- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-09
- Bylos Nr.
- e2S-306-828/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00011-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vygintas Mažuika
- Ieškovas
- AB „Norteo“
- Atsakovas
- V. P., L. M.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Norteo“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 14 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. e2-739-1105/2023 pagal ieškovės AB „Norteo“ ieškinio reikalavimą dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu, pareikštą atsakovams V. P. ir L. M., trečiasis asmuo byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT),
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pripažinti, kad ieškovei AB „Norteo“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis: Kita, naudojimo būdas: Komercinės paskirties objektų teritorijos, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste patvirtinimo, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir servituto nustatymo Nr. Ž-4989, pagrindu nustatytas 0,0604 ha ploto kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis) pasibaigė: suėjus senaties terminui ir išnykus būtinumui; priteisti iš atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovai L. M. ir V. P. byloje pateikė atsiliepimą, nurodė, kad su ieškinio reikalavimu nesutinka. Atsakovai prašė ieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, t. y. nesikreipė į NŽT dėl servituto panaikinimo, nes šis servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu.
3. Trečiasis asmuo atsiliepimu prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 14 d. nutartimi ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Šalies argumentai
5. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtu, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Pažymėjo, kad ginčas byloje kildinamas iš Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. Ž-4989 dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste patvirtinimo, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir servituto nustatymo, kurio pagrindu ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas kelio servitutas.
6. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį administraciniu aktu servitutai nustatomi NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Įstatymo 8 dalyje numatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Pažymėjo, jog tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, savo praktikoje nurodydamas, kad tuo atveju, kai kompetentinga institucija pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi nepriima sprendimo panaikinti servitutą, tai suinteresuotas asmuo išsaugo teisę į teisminę gynybą, jei mano, kad servituto nepanaikinimu yra pažeidžiamos jo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kadangi ieškovei ginčijamas kelio servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu, vertino, kad jis turi būti panaikintas kompetentingos institucijos sprendimu. Teismas konstatavo, kad ieškovė nesilaikė nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. nesikreipė į NŽT Panevėžio skyrių dėl ginčo servituto panaikinimo, tačiau šia tvarka dar turi galimybę pasinaudoti. Todėl ieškinio reikalavimas paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė AB „Norteo“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 14 d. nutartį ir byla perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
10. Nurodo, kad teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, priimta įvertinus tik atsakovų atsiliepime pateiktus argumentus, nevertinant ieškinyje nurodytų faktinių ir teisinių argumentų ir trečiojo asmens pozicijos, pateiktos byloje. Nutartis prieštarauja teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir bylai aktualiai teismų praktikai. Pareikšti reikalavimai priskirtini teismo, o ne trečiojo asmens kompetencijai. Sprendimą nustatyti servitutą priėmusi institucija savo sprendimu tokį servitutą gali panaikinti tik tuo atveju, jeigu nustato vieną iš CK 4.130 straipsnyje įtvirtintų servituto pasibaigimo pagrindų. CK 4.131 - 4.136 straipsniai detalizuoja kiekvieną iš CK 4.130 straipsnyje įtvirtintų servituto pasibaigimo pagrindų.
11. Pagal CK 4.135 straipsnio 1 dalį, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jei viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkai nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos šiuo pagrindu priima teismas. Ieškinyje pasisakyta, kodėl laikytina, kad tarp šalių nėra sutarimo dėl servituto pabaigos išnykus jo būtinumui, todėl yra pagrindas taikyti CK 4.135 straipsnio 2 dalį. CK 4.136 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas.
