Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. U. atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. U. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „4finance“, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum“, Provident Polska S.A. filialas „Provident Finansai“, akcinė bendrovė „BnP Finance“, antstolė N. G., J. Ž., A. U., P. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) ir jo gaunamos pajamos per mėnesį 2015 metais sudarė 655 Eur. Neužtenkant gaunamo atlyginimo būtiniems poreikiams tenkinti, pareiškėjas 2015 m. kovo 1 d. su UAB „4finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį 400 Eur sumai, 2015 m. kovo 13 d. papildomai pasiskolino 300 Eur, 2015 m. kovo 18 d. – 200 Eur, 2015 m. kovo 23 d. – 200 Eur, 2015 m. balandžio 1 d. – 500 Eur, 2015 m. gegužės 9 d. – 400 Eur, 2015 m. rugsėjo 18 d. – 63 Eur. Pareiškėjo sutuoktinė laukėsi kūdikio, sirgo jo nepilnametė dukra, todėl pareiškėjas 2015 m. birželio 10 d. sudarė vartojimo kredito sutartį su AB „BnP Finance“ ir gavo 1 200 Eur kreditą, 2015 m. liepos 31 d. – 200 Eur kreditą. 2015 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „IPF Digital Lietuva“ ir gavo 1 500 Eur kreditą. 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas sudarė vartojimo sutartį su Provident Polska S.A. filialu „Provident Finansai“ ir gavo 300 Eur kreditą. Pareiškėjui sudarius santuoką su A. U. ir su ja apsigyvenus išsinuomotame bute, reikėjo nusipirkti būtiniausius baldus, todėl pareiškėjas 2015 m. spalio 9 d. sudarė vartojimo paskolos sutartį su AB „Swedbank“ 7 500 Eur sumai. Iš gautos paskolos buvo refinansuoti du vartojamieji kreditai. Pareiškėjas taip pat yra skolingas AB „Swebank“ 294,79 Eur pagal kreditinės kortelės sutartį. Pareiškėjas 2015 m. spalio 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „Nordecum“ ir gavo 900 Eur kreditą su 570 Eur palūkanomis. 2015 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „Ferratum“ ir gavo 300 Eur kreditą. Iki 2016 m. sausio mėnesio pareiškėjas sąžiningai mokėjo įmokas pagal sudarytas sutartis, tačiau gaunamų lėšų nepakako, nes reikėjo išlaikyti du nepilnamečius vaikus, mokėti mokesčius. Pareiškėjas nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl gaunamų lėšų trūkumo ir susidariusio didelio įsiskolinimo.

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas, nustatęs, kad kreipimosi į teismą dieną pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, sudarė 14 275,94 Eur sumą, padarė išvadą, jog pareiškėjo finansinė būklė atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje numatytą fizinio asmens nemokumo apibrėžimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas anksčiau neteistas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas piktnaudžiautų alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, žaistų azartinius žaidimus. Nustatė, kad pareiškėjas 2015 metais per devynis mėnesius sudarė keturiolika vartojimo kreditų sutarčių: su UAB „4finance“ 2015 m. kovo 1 d. 400 Eur sumai, 2015 m. kovo 13 d. 300 Eur sumai, 2015 m. kovo 18 d. 200 Eur sumai, 2015 m. kovo 23 d. 200 Eur sumai, 2015 m. balandžio 1 d. 500 Eur sumai, 2015 m. gegužės 9 d. 400 Eur sumai, 2015 m. rugsėjo 18 d. 63 Eur sumai (bendra pareiškėjo su UAB „4finance“ sudarytų vartojimo kredito sutarčių suma – 2 444,42 Eur), su AB „BnP Finance“ 2015 m. birželio 10 d. 1 200 Eur sumai, 2015 m. liepos 31 d. 200 Eur sumai (bendra pareiškėjo su AB „BnP Finance“ sudarytų vartojimo kreditų sutarčių suma – 1 400 Eur), su UAB „IPF Digital Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 24 d. 1 500 Eur sumai, su Provident Polska S.A. filialu „Provident Finansai“ 2015 m. rugsėjo 18 d. 300 Eur sumai, su AB „Swedbank“ 2015 m. spalio 9 d. 7 500 Eur sumai, su UAB „Nordecum“ 2015 m. spalio 28 d. 900 Eur sumai, su UAB „Ferratum“ 2015 m. gruodžio 5 d. 300 Eur sumai. Susipažinęs su pareiškėjo sudarytų sutarčių turiniu, padarė išvadą, jog nors (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susituokė su A. U., (duomenys neskelbtini) susilaukė dukros A. U., pareiškėjas turi dukrą A. U., gimusią (duomenys neskelbtini) (mergaitės motina J. Ž.), kurios