Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

civilinio ieškovo UAB „Veritas ana“ atstovams A. R.-Burneikienei, advokato padėjėjui V. R. ir D. A.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje RAIMONDAS PELYS, a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs 1968-05-28, Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis UAB „Mybey“ vadybininku, gyvenantis Vilnius, Aguonų g. 5-12, gyvenamąją vietą deklaravęs –Vilniuje, Žirgo g. 2-40, teistas:

1. 1998-06-01 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal LR BK 274 str. 3 d., 277 str. 1

d., 329 str., 207 str., 42 str.,- laisvės atėmimu 3 metams su turto konfiskavimu;

2. 2010-11-19 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal LR BK 186 str. 1 d.,- nuo

baudžiamosios atsakomybės atleistas vadovaujantis LR BK 38 str., baudžiamoji byla

3. 2012-01-13 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal LR BK 164 str. paskiriant 1

metus l./a., LR BK 186 str. 1 d. - 10 mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK

63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė

subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius LR BK 75 str. 1

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl to kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, o būtent:

jis, apgaule, nuo 2009-10-15 iki 2010-01-28, naudodamasis viešbučio „VIP Apartaments“, priklausančio UAB ,,VERITAS ANA”, esančio Šv. Ignoto g. 14, Vilniuje, paslaugomis, vengė atsiskaityti už suteiktas jam viešbučio paslaugas, tuo padarydamas UAB ,,VERITAS ANA” didelę 10 500 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d.

K. R. P. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2009 m. jis su žmona nusprendė išsiskirti, realizuoti turtą ir gyventi atskirai. Jis turėjo verslo reikalų Atėnuose, išvyko ten padirbėti. Vieną dieną sutikęs J. L., su kuriuo bendrauja parduodant nekilnojamąjį turtą, įsišnekėjo, kad yra toks žmogus, kuris ieško patalpų plėtrai. R. P. pasakė, kad turi išvykti, neturi kur Vilniuje apsistoti. T. J. pasakė, kad jo klasiokas vadovauja viešbučiui, sakė, kad gali bandyti realizuoti biznį, užsidirbti. Paaiškino, kad jis gyveno „VIP Apartaments“, adresu Šv. Ignoto g. 14-2, Vilniuje, nurodytu laikotarpiu. Šitas butas priklausė UAB „VERITAS ANA“. Kas tuo metu buvo UAB „VERITAS ANA“ vadovu, jis nežino, tačiau pirmas pokalbis dėl jo apgyvendinimo nurodytu adresu vyko su D. A.. Su D. A. jį supažindino jo verslo kolega J. L., D. A. tėvo, draugas, ieškojo savo baldų salonui patalpų Vilniuje. Adutavičiai, iš pradžių Darius o po to ir tėvas, (pagrinde bendravo su Dariumi), kreipėsi į jį su prašymu surasti šiam draugui minėtas patalpas. R. P. pasiūlė L. V. priklausančias patalpas, esančias Vytenio gatvėje. Pamena, kad jis, Darius ir L. V. nuvažiavo į Kauną pas pirkėją ir Darius asmeniškai vykdė visas derybas. Į viešbutį jis atsikraustė kaip tik tuo metu, kai ir vyko šis sandoris. Su Dariumi buvo sutarta, kad jei sandoris įvyks, R. P. gaus savo komisinį mokestį, kuriuo ir turėjo padengti savo gyvenimą adresu Šv. Ignoto g. 14-2, Vilniuje. Buvo sutarta, kad jei sandoris neįvyks, jis sumokės už pragyvenimą viešbutyje. Apie tai, kad jis turi apmokėti šią sąskaitą, jis sužinojo tik atvykęs į komisariatą, kur jam buvo pateiktas įtarimas, kad jis apgaule vengia atsiskaityti su UAB „ V. A.“ už suteiktas paslaugas.