12. Teismas nutartyje remiasi teismų praktika, kurioje sprendžiami klausimai dėl teisės kreiptis į teismą, kai institucija priėmusi sprendimą dėl servituto nustatymo administraciniu aktu atsisakė tenkinti prašymą priimti sprendimą dėl tokio servituto pabaigos. Nei vienoje iš cituojamų nutarčių nėra pasakyta, kad buvo būtina kreiptis į instituciją priėmusią sprendimą nustatyti servitutą iki kreipiantis į teismą. Trečiasis asmuo neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl servituto pabaigos išnykus jo būtinumui, jei nėra šalių susitarimo ir taip pat neturi kompetencijos spręsti, kad servitutas pasibaigė suėjus senaties terminui. Priešingai, nei konstatuota nutartyje, neegzistuoja privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo procedūra, kai siekiama pripažinti, kad servitutas pasibaigė CK 4.135 ir 4.136 straipsniuose nustatytais pagrindais. Teismų praktikoje pasisakyta, kad teisinis reglamentavimas imperatyviai nustato, jog tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkai turi susitarti dėl servituto pabaigos, o nesusitarus - reikalauti teisminiu keliu servituto pabaigos, įrodant servituto pabaigos pagrindus, o viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas. Šiuo metu susitarimo sudaryti nėra galimybės, atsakovų atsiliepime taikaus susitarimo galimybė yra siejama išimtinai tik su jų žemės sklypo išpirkimu, todėl toks susitarimas negali būti laikomas tinkamu susitarimu CK 4.135 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal CK 4.136 straipsnio 6 dalį tik teismas turi teisę spręsti, ar suėjo senaties terminas.
Atsiliepimas
13. Teigia, kad trečiasis asmuo, perėmęs apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, pateikė atsiliepimą, kuriame neišreiškė pozicijos, kad ieškovė nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Trečiasis asmuo pateikė nuomonę, kad teismas įvertinęs ieškovės pateiktus argumentus, turi nuspręsti, ar egzistuoja pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus. Akivaizdu, kad pasikreipus į trečiąjį asmenį dėl servituto panaikinimo būtų pateiktas atsisakymas priimti sprendimą servitutą panaikinti, nes (kol nėra teismo sprendimo) neegzistuoja nė vienas iš CK 4.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų servituto panaikinimo pagrindų, o trečiasis asmuo neturi kompetencijos spręsti, ar servitutas pasibaigė suėjus senaties terminui arba išnykus jo būtinumui (kai nėra viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininko susitarimo). Žemės įstatymas reglamentuoja specialią tvarką administraciniu aktu nustatytam servitutui panaikinti, tačiau ši įstatymo nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jei egzistuoja CK nustatyti pagrindai. Kadangi yra pateikta trečiojo asmens pozicija dėl klausimo sprendimo teismo tvarka, akivaizdu, kad procesas bus tik formalus, o tai yra nesuderinama su civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis). Byla nagrinėtina iš esmės, teismui priimant galutinį sprendimą, kuriuo bus konstatuota, ar reikalavimai pagrįsti.
14. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo NŽT prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad ginčijamo servituto būtinumo išnykimas ar servituto pasibaigimas suėjus senaties terminui yra privataus pobūdžio ginčo fakto klausimas, kurio konstatavimas ir ieškinio reikalavimo pagrįstumas gali būti vertinamas tik ištyrus visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, išklausius šalių paaiškinimus, įvertinus liudininkų parodymus, nustačius esmines ir bylai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. išnagrinėjus privataus pobūdžio ginčą iš esmės. Ieškovė pagrįstai kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl servituto panaikinimo CK 4.135 ir 4.136 straipsniuose įtvirtintais pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nurodant, kad ieškovė nesilaikė nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, tačiau šia tvarka dar turi galimybę pasinaudoti.
17. Vadovaujantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas apginti pažeistą ar ginčijamą jo teisę arba įstatymų saugomą interesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau tai turi daryti įstatymų nustatyta tvarka. CPK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius, t.y. jeigu nesilaikoma įstatyme nustatytos privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, teismas gali: atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), palikti pareiškimą nenagrinėtą, jeigu dar galima pasinaudoti šia tvarka (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba nutraukti bylą, jeigu nebegalima šia tvarka pasinaudoti (CPK 293 straipsnio 2 punktas).
18. Byloje nustatyta, kad ieškiniu prašoma pripažinti, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste patvirtinimo, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir servituto nustatymo Nr. Ž-4989, pagrindu nustatytas 0,0604 ha ploto kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis) pasibaigė: suėjus senaties terminui ir išnykus būtinumui. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kelio servitutas nustatytas administraciniu aktu, todėl ir turi būti panaikintas kompetentingos institucijos sprendimu. Teismas konstatavo, kad ieškovė nesilaikė nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t.y. nesikreipė į NŽT Panevėžio skyrių dėl ginčo servituto panaikinimo, tačiau šia tvarka dar turi galimybę pasinaudoti.
