Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. (E. M.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 92 straipsnio 1 dalį, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, uždraudžiant be elgesio apribojimo priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą ir paskiriant auklėjimo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant įsidarbinti bei būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Priteista iš E. M. T. J. (T. J.) 5000 Lt ir O. K. (O. K.) 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo du žmones, o būtent:

E. M. 2008 m. birželio 24 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje „D“, esančioje kelio Šalčininkai – Dieveniškės 15-ojo kilometro 400-ajame metre, kilusio konflikto tarp nukentėjusiojo T. J. ir M. M. (M. M.) metu, peiliu dūrė vieną kartą T. J. į kairįjį šoną, padarydamas jam kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą pilvo sienos kairėje pusėje su plonžarnės bei jos pasaito pažeidimais, kurių pasėkoje T. J. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Po to, tuo pačiu peiliu dūrė du kartus O. K. į kairįjį šoną, padarydamas pastarajam kiaurymines durtines – pjautines krūtinės kairės pusės žaizdas su oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kurių pasėkoje O. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliantas taip pat skunde laikosi pozicijos, jog teismas turėjo atmesti ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis prisipažino kaltu ir davė tam tikrus parodymus apie įvykio aplinkybes. Pagrindinis argumentas, dėl kurio, jo nuomone, yra pagrindas abejoti šių jo parodymų, kaip įrodymo tinkamumu, skunde yra nurodytas tas, kad duodant šiuos parodymus jam policijos pareigūnai darė įtaką. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad jo tokius aiškinimus paneigė kaip liudytojos apklaustos Šalčininkų rajono policijos komisariato tyrėjos V. Z. parodymai. Jo įsitikinimu, policijos pareigūnė negalėjo patvirtinti jo aiškinimų apie įtakos jam darymą duodant parodymus, nes patvirtinus, jai grėstų baudžiamoji atsakomybė, o tai jai nėra naudinga. Kadangi teismas rėmėsi tokiais liudytojos parodymais, apelianto nuomone, yra pagrindas abejoti ir teismo nešališkumu.

Toliau skunde apeliantas dėsto aplinkybes, kurios, jo nuomone, buvo reikšmingos vertinant jo veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas į jas neatsižvelgė, kas taip pat sąlygojo, jog jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Viena iš tokių aplinkybių, apelianto nuomone, būtų ta, kad šio konflikto iniciatoriai buvo patys nukentėjusieji T. J., O. K. bei liudytojai D. Z., V. V. ir siekė sumušti jį bei M. M. be jokių priežasčių, laisva valia, neišprovokuoti, iš esmės dėl chuliganiškų paskatų, ir savo ketinimus įgyvendino. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad jis buvo sumuštas ir nuo suduotų smūgių prarado sąmonę. Apelianto teigimu, tokie neteisėti nukentėjusiųjų veiksmai, kuriais sąmoningai skatinama pradėti nusikaltimą prieš juos, skirtingai negu bandoma pateikti šioje byloje, neišprovokavo jo smurtinių veiksmų, o tik paskatino jį imtis adekvačių priemonių, siekiant apsiginti ir išvengti sunkių padarinių. Taip pat, apelianto nuomone, reikšminos aplinkybės vertinant jo veiksmus, yra ir tos, jog nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojai D. Z. , V. V. buvo žymiai vyresni negu jis ir jo pusbrolis, jų buvo daugiau, o įvykis vyko atokioje vietoje, kelio ruože Šalčininkai-Dieveniškės, aplink kurį auga miškai ir aplinkui nėra jokių gyvenamųjų ar kitokių pastatų. Tai yra pastarieji suvokė, kad yra pranašesni, ir pasinaudodami tuo, nesitikėdami, jog jis ir jo pusbrolis M. M. bandys pasipriešinti, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo jų veiksmams, nusprendė dėl visiškai neaiškių priežasčių ,,pamokyti“ jį ir nepilnametį jo pusbrolį, tai yra sumušti. Apeliantas, analizuodamas