- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-426-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-01948-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Birutė Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- UAB „Moldeks“
- Ieškovas
- UAB „Monrema“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Margaritos Dzelzienės, Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Moldeks“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Monrema“ ieškinį atsakovei UAB „Moldeks“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Monrema“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Moldeks“ 6‘217,70 Eur skolą, 1‘294,07 Eur priskaičiuotų palūkanų, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo ieškinio sumos – 7‘511,77 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 metais tarp UAB „Monrema“ ir UAB „Moldeks“ buvo susiklostę prekių tiekimo, pirkimo – pardavimo, bei statybos rangos teisiniai santykiai. Ieškovė tiekdavo bei parduodavo atsakovei prekes (statybines medžiagas), už kurias atsakovei buvo išrašomos bei teikiamos apmokėti sąskaitos-faktūros. Tačiau iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove už jai perduotas prekes, už kurias UAB „Moldeks“ buvo išrašytos dvi sąskaitos-faktūros: 2015 m. sausio 12 d., UAB „Monrema“ sąskaita-faktūra MNR Nr. 2015-1292, bendrai 1‘220,58 Eur sumai ir 2015 m. vasario 18 d. UAB „Monrema“ sąskaita-faktūra MNR Nr. 2015-1317, bendrai 1‘497,12 Eur sumai.
3. UAB „Moldeks“ vykdant statybos rangos darbus objekte Švenčionių socialinių paslaugų centras, senų ir neįgalių žmonių namai, (duomenys neskelbtini), ir pritrūkus apyvartinių lėšų, atsakovė 2015 m. balandžio 7 d. raštu dėl avansinio mokėjimo kreipėsi į ieškovę su prašymu sumokėti 3‘500 Eur avansą atsakovės kreditoriui - UAB „Aulaukis“ už duris, kurios vėliau buvo sumontuotos minėtame statinyje. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. atliko 3‘500 Eur mokėjimą UAB „Aulaukis“. Atsakovė iki šios dienos nėra padengusi ieškovei įsiskolinimus, todėl prašo teismo priteisti skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismas Visagino rūmai 2019 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 6‘217,70 Eur skolos, 1‘294,07 Eur palūkanų, 8 proc., dydžio metines palūkanas už priteistą 7‘511,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos t. y. nuo 2017-11-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas: 169 Eur žyminio mokesčio, ir 2‘964,50 Eur advokato pagalbai apmokėti. Taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 14,34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad pagal 2015-01-12 PVM sąskaita – faktūra MNR Nr. 2015-1292, UAB „Monrema“ pardavė UAB „Moldeks“ statybines prekes, kurių vertė 1‘220,58 Eur, apmokėjimo terminas nustatytas iki 2015-01-26. Pagal šią sąskaitą faktūrą teismas nenustatė, kad parduotas prekes gavo pirkėja UAB „Moldeks“. Taip pat nustatė, kad pagal 2015-02-18 PVM sąskaitą – faktūrą MNR Nr. 2015-1317, pardavėja UAB „Monrema“ pardavė UAB „Moldeks“ statybines prekes, kurių vertė 1‘497,12 Eur. Šias prekes UAB „Moldeks“ gavo, nes joje yra UAB „Moldeks“ atstovo I. C. parašas, patvirtinantis, kad jis šioje sąskaitoje – faktūroje nurodytas prekes gavo. UAB „Moldeks“ 2015-04-07 pranešimu UAB „Monrema“ direktoriui S. R. „Dėl avansinio apmokėjimo“, prašė UAB „Monrema“ sumokėti įmonei UAB „Aulaukis“ 3‘500 Eur avansą už duris, kurios bus sumontuotos objekte Švenčionių socialinių paslaugų centras, senų ir neįgalių žmonių namai, (duomenys neskelbtini). UAB „Monrema“ 2015-04-08 mokėjimo nurodymu Nr. 251 pervedė UAB „Aulaukis“ 3‘500 Eur. Teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas. Duomenų, jog atsakovė būtų padengusi skolą teismas nenustatė.