Kaltinamasis nurodė ir tai, kad jis pagyveno viešbutyje tol, kol vykdė sandorį, o išsikrausčius jis pasirašė sąskaitą-faktūrą už išlaidas, jeigu sandoris neįvyktų. Jokios informacijos apie tai, kad sandoris įvyko ar neįvyko – negavo. Galvojo, kad kai grįš į Lietuvą, pasikalbės, nes buvo sandorių, kurie užsitęsdavo metus, du. Buvo prasidėjusi krizė. Apie tai, kad buvo kreiptasi į policiją, sužinojo iš tyrėjo, kuris jam paskambino. Jis paklausė, ar R. P. žino, apie sąskaitą - faktūrą, jam buvo atsakyta, jog R. P. žino, kad ji neapmokėta. Nurodė, kad buvo sutikęs poną V. A., tačiau jis net neužsiminė apie tai, kad kažkas vyksta, kad buvo kreiptasi į policiją. Jokios informacijos iš jų negavo apie tai, nors nei elektroninis paštas, nei adresas nesikeitė. Kaltinamasis paaiškino ir tai, kad turtinę žalą pripažįsta.

Civilinio ieškovo UAB “Veritas anna” atstovė advokatė A. R.- Burniekienė 2014-04-02 teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad byloje surinkti duomenys rodo, kad UAB “V. A. “ užsiima patalpų nuoma, buvo susitarta dėl nuomos, dėl kainos su kaltinamuoju. Kaltinamojo R. P. elgesys leidžia teigti, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Iš tiesų pats kaltinamasis nemokėjo. Jis siekė sudaryti patikimo žmogaus vaizdą. Civilinio ieškovo pareigos – gauti pajamas. Esant šioms aplinkybėms civilinio ieškovo atstovė prašo pateiktą patikslintą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš kaltinamojo civilinio ieškovo naudai 12 671,92 litų turtinei žalai atlyginti, 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos bei visas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Civilinio ieškovo UAB „Veritas ana“ atstovas advokato padėjėjas V. R. parodė, kad civiliniam ieškovui UAB „V. A.“ nuosavybės teise priklauso 6 apartamentų viešbutis „VIP APARTMENTS“, esantis adresu Šv. Ignoto g. 14, Vilniuje. Kaltinamasis šioje byloje R. P. 2009-10-15 kreipėsi į UAB „V. A.“ su prašymu išsinuomoti vieną iš apartamentų. Kaltinamasis tiksliai nenurodė kokiam laikotarpiui jis pageidauja išsinuomoti apartamentą. Tačiau išsinuomotame apartamente kaltinamasis R. P. gyveno daugiau nei tris mėnesius, praėjus trims mėnesiams, kaltinamasis R. P. buvo paprašytas išsikraustyti iš apartamento ir nedelsiant apmokėti 10 300 Lt sumą pagal pateiktą 2010-01-29 PVM sąskaitą – faktūrą. Tą sąskaitą – faktūrą R. P. pasirašė, tačiau iki šios dienos jis su civiliniu ieškovu nėra atsiskaitęs. Atstovo vertinimu, kaltinamasis R. P. puikiai žinodamas, kad neturės jokių galimybių atsiskaityti su civiliniu ieškovu už suteiktas apgyvenimo paslaugas, tačiau vis tiek įrodinėjo, kad pinigų jis turi ir yra tik laikini nesklandumai su pinigų išgrynimu, tokiu būdu apgaule, t.y. pateikdamas neteisingumus tikrovės neatitinkančius duomenis, padarė žalą civiliniam ieškovui UAB „V. A.“. Prašė teismo pripažinti R. P. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 186 str. 1 d. ir priteisti iš R. P. 12 571, 92 Lt (dvylika tūkstančių šešis šimtus septyniasdešimt vieną litą ir 92 centus) turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 ( dešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo UAB D. A. parodė, kad yra viešbučio „VIP apartments“, adresu Šv. Ignoto g. 14, Vilniuje, direktorius. 2009-10-15 jam būnant viešbutyje atvyko klientas - pilietis R. P., kuris pareiškė, kad apsigyvens minėtame viešbutyje, tačiau laikotarpio nenurodė. Vėliau R. P. nurodė, jog gyvens vieną savaitę, po to dvi savaites, tačiau viešbutyje praleido daugiau kaip 3 mėnesius. Su R. P. buvo susitarta, jog jis už vienos dienos viešbučio kambarį mokės po 100 litų. Apsigyvenęs R. P. jokių pinigų nepateikė, pareiškė, kad vėliau atsiskaitys. Praėjus kuriam laikui, R. P. buvo priminta apie apmokėjimą už viešbučio kambarį, tačiau pilietis paaiškindavo, jog pinigų jis turi, tik šiuo metu negali išsiimti iš mokėjimo kortelės reikalingos sumos, kartojo, kad laukia pinigų iš kitų asmenų iš užsienio. Tokia situacija tęsėsi kelis mėnesius. Apartamentų nuomos metu R. P. važinėjo prabangiu „LEXUS IS“ automobiliu, taip sudarydamas įspūdį, kad turi pakankamai lėšų atsiskaityti už teikiamas paslaugas, tačiau nurodydamas įvairiausias priežastis vis atidėliojo bei vengė atsiskaityti. Po kurio laiko neatsiskaitant už paslaugas R. P. buvo primygtinai pareikalauta nuo 2010-01-28 išsikraustyti iš apartamento ir pilnai atsiskaityti. Tuo pačiu buvo pateikta ir 2010-01-29 PVM sąskaita-faktūra Serija VIP Nr. 0002, kuria nurodyta apmokėti 10 300 litų sumą už apartamentą laikotarpiu nuo 2009-10-15 iki 2010-01-28. R. P. pasirašė ant minimos 2010-01-29 PVM sąskaitos-faktūros, dar kartą pažadėjęs nedelsiant atsiskaityti. Po pasirašymo sąskaitos-faktūros pilietis R. P. išsikraustė iš viešbučio. Buvo skambinta R. P. telefono numeriu 868662691, kuris atsiliepęs paaiškindavo, kad artimiausiu metu būtinai apmokės viešbučio kambario nuomą, tačiau taip ir neapmokėjo. Vėliau buvo dar porą sykių skambinta R. P., tačiau ragelio niekas nepakeldavo, o jei ir pakeldavo, tai vėl R. P. aiškindavo, kad sumokės už viešbučio kambario nuomą. Tačiau iki šios dienos, R. P. nesumokėjo už viešbučio kambario nuomą, pasišalinęs liko skolingas 10 300 litų, todėl UAB „VERITAS ANA“patyrė 10 300 litų turtinę žalą.

