Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam A. G., jo gynėjui advokatui Egidijui Blažiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Egidijaus Blažio apeliacinį skundą, dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalies. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta 3 metų laisvės atėmimo subendrinta bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie jos pridedant dalį 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir A. G. skirta galutinė subendrinta bausmė – 7 metai laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. birželio 14 d.

Nuosprendžiu patenkintas UAB „MC“ civilinis ieškinys – priteista solidariai iš D. B. ir A. G. 147,77 Eur turtinės žalos atlyginimo UAB „MC“.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir D. R., tačiau apeliacinių skundų jo atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, bei neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, o būtent: 2013 m. birželio 12 d. apie 16 val. 30 min., veikdamas bendrai su D. B. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš neteisėtai laikomo mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), paskambinus R. M. į jos laidinio ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir prisistačius banko darbuotoju, melagingai nurodžius, kad per jos sąskaitą yra plaunami pinigai, dėl ko reikia užblokuoti jos elektroninę bankininkystę, tokiu būdu išgavus R. M. priklausančios AB „Swedbank“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir neteisėtai jos vardu, siekdamas apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimus pinigus, ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo 2013 m. birželio 12 d. apie 18 val. 30 min. iš kompiuterinės sistemos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), R. M. vardu sudarė paskolos sutartį su UAB „MC“ 700 Lt (202,73 €) sumai. Po ko, A. G., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, nurodė D. B. surasti Swedbank sąskaitą, į kurią bus pervesti neteisėtai gauti pinigai. D. B. išgavus iš L. G. sąskaitą ir kortelę su jo naudojimo kodu ir šiuos duomenis perdavus A. G. neteisėtos finansinės operacijos atlikimui ir tyrimo nenustatytam asmeniui atlikus neteisėtą finansinę operaciją, pervedus iš R. M. banko sąskaitos iš UAB „MC“ gautus 700 Lt (202,73 eurų), kartu su sąskaitoje buvusiais 160 Lt (46,33 eurus), priklausančiais R. M., iš viso 860 litų (249,07 eurų) į L. G. AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), D. B., pasinaudojant L. G. banko kortele, išgryninus 500 Lt (144,81 €), bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), 360 litų (104,26 eurai) liko L. G. sąskaitoje, ne dėl D. B. valios priklausančių priežasčių, nes buvo banko apribotas dienos pinigų išgryninimo limitas. Tokiu būdu bendrais veiksmais A. G. savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijo 700 Lt (202,73 eurų), priklausančius UAB „MC“ ir 160 Lt (46,34 eurai), priklausančius R. M., iš viso 860 litų (249,07 eurų).Nuteistojo A. G. gynėjas skundžia šį Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodoma, kad nuteistasis viso proceso metu davė nuoseklius ir nekintančius parodymus, kaltės nepripažino. Nuteistasis visą laiką tvirtino, kad atlikdamas bausmę nuolat telefonu bendravo su savo pusbroliu D. B., kuris jam padėdavo atsidaryti bankines sąskaitas, gauti kreditus, pervesdavo nedideles sumas buitiniams poreikiams tenkinti. Galimai 2013 m. birželio mėn. jis taip pat bendravo su juo ir paprašė surasti asmenį į kurio sąskaitą būtų galima pervesti pinigus už įkalinimo įstaigoje parduotą mobilųjį telefoną, po ko tą pačią dieną D. B. nurodė tokios sąskaitos numerį, vėliau juos nuėmė ir per pažįstamus asmenis jam perdavė 500 litų. Pažymi ir tai, kad pusbrolis nurodė, kad jis tokias paslaugas teikė ir kitiems nuteistiesiems, todėl A. G. nesupranta, kodėl būtent jis siejamas su šia nusikalstama veika, nes nėra niekad nukentėjusiajai skambinęs ar kompiuteriu sudarinėjęs kredito sutarčių. Mano, kad D. B. jį apkalba, ar gali klysti dėl konkretaus įvykio aplinkybių. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus apylinkės teismas vertino kritiškai, kaip bandymą išvengti atsakomybės.Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad duomenys, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir iš jų nuosprendyje pateiktos išvados, neatitinka faktiškai nustatytų ir procesiniais dokumentais įtvirtintų bylos aplinkybių, yra grįstos tik prielaidomis ir subjektyviu teismo manymu, kurį galimai formavo kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, prieštaringi ir nenuoseklūs kito kaltinamojo parodymai, objektyviai ne nuo A. G. valios egzistuojančios aplinkybės. Visų pirma, atkreipia dėmesį, kad teismo teiginys apie tai, kad nuteistieji abu bendravo telefonu būtent tą dieną yra visiškai nepagrįstas. Byloje nėra įrodymų, kad nurodytą dieną D. B. skambino būtent A. G. ar kitas asmuo. Nebuvo nustatinėjama kokiu abonento numeriu tuo metu naudojosi D. B., neatlikta jokia konkreti jam priklausančio mobilaus ryšio abonento išklotinių analizė, iš kurių matytųsi, kad jam kaltinime nurodytu metu iš vis kas būtų skambinę. Nenustačius konkrečių faktų ir neišanalizavus atitinkamų duomenų, teismo daromos išvados, kad tą pačią dieną skambinta ir nukentėjusiajai, vykdomos piniginių lėšų iš jos sąskaitos pervedimai ir pan. tampa teorinės ir objektyviai nepatikrinamos, neleidžiančios manyti, jog už tai atsakingas A. G.. Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nebuvo nustatyti jokie faktai, patvirtinantys, kad A. G. buvo susitaręs daryti inkriminuotas nusikalstamas veikas su kokiais nors ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurie veikė per nurodomą neteisėtai laikomą abonento numerį. Nors nuosprendyje paminėti, tačiau visiškai nevertinti kiti bylos duomenys, kaip antai aplinkybės, jog mobilusis telefonas buvo rastas 24 kameroje, nors A. G. kaltinime nurodytu laiku į tą patalpą patekti negalėjo, kadangi nebuvo baustas drausmine tvarka. Nebuvo tirta kokie asmenys kalėjo 24 kameroje, jie nebuvo apklausti ir nesiaiškintos aplinkybės kas naudojosi telefonu, ar nuteistieji tarpusavy bendravo dėl nusikaltimo, kokius veiksmus kiekvienas bendrininkas atliko. Pažymi, kad duomenys apie rastą telefoną nepatvirtina fakto, kad nusikaltimo darymo metu veikęs abonentas buvo įkalinimo įstaigoje ir priklausė kaliniams, analoginė situacija ir su internetinės bankininkystės duomenų naudojimu ir prisijungimu. Tai, kad nustatytas abonentas veikė prisijungęs prie bazinės stoties bokšto, esančio per 3-4 gyvenamuosius kvartalus nuo įkalinimo įstaigos, negali būti pagrindas manyti, kad nusikaltimai organizuoti ir vykdomi per pataisos namuose esančius asmenis.Skunde pažymima, kad net ir nustačius, kad nusikalstama veika buvo vykdoma iš pataisos namų teritorijos, tačiau byloje nėra patikimų duomenų, kad jose dalyvavo būtent A. G.. Nurodo, kad A. G. teisinančia, o ne kaltinimus grindžiančia aplinkybe turėtų būti vertinama tai, kad 2013 m. sausio – rugsėjo mėnesiais D. B. pervedinėjo įvairias pinigines lėšas kitiems nuteistiesiems, todėl neabejotinai turėjo su jais kontaktus. Byloje netirta, ar kiti nuteistieji turėjo ryšių su D. B. netrukus po nusikaltimo padarymo, ar negavo iš jo pinigų ir pan. Teismas selektyviai pasirinko, kokiais D. B. teiginiais remtis, nors akivaizdu, kad jis aiškino įvairiausių piniginių sandorių su A. G. epizodus, kurių buvo tiek, kad patys negali nurodyti konkrečių jų sudarymo aplinkybių. Skunde tvirtinama, kad D. B. parodymai duoti ne laisva valia ir nesavanoriškai, jo parodymai neaiškūs, bylai nereikšmingi ir prieštaringi.Apeliantas skunde tvirtina, kad neneigdami byloje nustatytų objektyvių savo veiksmų, susijusių su telefoniniais pokalbiais, su sąskaitos suradimu ir piniginių lėšų iš jos išėmimu, nuteistieji taip išreiškė savo norą padėti tyrimui, tačiau niekaip nepatvirtina, kad A. G. žinojo, kokie asmenys, iš kokių lėšų, kokiu būdu darys pavedimus, kokia pinigų kilmė. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, bylos duomenys nepatvirtina jokių A. G. sąsajų su tyrime nenustatytais asmenimis, kurie, pagal kaltinimą, atliko bankines operacijas, nėra duomenų, kad A. G. būtų turėjęs informaciją, įgalinančią dirbti su tokiomis operacijomis, nėra duomenų, kad jis su kokiais asmenimis būtų bendrininkavęs dėl paskolos sutarties sudarymo ir tokios paskolos pervedimo į nukentėjusiosios sąskaitą, o iš jos į L. G. sąskaitą. Dėl to, A. G. negali atsakyti už nusikalstamus veiksmus, apie kuriuos jam nebuvo žinoma ir kurių jo tyčia neapėmė.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje tyrimas atliktas nevisapusiškai, dėl ko buvo grąžintas ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau pareigūnai pilnai neišpildė teismo įpareigojimų, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas atitinkančiu teisinio aiškumo standarto, pažymint, kad nuosprendyje apsiribota tik bendro pobūdžio samprotavimais ir teiginiais nenurodant kodėl tam tikri įrodymai atmetami ir pan. Taigi, buvo pažeistos BPK 20 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, taip pat rungimosi principas ir in dubio pro reo principas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Nuteistasis ir jo gynėjas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. G. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Savo nesutikimą su nuosprendžio motyvais nuteistasis grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas neteisingas, atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis, kurio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad paminėtų BPK reikalavimų, priešingai, negu tvirtina nuteistasis ir jo gynėjas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė, BPK normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo A. G. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.Nors nuteistasis A. G. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent kito nuteistojo D. B., taip pat liudytojų apklausų protokolais bei kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis A. G. neigia savo kaltę, nurodo, kad jis pas pusbrolį D. B. paprašė surasti asmenį, į kurio sąskaitą būtų galim pervesti pinigus už įkalinimo įstaigoje parduotą mobilaus ryšio telefoną, tačiau teisėjų kolegijos manymu, tokius nuteistojo parodymus apylinkės teismas pagristai vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą.Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Atitinkamai pagal BK 215 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu. Nagrinėjamu atveju A. G. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu už tai, kad atlikdamas bausmę pataisos namuose ir veikdamas kartu su D. B. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą neteisėtai įgyti svetimą turtą, tyrimo metu nenustatytam asmeniui, atliekančiam bausmę pataisos namuose, iš neteisėtai laikomo mobiliojo telefono paskambinus nukentėjusiajai, panaudojus apgaulę prisistatant banko darbuotoju ir įtikinant, jog per jos banko sąskaita yra plaunami pinigai, dėl ko reikia sąskaitą užblokuoti, išgavo iš nukentėjusiosios jos elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, kuriuos nenustatytam asmeniui neteisėtai, panaudojus kompiuterinę sistemą, nukentėjusiosios vardu buvo sudarytos paskolos sutartys. A. G. paprašius, o D. B. sutikus, pastarasis surado kitam asmeniui (L. G.) priklausančią banko sąskaitą ir kurią nurodžius A. G., į ją iš nukentėjusiosios banko sąskaitos buvo pervesti neteisėtai sudarytos paskolos metu gauti pinigai bei dalis asmeninių nukentėjusiosios lėšų, viso 860 litų. A. G. paliepimu, D. B. išgrynino 500 litų, juos perdavė A. G. atsiųstam nenustatytam asmeniui.Apeliantas skunde nurodo, kad visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog būtent tą dieną (2013 m. birželio 12 d.) nuteistieji bendravo tarpusavyje telefonu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės, jog būtent tą dieną A. G. ir D. B. bendravo, neneigė nei vienas nuteistasis. Pats A. G. šią aplinkybę patvirtino, kad tą dieną, kada D. B. surado jam sąskaitą pavedimui už neva parduotą telefoną, kas pagal bylos aplinkybes konstatuota