Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-632-315/2014

Teisėjas J. Jaglinski Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00302-2012-1

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

civilinio ieškovo atstovui D. A., civilinio ieškovo UAB“ V.“ atstovui advokatui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „V.“ atstovo advokato Prano Makausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinis ieškinys R. P. dėl 12 671,92 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl to kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, o būtent: jis, apgaule, nuo 2009-10-15 iki 2010-01-28, naudodamasis viešbučio „A.“, priklausančio UAB „V.“, esančio (duomenys neskelbtini), paslaugomis, vengė atsiskaityti už suteiktas jam viešbučio paslaugas, tuo padarydamas UAB „V.“ didelę 10 500 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d.

Skunde taip pat nurodoma, kad negalima sutikti su apylinkės teismo teiginiu, jog civilinis ieškovas UAB „V.“ gali savo pažeistas teises ginti civiline tvarka. Akivaizdu, kad šioje byloje dėl sąmoningai neteisėtais R. P. veiksmais sudarytos situacijos – neturint jokių finansinių lėšų bei kitokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsigyvenimas bei gyvenimas viešbutyje 3 mėnesius už jį neatsiskaitant bei vengiant atsiskaityti, civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimas tapo ne tik apsunkintas, bet ir praktiškai neįmanomas. Vien ta aplinkybė, kad R. P. pripažįsta civilinio ieškovo reikalavimus turtinės žalos padarymo dalyje nėra pakankamas pagrindas teigti, jog nėra padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 186 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad R. P. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 str. 1 d. kitoje baudžiamojoje byloje. Paminėtos aplinkybės bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentas dėl nepašalintų prieštaravimų bylos nagrinėjimo teisme metu parodo, kad priimant nuosprendį nebuvo pašalinti visi prieštaravimai byloje, be to, kai kurie esminiai įrodymai byloje iš viso nebuvo tirti ar nemotyvuotai atmesti.

Nurodo, kad tikroji R. P. įsiskolinimo suma sudaro 10 500 Lt. Civilinis ieškovas taip pat paskaičiavimo metines palūkanas ir prašo priteisti turtinę žalą, kurią iš viso sudaro 12 671, 92 Lt. Mano, kad civilinis ieškovas UAB „V.“ dėl nusikalstamos R. P. veikos patyrė neturtinę žalą, kuri vertinama 10 000 Lt.

Civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras , išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina civilinio ieškovo atstovas, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis. Pažymėtina, kad paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas be apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2010). Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad turtinės žalos padarymas apgaule gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai, tačiau tokia tyčia visada susiformuoja po sandorio, už kurį būtina atsiskaityti, sudarymo ir naudos pagal šį sandorį gavimo momento.

Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. P. veiksmuose nėra apgaulės požymių. Tarp UAB „V.“ ir išteisintojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad vieną dieną sutiko J. L., su kuriuo bendrauja parduodant nekilnojamąjį turtą. Įsišnekėjo, kad yra žmogus, kuris ieško patalpų plėtrai. R. P. pasakė, kad turi išvykti, neturi, kur apsistoti Vilniuje. Tuomet J. L. nurodė, kad jo klasiokas vadovauja viešbučiui, R. P. gali bandyti realizuoti biznį, užsidirbti. Pastarasis paskambino D. A., susitiko prie apartamentų ir D. A. davė R. P. raktus. Pradėjo dirbti su projektu dėl patalpų, derybos užtruko daug ilgiau nei tikėtasi, buvo siunčiami dokumentai, deramasi dėl kainos. R. P. buvo pasakyta, kad čia įmonės turimas turtas, gal bus viešbutis iš to padarytas. Pardavimo procesas užtruko, o jam reikėjo išvažiuoti. D. A. pasakė, kad turi gerą klientą, o išteisintasis išsikraustė. Po dviejų dienų D. A. atvežė R. P. sąskaitą-faktūrą ir nurodė, kad informuos apie įvyksiantį ar neįvyksiantį pardavimą. Informacijos apie tai, ar įvyko sandoris, R. P. negavo. Apie tai, kad buvo kreiptasi į policiją, sužinojo iš tyrėjo. Buvo sutikęs D. A., tačiau jis net neužsiminė, kad kažkas vyksta, jog buvo kreiptasi į policiją. R. P. taip pat parodė, kad viešbutyje apsigyveno, turėdamas žodinį susitarimą. Neneigia pasirašytos sąskaitos-faktūros, ją turėjo padengti, neįvykus sandoriui. Pripažįsta, kad yra skolingas, niekada to neneigė, tiesiog neturi galimybės to padaryti.

Tokių R. P. parodymų nepaneigia byloje surinkti įrodymai.

Liudytojas J. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad su D. A. buvo klasiokai, geri draugai, o su R. P. turėjo darbinių santykių. Iki šios bylos išteisintasis ir D. A. nebuvo pažįstami. R. P. pasakė, kad jam reikalingas laikinas būstas. Liudytojas žinojo, kad D. A. turi apartamentų verslą, todėl pasiūlė apsigyventi pas jį. Su R. P. susitiko kavinėje, pašnekėjo, tada telefonu suderino su D. A. ir tą patį vakarą nuvyko susitikti su D. A.. Pokalbyje jis dalyvavo, tarėsi dėl kainos, kad už vieną parą bus 100 Lt. R. P. liko ten gyventi, o jis išvažiavo. R. P. tris mėnesius nemokėjo, o galiausiai D. A. jį iškraustė. Dėl patalpų tarpininkavimo, liudytojo teigimu, kalbų buvo, tačiau dėl komisinių jis nieko negirdėjo. R. P. žadėjo atsiskaityti iš Atėnuose esančios sąskaitos. Ir įvykus sandoriui, t. y, pardavus patalpas, žadėjo atsiskaityti.