Papildomai civilinio ieškovo atstovas D. A. paaiškino, kad nebuvo jokio susitarimo nei žodžiu, nei raštu, kad R. P. gali gyventi UAB „VERITAS ANA“ apartamentuose, esančiuose Šv. Ignoto g. 14-2, Vilniuje, nemokamai. Nuo pat jo atsikraustymo į apartamentus su juo buvo aptarta, kad vieno mėnesio kaina yra 3000 litų. Su R. P. buvo suderinta, kad 1 para jam kainuos 100 litų, į šią sumą įskaičiuojant komunalines paslaugas ir reguliarius patalynės bei rankšluosčių keitimus. R. P. atėjo su J. L.. Iki tol nei jis, nei jo tėvas R. P. nepažinojo. Kiek pamena, R. P. nekartą buvo atvažiavęs prie apartamentų su LEXUS IS automobiliu, už kurį tuo metu žmonos vardu buvo mokamas lizingas.

Liudytojas I. G. parodė, kad jis dirba antstoliu. 2010-05-13 į antstolių kontorą kreipėsi UAB „V. A.“ su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-07 nutartimi Nr. L2-12906-599/2010 dėl R. P. turto arešto. Patikrinus registruose skolininko turtinę padėtį, 2010-05-18 dieną buvo areštuota skolininko transporto priemonė bei lėšos ir pareikalauta, kad skolininkas pristatytų transporto priemonę apžiūrai. 2010-06-21 dieną antstolių kontoroje gautas Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus pažymėjimas Nr. 057951/10/2 dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-07 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Šios pažymos pagrindu 2010-06-28 buvo panaikintas areštas ir vykdomoji byla užbaigta, vykdomasis dokumentas 2010-07-15 grąžintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.

