Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog Ukrainoje jis neturi nei tėvų, kurie yra mirę, nei kitų giminių. Pareiškėjui yra likęs tik iš tėvų pavedėtas namas, todėl jam negyvenant Ukrainoje pastaruosius 20 metų, ryšys su šia valstybe yra visiškai nutrūkęs. Pažymėjo, kad uždraudus atvykti į Lietuvą, jis atsidurtų beviltiškoje padėtyje, kadangi žmona nenori emigruoti į Ukrainą ir palikti vaikus, todėl pareiškėjas tokiu atveju būtų visiškai atskirtas nuo savo šeimos, kurios dėl draudimo net negalėtų aplankyti. Pareiškėjo manymu, atsakovas paskubėjo priimti skundžiamą sprendimą, nes dar nėra išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumo. Pastarąjį atsakovo sprendimą pareiškėjas yra apskundęs teismui, todėl tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas bus patenkintas ir leidimas gyventi jam nebus panaikintas, sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką neturės jokio pagrindo.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 133 str. 1 d. matyti, kad joje nėra įtvirtintas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Tokiu atveju sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko, Departamentas, pasinaudodamas jam suteikta plačia diskrecijos teise, turėtų priimti prieš tai įvertinęs aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje visumą, kartu įvertinus, ar uždraudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Šiuo atveju pareiškėjas Lietuvoje turi šeimą, namus, giminių, draugų t. y. Lietuvoje jis turi glaudžius ir tvirtus šeimyninius ryšius, kas sudaro savarankiškas prielaidas jam įgyti teisę gyventi Lietuvoje, o nesant tokiai teisei, bent jau turėti teisę lankyti savo šeimą, gimines ir draugus. Taip pat pareiškėjas nekelia grėsmės nei visuomeniniams santykiams, nei valstybės ekonomikai ar nusistovėjusioms šalyje elgesio taisyklėms. Jis už savo padarytas nusikalstamas veikas bausmę jau yra atlikęs, už padarytus administracinius teisės pažeidimus yra nubaustas ir visas jam paskirtas baudas sumokėjęs, aplinkinių charakterizuojamas teigiamai. Taigi įvertinus pareiškėjo keliamos grėsmės pobūdį ir jo veiklą viešosios tvarkos atžvilgiu, negalima teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenės interesams. Dėl to esant glaudiems pareiškėjo ryšiams su Lietuvos Respublikoje gyvenančia šeima, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką būtų neproporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui lankyti Lietuvoje gyvenančią šeimą.

Migracijos departamentas pabrėžė, jog ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, darbą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o draudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas pirmą leidimą laikinai gyventi gavo tik 2000 m. sausio 7 d. (duomenų, kad pareiškėjas anksčiau gyveno Lietuvos Respublikoje bei kokį turėjo statusą, pareiškėjas nepateikė ir su skundu teismui) ir Lietuvos Respublikoje gyveno iki 2011 m., kai išvyko į Ukrainą ir buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už nusikalstamos veikos padarymą, o į Lietuvos Respubliką grįžo tik 2016 m. sausį. Taigi, pareiškėjas ilgą laiką negyveno Lietuvos Respublikoje, jo turėtas leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas, nustačius, kad jis ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės negyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Santuoką su Lietuvos Respublikos piliete pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė ne Lietuvos Respublikoje, bet Ukrainoje, taigi, pareiškėjas su savo sutuoktine gali susijungti kitoje valstybėje (Ukrainoje), o skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė nenori gyventi Ukrainoje, nepatvirtina ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pažymėjo, kad pareiškėjo dukra ir jo sutuoktinės sūnus iš pirmos santuokos jau yra pilnamečiai, taigi, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio jiems atvykti į Ukrainą arba kitą valstybę, kurioje pareiškėjas įgytų teisę gyventi, arba kitais būdais bendrauti su pareiškėju. Atsakovo nuomone, kitos skunde nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika nevertintinos kaip tokios svarbios, kad nusvertų visuomenės ir valstybės interesus, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik nekeliantys grėsmės viešajai tvarkai užsieniečiai.