BK 28 straipsnyje pateiktą būtinosios ginties sąvoką ir jai konstatuoti būtinas sąlygas, remdamasis baudžiamosios teisės teorija ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, mano, jog jo paminėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės – nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojai D. Z., V. V. įvykio metu buvo neblaivūs, pastarieji ne tik grasino jam ir jo nepilnamečiui pusbroliui, bet ir be jokios priežasties sudavė jam kumščiu į veidą, po to pradėjo jį mušti kumščiais, spardyti jį jau gulintį be sąmonės ant žemės, liudija, jog jis turėjo teisę gintis nuo pastarųjų asmenų veiksmų, kurie buvo ne tik neprognozuojami, bet jais jie kėsinosi į jo bei pusbrolio sveikatą, tai yra buvo pavojingi ir šis pavojus egzistavo tikrovėje. Kėsinimasis į jo sveikatą buvo realus, akivaizdus ir jau pradėtas. Apelianto tvirtinimu, tokią poziciją dėl būtinosios ginties instituto taikymo yra išsakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas senato nutarime Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamuosius įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“, akcentuojant tą faktą, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Toliau apeliantas skunde dėsto Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119/2007 išdėstytus argumentus dėl būtinosios ginties sąvokos išaiškinimo. Taip pat nurodo kitas Lietuvos Aukščiausiasis Teismo priimtas nutartis, kuriose, apelianto nuomone, nurodyti teismo argumentai yra labai svarbūs vertinant jo atliktus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. 2K-186/2008, 1999 m. birželio 29 d. nutartis Nr. 2K-433/1999). Apelianto teigimu, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką dėl būtinosios ginties instituto taikymo, jo paminėtas aplinkybes, tai yra tai, jog kūno sužalojimai T. J., O. K. buvo padaryti ginantis nuo besikėsinančių T. J., O. K., be to, gynimasis buvo nuo jau pradėto kėsinimosi, o gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir laipsnį, dėl jo turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, pripažįstant, kad jis kūno sužalojimus nukentėjusiesiems padarė esant būtinosios ginties situacijai. Taip pat, vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti pasisakyta ir dėl pačių nukentėjusiųjų T. J., O. K. , liudytojų D. Z. , V. V. neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė įžūliu kibimu prie jo bei liudytojo nepilnamečio M. M., norint ,,išsiaiškinti“ dėl įvykusios žymiai anksčiau vagystės, kurie, apelianto teigimu, suponuoja nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, atsiradimą, ir dėl nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojų D. Z. , V. V. neteisėtų veiksmų – smūgių kojomis sudavimo gulinčiam be sąmonės asmeniui, už kuriuos atsakomybę numato BK 140 straipsnio 1 dalis.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista ir jo teisė į gynybą, nes teismas be jokio pagrindo, neteisėtai atsisakė atvesdinti į teismo posėdį liudytoją V. V. , kurio parodymai yra svarbūs, ir kviesti į posėdį ir apklausti kaip liudytojus Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnus M. K., Č. V., A. L., kurie buvo atvykę į įvykio vietą ir bendravo tiek su juo, tiek su liudytojais.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis E. M. ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. yra nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą už tai, kad kilusio konflikto tarp nukentėjusiojo T. J. ir M. M. metu peiliu dūrė vieną kartą T. J. į kairįjį šoną, po to tuo pačiu peiliu du kartus O. K. į kairįjį šoną, dėl ko T. J. ir O. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai E. M. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – E. M. neneigia sužalojęs nukentėjusiuosius T. J. ir O. K. peiliu. Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijami tik subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – kaltė bei T. J. ir O. K. užpuolimo ir smurtinių veiksmų prieš juos atlikimo motyvas ir tikslas. Apelianto nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą, kad jis nukentėjusiuosius sužalojo konflikto metu tyčia, o ne dėl kilusios grėsmės jo sveikatai dėl nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojų D. Z., V. V. panaudoto prieš jį fizinio smurto. Pagrindinė priežastis, apelianto įsitikinimu, sąlygojusi klaidingas pirmosios instancijos teismo išvadas yra ta, jog teismas neatsižvelgė į daugelį reikšmingų bylai teisingai faktinių aplinkybių ir neįvertino įrodymų visumos, išskirtinę reikšmę iš esmės suteikdamas tik nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. duotiems parodymams apie įvykio aplinkybes, kurie nebuvo tokie nuoseklūs ir neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, kaip konstatavo teismas nuosprendyje (neapklausė teisme liudytojo V. V., nors pastarojo parodymai neatitinka įvykio vietoje buvusių T. J., O. K., D. Z. parodymų, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojai D. Z., V. V. buvo neblaivūs, vyresni, patys inicijavo konfliktą, įvykis vyko atokioje vietoje ir kitas aplinkybes). Apeliantas skunde prašo, atsižvelgiant į tai, kad jis peiliu dūrė nukentėjusiesiems tik norėdamas apsiginti nuo pastarųjų, jį užpuolusių asmenų, tai yra realizavo savo teisę į būtinąją gintį, vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis bei susiformavusia teismų praktika šiuo klausimu, jam baudžiamąją bylą nutraukti. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą apeliacine tvarka patikrinus tiek, kiek to buvo prašoma paduotame apeliaciniame skunde, kolegija laiko, jog atsižvelgiant į nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, tenkinti jo apeliacinio skundo nėra pagrindo. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nebuvo padaryta. Teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o visumą išnagrinėtų įrodymų įvertino tinkamai, todėl nuteistasis E. M. pagrįstai pripažintas kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, tinkamai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus.

Nors E. M., apskundęs dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir nesutinka su teismo padarytomis išvadomis vertinant byloje surinktus įrodymus, skunde tvirtindamas, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija, išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnių nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta įrodymais gautų duomenų analizė atitinka jų turinį, juose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės E. M. kaltinantiems duomenims ar besąlygiškai atmesdamas jo teiginius, teismo išvados pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z., iš dalies liudytojo M. M. ir paties nuteistojo E. M. parodymai, kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai yra pakankami įrodymai, vertinant juos kaip visumą, daryti išvadą, kad E. M. yra kaltas dėl dviem asmenims padaryto tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, ir atmetė jo pirmosios instancijos teisme iškeltą versiją, kurią E. M. vėl kelia savo apeliaciniame skunde, jog jis sužalojo nukentėjusiuosius peiliu ne tyčia, o gindamasis nuo jų panaudoto prieš jį fizinio smurto. Pagal BK 28 straipsnį būtinoji gintis tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusikaltimų požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi, įstatyme pasakyta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Šioje byloje remiantis aplinkybėmis, nustatytomis teismo nuosprendyje, anksčiau minėtų BK nuostatų prasme, kolegijos nuomone, nebuvo pavojingo kėsinimosi, kuris galėtų sukelti E. M. teisę į būtinąją gintį. Pavojus negrėsė nei nuteistojo E. M., nei jo pusbrolio M. M. sveikatai ir gyvybei, nes remiantis nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. , iš dalies liudytojo M. M. ir paties nuteistojo E. M. parodymais, kurie byloje nėra paneigti, nustatyta, kad nei nukentėjusieji T. J., O. K., nei liudytojai D. Z. , V. V. iki to momento, kol nuteistasis nesužalojo nukentėjusiųjų peiliu jo nepuolė ir fizinio smurto prieš jį nenaudojo, tai yra jokios grėsmės nuteistojo E. M. ar jo pusbrolio M. M. sveikatai ir gyvybei nekėlė. Analizuojant nuteistųjų T. J., O. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus matyti, kad tarp M. M. ir T. J. kilo konfliktas tuomet, kai T. J. pamatė ateinančius M. M. ir E. M., ir, žinodamas, kad M. M. iš D. Z. giminaičių yra pavogęs apie 1000 Lt, nusprendė su pastaruoju išsiaiškinti, kur yra pinigai. T. J., kai M. M. ir E. M. priartėjo, pašaukė M. M., paprašydamas, jog šis prieitų arčiau. Tačiau M. M. nepakluso, todėl T. J. pats priėjo prie pastarojo ir pradėjo klausinėti, kada grąžins pavogtus pinigus. Vėliau prie T. J. priėjo ir jo draugai, tačiau nei T. J. su O. K., nei jų draugai iš E. M. ir M. M. jokių pinigų ar telefonų nereikalavo, neliepė iškraustyti kišenių. Kalba buvo tik apie pavogtų pinigų grąžinimą. M. M. pradėjo keiktis, norėjo nueiti, todėl T. J. sugriebė pastarąjį už megztinio ir laikė, kad nepabėgtų. Tuomet E. M., stovėjęs nuo jų maždaug vieno metro atstumu, nieko nesakęs dūrė T. J. peiliu į pilvą, po ko T. J. atsitūpė, o M. M. pabėgo. O. K., norėdamas pažiūrėti, kas atsitiko T. J., priėjo prie pastarojo, ir tuo metu E. M. smogė jam tuo pačiu peiliu į nugarą. Tačiau pagal nukentėjusiųjų T. J., O. K. parodymus, jie iki to momento, kai nuteistasis E. M. juos sužalojo peiliu, prieš jį fizinio smurto nenaudojo. Fizinį smurtas prieš nuteistąjį E. M. buvo pradėtas vartoti tik po to, kai jie buvo sužaloti. Įvykio vietoje buvęs liudytojas D. Z. iš esmės davė panašius parodymus apie įvykių eigą. Liudytojas D. Z. taip pat nurodė, kad fizinis smurtas prieš E. M. buvo pradėtas vartoti tik po to, kai pastarasis peiliu dūrė O. K. Pagal liudytojo D. Z. parodymus, T. J. pradėjo priekaištauti M. M. dėl vagiliavimo. Tuo metu E. M. stovėjo šalia. Po kurio laiko, jis pastebėjo, kad T. J. pritūpė, tačiau iš pradžių nesuprato, kas atsitiko. Kai priėjo prie T. J., pamatė kraują. Tada E. M. dar dūrė peiliu O. K., kuris po to pradėjo muštis su E. M. Po O. K. E. M. suduoto smūgio į veidą E. M. pargriuvo ir prarado sąmonę, iš pastarojo rankų iškrito peilis. Tuomet jie visi dar kažkiek paspardė gulintį E. M., sėdo į mašiną ir išvažiavo. Tokiu būdu, kaip matyti iš nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. parodymų, nei vienas iš jų neparodė, kad prieš E. M. iki to momento, kai jis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius, buvo naudotas fizinis smurtas. Šią aplinkybę nurodė tik nuteistasis E. M., taip pat ir kartu su juo buvęs liudytojas M. M. Nuteistasis E. M. ir liudytojas M. M., duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, skirtingai negu nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojas D. Z., aiškino, jog peiliu E. M. dūrė iš pradžių T. J. ir po to O. K., gindamasis, po to, kai šie prieš jį pavartojo fizinį smurtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymus atmetė, konstatuodamas, jog šie nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymai nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo anksčiau minėtų nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. parodymams, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaravo, dėl ko nėra pagrindo abejoti jų teisingumu. Nors nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde ir nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant jo, nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojų D. Z., M. M. parodymus, kolegija, apeliacinės instancijos teisme atlikusi papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir išanalizavus byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui dėl šių faktinių aplinkybių ir laiko įrodyta, kad E. M. peiliu sužalojo du žmones