- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-10
- Bylos Nr.
- e2S-996-856/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- M. M.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-15830-1079/2018, kuria atsisakyta priimti dalį ieškinio reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinės R. M. kaltės; 2) po santuokos nutraukimo R. M. palikti ikisantuokinę pavardę Z., M. M. – M.; 3) nustatyti nepilnamečio šalių vaiko A. M. gyvenamąją vietą su atsakove R. M.; 4) patvirtinti, kad A. M. iki pilnametystės mokamas 2 100 NOK (apie 220 Eur) dydžio išlaikymas pagal galiojantį sprendimą Nr. 1709247; 5) paskirti R. M. uzufrukto teise tvarkyti nepilnametės A. M. išlaikymui skirtas lėšas; 6) nustatyti bendravimo su šalių dukra A. M. tvarką; 7) padalinti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; 8) priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; 8) nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui SprarebankenVest vykdys asmeniškai M. M..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi priėmė M. M. ieškinio dalį dėl reikalavimų: 1) nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinės R. M. kaltės; 2) po santuokos nutraukimo R. M. palikti ikisantuokinę pavardę Z., M. M. – M.; 3) nustatyti nepilnamečio šalių vaiko A. M. gyvenamąją vietą su atsakove R. M.; 4) patvirtinti, kad A. M. iki pilnametystės mokamas 2 100 NOK (apie 220 Eur) dydžio išlaikymas pagal galiojantį sprendimą Nr. 1709247; 5) paskirti R. M. uzufrukto teise tvarkyti nepilnametės A. M. išlaikymui skirtas lėšas; 6) nustatyti bendravimo su šalių dukra A. M. tvarką. Teismas atsisakė priimti ieškovo M. M. ieškinio dalį dėl reikalavimų: padalinti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris registruotas Norvegijoje; priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui SprarebankenVest vykdys asmeniškai M. M., nurodė, kad šie reikalavimai yra teismingi Norvegijos Karalystės teismui pagal sutuoktinių gyvenamąją vietą, pasiūlė ieškovui iki parengiamojo posėdžio patikslinti ieškinio reikalavimą dėl santuokos nutraukimo.
3. Teismas nurodė, kad šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Norvegijos Karalystėje. Ieškovas pateikė ieškinį atsakovei pagal paskutinę atsakovės ir jos šeimos gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Joniškio rajone, atsakovė yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę, Norvegiją. Teismas sprendė, jog ieškovo ieškinio reikalavimas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams remiantis Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata.
4. Sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su šalių nepilnamete dukra, t. y. nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo bei sprendimu nustatyto išlaikymo nepilnamečiam vaikui patvirtinimo, teismingumo, teismas vadovavosi Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis.
Šalies argumentai
5. Teismas konstatavo, kad šalių vaikas, nors ir gimęs Norvegijos Karalystėje, yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovė 2018 m. liepos 3 d. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmams buvo pateikusi analogišką ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prašydama nustatyti šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su ja, ir išlaikymo jai priteisimo, kas suponuoja išvadą, kad atsakovė jau anksčiau yra aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarusi Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; tiek atsakovė R. M. 2018 m. liepos 3 d. Lietuvos teismui teiktu ieškiniu, tiek ieškovas M. M. šioje byloje teikdamas ieškinį, išreiškė reikalavimą nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su motina R. M., todėl teismas vertino, kad dėl šio reikalavimo tarp šalių ginčas nekils, o Lietuvos teismo jurisdikcija dėl šių reikalavimų labiausiai atitinka vaiko interesus.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas nurodė, kad šalys santuokoje yra įgijusios registruotino kilnojamojo turto (transporto priemonių) ir nekilnojamojo turto, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra registruotas Norvegijos Karalystėje. Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.
7. Nustatant reikalavimo dėl Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo teismingumą, teismas atkreipė dėmesį į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 786 straipsnio taisyklė reiškia ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).
8. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Norvegijoje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo.
9. Teismas, remdamasis Norvegijos šeimos teisės apžvalga, kur nurodoma, jog Norvegijos tarptautinės privatinės teisės normos nustato, jog sprendimą dėl sutuoktinių turto padalijimo tarp sutuoktinių priima sutuoktinių gyvenamosios vietos teismas, sprendė, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti dėl sutuoktinių kilnojamojo turto, kuris yra registruotas Norvegijos Karalystėje, t. y. transporto priemonių OPEL VIVARO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD FIESTA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo. Duomenų, jog sutuoktiniai turi registruotino kilnojamojo turto, registruoto Lietuvos Respublikoje, ieškovas nepateikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
10. Atskiruoju skundu ieškovas M. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovo M. M. ieškinio R. M. atžvilgiu dalį dėl reikalavimų: padalinti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris registruotas Norvegijoje; priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui SprarebankenVest vykdys asmeniškai M. M., ir nurodyta, kad šie reikalavimai yra teismingi Norvegijos Karalystės teismui, bei perduoti ieškinio priėmimo šioje dalyje klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Vadovaujantis CPK 780 str., pareikšto ieškinio teismingumui nustatyti turi būti taikomas CPK 784 straipsnis (o ne CPK 786 str., kurį nurodo pirmosios instancijos teismas), kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis (CPK 784 str. 1 d.). Taigi, ši norma įgalina Lietuvos teismus spręsti Lietuvos piliečių santuokos nutraukimo bylas.
