Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. G. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,

dalyvaujant pareiškėjui S. B., atsakovo Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-05-02 Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2013 metus kartu su deklaracijos priedu „Individualios veiklos pajamos pagal mėnesius“. 2014-06-24 Pareiškėjas gavo VSDF valdybos Kauno skyriaus 2014-06-11 raginimą Nr. 6.A-5057, kuriame buvo nurodyta, sumokėti skolą: 897,36 Lt delspinigių nuo VSD įmokų ir 15431,33 Lt VSD įmokų. 2014-07-04 Pareiškėjas pateikė Atsakovui prašymą, perskaičiuoti mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius - VSD įmokas ir delspinigius nuo VSD įmokų už 2013 metus. Ginčijamu 2014 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (7.5)S-49389 (toliau ir – Sprendimas) Atsakovas Pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas pateikė VSDF valdybai skundą dėl Sprendimo, tačiau 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (9.8) 1-7865 VSDF valdyba Pareiškėjo skundą atmetė, nurodydama, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nei Sprendime, nei Trečiojo suinteresuoto asmens sprendime nėra nurodyta, kodėl Pareiškėjui Mėnesio lubos turi būti netaikomos. Trečiojo suinteresuoto asmens sprendime yra tik visiškai nepagrįstai, nesivadovaujant jokia teisės norma, nurodyta, kad Pareiškėjui Mėnesio lubos būtų taikomos tik tuo atveju, jeigu Pareiškėjas pasinaudotų numatyta galimybe mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas avansu kartą per mėnesį. Su tuo Pareiškėjas nesutinka, nes nei VSDĮ, nei Taisyklės teisės pasinaudoti Mėnesio lubomis su pareiga mokėti įmokas avansu nesieja. Atsakovas, tiek ir Trečiasis suinteresuotas asmuo savo veikloje netaiko nei VSDĮ, nei Taisyklėmis įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, tai daro sistemingai ir piktybiškai. Tokie Atsakovo ir Trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai sukėlė Pareiškėjui nepatogumus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra individualią (savarankišką) veiklą vykdantis asmuo, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, deklaruoja savo pajamas kasmet, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. 2014-05-02 Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2013 metus kartu su deklaracijos priedu „Individualios veiklos pajamos pagal mėnesius“. 2014-06-24 Pareiškėjas gavo VSDF valdybos Kauno skyriaus 2014-06-11 raginimą Nr. 6.A-5057, kuriame buvo nurodyta, sumokėti skolą: 897,36 Lt delspinigių nuo VSD įmokų ir 15431,33 Lt VSD įmokų. 2014-07-04 Pareiškėjas pateikė Atsakovui prašymą, perskaičiuoti mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius - VSD įmokas ir delspinigius nuo VSD įmokų už 2013 metus. Ginčijamu 2014 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (7.5)S-49389 Atsakovas Pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas pateikė VSDF valdybai skundą dėl Sprendimo, tačiau 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (9.8) 1-7865 VSDF valdyba Pareiškėjo skundą atmetė, nurodydama, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovo administruojamoje Registro duomenų bazėje pareiškėjui apskaičiuota (nurodyta) valstybinio socialinio draudimo įmoka už 2013 m. mokestinį laikotarpį ir už šį mokestinį laikotarpį jam apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra teisingos, ar šių įmokų dydžiai atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytus tokių įmokų apskaičiavimo reikalavimus. Pareiškėjas, siekdamas, kad Registro duomenų bazėje paminėtos įmokos būtų atsakovo apskaičiuotos jo (pareiškėjo) nurodytu būdu, prašo panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (7.5)S-49389 bei įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjo S. B. mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius - valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo Pareiškėjo VMI deklaruotų (asmens, vykdančio individualią advokato veiklą) pajamų už 2013 metus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nustatydamas paminėtų įmokų dydžius, turėjo vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu socialinio draudimo įmokų bazės per mėnesį apribojimu, pagal kurį šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad individualia (savarankiška) veikla besiverčiančių asmenų (šiai asmenų kategorijai priklauso pareiškėjas) socialinio draudimo įmokos skaičiavimas yra nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, pagal kurį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma. Tokių įmokų bazės viršutinės ribos yra nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Iš pastarosios teisės normos matyti, kad joje yra nustatyti du skirtingi įmokų bazės viršutinio dydžio ribojimai, kurių taikymo kriterijais nurodyti šių įmokų apskaičiavimo periodai – kalendoriniai metai ir kalendorinis mėnuo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio ir, atskirai paėmus, šio straipsnio 4 dalies nuostatos yra laikytinos vientisomis, abiejų paminėtų kriterijų įtvirtinimas vienoje teisės normoje negali būti supriešintas vienas kitam nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, nei šios dalies ir aptariamo straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme. Tai reiškia, kad abiejų paminėtų kriterijų (su jais siejamų viršutinio socialinio draudimo įmokų bazės dydžio ribojimų) taikymas siejamas su skirtingomis situacijomis, kurios pasireiškia asmens gautų pajamų deklaravimu Valstybinei mokesčių inspekcijai metiniu ar mėnesiniu periodais. Tokį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies paminėtų nuostatų taikymo aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau ir – Registro nuostatai) 25.11 punkte (bylai aktuali 2012-10-10 nutarimo Nr. 1232 redakcija) pateikta nuoroda į tai, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas. Aiškinant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, atkreiptinas dėmesys į šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį (bylai aktuali 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2169 redakcija), kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas, t. y. asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme) turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; <...> avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos. Socialinio draudimo įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. Išvardintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatos patvirtina, kad asmenų grupė, kuriai priklauso pareiškėjas, galutines, t. y. pagal šio įstatymo reikalavimus tinkamai apskaičiuotas, socialinio draudimo įmokas turi mokėti nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais. Tai reiškia, kad tokių įmokų bazei apskaičiuoti turi būti taikoma metinė įmokų bazės riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta mėnesinė įmokų bazės riba yra skirta avansiniam, t. y. preliminariam, o ne galutiniam, aptariamų įmokų mokėjimui (tais atvejais, kai tokią įmokų mokėjimo tvarką pasirinktų aptariamai grupei priklausantis asmuo). Tačiau ir tokį įmokų mokėjimo būdą pasirinkusiam asmeniui už kalendorinius metus apskaičiuotinai įmokų bazei turi būti taikoma Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta metinė įmokų bazės riba.

Pažymėtina, kad tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-12-01 priėmęs nutartį analogiškoje (skiriasi tik mokestinis laikotarpis) administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015, o pagrindo nukrypti nuo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos, teisėjų kolegija neturi.

Dėl šių priežasčių, pareiškėjo motyvai apie tai, kad atsakovas neteisėtai netaikė VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, yra vertinami kaip nepagrįsti, dėl ko naikinti skundžiamą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (7.5)S-49389, nėra pagrindo. Antras skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjo mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius - valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo Pareiškėjo VMI deklaruotų (asmens, vykdančio individualią advokato veiklą) pajamų už 2013 metus, taip pat yra atmetamas, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. (7.5)S-49389 dėl S. B. prašymo perskaičiuoti mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius, yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį panaikinti nėra, dėl ko pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.