6. UAB „Moldeks“ teismui pateikė 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01, kuriame nurodyta, kad šalys susitaria atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 6‘217,70 Eur. Šį 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01 yra pasirašęs tik UAB „Moldeks“ direktorius I. C.. Akte yra įrašas „vieno užpildyto akto egzempliorių prašome grąžinti aukščiau nurodytu adresu. Nesulaukę patvirtinto atsakymo per 10 dienų, užskaitą laikysime galiojančia“.
7. Nors UAB „Monrema“ nurodė, kad 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01 yra suklastotas, tačiau į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kad šis UAB „Moldeks“ 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01 buvo tikrai pateiktas susipažinimui UAB „Monrema“, teismas nenustatė.
8. UAB „Moldeks“ atstovai, tiek direktorius, tiek ir advokatė paaiškino, kad tarp UAB „Moldeks“ ir UAB „Monrema“ buvo susiklosčiusi praktika įskaityti tarpusavio įsiskolinimus pateikiant tiek vienos, tiek kitos įmonės buhalterijoms būtent Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktus, tačiau to nepatvirtino nė viena, bylos nagrinėjimo teisme metu, apklausta buhalterė, kurioms buvo tekę dirbti tiek UAB „Monrema“, tiek UAB „Moldeks“. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, sprendė, kad tarp ginčo šalių neegzistavo atsakovės nurodyta buhalterinė praktika. Juolab, kad iš teismui pateikto 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto Nr. 01, matyti, kad jis yra galimai sudarytas 2015-04-10, o jo registravimo numeris yra 01, kas reiškia, kad jau beveik įpusėjus ketvirtajam 2015 metų mėnesiui, toks dokumentas UAB „Moldeks“ buhalterijoje buvo užregistruotas tik vienas. Kadangi šiuo periodu tiek UAB „Monrema“, tiek UAB „Moldeks“ glaudžiai bendradarbiavo, teismas vertino, jeigu tarp jų iš tikrųjų būtų buvusi susiklosčiusi tokia įskolinimų užskaitymo praktika, tokių aktų tikriausiai būtų užregistruota UAB „Moldeks“ buhalterijoje tikrai ne vienas.
Šalies argumentai
9. Be to, ieškovė UAB „Monrema“ teismui pateikė 2016-11-23, UAB „Moldeks“ patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Monrema“ dėl skolos priteisimo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr. e2-918-758/2016 ir 2017-01-31 UAB „Moldeks“ patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Monrema“ dėl skolos priteisimo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr. e2-17-758/2016. Šiose bylose minima ir 2015-03-30 UAB „Moldeks“ PVM sąskaita – faktūrą MO Nr. 0171, kurios suma 15‘819,43 Eur, ir kuri yra nurodyta UAB „Moldeks“ 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akte Nr. 01. Tose bylose UAB „Moldeks“ nurodo priešingas aplinkybes, nei šioje byloje dėl 2015-03-30 UAB „Moldeks“ PVM sąskaitos – faktūros MO Nr. 0171, kurios suma 15‘819,43 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nustatė, kad 2015-03-30 UAB „Moldeks“ išrašė PVM sąskaitą – faktūrą MO Nr. 0171, kurios suma 15‘819,43 Eur, UAB „Monrema“ už atliktus darbus. Objektas: Švenčionių socialinių paslaugų centras Senų ir neįgalių žmonių globos namai, (duomenys neskelbtini). Sąskaitą yra pasirašęs UAB „Moldeks“ direktorius I. C.. Sąskaitą gavo: Statybinio baro viršininkas V. G.. Sąskaitoje yra pasirašiusi buhalterė E. V.. 2015-03-30 UAB „Moldeks“ išrašė PVM sąskaitą – faktūrą MO Nr. 0168, kurios suma 15‘819,43 Eur, UAB „Monrema“ už atliktus darbus. 2015-06-08 UAB „Moldeks“ išrašė PVM sąskaita – faktūra MO Nr. 0178, kurios suma 8‘400 Eur, UAB „Monrema“ už atliktus darbus. Objektas: Švenčionių socialinių paslaugų centras Senų ir neįgalių žmonių globos namai, (duomenys neskelbtini). Sąskaitą yra pasirašęs UAB „Moldeks“ direktorius I. C.. Sąskaitą gavo: Technikos direktorius S. R.. 2016-11-21 UAB „Moldeks“ išrašė PVM sąskaitą – faktūrą MO Nr. 0265, kurios suma 1‘725,63 Eur UAB „Monrema“ už autobuso Mercedes (duomenys neskelbtini) nuomą objektui Švenčionių socialinių paslaugų centras Senų ir neįgalių žmonių globos namai, (duomenys neskelbtini). Sąskaitą yra pasirašęs UAB „Moldeks“ direktorius I. C..
