d.), o jas, atsižvelgiant į 2006 m. lapkričio 7 d. kreditavimo sutarties 54 punkto nuostatas, skirstė savo nuožiūra (1 t. 18, 61 b. l.), teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomas sąžiningu (CK 1.5 str. 1 d.).
Kreditavimo sutarties 39 punkte numatyto delspinigių dydžio (0,08 proc. už kiekvieną pradelstą dieną) pagrįstumą konkrečiu atveju apeliantas motyvuoja Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymo nuostatomis, tačiau pažymėtina, kad šis įstatymas taikomas ūkio subjektams, o daryti išvadą, kad A. K., V. K. ir ieškovas, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, turėtų būti laikomi ūkio subjektais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo. Tuo tarpu kitų objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad atsakovo patirti nuostoliai viršija 7,3 proc. (0,02 x 356) metinių palūkanų dydį, nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktą (1 t. 10 b. l.) kredito gavėjas bankui privalėjo mokėti kintamas palūkanas, kurios 2009 m. sausio 31 d. sudarė 4,52 proc. (3,82 + 0,7; CPK 179 str. 3 d.) ir 2009 metais nuolat mažėjo (perskaičiuojant kas 3 mėnesius). Pažymėtina ir tai, kad atsakovo reikalavimas sumokėti delspinigius, kaip nurodė pats bankas atsiliepime į ieškinį (1 t. 80 – 89 b. l.), atsirado skolininkams iki 2009 m. sausio 31 d. neįvykdžius savo prievolių (1 t. 19, 87 b. l.), tačiau duomenų, kad bankas, žinodamas apie skolininkų prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto perleidimą (pirkimo – pardavimo sutarties 5.9 p.; 1 t. 32 b. l.), būtų nedelsiant informavęs apie tai ieškovą, su kurio teisėmis toks prievolės įvykdymas buvo aiškiai susijęs, nėra. Tuo tarpu tai, kad po prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo termino pasibaigimo, buvo siekiama restruktūrizuoti A. K. ir V. K. prievoles (1 t. 88 b. l.), negali turėti įtakos sąžiningo ieškovo teisėms ir pareigoms.
Tokiu būdu, nors teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad delspinigių dydžio protingumas nustatytinas kiekvienu atveju atskirai, tačiau įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, o taip pat tai, kad tiek visą pagrindinę skolą (329 244,07 EUR), tiek priskaičiuotas palūkanas (7 844,81 EUR), tiek pirmosios instancijos teismo sumažintus delspinigius ieškovas sumokėjo ( pastaruosius sumokėjo nedelsdamas po sprendimo priėmimo (1 t. 193 b. l.), ieškovas nebuvo 2006 m. lapkričio 7 d. kreditavimo sutarties šalis, o paties ieškovo reikalavimo tenkinimas iš trečiojo asmens turto (CK 6.112 str.), sprendžiant iš byloje esančių duomenų (2 t. 11 – 15 b. l.) yra aiškiai komplikuotas, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju kreditavimo sutarties 39 punkte numatytas 0,08 proc. delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, o 0,02 proc. dydžio delspinigių dydis už kiekvieną pradelstą dieną yra laikytinas protingu (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.), todėl naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.