L. V. A. parodė, kad su R. P. jis susipažino kai jis atvyko gyventi į UAB VERITAS ANA apartamentus, esančius Šv. Ignoto g. 14, Vilniuje. Su R. P. susipažino per savo sūnaus D. A. klasioką Justą, pavardės nepamena. Visus klausimus, susijusius su R. P. gyvenimu apartamentuose sprendė D. A., kadangi yra UAB VERITAS ANA direktorius. V. A. su R. P. šių klausimų neaptarinėjo. Kiek jam yra žinoma iš Dariaus žodžių, apie tai, kad Raimondas galėjo gyventi nemokamai, nebuvo kalbos. Iš Dariaus jis sužinojo, kiek R. P. UAB VERITAS ANA yra skolingas ir kad vyksta ikiteisminis tyrimas.

Liudytojas J. L. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta. Su D. A. jie buvo klasiokai, geri draugiai, o su R. P. turėjo darbinių santykių. Iki šios bylos kaltinamasis ir D. A. nebuvo pažįstami. Liudytojas žinojo, kad D. A. turi apartamentų verslą, todėl R. P. pasiūlė apsigyventi pas draugą. R. P. jam paaiškino, kad tuo metu jis skyrėsi su žmona, pardavinėjo bendrą butą, todėl turėjo paieškoti laikino būsto. Paaiškino, kad su R. P. susitiko kavinėje, pašnekėjo, tada telefonu suderino su D. A. ir tą patį vakarą nuvyko susitikti su D. A.. Liudytojas akcentavo, kad jis pokalbyje dalyvavo, tarėsi dėl kainos, kad už vieną parą 100 Lt.

L. L. V. parodė, kad R. P. kaip nekilnojamojo turto agentą pažįsta kažkur nuo 2007 metų. Su juo bendravo tik darbiniais reikalais, todėl nežinojo, kur R. P. dirba, su kuo gyvena ar bendrauja. Iki 2010-09-09 jis turėjo patalpas, esančias Vytenio g. 22, Vilniuje. Po 2009-07-20 dienos, išnuomavęs šias patalpas, pradėjo ieškoti galimo pirkėjo. Raimondas pažadėjo paieškoti pirkėjo. Kažkur 2009 metų rudenį, tikslios datos nurodyti negali, nepamena, Raimondas rado galimą pirkėją, gyvenantį Kaune, kur jis kartu su Raimondu ir dar dviem jo pažįstamais, kurių duomenų nepamena, nuvyko į Kauną ir susitikę su galimu pirkėju, derino visus klausimus. Derybos dėl šių patalpų vyko apie pusę metų, tiksliai nepamena. Visą laiką pokalbiuose tarp jo ir pirkėjo dalyvavo R. P., todėl jis viską žinojo, kokia linkme ėjo pokalbiai. Kadangi pirkėjas norėjo nupirkti dar ir kartu šalia esančias patalpas Vytenio gatvėje, o jis jas parduoti negalėjo, nes patalpos buvo įkeistos bankui, derybos nutrūko. Apie tai, kad derybos nutrūko, R. P. žinojo. Sandoriui įvykus R. P., kaip tarpininkas, galėjo gauti 2-3 procentus nuo pardavimo sumos. Tai galėjo būti nuo 30 000 iki 50 000 litų suma, kokia tiksliai, jau nepamena. Kai vyko sandoris, jis nežinojo, kur gyveno R. P., nieko nežinojo apie kokius nors R. P. įsiskolinimus, jokios kalbos, kad galbūt iš gautų už pardavimą procentų R. P. gali sumokėti už savo pragyvenimą viešbutyje, nebuvo. Pamena, kad tarp kartu į Kauną vykusių dviejų R. P. pažįstamų, vienas buvo kažkokių apartamentų savininkas, tačiau Raimondas jam nesakė, kad juose gyvena ar gyvens ir ar yra skolingas šiam savininkui už pragyvenimą. Kai šis sandoris nutrūko, jis rado kitą firmą, kuriai 2010-09-09 ir pardavė šias patalpas. Iš šio sandorio R. P. nieko neturėjo gauti, kadangi kaip minėjo, pirkėją rado jis ir Raimondas šiame sandoryje nedalyvavo.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už turtinės žalos kitam asmeniui padarymą apgaule vengiant atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengiant privalomų įmokų.