išlaikymui Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu iš pareiškėjo priteista po 116 Eur kas mėnesį, pareiškėjas, 2015 m. spalio 8 d. rašydamas paraišką AB „Swedbank“ dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, nurodė, kad jis yra nevedęs ir neturi išlaikytinių, be to, nurodė, jog jo turimi turtiniai įsipareigojimai neviršija 2 000 Eur, nors tuo metu pareiškėjo prisiimti kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 5 263 Eur. Sprendė, kad pareiškėjas, pateikęs melagingus duomenis AB „Swedbank“ apie išlaikytinius, šeiminę padėtį (AB „Swedbank“ neturėjo galimybės patikrinti šių duomenų teisingumo, net vykdydamas Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus, o duomenys yra reikšmingi, sprendžiant sutarties sudarymo galimumą), turimus turtinius įsipareigojimus, siekė gauti iš banko 7 500 Eur, neplanuodamas jų grąžinti, nes, gavęs tokio dydžio pinigų sumą iš AB „Swedbank“, jis galėjo padengti 5 363 Eur dydžio pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, o ne jų dalį, kaip padarė pareiškėjas, likusių pinigų ir gaunamo darbo užmokesčio būtų pakakę šeimos ir išlaikytinių būtiniausiems poreikiams patenkinti. Pažymėjo, kad 2015 m. spalio 9 d. pareiškėjui su AB „Swedbank“ sudarius vartojimo kredito sutartį dėl 7 500 Eur, pareiškėjas jau 2015 m. spalio 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „Nordecum“ dėl 900 Eur kredito su 570 Eur palūkanomis, o 2015 m. gruodžio 5 d. sudarė dar vieną vartojimo kredito sutartį su UAB „Ferratum“ dėl 300 Eur kredito. Pareiškėjo elgesį, kai jis beatodairiškai ir neatsakingai, nevertindamas savo finansinių galimybių, suteikdamas melagingus duomenis apie savo šeimą, išlaikytinius, turimus finansinius įsipareigojimus, ėmė kreditus iš banko, greituosius kreditus suteikiančių bendrovių, visas šis procesas vyko per neilgą laikotarpį, vertino kaip nesąžiningą kreditorių atžvilgiu. Padarė išvadą, kad pareiškėjo sudaryti vartojimo kredito sandoriai nebuvo būtini ir pareiškėjas jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog jų negalės įvykdyti, sudarydamas sandorius vieną po kito, pareiškėjas sunkina savo finansinę padėtį, mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę nebeimti naujų kreditų, nes gaudavo reguliarų darbo užmokestį, siekiantį apie 655 Eur kas mėnesį, galėjo tartis su kreditoriais dėl esamų kreditų pratęsimo, jų grąžinimo ateityje. Konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui pažeistų kreditorių interesų pusiausvyrą. Padarė išvadą, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai FABĮ prasme, todėl atsisakė iškelti jam bankroto bylą.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir patenkinti jo pareiškimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nevertintas faktas, jog pareiškėjo kreditoriai, kaip kredito įstaigos, turėjo pareigą domėtis skolininko finansine padėtimi. Pagrindinė atsakomybė už nesąžiningą skolinimąsi tenka ne pareiškėjui, bet kreditus suteikusioms institucijoms, juolab, kad pareiškėjas neturi aukštojo universitetinio išsilavinimo, šiuo aspektu kreditus suteikusios institucijos turi viršenybę pareiškėjo atžvilgiu, didesnę atsakomybę, sudarant vartojimo sutartis. Pareiškėjas, kreipdamasis į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo, nėra tyčia pateikęs joms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai nuslėpęs tokią informaciją. AB „Swedbank“ darbuotoja, prieš suteikdama vartojimo kreditą, vertino anksčiau pateiktus pareiškėjo duomenis (kuomet pareiškėjas nebuvo vedęs ir neturėjo nepilnamečių vaikų, jam buvo suteiktas vartojimo kreditas, kurį jis grąžino), nepateikė klausimų apie pareiškėjo šeiminę padėtį, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus. Pareiškėjui buvo pateikti pasirašyti jau parengti dokumentai. Taigi pats kreditorius elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas stengėsi grąžinti skolas, dengė įsiskolinimus. Tai patvirtina, jog pareiškėjas nesiekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Be to, AB „Swedbank“ turėjo galimybę matyti pareiškėjo prisiimtų finansinių įsipareigojimų sumą, privalėjo į ją atsižvelgti, prieš sudarydamas su pareiškėju vartojimo kredito sutartis.