Migracijos departamento teigimu, ginčijamą sprendimą jis priėmė įvertinęs ir pasvėręs pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir kitus teisinius gėrius – valstybės ir visuomenės interesus ir saugumą, galimą grėsmę šiems interesams. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o ginčijamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjui taikomos priemonės vertintinos kaip proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Šengeno erdvę užsieniečiams, kurių buvimas nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-577 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad nuo 2000 m. iki 2009 m. pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2009 m. liepos 16 d. pareiškėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, kuris galiojo iki 2014 m. liepos 16 d. (b. l. 79–82).

Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė 2016 m. birželio 10 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė (b. l. 91–100).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (15/4-7) 3I-956/00175, vadovaudamasis UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, vadovaudamasis UTPĮ 19 str. 1 p. (nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų) panaikino daugkartinę nacionalinę vizą (b. l. 148).

2016 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamentas priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą Nr. (15/5-9)4U-577, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2019 m. vasario 8 m. (2,5 metų), nes pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2019 m. vasario 8 d. (b. l. 156–158).

Pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas UTPĮ 133 str. 3, 4 ir 5 d., reglamentuojančiomis, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Pagal UTPĮ 4 str. 2 d. užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pažymėtina, kad 2016 m. liepos 28 d. Policijos departamento rašte Nr. 5-S-6119 teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl būtų tikslinga uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 m. laikotarpiui (b. l. 115).

VSD 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 18-4899 nurodė, kad, nors nėra duomenų, jog pareiškėjo pareiškėjas gali grėsti valstybės saugumu, tačiau pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (b. l. 133).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento 2016 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. (15/4-7)3I-956/00175, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza taip pat buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas (b. l. 148–151). Pažymėtina, kad šio Migracijos departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusius Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8706-189/2016.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12 p. užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (12.1 p.) arba jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme (12.2 p.).

Pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų faktą patvirtina ir Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Voluinės srities nacionalinės policijos vyriausiosios valdybos Informacinio užtikrinimo valdybos išduota pažyma, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas Kijevo miesto Obolonskio rajono teismo buvo nuteistas už įvykdytą nusikaltimą pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 146 str. 2 d. (neteisėtas laisvės atėmimas arba žmogaus pagrobimas – neteisėtai atėmė laisvę ar pagrobė mažametį vaiką arba du ar daugiau asmenų, arba minėtą nusikaltimą įvykdė iš anksto susitariusių asmenų grupė, arba nusikaltimas įvykdytas gyvybei ar sveikatai pavojingu būdu, arba sukeliant žmogui fizines kančias, arba panaudojant šaunamąjį ginklą, arba nusikaltimas vykdytas ilgą laiką) ir 187 str. 2 d. (plėšimas – plėšimas įvykdytas iš anksto susitariusios grupės asmenų arba asmens, anksčiau teisto už plėšimą ar banditizmą) ir jam paskirta 5 metų ir 6 mėnesių laisvė atėmimo bausmė. Minėtoje pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad 2016 m. sausio 15 d. pareiškėjas buvo paleistas, atlikęs bausmę (b. l. 120). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo teistas ir Lietuvoje, t. y. pareiškėjas 2009 m. Lietuvoje buvo nuteistas už neteisėtą ginklo įsigijimą (į laisvę paleistas 2010 m. liepos 7 d.) (b. l. 136).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo abejoti Policijos departamento išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, todėl, vadovaujantis UTPĮ 133 str. 3 d., Migracijos departamentas turėjo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėjas Lietuvoje turi šeimą, yra pagrindas tik sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 p. priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1) kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2) užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Tvarkos 38 p. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 1) 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 2) 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 3) 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Vadovaujantis Tvarkos 39 p. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje. Taigi šeiminių ryšių Lietuvoje turėjimas nėra pagrindas apskritai netaikyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jei asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, teismo vertinimu, toks draudimas nagrinėjamu atveju yra proporcingas siekiamam tikslui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 11¹ p. nustatyta, kad duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 str. nustatytus pagrindus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas nusprendė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti remdamasis SIS II reglamento 24 str. 1 d. ir 2 d. pirmąja pastraipa. SIS II reglamento 24 str. 1 d. nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 2 d. pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 d. nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2019 m. vasario 8 d. taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 133 str., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.