Šios kaip ir sukčiavimo veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad kaltinamasis slapstytųsi, slėptų savo adresą ar kitus kontaktus, be to jis neapsunkino ir pačio sandorio fakto įrodinėjimo – jis jį pripažįsta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apgaulės požymis šiuo atveju neįrodytas, kadangi nepaneigti R. P. paaiškinimai, kad minėtame viešbutyje jis apsigyveno per pažįstamus vykdant bendrą sandorį, jo vykdymo laikotarpiu, be to buvo žodinis susitarimas, jog jis gyvens nemokamai, o sąskaitą-faktūrą turės apmokėti tik nepasisekusio sandorio atveju. Apie tai, kad sandoris neįvyko sužinojo tik praėjus 2-3 metams, jau gavus kvietimą į apklausą pas tyrėją. Teismo vertinimo, apgaulės požymio LR BK 186 straipsnio prasme nėra ir dėl to, kad suteiktų viešbučio paslaugų R. P. neginčija, neginčija jis ir už paslaugas susidariusios skolos – 10 300 Lt. Tą liudija ir tai, kad jis pats pasirašė ant sąskaitos – faktūros, minėtą skolą žada atlyginti, tik šiuo metu neturi pinigų. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika vengimas atsiskaityti už suteiktas paslaugas turi būti besąlygiškas, o vengimo besąlygiškumas yra tada, jau dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įgyvendintas. Jei piniginio reikalavimo padengimas išnyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios ir todėl nukentėjusiojo reikalavimas lieka nepatenkintas, tai yra civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Turtinės prievolės vengimą kaip nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 186 str., reiškia ne vien turtinės prievolės nevykdymas, bet ir naudojimas apgaulės, kuria atimama iš kreditoriaus galimybė įgyvendinti savo turtinę teisę civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Teismo vertinimu, UAB „V. A.“ iškilusį ginčą galėjo ir gali išspręsti teisme civilinio proceso tvarka, kad būtų apginti jos pažeisti turtiniai interesai. Be to, atkreiptinas civilinio ieškovo dėmesys į tą aplinkybę, kad UAB „V. A.“ pati pasielgė pakankamai neapdairiai ir neatsakingai leisdama gyventi R. P. viešbutyje net apie 3 mėnesius negaudama už tai jokio piniginio atlygio ir nesiimdama jokių priemonių, kad paslauga būtų apmokėta (galėjo iškeldinti, susitarti dėl netesybų, raštiškai įspėti, pareikalauti rašytinio pasižadėjimo dėl skolos apmokėjimo), nors pats civilinis ieškovas akcentavo, kad apgyvendinant R. P. viešbutyje buvo susitarta, jog jis mokės už parą po 100 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Veritas ana“ atstovas aiškino, kad dėl paslaugų apmokėjimo į R. P. buvo kreiptasi ne kartą, tačiau jokie kiti bylos duomenys to nepatvirtina. Teismo vertinimu, tos aplinkybės jog R. P. gyveno viešbutyje tokį ilgą laiką ir niekas iš jo nereikalavo pinigų, o tik vėliau buvo kreiptasi dėl skolos išieškojimo, sukelia teismui tam tikrų abejonių dėl sandorio kontrahento sąžiningumo ir apdairumo.