Sprendžiant dėl pareiškėjo nesąžiningumo, vertinta aplinkybė, kad per gana trumpą laiką pareiškėjas prisiėmė daug finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms pagal vartojimo kredito sutartis, kurios buvo sudarytos iš esmės nepalankiomis pareiškėjui sąlygomis (sutartyse nustatytos didelės metinių palūkanų normos ir bendra vartojimo kredito kaina). Vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių, sudarytų per gana trumpą laiką, skaičius nesudaro pagrindo pareiškėjo elgesį pripažinti nesąžiningu, būtina nustatyti visas kasacinio teismo praktikoje nurodytas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjas elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėjas kreditus ėmė vartojimo poreikiams tenkinti – pragyventi, įsigyti būtiniausių priemonių, vaikams išlaikyti ir kt., taip pat dengti ankstesnius kreditorinius įsipareigojimus. Pareiškėjas neturi būti laikomas nesąžiningu, kadangi vartojimo kreditus jis panaudojo pagal jų paskirtį. Pareiškėjas stengėsi dėl savo ir šeimos gerovės, siekdamas patenkinti būtiniausius šeimos poreikius, sąžiningai stengėsi atsiskaityti su kreditoriais, papildomai skolinosi, kad padengtų jau turimus įsiskolinimus, tikėdamasis, jog taip pavyks atsiskaityti, tačiau didelės metinės palūkanos ir dideli delspinigiai tik dar labiau apsunkino pareiškėjo finansinę padėtį.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).

Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui. Paminėti kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, tačiau jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo) sąžiningumo ir jo elgesio įtakos mokumui.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą pareiškėjui, sprendė, kad pareiškėjas, pateikęs melagingus duomenis AB „Swedbank“ apie išlaikytinius, šeiminę padėtį, turimus turtinius įsipareigojimus (pareiškėjas, 2015 m. spalio 8 d. rašydamas paraišką AB „Swedbank“ dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, nurodė, kad jis yra nevedęs ir neturi išlaikytinių, be to, nurodė, jog jo turimi turtiniai įsipareigojimai neviršija 2 000 Eur, nors tuo metu pareiškėjo prisiimti kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 5 263 Eur, jis buvo vedęs ir turėjo dvi išlaikytines), siekė gauti iš banko 7 500 Eur, neplanuodamas jų grąžinti, pareiškėjo elgesį vertino kaip nesąžiningą kreditorių atžvilgiu, motyvuodamas tuo, kad jis beatodairiškai ir neatsakingai, nevertindamas savo finansinių galimybių, nurodydamas melagingus duomenis, ėmė kreditus iš banko, greituosius kreditus suteikiančių bendrovių, visas šis procesas vyko per neilgą laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos padaryti išvadai apie pareiškėjo nesąžiningumą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad, kreipdamasis į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo, jis nėra tyčia pateikęs joms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai nuslėpęs tokią informaciją, teigia, kad AB „Swedbank“ darbuotoja, prieš suteikdama vartojimo kreditą, vertino anksčiau pateiktus pareiškėjo duomenis (kuomet pareiškėjas nebuvo vedęs ir neturėjo nepilnamečių vaikų, jam buvo suteiktas vartojimo kreditas, kurį jis grąžino), nepateikė klausimų apie pareiškėjo šeiminę padėtį, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus, pareiškėjui buvo pateikti pasirašyti jau parengti dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas 2015 m. spalio 8 d. paraišką kreditui iš AB „Swedbank“ gauti, nesiaiškino, ar kreipdamasis į šią kredito įstaigą dėl asmeninės paskolos suteikimo, jis tyčia pateikė šiai kredito įstaigai neteisingą informaciją apie savo šeiminę padėtį ir finansinę būklę ar sąmoningai nuslėpė tokią informaciją. 2016 m. liepos 21 d. teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad bankui buvo žinoma, jog jis vedęs (14:40 min.), tačiau detaliau šios aplinkybės nebuvo išsiaiškintos.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, vertino aplinkybę, kad per gana trumpą laiką (devynis mėnesius) pareiškėjas prisiėmė daug finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms pagal vartojimo kredito sutartis (14 sutarčių). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016 yra pažymėjęs, kad vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių, sudarytų per gana trumpą laiką, skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo elgesio nesąžiningu, būtina nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad, siekiant tinkamai išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo prisiimant kreditus ir jo elgesio įtakos mokumui, būtina išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjo prisiimtų vartojimo kreditų tikslų ir jų grąžinimo.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kada ir kokias sutartis su kreditoriais sudarė pareiškėjas, tačiau neanalizavo, kaip ir kokia apimtimi šiomis sutartimis prisiimtos prievolės buvo vykdomos, kokia dalis kreditų yra grąžinta ir kokiomis lėšomis. Byloje yra pateikti pareiškėjo banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nors ir ne reguliariai, bet mokėjo įmokas kredito įstaigoms. Be to, pareiškėjo teigimu, dalis kreditų buvo imti padengti anksčiau paimtiems kreditams. Aplinkybę, kad pareiškėjas yra padengęs dalį kreditų jis nurodė ir 2016 m. liepos 21 d. teismo posėdyje (17:20 min.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kreditorė AB „BnP Finance“ atsiliepime į pareiškimą pažymėjo, kad pareiškėjas su AB „BnP Finance“ 2015 m. gegužės 28 d. sudarė 150 Eur vartojimo kredito sutartį, 2015 m. gegužės 31 d. – 100 Eur vartojimo kredito sutartį, 2015 m. birželio 8 d. – 50 Eur vartojimo kredito sutartį, kurios šiuo metu jau yra įvykdytos.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė aiškių tikslų, dėl kurių buvo sudaromos kredito sutartys, taip pat subjektyvių aplinkybių, reikšmingų vertinant pareiškėjo sąžiningumą, – kaip jis suvokė būtinybę ir galimybes skolintis, kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Pareiškėjas nurodė, kad kreditus ėmė šeimos poreikiams patenkinti ir pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įsigytus baldus, buitinę techniką, kadangi šie buvo dėvėti, padarė išvadą, kad pareiškėjo sudaryti vartojimo kredito sandoriai nebuvo būtini. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus visų aplinkybių. Iš pareiškėjo pateiktos 2015 m. spalio 1 d. sudarytos buto nuomos sutarties matyti, kad pareiškėjo išsinuomotame bute iš baldų yra tik lova, sekcija ir trys spintelės, o iš buitinės technikos – dujinė plytelė su elektrine orkaite. Pareiškėjas, 2016 m. liepos 21 d. teismo posėdyje paklaustas apie kreditų ėmimo priežastis, nurodė, kad kreditai buvo imami vaiko poreikiams patenkinti, baldams, skalbyklei įsigyti, taip pat senesnėms paskoloms padengti (10–12 min.). Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų teiginiams apie įsigytus baldus, daiktus vaikui, skalbyklę pagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas to išsamiau nesiaiškino, nors kiti byloje esantys duomenys (2015 m. spalio 1 d. buto nuomos sutartis) suponuoja pagrindą spręsti apie pareiškėjo šeimos poreikį įsigyti tam tikrų buičiai reikalingų daiktų. Apylinkės teismas taip pat nenustatė, kuri konkreti kreditų dalis (pagal kurias sutartis) buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti, o kuri – skoloms pagal kitas kredito sutartis dengti. Nenustačius, kokiems konkretiems poreikiams tenkinti buvo panaudoti kreditai, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas visą laiką dirbo, gavo stabilias pajamas (2016 m. liepos 21 d. teismo posėdyje nurodė, kad jo pajamos yra apie 700 Eur per mėnesį (6:40 min.)), nėra galimybės spręsti, ar kreditų panaudojimas patvirtina skolinimosi būtinybę (pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skolintis nebuvo būtina), ir vertinti pareiškėjo veiksmų adekvatumą buvusiai situacijai ir jo sąžiningumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti įvertinti ir kreditorių (kredito įstaigų) veiksmai išduodant kreditus ir jų prisiimta rizika, ar jie, suteikdami pareiškėjui vartojimo kreditus, tinkamai vykdė savo pareigas pagal Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nurodytų aplinkybių.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, kurias būtina aiškintis pirmosios instancijos teisme, skundžiama nutartis panaikintina ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir perduoti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui R. U. klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.