10.2. CK 3.59 straipsnis numato, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi nustatyti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką ir išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Kitaip tariant, įstatymas įpareigoja turto (įsipareigojimų) klausimus spręsti vienoje santuokos nutraukimo byloje. Tokiai pozicijai iš esmės pritarė ir Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių sudaryta Santuokos nutraukimo pasekmių sutartis.
10.3. Teismas, pasisakydamas dėl kilnojamojo turto dalybų, neteisingai remiasi ir Norvegijos šeimos teisės apžvalga. Joje nurodyta, kad pagrindinė Norvegijos tarptautinės privatinės teisės norma numato, jog sutuoktinių turto padalijimą sprendžia teismai, esantys sutuoktinių pirmojoje nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, o ne tiesiog sutuoktinių gyvenamosios vietos teismas, kaip nurodoma skundžiame sprendime. Bylos šalys susituokė Lietuvoje ir jų pirmoji nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė laikytina Lietuva, vadinasi pagal apžvalgą, kuria remiasi teismas, išeitų, kad turto padalijimo klausimai spręstini Lietuvoje. Pažymėtina, kad nėra daromas skirtumas tarp kilnojamojo ir nekilnojamoje turto, todėl visi turtinio pobūdžio klausimai ir pagal Norvegijos teisę nagrinėtini Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto M. M. atskirasis skundas netenkinamas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nutartimi perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu iškėlus bylą teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
13. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas ieškinyje reiškia šiuos reikalavimus: 1) nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinės R. M. kaltės; 2) po santuokos nutraukimo R. M. palikti ikisantuokinę pavardę Z., M. M. – M.; 3) nustatyti nepilnamečio šalių vaiko A. M. gyvenamąją vietą su atsakove R. M.; 4) patvirtinti, kad A. M. iki pilnametystės mokamas 2 100 NOK (apie 220 Eur) dydžio išlaikymas pagal galiojantį sprendimą Nr. 1709247; 5) paskirti R. M. uzufrukto teise tvarkyti nepilnametės A. M. išlaikymui skirtas lėšas; 6) nustatyti bendravimo su šalių dukra A. M. bendravimo tvarką; 7) padalinti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; 8) priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; 8) nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui SprarebankenVest vykdys asmeniškai M. M..
14. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl reikalavimų: padalinti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris registruotas Norvegijoje; priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui SprarebankenVest vykdys asmeniškai M. M., nurodęs, kad šie reikalavimai yra teismingi Norvegijos Karalystės teismui, pagal sutuoktinių gyvenamąją vietą.
15. Ieškovas nesutinka su 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyti priimti ieškinio reikalavimus, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CPK 784 straipsniu, o ne CPK 786 straipsniu, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Taigi, nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
17. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. Tokie klausimai nepatenka ir į Lugano konvencijos taikymo sritį – šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši konvencija netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Dėl to teismas, spręsdamas reikalavimo dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismingumo klausimą, turi taikyti tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nuostatas, jeigu ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį, arba nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai susitarimai.
18. Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.
19. CPK 786 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams; užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
20. Nustatant reikalavimo dėl Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo teismingumą, atkreiptinas dėmesys į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 786 straipsnio taisyklė reiškia ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015).
21. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų, yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą. Net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Norvegijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti.
22. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Norvegijos Karalystėje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo.
23. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti kilnojamojo turto – transporto priemonių OPEL VIVARO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD FIESTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismas neturi duomenų apie išimtinę Norvegijos Karalystės jurisdikciją dėl kilnojamojo turto padalinimo, tačiau atsižvelgė į Norvegijos šeimos teisės apžvalgą, kuri numato, jog sprendimą dėl sutuoktinių turto padalinimo tarp sutuoktinių priima sutuoktinių gyvenamosios vietos teismas. Teismas pagrįstai sprendė, jog kilnojamojo turto – transporto priemonių, įregistruotų Norvegijoje, padalinimo klausimus turi nagrinėti šalių gyvenamosios vietos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais teismo argumentais.
24. Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.