11. Nustatė, kad UAB „Monrema“ ir UAB „Moldeks“ 2014-06-02 sudarė Statybos subrangos sutartį Nr. 2014/06-02. Sutarties dalykas Švenčionių socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namų rekonstrukcijos darbai. Sutarties 9 skyriuje yra numatyta atsiskaitymų tvarka. Šiame skyriuje yra nurodyta, jog atsiskaitymai tarp sutarties šalių vyksta išrašant PVM sąskaitas – faktūras. Šiame skyriuje nėra aptartas atsiskaitymas tarp šalių tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo suderinimo aktais. Sutartyje šalys numatė, kad visi su šia sutartimi susiję pranešimai, prašymai, kiti dokumentai ar susirašinėjimas yra siunčiami faksu, įteikiami pasirašytinai, jų originalus visais atvejais įteikiant kitai šaliai asmeniškai ar siunčiant registruotu ar kurjeriniu paštu, kiekvienam iš jų sutartyje nurodytu atitinkamu adresu. Siųstas pranešimas laikomas gautu jo gavimo dieną. Laikoma, kad siuntimo ir gavimo diena sutampa, kaip parnešimas siunčiamas faksu.
12. Teismas sprendė, jog UAB „Moldeks“ galėjo UAB „Monrema“ išsiųsti susipažinimui 2015-04-10 tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01, tačiau į bylą UAB „Moldeks“ nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
13. Nustatė, kad 2014-08-18 UAB „Aulaukis“ ir UAB „Moldeks“ sudarė sutartį Nr. 140701-01MT_isor, kurioje numatė, kad atsikaitymai tarp įmonių vyks išrašant PVM sąskaitas – faktūras. UAB „Moldeks“ neaptarė atsiskaitymo tarp sutarties šalių tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo suderinimo aktais. Todėl teismas abejojo aplinkybėmis, jog tarp ginčo šalių buvo susiklosčiusi praktika įskaityti tarpusavio įsiskolinimus tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktais.
14. Teismas nenustatė, kad UAB „Monrema“ buvo supažindinta su UAB „Moldeks“ 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu Nr. 01, ar kad UAB „Monrema“ apie šį aktą buvo pranešta (ji informuota). Todėl teismas padarė išvadą, kad UAB „Moldeks“ nepagrįstai ir neteisėtai vertino, kad yra atlikusi Akte nurodytą UAB „Monrema“ užskaitymą 6‘217,70 Eur sumai, nes jos toks vertinimas neatitinka CK 6.130, 6.131 straipsnių nuostatų. Teismas sprendė, jog atsakovė skolinga UAB „Monrema“ 6‘217,70 Eur pagal 2015 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. MNR 2015-1317, 2015 m. sausio 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. MNR 2015-1292 ir pagal 2015 m. balandžio 8 d., mokėjimo nurodymu Nr. 251, sumokėtą avansą UAB „Aulaukis“ už UAB „Moldeks“.
15. Ieškovė UAB „Monrema“ paskaičiavo 8,05 procentų dydžio palūkanas, vadovaudamasi 2012-10-17 Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko refinansavimo operacijų fiksuotąją palūkanų normą. Ieškovės UAB „Monrema“ paskaičiuota palūkanų suma yra teisinga, todėl prašymą priteisti iš atsakovės UAB „Moldeks“ 1‘294,07 Eur įstatyminių palūkanų tenkino.
16. Ieškovė UAB „Monrema“, skaičiuodama procesines palūkanas vadovavosi 2012-10-17, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu. Bylos iškėlimo teisme metu – 2017-11-08, Europos centrinio Banko refinansavimo operacijoms buvo taikoma fiksuota 0,00 proc., palūkanų norma. Teismo vertinimu, ieškovės UAB „Monrema“ prašymas priteisti iš atsakovės UAB „Moldeks“ 8 proc., dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Moldeks“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog egzistavo visos įstatyme įtvirtintos sąlygos atlikti vienašališką vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės atliktas vienašalis vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra neteisėtas, nes neva apie atliktą įskaitymą ieškovė nebuvo informuota.
19. Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01, kuriame nurodyta, kad šalys susitaria atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 6‘217,70 Eur. Taip pat nurodyta, kad UAB „Moldeks“ - dokumentas: PVM sąskaita - faktūra Nr. MO 0171, 2015-03-30; Dokumento suma 15‘819,43 Eur; Užskaitoma suma 6‘217,70 Eur. UAB „Monrema“ - dokumentas: 2015-02-18, PVM sąskaita - faktūra MNR Nr. 2015-1317; Dokumento suma 1‘497,12 Eur; Užskaitoma suma 1‘497,12 Eur; 2015-01-12, PVM sąskaita - faktūra MNR Nr. 2015-1292; Dokumento suma 1 220,58 Eur; Užskaitoma suma 1‘220,58 Eur; 2015-04-07, UAB „Monrema“ sumokėjo avansą įmonei UAB „Aulaukis“ už duris; Dokumento suma 3‘500 Eur; Užskaitoma suma 3‘500 Eur. Iš viso užskaitoma suma yra 6‘217,70 Eur.
20. Pažymi, kad šalių pasirašytose sutartyse nebuvo nustatyta jokios specialios pranešimo apie atliktą įskaitymą formos, nenumatyta jokių specialių reikalavimų tokio pranešimo turiniui. Todėl vertinant, ar atsakovės parengtas Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas laikytinas tinkamu ieškovės informavimu apie atliktą įskaitymą, atsižvelgtina į kasacinio teismo praktikoje keliamus reikalavimus pareiškimams apie atliktą vienašališką vienarūšių reikalavimų įskaitymą.
21. Atsakovės teismui pateikto Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto turinys yra visiškai aiškus, suprantamas, aiškiai nurodyta įskaitoma suma bei ją pagrindžiantys dokumentai. Todėl pagrįstai teigtina, jog ieškovės parengtas Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto turinys visiškai atitinka kasacinio teismo keliamus reikalavimus tokio pobūdžio pranešimams.
22. Atsakovė neginčija aplinkybės, kad teismui nebuvo pateikti tiesioginiai įrodymai, pagrindžiantys, kad Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas buvo pateiktas ieškovei, tačiau aplinkybę, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atliktą įskaitymą pagrindžia visuma byloje nustatytų aplinkybių.
23. Liudytojas atsakovės vadovas I. C. patvirtino, kad jis paruošė Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą bei pateikė jį ieškovės atsakingiems asmenims. I. C. taip pat nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo nusistovėjusi praktika atsiskaitymus vykdyti atliekant vienarūšių reikalavimų įskaitymų pagrindu: „UAB „Moldeks“ bendradarbiavo su UAB „Monrema“ statybos sektoriuje. Visada būdavo taip, kad tai viena įmonė atlikdavo darbus, tai kita, ir šie darbai būdavo įskaitomi sudarant tarpusavio užskaitymo aktus. <...> UAB „Monrema“ sutiko su 2015-04-10, tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu Nr. 01 ir dėl jo neprieštaravo trejus metus. <...> Tarp šių įmonių buvo tokia praktika, kad viena įmonė pateikdavo išrašytas sąskaitas kitai įmonei apmokėti, tada įmonių buhalterės sutikrindavo kiek darbų objekte atliko viena įmonė, kiek darbų atliko kita įmonė, ir tokiu būdu tiksliai nustatydavo, kiek reikia apmokėti pagal pateiktas vienos, ar kitos įmonės sąskaitas. Toks įmonių bendradarbiavimas vyko 2015 - 2016 metais ir niekas jokių pretenzijų niekam nereiškė”.
24. Liudytojos T. B., I. V. paaiškino, kad nuolat telefonu bendravo su ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiomis buhalterėmis, skolų likučiai buvo derinami žodžiu, taip pat telefonu buvo derinami mokėjimai.