ne gindamasis, kaip bando jis aiškinti apeliaciniame skunde nuo nukentėjusiųjų panaudoto prieš jį fizinio smurto, o tyčia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirtingai negu tvirtina E. M. apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu daug dėmesio skyrė nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymų apie fizinio smurto panaudojimą prieš E. M. ir būtinybę dėl to E. M. gintis, patikimumui patikrinti, analizavo visus nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, patikrino jų keliamas versijas apie tai, kad jie parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė įtakoti juos apklaususios tyrėjos, nedalyvaujant gynėjui ir vertėjui, jų duotus parodymus gretino su nukentėjusiųjų O. K., T. J., kitų liudytojų parodymais bei kitais bylos įrodymais ir, kolegijos nuomone, teisingai nustatė, kad tokie nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymai apie gynimąsi nuo nukentėjusiųjų fizinio smurto ne tik buvo nenuoseklūs, bet prieštaravo ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kaip matyti, nuteistasis E. M., sulaikytas iš karto po nusikaltimo, kaip įtariamasis padaręs nusikalstamą veiką, 2008 m. birželio 25 d. pranešus jam apie įtarimą, dalyvaujant gynėjui bei vertėjai, iš pradžių neigė peiliu sužalojęs nukentėjusiuosius T. J. ir O. K., tvirtino, jog neprisimenantis, kad būtų ką nors sužalojęs peiliu (t. 1, b. l. 25). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu E. M. 2008 m. rugsėjo 18 d. apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaujant vertėjai ir gynėjui, prisipažino padaręs įtarime nurodytą nusikalstamą veiką ir davė parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pagal E. M. parodymus, prie jo ir M. M. priėjo T. J. ir paklausė M. M., kada šis grąžins pavogtus pinigus. Pokalbio metu M. M. norėjo atsitraukti į šalį, bet T. J. šį laikė už megztinio. Jis, neištvėręs, norėdamas apginti savo pusbrolį, iš striukės kišenės išsitraukė peilį ir dūrė T. J. Tada prie jo pribėgo O. K. ir norėjo atimti peilį, todėl jis pastarajam taip pat dūrė du ar tris kartus, po ko, O. K. smogė jam kumščiu į veidą, nuo ko jis pargriuvo ir prarado sąmonę (t. 1, b. l. 31-32). Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis E. M. šiuos parodymus patvirtino ir parodė, kaip jis dūrė peiliu pirma T. J., po to O. K. (t. 1, b. l. 37-38). Pirmosios instancijos teisme E. M. savo kaltę jau pripažino tik iš dalies, tvirtino, kad T. J. liepė jam ir M. M. kraustyti kišenes, atiduoti telefonus ir pinigus. Jiems nesutikus, pradėjo kibti prie M. M., kalbėti apie kažkokią skolą. Tuo metu T. J. stovėjo prie pat M. M. ir laikė šį už megztinio, o jis buvo nuo jų maždaug metro atstumu. Jis paragino M. M. eiti namo ir nesiaiškinti dėl nebūtos skolos. T. J., išgirdęs šiuos žodžius, paleido M. M., priėjo prie jo ir smogė kumščiu į veidą. Kažkas dar iš T. J. draugų sušuko ,,beite na net“. Jis išsigando ir pradėjo gintis, išsitraukęs peilį iš striukės kišenės, dūrė juo T. J. Po to prie jo pribėgo O. K. ir pradėjo jį mušti, suduodamas jam maždaug penkis smūgius kumščiu į veidą, jį smaugė, todėl jis taip pat dūrė pastarajam vieną kartą peiliu. Vėliau, kas vyko neatsimena, nes mušamas ir spardomas prarado sąmonę. Be to, nurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė kiek kitokius parodymus apie įvykių eigą, nes tokius parodymus jam liepė duoti tyrėja. Be to, parodymus davė nedalyvaujant gynėjui ir vertėjai, todėl galėjo susipainioti. Apklausos protokole pasirašė neperskaitęs užrašytų parodymų (t. 1, b. l. 152-153). Liudytojas M. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. birželio 24 d., dalyvaujant apklausoje jo motinai Ž. M., nurodė, kad jis peilio pas E. M. nematė, kaip ir to, kad E. M. būtų dūręs kam nors peiliu. Pagal liudytojo M. M. parodymus, prie jo ir E. M. priėjo T. J., O. K. , D. Z. ir dar vienas vaikinas, kurio vardo ir pavardės jis nežino. T. J. liepė jiems kraustyti kišenes, atiduoti mobilaus ryšio telefonus ir pinigus. Kai jis atsisakė taip padaryti, T. J. norėjo jam smogti, tačiau jis išsisuko nuo smūgio. Tada T. J. garsiai pasakė savo draugams ,,beite na net“ ir visi vaikinai pribėgę prie jo pusbrolio E. M. pradėjo šį mušti (t. 1, b. l. 53). 