Liudytojas V. A. parodė, kad jų įmonės viešbutyje gyveno R. P.. Per pažįstamus atėjo gyventi. Tarėsi su direktoriumi dėl gyvenimo sąlygų. Parodė, kad gyvenimo trukmė nebuvo apibrėžta, bet iš nuogirdų žino, kad apie 3000 Lt per mėnesį, 100 Lt per parą – tokia yra rinkos kaina. R. P. aiškino, kad gaus dideles sumas, kažkur pinigai užstrigo, prašė dar pagyventi. Be to, pasakojo apie milijoninius verslus. Patalpų nuoma yra viena iš UAB „V.“ sričių. R. P. gyveno nemokėdamas, nes sudarė malonaus ir inteligentiško žmogaus įspūdį.

Liudytojas L. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. P. pažįsta. Jo vadovaujama įmonė pardavinėja kelis objektus. Kalbėjo su R. P., kad jeigu jis parduos, jam bus sumokėti komisiniai. Sandoris neįvyko. Kur tuo metu gyveno R. P., jis pasakyti negali. Su R. P. susitikinėjo tik darbiniais reikalais. Kiek pastarasis liko skolingas už viešbutį, kuriame gyveno, negali pasakyti. Derybos vyko 3 mėnesius, ar R. P. žinojo apie sandorį, pasakyti negali.

Šio liudytojos parodymai vertintini kaip neinformatyvūs ir nepatvirtinantys R. P. naudojus apgaulę UAB „V.“ atžvilgiu.

Civilinis ieškovas D. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad tarp kliento ir viešbučio yra sudaroma sutartis. Su R. P. sutartis nebuvo sudaryta, nes pastarasis nežinojo, kiek laiko viešbutyje gyvens. Pasitikėjo juo, nes per draugą apsigyveno viešbutyje. R. P. sakė, kad turi pinigus gauti iš Graikijos, be to, pasakojo daug istorijų apie pinigus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, akistatos protokolais tarp liudytojų D. A. ir L. V. bei išteisintojo R. P. prieštaravimai pašalinti nebuvo.

Anksčiau paminėti įrodymai nepatvirtina, kad R. P. apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl to kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, o būtent tai, kad jis apgaule nuo 2009-10-15 iki 2010-01-28, naudodamasis viešbučio „A.“, priklausančio UAB „V.“, esančio (duomenys neskelbtini), paslaugomis, vengė atsiskaityti už suteiktas jam viešbučio paslaugas, tuo padarydamas UAB „V.“ didelę 10 500 Lt turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo paneigta išteisintojo versija, jog viešbutyje jis apsigyveno per pažįstamus, vykdant bendrą sandorį, buvo žodinis susitarimas dėl nemokamo gyvenimo, o sąskaitą-faktūrą turės apmokėti tik tuo atveju, jei sandoris neįvyks, apeliacinio skundo argumentas, kad R. P. turėjo iš anksto suplanuotą tikslą neatsiskaityti už suteiktas apgyvendinimo paslaugas, t.y. apgauti UAB „V.“ atstovus, vertinamas kaip prielaida, nepagrįsta jokia bylos medžiaga.

Apeliacinio skundo argumentas, kad dėl sąmoningai neteisėtais R. P. veiksmais sudarytos situacijos – neturint jokių finansinių lėšų bei kitokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsigyvenimas bei gyvenimas viešbutyje 3 mėnesius už jį neatsiskaitant bei vengiant atsiskaityti, civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimas tapo ne tik apsunkintas, bet ir praktiškai neįmanomas, vertintinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, civilinis ieškovas nepasinaudojo galimybe savo teises ginti civilinio proceso tvarka, o baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t.y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones.

Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, civilinis ieškovas pats buvo nerūpestingas ir elgėsi neapdariai, leido išteisintajam R. P. gyventi viešbutyje net 3 mėnesius už gyvenimą nemokant, be to, nesiėmė jokių priemonių tam, kad skola viešbučiui būtų apmokėta. Taip pat pažymėtina, kad R. P. apsigyvenus viešbutyje, su juo nebuvo sudaryta jokia sutartis dėl gyvenimo viešbutyje ir apmokėjimo, sąskaita-faktūra buvo pasirašyta tik 2010-01-29, R. P. jau išsikrausčius iš viešbučio „A.“, priklausančio UAB „V.“. Tokiais savo veiksmais civilinis ieškovas pats buvo nepakankamai rūpestingas ir tokiu būdu apsunkino galimybę apginti savo pažeistas teises.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Nagrinėjant bylą nepašalintos realios abejonės, iškylančios aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-492/2005). Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2K-P-221/2008), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Ji taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis bei pašalinti prieštaravimus.

Nors civilinio ieškovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad R. P. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 str. 1 d. kitoje baudžiamojoje byloje, tačiau tai jokiu aspektu nepatvirtina jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos šioje byloje padarymo. Be to, nors teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, vadovaujantis BPK 115 str., civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės. Kadangi, išanalizavus ir įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, visi prieštaravimai ir iš to kylančios abejonės, kurių negalima pašalinti objektyviais duomenimis, aiškintinos V. P. naudai ir konstatuotina, kad jis pagrįstai išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija neturi pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei nurodo apeliantas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi vien teisinančiais įrodymais, visiškai netyrė kitų bylos aplinkybių.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Esant šioms aplinkybėms, civilinio ieškovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

civilinio ieškovo UAB „V.“ atstovo advokato Prano Makausko apeliacinį skundą atmesti.