25. Liudytoja teismo posėdyje apklausta ieškovės buhalterė V. R. paaiškino, kad bendraudavo su atsakovės buhalterėmis, kuomet būdavo pateiktos apmokėjimui sąskaitos, abiejų įmonių buhalterės telefonu susitikrindavo, kiek ieškovė yra pateikusi sąskaitų apmokėjimui atsakovei, ir kiek atsakovė yra pateikusi ieškovei sąskaitų apmokėjimui ir sužiūrėdavo ar jos apmokėtos ar ne.
26. Apeliantės nuomone, liudytojų parodymai neabejotinai pagrindžia, kad tarp bendrovių egzistavo nusistovėjusi praktika atsiskaitymą vykdyti tarpusavio sąskaitų (debeto ir kredito) dengimo pagrindu, t. y. buvo atliekami vienarūšių reikalavimų įskaitymai, būtent šiuo tikslu abiejų įmonių buhalterės žodžiu tikrindavo išrašytas ir gautas PVM sąskaitas faktūras, ir jų pagrindu suderindavo skolų likučius. Todėl ieškovė buvo tinkamai informuota apie atsakovės atliktą įskaitymą 6‘217,70 Eur sumai.
27. Be to, nurodytų liudytojų parodymai akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog neva nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino aplinkybės, jog tarp ieškovės ir atsakovės sistemiškai buvo atliekami vienarūšių reikalavimų įskaitymai bei iš esmės egzistavo praktika atsiskaitymus vykdyti tarpusavio reikalavimų įskaitymu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo liudytojų nurodytą aplinkybę, jog tarp šalių nebuvo pasirašomi vienarūšių reikalavimų tarpusavio įskaitymo aktai, tačiau visiškai ignoravo jų nurodytas aplinkybes, kad iš tikrųjų tarp ieškovės ir atsakovės buhalterių nuolat vyko bendravimas telefonu, buvo derinami skolų likučiai ir, suderinus likučius, vykdomi mokėjimai. Taigi, pirmosios instancijos formaliai vertino liudytojų parodymų, akcentuodamas atskiras jų frazes.
28. Faktą, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atliktą vienarūšių reikalavimų įskaitymą, pagrindžia aplinkybė, jog ieškovė daugiau ne trejus metus nekėlė reikalavimo apmokėti ginčo PVM sąskaitas faktūrą, nors abiejų šalių buhalterės nuolat tikrindavo gautas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ir esant skolos faktui, primindavo apie būtinybę apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Įvertinus šią aplinkybę neįtikėtina, jog ieškovė daugiau nei trejus metus nebūtų pareiškusi atsakovei pretenzijų dėl neva esančios skolos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras.
29. Pažymi, kad 2015-2016 metų laikotarpyje tarp ieškovės ir atsakovės vyko labai intensyvus bendradarbiavimas: atsakovė vykdė statybos rangos darbus ieškovės užsakymu, o ieškovė tiekė atsakovei statybines medžiagas, dėl ko abi šalys už atliktus darbus/parduotas prekes išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, taigi abi šalys viena kitos atžvilgiu buvo pirkėju ir pardavėju. Dėl susiklosčiusių santykių ypatumų ir glaudaus bendradarbiavimo, šalys atskirai niekuomet nevykdė atsiskaitymų pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras viena kitai, nes mokėjimai buvo atliekami išimtinai likučių sumų dydžiui, t. y. buvo dengiamas debetas su kreditu ir debeto likučio sumai atliekamai mokėjimai. Būtent ieškovė vykdė mokėjimus atsakovei, nes jos išrašomų PVM sąskaitų faktūrų suma buvo mažesnė, ir, sudengus debetą ir kreditą, būtent ieškovė buvo atsakovės skolininke, o ne priešingai.
30. Nesutinka su teismo argumentais dėl Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto numeracijos. Pažymi, kad toks aktas iš tikrųjų buvo vienas, nes vėliau tokie įskaitymai buvo derinami žodžiu, nei vienai iš šalių nereikalaujant sudaryti rašytinių tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktų. Tokią tarpusavio atsiskaitymų tvarką lėmė šalių atstovų konkliudentiniai veiksmai, glaudūs abiejų šalių bendradarbiavimas. Šalims plečiant bendradarbiavimą, didėjant darbų apimtims bei atitinkamai išrašomų PVM sąskaitų faktūrų skaičiui, tarp šalių susiklostė praktika tarpusavio atsiskaitymus vykdyti vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagrindais, nes tai buvo ekonomiškai ir verslo požiūriu protinga ir naudinga abiem šalims. Būtent šalių konkliudentiniai veiksmai, tarpusavio žodiniai susitarimai, glaudus bendradarbiavimas lėmė, jog nebuvo sudaryti kiti rašytiniai vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktai, nors faktiškai tokie įskaitymai buvo atliekami sistemiškai.