2008 m. rugsėjo 17 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusios papildomos liudytojo apklausos metu, M. M. savo 2008 m. birželio 24 d. duotus parodymus iš dalies pakeitė ir kiek kitaip jau aiškino įvykio aplinkybes. Liudytojas nurodė, kad priėjęs T. J. paklausė jo, kada grąžins pavogtus pinigus. Jis atsakė, kad nieko nevogė ir norėjo atsitraukti, tačiau T. J. neleido, laikė jį už megztinio. Po kurio laiko, jis pastebėjo, jog T. J. pritūpė, o O. K. pribėgo prie jo pusbrolio E. M. ir šis dūrė O. K. tris kartus peiliu. O. K. po to smogė E. M. į veido sritį ir E. M. pargriuvo. Jis išsigandęs pabėgo į mišką. Kai po kurio laiko grįžo atgal, rado E. M. gulintį ant žemės be sąmonės (t. 1, b. l. 54). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. M. vėl pakeitė parodymus ir duodamas parodymus apie įvykių eigą panašiai aiškino kaip ir nuteistasis E. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Liudytojas nurodė, kad priėjęs T. J. liepė kraustyti kišenes, atiduoti telefonus ir pinigus, laikė jį už megztinio, tačiau, kai E. M. paragino eiti namo, T. J. jį paleido ir priėjęs prie E. M. prikišo pastarajam pirštus prie akių ir kumščiu trenkė į veidą. Po to jis matė, kaip J. J. buvo nukritęs ant žemės, o O. K. smaugė ir daužė kumščiais E. M. ir šis dėl to dūrė O. K. peiliu. Tokiu būdu, kaip matyti iš nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, apie tai, kad prieš E. M. iki to momento, kai jis sužalojo peiliu nukentėjusiuosius T. J. ir O. K., buvo naudojamas fizinis smurtas, nuteistasis E. M. ir liudytojas M. M. nurodė tik apklausti pirmosios instancijos teisme, tvirtindami, jog šie jų parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš jų apklausų metu tokios aplinkybės nenurodė. Byloje nenustatyta, kad jie ikiteisminio tyrimo metu parodymus buvo verčiami duoti prieš savo valią, apie pareigūnų vartotą fizinį ir psichologinį smurtą E. M. ir M. M. nenurodė nei vienos apklausos metu. Nuteistojo E. M. apklausose ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo gynėjas, o liudytojo M. M. – jo atstovė pagal įstatymą, kurie taip pat nenurodė jokių pastabų. Dėl ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų jokių pastabų ir pageidavimų E. M., jo gynėjas nepareiškė ir susipažindami su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 115). Kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja V. Z., kuri atliko E. M., liudytojų, nukentėjusiųjų apklaustas, E. M. parodymų patikrinimą vietoje byloje, patvirtino, jog prieš E. M. joks smurtas ar kitoks spaudimas nebuvo vartojamas, apklausų metu jie nesiskundė, kad policijoje prieš jį buvo vartotas smurtas, E. M., apklausiamas 2008 m. rugsėjo 18 d. ikiteisminio tyrimo metu, kaltu prisipažino savo valia, niekieno neverčiamas. Kaip matyti iš bylos duomenų, E. M. kardomoji priemonė – suėmimas nebuvo paskirta, todėl jis galėjo bet kuriuo metu kreiptis tiek į savo gynėją, tiek medicininės pagalbos, jeigu ikiteisminio tyrimo metu prieš jį buvo vartojamas smurtas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sulaikymo metu ar atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo sutrikdyta E. M. sveikata, kad prieš E. M. policijos pareigūnai ar kiti asmenys vartojo smurtą, prievarta vertė jį duoti sau nenaudingus parodymus, ar darė kokią nors kitokią įtaką. Nenustačius nei psichinės, nei fizinės prievartos faktų byloje, nenustatyti motyvai, kodėl normalios psichikos asmuo – E. M. būtų galėjęs apkalbėti save sunkaus nusikaltimo padarymu, smulkiai išdėstyti visas nusikaltimo faktines aplinkybes, pasakoti apie