19. Apeliantė su tokia išvada nesutinka, nurodo, kad tarp šalių nėra sutarimo dėl servituto pabaigos išnykus jo būtinumui, todėl yra pagrindas taikyti CK 4.135 straipsnio 2 dalį. Taip pat CK 4.136 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas. Dėl šių priežasčių byla nagrinėtina teisme.
20. Pažymėtina, kad pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą. Servituto, taip pat ir kelio servituto pakeitimą, panaikinimą reglamentuoja privatinės (CK 4.112 straipsnio 5 dalis, 4.130–4.137 straipsniai). Servituto pasibaigimo pagrindai įtvirtinti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje, o 2 dalyje nustatyta, kad servitutas gali pasibaigti tik šiais pagrindais. Byloje aktualūs servituto pasibaigimo pagrindai, nurodyti CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 6 punkte.
21. CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas servituto pasibaigimo pagrindas detalizuotas CK 4.135 straipsnyje – servituto pabaiga išnykus jo būtinumui. Pagal CK 4.135 straipsnio 1 dalį, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas. CK 4.135 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, jog teismas sprendžia ginčą tarp aiškiai apibrėžtų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų. CK 4.130 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas servituto pasibaigimo pagrindas detalizuotas CK 4.136 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, jog sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas.
22. Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Tai reiškia, kad spręsdama prašymą dėl nustatyto servituto panaikinimo, viešojo administravimo institucija privalo įsitikinti, ar tokiam prašymui patenkinti yra nors vienas iš CK 4.130 straipsnyje numatytų pagrindų ir tai nustačiusi (arba ne), priimti atitinkamą administracinį sprendimą dėl servituto pasibaigimo arba sprendimą tenkinti tokį prašymą.
23. Vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad susitarimo tarp tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko buvimas (tokio susitarimo pateikimas viešojo administravimo subjektui) yra būtina teisinė prielaida kompetentingam viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą dėl servituto panaikinimo, o nesant tokiam susitarimui jį gali atstoti tik atitinkamas teismo sprendimas dėl servituto pabaigos (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1825/2008). Šioje byloje teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, prašydamas atsakovo priimti sprendimą dėl kelio servituto panaikinimo, nepateikė nei CK 4.135 straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, nei šio straipsnio 2 dalyje numatyto teismo sprendimo, todėl atsakovas pagal savo kompetenciją turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl atsisakymo administracine tvarka panaikinti ginčo kelio servitutą. Pastebėtina, kad ir apeliantės nurodomame Panevėžio rūmų (Regionų apygardos administracinis teismas) 2017 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. eI-135-279/2017 pasisakyta, kad nesant CK 4.135 straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas, įstatymas nesuteikia teisės priimti sprendimo dėl ginčo servituto panaikinimo, o šio klausimo sprendimą priskiria bendrosios kompetencijos teismui.
24. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs ginčas ir atsakovai nesutinka, jog servitutas būtų laikomas pasibaigusiu išnykus jo būtinumui (CK 4.135 straipsnis), taigi, nebūtų ir teisinės prielaidos viešojo administravimo subjektui spręsti dėl administraciniu aktu nustatyto servituto pabaigos išnykus jo būtinumui. Sprendimą nustatyti servitutą priėmusiai institucijai sprendimui panaikinti nustatytą servitutą šiuo pagrindu reikalinga įsitikinti, kad dėl nustatyto servituto panaikinimo yra aiškiai išreikšta tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkų valia, t.y. dėl to pasiektas susitarimas, arba, tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkams nesusitarus, dėl servituto pabaigos yra priimtas teismo sprendimas. Taigi, nesant susitarimo tarp šalių, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu bei prašyti pripažinti, jog administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis) pasibaigė išnykus būtinumui, kadangi nesant šalių susitarimui jį gali atstoti tik atitinkamas teismo sprendimas dėl servituto pabaigos. Taip pat atitinkamai ir pagal CK 4.130 straipsnį – aplinkybę, kad suėjo senaties terminas, gali nustatyti būtent teismas.
25. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo nutartyje, neegzistuoja privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo procedūra, kai siekiama pripažinti, kad servitutas pasibaigė CK 4.135 ir 4.136 straipsniuose nustatytais pagrindais ir byla yra nagrinėtina teisme.
26. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi nepagrįstai ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui toliau nagrinėti.