Be to, iš 2010-01-29 PVM sąskaitos faktūros matyti, kad R. P. yra skolingas 10300 litų už apartamentų nuomą, kas paneigia pačio civilinio ieškovo teiginius, jog UAB „Veritas ana“ yra viešbutis, teikiantis apgyvendinimo paslaugas. Atsižvelgtina ir į tai, kad UAB „V. A.“ jau buvo kreipusis į teismą civilinio proceso tvarka, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2010-05-07 buvo priimtas teismo įsakymas. Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-06-07 nutartimi jis buvo panaikintas, išaiškinant, jog kreditoriaus reikalavimai jo pasirinkimu taip pat gali būti nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles arba dokumentinio proceso tvarka (LR (duomenys neskelbtini) str. 4 d.). UAB „V. A.“ nepasinaudojo leidžiamais civilinių teisių gynimo būdais, bet iškart kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, tačiau teismo vertinimu, nepriimtina ir visuotinai neteisinga, kai iškilusį civilinį deliktą bandoma išspręsti baudžiamojo proceso pagalba, nesant nusikalstamos veikos požymiams. Bylos medžiagoje nėra neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių, kad R. P. pradėjęs gyventi UAB „V. A.“ apartamentuose iš anksto buvo nutaręs apgauti viešbutį, t.y. apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Teismas mano, kad kaltinamąjį aktą pagrindžiantys įrodymai: apžiūros protokolas - apžiūrėta įvykio vieta, Šv. Ignoto g. 14, Vilnius (b.l. 24-25), akistatos protokolas tarp liudytojo D. A. ir įtariamojo R. P. (b.l. 105-108); akistatos protokolas tarp liudytojo L. V. ir įtariamojo R. P. (b.l. 109-110); įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas (b.l. 111-114), nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, juolab, kad iš akistatos protokolų matyti, kad parodymuose yra prieštaravimų, kurie taip ir liko nepašalinti.

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad pats D. A. apklausiamas išaiškino apgyvendinimo viešbutyje ypatumus ir kategoriškai patvirtino, kad atvykus klientui yra pareikalaujama jo asmens dokumento bei sudaroma rašytinė sutartis tarp viešbučio bei asmens. Šiuo atveju tarp UAB „V. A.“ ir kaltinamojo R. P. jokia rašytinė sutartis sudaryta nebuvo, motyvuojant, jog nebuvo aiškus laikas kiek kaltinamasis R. P. viešbutyje gyvens. Šis civilinio ieškovo motyvas vertintinas pakankamai kritiškai, kadangi įmonė tokiu neapdairiu elgesiu pati apsunkino savo pažeistų teisių įrodinėjimo procesą. Be to joks dokumentas, išskyrus pačią 2010-01-29 PVM sąskaitą – faktūrą, nepagrindė, jog už suteiktas viešbučio paslaugas buvo sutarta mokėti 100 Lt už parą.

Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, taip pat į tai, kad baudžiamojoje teisėje ypatingą svarbą turi principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau egzistuoja abejonės, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, teismas negali pripažinti R. P. kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, R. P. išteisintinas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinių ieškinių.

Asmuo dėl nusikalstamos veikos padarymo patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veiksmus atsakingam asmeniui civilinį ieškinį. Kaltas asmuo privalo atlyginti padarytą žalą.

Byloje civilinis ieškovas UAB „V. A.“ buvo pareiškęs 12 571, 92 LT (dvylika tūkstančių šešis šimtus septyniasdešimt vieną litą ir 92 centus) turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 ( dešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. P. byloje yra išteisintas, vadovaujantis LR (duomenys neskelbtini) str.3 d. nuostatomis, ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Išaiškintina, kad šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsniu, 298 straipsniu, 302 straipsniu, 308 straipsniu,

nusprendžia:

R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinį ieškinį R. P. dėl 12 671,92 Lt (dvylikos tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt vieno lito ir 92 centų) turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.