Žemesnės instancijos teismas
31. Apeliantė pažymi, jog civilinė byla Nr. e2-528-844/2018 yra analogiška šiai bylai ir toje byloje yra visi įrodymai. Apeliantė prašė šią bylą sujungti, tačiau teismas netenkino. Mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai formaliai vertino byloje esančias aplinkybes. Atsakovė pažymi, kad teisė atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą yra įtvirtinta CK, todėl toks tarpusavio atsiskaitymų būdas neprivalo būti nurodytas šalių sudarytoje sutartyje. Pažymi, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta draudimų atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą, todėl toks atsiskaitymo būdas buvo atliktas įgyvendinant įstatyme įtvirtintą teisę atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą.
32. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad didžioji dalis klausimų susijusių su atsiskaitymais buvo derinami žodžiu abiejų įmonių buhalterėms bendraujant telefonu. Todėl priešingai nei nurodyta sprendime, tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika bendrauti ne tik oficialiais pranešimais, tačiau ir žodžiu. Todėl teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi neformali bendravimo praktika, kas iš esmės įrodo atsakovės argumentus, kad ieškovė buvo informuotas apie atliktą vienarūšių reikalavimų įskaitymą, todėl savo reikalavimo nereiškė net trejus metus nuo jo atsiradimo.
Šalies argumentai
33. Apeliantė mano, kad nepaisant to, jog byloje nebuvo pateikta tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas buvo pateiktas ieškovei, kitos byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, apklaustų liudytojų parodymai, bei byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atliktą įskaitymą.
Atsiliepimas
34. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Monrema“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė teisėtą sprendimą. Teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendinio nėra. Atsakovės pateiktas Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas prieštarauja CK 6. 131 str. 2 d. reikalavimas, nes iš jo turinio matyti, kad tai dvišalis dokumentas ir įskaitymas atliktas nurodant terminą.
35. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas neįrodė, kad 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01 buvo pateiktas ieškovui, t. y. kad įskaitymo aktas buvo išviešintas. Priešingai, nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad tarp ginčo šalių nebuvo praktikos įskaityti tarpusavio įsiskolinimus pateikiant tiek vienos, tiek kitos įmonės buhalterijoms tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktus.
Atsiliepimas
36. Teismo posėdžio metu atsakovės direktorius nurodė, kad 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01 ieškovei buvo pateiktas tik kartu su atsiliepimu į ieškinį, o atsakovės buhalterė I. V. paaiškino, kad nebuvo surašomi ir pasirašomi dokumentai apie šalių tarpusavio įsiskolinimus/įskaitymus ir 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01 nebuvo rengtas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vienašalio priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo 6‘217,70 Eur sumai atsakovė neatliko, nes šis aktas nebuvo išsiųstas.
37. Kitoje civilinėje byloje atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė pagal 2015-03-30 PVM sąskaitą faktūrą MO Nr. 171 nėra sumokėjusi nei cento ir prašo iš ieškovės priteisti visą 15‘819,43 Eur sumą. Tuo atveju, jeigu teismas atmestų ieškovės ieškinį šioje byloje ir patenkintų atsakovės ieškinį kitoje byloje (pradinis civilinės bylos numeris Nr. e2-918-758/2016), atsakovė išvengtų pareigos įvykdyti 6‘217,70 Eur pagrindinės prievolės, o tai prieštarauja CK 6.200 str. įtvirtintiems sutarties vykdymo principams bei CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
38. Apeliaciniame skunde atsakovės išdėstyta pozicija, kad visuma byloje nustatytų aplinkybių įrodo, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atliktą įskaitymą, prieštarauja byloje esantiems raštiniams įrodymams ir šalių bei liudytojų bylos nagrinėjimo metu duotiems paaiškinimams. Nei vienas iš apklaustų liudytojų: V. R., I. V., L. R. nepatvirtino, kad žinojo apie 2015-04-10 Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto Nr. 01 egzistavimą.