tokius dalykus, kaip peilio panaudojimas ir pan., nepaminint tokios svarbios aplinkybės, kaip būtinybę gintis nuo nukentėjusiųjų smurtinių veiksmų, jei jie iki to momento, kai nuteistasis dūrė peiliu nukentėjusiesiems, iš tiesų būtų atlikę kokius nors smurtinius veiksmus ir nuteistojo sveikatai ar gyvybei dėl to iškilęs pavojus. Dėl viso to, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo veiksmų – anksčiau minėtų įtariamojo ir liudytojo apklausų, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje – teisėtumu ir šių procesinių veiksmų metu surinktų faktinių duomenų teisingumu ir patikimumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstais patikėjo nuteistojo E. M. 2008 m. rugsėjo 18 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, ir liudytojo M. M. 2008 m. rugsėjo 17 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šie jų parodymai gauti teisėtais būdais ir atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl buvo svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys, vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. duotus parodymus, kuriuose nurodytos aplinkybės apie įvykių eigą atitiko E. M., M. M. anksčiau minėtuose parodymuose nurodytoms. Tai, kad prieš E. M. iki to momento, kai jis sužalojo peiliu nukentėjusiuosius T. J. ir O. K., buvo naudojamas fizinis smurtas, kaip matyti iš anksčiau aptartų parodymų, apklausti nenurodė ir nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojas D. Z. . Nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojas D. Z. visų jų vykusių apklausų metų nuosekliai tvirtino, jog fizinis smurtas prieš E. M. buvo pradėtas naudoti tik po to, kai E. M. sužalojo peiliu T. J. ir O. K., tai yra nei T. J., nei O. K. iki to momento, kai buvo sužaloti peiliu, E. M. nemušė, jam ir jo pusbroliui M. M. negrasino, tik norėjo pasikalbėti su M. M. ir išsiaiškinti, kada šis grąžins pavogtus pinigus, niekas nereikalavo jų mobilių telefonų, pinigų, M. M. už megztinio laikė tik dėl to, kad šis nepabėgtų. Nuteistasis E. M. skunde be jokio pagrindo bando sumenkinti šių nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. duotų parodymų įrodomąją reikšmę ir neteisingai nurodo, kad jų parodymai apie įvykių eigą prieštarauja įvykio vietoje buvusio liudytojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde E. M. išdėstyti samprotavimai apie tai, jog liudytojo V. V. nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis matė, jog T. J. ir O. K. buvo pritūpę prie vaikino (E. M.), kuris rankoje laikė peilį, tačiau pribėgus prie jų, peilio vaikino rankoje jau nebuvo, rodo, jog nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojo D. Z. parodymai apie tai, kad fizinis smurtas prieš jį iki dūriu peiliu nebuvo naudojamas, neatitinka tikrovės ir yra tik subjektyvus, sau naudinga linkme, apelianto liudytojo V. V. parodymuose nurodytų aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei ginčijamame sprendime išanalizuotų įrodymų turiniui ir prasmei. Liudytojo V. V. parodymais remiantis dar negalima daryti tokios išvados, kokią daro E. M. skunde. Liudytojas V. V., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu apie jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nenurodė, kad nukentėjusieji T. J., O. K. būtų pirmi puolę mušti nuteistąjį. Kaip paaiškino papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. V., jis įvykio pradžios iš viso nematė ir negirdėjo, kad nukentėjusieji T. J., O. K., liudytojas D. Z. prieš E. M. ar M. M. būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, jiems grasinę, nes pylė vandenį į variklį, kuris užkaito. Jis tik, kai išgirdo triukšmą, atsisuko pažiūrėti ir pamatė nukentėjusiuosius T. J., O. K. sužalotus, o nuteistojo E. M. rankoje peilį, ir tada, supratęs, jog nukentėjusiuosius sužalojo E. M., pribėgo prie jų ir iš keršto kartu su vaikinais pradėjo E. M. mušti. M. M. tuo metu įvykio vietoje jau nebuvo.