įvyko 2013 m. birželio 12 d., jie kalbėjo telefonu. Taip pat apeliacinio skundo argumentą, jog D. B. pinigines perlaidas ir su tuo susijusias paslaugas teikė ir kitiems nuteistiesiems, todėl A. G. nesuprantama, kodėl būtent jis siejamas su nusikalstama veika, paneigia D. B. duoti parodymai, kad jis bendravo tik su A. G. ir vykdydamas jo nurodymus, darydavo pavedimus ir kitiems asmenims. Būtent šiuos D. B. parodymus patvirtina ir paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose teigė „Esu prašęs, kad D. pervestų pinigus mano nurodytiems asmenims, kurių pavardžių neatsimenu. Man kiti nuteistieji atnešdavo ant lapelio surašę pavardes ir sąskaitas, kurias persiųsdavau D.“, „“D. mano prašymu galėjo pervesti pinigus kitiems nuteistiesiems mano pageidavimu už atliktas paslaugas (parduotus telefonus, skolas ir pan.)“ (t. 3, b. l. 34-35). Kaip teigiama apeliaciniame skunde, A. G. pozicija buvo nuosekli ir nekintanti, kad jam banko sąskaita buvo reikalinga tik tam, kad būtų pervesti pinigai už pataisos namuose parduotą telefoną. Apibendrinus jo parodymus, matyti, kad apeliantas objektyviuosius savo veikos požymius pripažįsta: jis suteikė priemonę nusikalstamai veikai vykdyti, t. y. nurodė D. B. pasakytą L. G. banko sąskaitos numerį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, taip pat aktyviai organizavo į sąskaitą pervestų pinigų nuėmimą ir tolesnį judėjimą. Vis dėlto, apeliantas nurodo, kad nenustatytas būtinas nusikaltimo sudėties požymis – tiesioginė tyčia, neatskleistas jos turinys, nepaaiškinta, kokie duomenys tai įrodo. Šiai pozicijai teisėjų kolegija nepritaria. Atkreiptinas dėmesys, jog į L. G. sąskaita pervesta pinigų suma iš nukentėjusiosios R. M. banko sąskaitos ne visiškai atitinka nuteistųjų nurodytoms sumoms, ar sumai, kurią A. G. nurodė turėjęs gauti, o būtent apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė pardavęs kitam nuteistajam telefoną už 900 litų, bet tiek negavo. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teisminio nagrinėjimo metu, D. B. visą laiką tvirtino, kad A. G. sakė, jog į sąskaitą bus pervesti 800 litų (t. 2, b. l. 183, t. 4, b. l. 169), kas rodo, kad A. G. tikėjosi gauti 800 litų. D. B. informavo A. G., kad nuėmė tik 500 litų, kuriuos perdavė A. G. atsiųstiems asmenims. Nei D. B., nei A. G. nenurodė, kad pastarasis būtų siekęs atgauti ir likusią pinigų dalį (360 litų). Teisminio nagrinėjimo metu A. G. nurodė, kad 360 litų kažkur pradingo (t.4, b. l. 170) Pažymėtina, kad prekybos tikslas – gauti pelno (pajamų), tad nuteistojo A. G. išreikšta gynybinė versija dėl telefonų prekybos nepasitvirtino, kadangi akivaizdu, kad A. G. tikslas buvo ne gauti konkrečią sumą (neva už telefoną), o bet kokią sumą pinigų – ar tai būtų 500, ar 800, ar 860 litų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš nukentėjusiosios į L. G. sąskaitą atliktame pavedime mokėjimo paskirtyje nurodoma „papildimas“, kaip ir vėliau nukentėjusiosios vardu neteisėtai gavus dar vieną greitąjį kreditą, pervedant pinigus į R. N. sąskaitą 900 litų (t. 1, b. l. 12, 17), nors pagal apelianto nurodomą versiją, įraše turėtų būti nurodoma įrašas, kad pavedimas atliktas už mobilaus ryšio telefoną. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. G. neneigia gavęs 500 litų, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šią sumą gavo į savo sąskaitą pataisos namuose, tikslino, kad šią sumą gavo ne iš karto, o per kelis kartus, tačiau iš Alytaus pataisos namų pateiktos informacijos matyti, kad tokia suma jam nurodytu laikotarpiu atsiųsta nebuvo (t. 1, b. l. 153).Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad nuteistasis veikė susitaręs su kitais asmenimis, kadangi tie asmenys nenustatyti, nėra apklausti, neįrodytas kiekvieno vaidmuo nusikalstamų, todėl jis negali atsakyti už kitų asmenų veikas, kurių neapėmė jo tyčia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).Dėl aplinkybių, susijusių su neišsamiu ikiteisminiu tyrimu, netinkamu teismų nutartimis paskirtų įpareigojimų vykdymo, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, kad nebuvo atlikti visi veiksmai, nurodyti teismo nutartyse, kuriomis byla buvo grąžinama prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, tačiau pažymėtina, kad nusikalstama veika atlikta 2013 m. birželio 12 d., ikiteisminio tyrimo papildymui byla paskutinį kartą grąžinta 2015 m. spalio 2 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi (t. 4, b. l. 31-34), tad akivaizdu, kad praėjus daugiau nei 2 metams po veikos padarymo nėra įmanoma surinkti konkrečių duomenų apie tai, kas naudojosi konkrečiu mobiliuoju telefonu ar kompiuterine sistema, kurios pagalba panaudotos nukentėjusiosios elektroninės mokėjimo priemonės duomenys ir neteisėtai prisijungta prie jos banko sistemos bei atliktos finansines operacijos, tačiau šių duomenų nebuvimas nepaneigia A. G. bendros tyčios veikiant su kitais asmenimis apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Analizuojamu atveju A. G. inkriminuota, jog jis veiką atliko kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis. Nors konkrečių šių asmenų anketinių duomenų tyrimą atlikusiems pareigūnams nepavyko nustatyti, vis dėlto, apie šiuos asmenis surinktoje medžiagoje yra atitinkamų duomenų, iš kurių galima spręsti, jog tai yra pakaltinami ir sulaukę įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio galima atsakyti baudžiamąja tvarka asmenys. Pats apeliantas viso proceso metu neneigė, kad D. B. nurodytą L. G. banko sąskaitos numerį perdavė ne laisvėje esantiems asmenims, tačiau laisvės atėmimo bausmę toje pačioje įstaigoje atliekančiam nuteistajam. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus Nusikaltimų nuosavybei tyrimo poskyrio tyrėjo L. T. 2013 m. rugsėjo 6 d. ir 2013 m. lapkričio 18 d. tyrėjos D. G. tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 69, 72) nustatyta, kad išanalizavus telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai R. M., išklotinę, matyti šio abonento jungimasis fiksuotas per telekomunikacijų bokštelius 303F, kurių adresas yra (duomenys neskelbtini), ir kurių veikimo zona apima Alytaus pataisos namus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas veikė su asmeniu (-imis), atliekančiais bausmę pataisos namuose, todėl darytina išvada, jog jis/jie yra pilnamečiai ir pakaltinami. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje atskleidė ir detalizavo nustatytą bei bylos medžiaga pagrįstą nusikalstamų veikų mechanizmą visų bendrininkų bendrų veikų kontekste. A. G. kaip bendrininko veiksmai buvo būtini, kad būtų realizuota konkretaus nusikaltimo sudėtis. Taigi, nors šiuo atveju kiti nusikaltimo vykdytojai nėra nustatyti, tačiau tai neeliminuoja A. G. kaltės. Skunde tvirtinama, jog duodami išsamius parodymus nuteistieji išreiškė norą padėti tyrimui, taip pat pažymima, kad buvo būtina patikrinti nuteistųjų keliamas versijas, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nei vienos apklausos metu A. G. nenurodė asmenų, kurie patvirtintų jo keliamą versiją (t. y. kam pardavė telefoną, ar kuriam asmeniui nurodė iš D. B. paimti pinigus). Skunde nurodoma, kad teismas galimai vadovavosi subjektyviu manymu ir prielaidomis, paremtomis ankstesniais A. G. teistumais už analogiškas veikas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesni asmens teistumai ir nusikalstamų veikų pobūdžiai gali būti analizuojami kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga. Pavyzdžiui, 2014 m. liepos 22 d. vykusioje A. G. apklausoje jis nurodė, jog pinigai būdavo pervedami už paslaugas, prie vykdomų sukčiavimų jis neprisideda (t. 3, b. l. 35), tačiau pažymėtina, jog kitoje baudžiamojoje byloje jis pilnai pripažino kaltę už beveik analogiškų veikų padarymą 2014 m. liepos 3 d. (t. 3, b. l. 14-19), t.y. dar prieš vykdytą apklausą, kas rodo asmens nenuoširdumą ir paneigia skunde nurodomą aplinkybę, jog savo duodamais parodymais A. G. siekė padėti tyrimui.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis A. G. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Egidijaus Blažio apeliacinį skundą atmesti.