Atsiliepimas
39. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovė trejus metus nekėlė reikalavimo apmokėti ginčo PVM sąskaitų faktūrų (neteikė pretenzijų) neva įrodo, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atliktą vienarūšių reikalavimų įskaitymą, yra visiškai nepagrįsta ir teisiškai nereikšminga. Aplinkybė, kad kreditorius nepateikia skolininkui iki teisminio reikalavimo apmokėti skolą pretenzijos, per se neįrodo aplinkybės, kad skolininkas prievolę įvykdė tinkamai. Nurodo, kad tarp šalių nebuvo susiklosčiusi praktika dėl rašytinių pretenzijų pateikimo dėl nesavalaikiai neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų. Tarp šalių sudarytos rašytinės sutartys taip pat nenumato, kad išankstinis pretenzijos pateikimas būtų privalomas. Kaip nurodė aukščiau, skolininkas turi pareigą įrodyti, kad jis savo prievolę kreditoriui įvykdė tinkamai. Tačiau tokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino visiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
40. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti apeliantės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
42. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.131 straipsnį įskaitymui atlikti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą yra pranešama kitai šaliai. Pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti padaromas vienasmeniu aktu ar dokumentu, bet gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame dokumente. Taigi, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia tik tuomet, kai kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; abu reikalavimai turi galioti; abu reikalavimai turi būti vykdomi; abu reikalavimai turi būti apibrėžti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).
43. UAB „Moldeks“ pateikė Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01, jos surašyta 2015 m. balandžio 10 d. kuriame nurodyta, kad šalys susitaria atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 6‘217,70 Eur sumai. UAB „Moldeks“ daro įskaitymą 2015-03-30 PVM sąskaitos faktūros MO0171 pagrindu. Aktas pasirašytas tik UAB „Moldeks“, nurodant, kad: „Vieno užpildyto akto egzempliorių prašome grąžinti aukščiau nurodytu adresu. Nesulaukę patvirtinto atsakymo per 10 dienų, užskaitą laikysime galiojančia“ (el. b. 1 t. b. l. 33).
44. Minėta, viena iš pagrindinių įskaitymo įvykdymo sąlygų yra kitos prievolės šalies informavimas apie daromą įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovė neigia, kad atsakovė apie tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą jai pranešė, kad aktas buvo atsiųstas iki kreipimosi į teismą dienos. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus apie tai, kad šalių buhalterės nuolat bendravo telefonu, derindamos atsiskaitymus ir skolų likučius žodžiu, nes jie deklaratyvūs ir neįrodo, kad taip konkrečiai buvo suderintas 2015 m. balandžio 10 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas Nr. 01. Priešingai, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad minėtas aktas nebuvo rengtas, o pateiktas buvo tik kartu su atsiliepimu į ieškinį. Taigi, atsakovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad apie 2015 m. balandžio 10 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01 buvo tinkamai pranešta ieškovei.
45. Šalys nurodė, kad teisme yra nagrinėjamas ir kitas jų ginčas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-27-844/2019 pagal UAB „Moldeks“ ieškinį atsakovei UAB „Monrema“. Minėtoje byloje UAB „Moldeks“ 2017 m. sausio 31 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad UAB „Monrema“ 2015 m. gruodžio 23 d. sumokėjo 30‘000 Eur ir taip apmokėjo 2015 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0171, išrašytą 15‘819,43 Eur sumai. Nurodytoje byloje UAB „Moldeks“, reikšdama reikalavimą dėl skolos ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančių, nenurodo aplinkybės apie tai, kad šalys 2015 m. balandžio 10 d. sudarė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 01. Taigi, esant pačios apeliantės nurodytoms prieštaringoms aplinkybėms ir nesant pagrįstų įrodymų apie 2015 m. balandžio 10 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto Nr. 01 pateikimą ieškovei, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės reikalaujama skola buvo įskaityta minėtu aktu.
46. Apeliacinio teismo nuomone, kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.