Analizuojant nukentėjusiųjų T. J., O. K., liudytojų V. V., D. Z., ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo E. M. ir liudytojo M. M. parodymus matyti, kad byloje nenustatyta, jog iki to momento, kai E. M. dūrė peiliu T. J., O. K., pastarieji būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kėlusius grėsmę E. M. ar jo pusbrolio M. M. sveikatai ar gyvybei. Nukentėjusieji nei prieš E. M., nei prieš M. M. iki dūrių jiems (nukentėjusiesiems) peiliu fizinio smurto nenaudojo ir negrasino panaudoti, o vien tik liudytojo M. M. laikymas už megztinio, noras pasikalbėti apie pavogtus pinigus, tai, kad nukentėjusieji iš išvaizdos atrodė neblaivūs ir nusiteikę neigiamai, nelaikytinas pavojingu kėsinimusi. Nuteistojo E. M. dūriai peiliu nukentėjusiesiems T. J. ir O. K. buvo neadekvati reakcija į nukentėjusiųjų elgesį. Nenustačius pavojingo kėsinimosi sunkaus sutrikdymo padarymas dviems asmenims nebuvo padarytas būtinosios ginties sąlygomis, todėl E. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Kolegijos nuomone, BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai, taip pat nėra. Liudytojos V. Z. apklausos atlikimas ir jos duotų parodymų vertinimas, o Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnų neiškvietimas į teismą, nėra pagrindas konstatuoti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neobjektyviai. Teismo sprendimas teisiamajame posėdyje tirti įrodymus, kurie bylos nagrinėjimo teisme dalyvio ar kelių dalyvių nuomone neturi būti tiriami, nerodo teismo šališkumo. Teismas privalo tirti ir vertinti visus įrodymus, būtinus nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, nepaisant to, ar visi teisiamajame posėdyje dalyvaujantys asmenys pritaria įrodymų tyrimo veiksmų atlikimui. Šią pareigą teismas privalo vykdyti ir tuo atveju, kai kas nors iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių teigia, kad tam tikri duomenys negali būti tiriami ir pripažįstami įrodymais. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nepagrįstų prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, netenkinimas nereiškia, kad teismo procesas vyko šališkai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nešališką poziciją vertinant byloje gautus duomenis patvirtina tai, jog teismas konstatavo nukentėjusiųjų neteisėtą elgesį – priėjo prie E. M., M. M., iš išvaizdos atrodantys neblaivūs, neigiamai prieš juos nusiteikę ir ėmė priekaištauti dėl pavogtų pinigų, po to, M. M. neleido pasitraukti, laikė šį už megztinio - ir pripažino šį poelgį provokuojančiu nukentėjusiųjų elgesiu, o E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią atsižvelgė skirdamas bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.