Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Išanalizavęs aktualias VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies bei 9 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad VSDĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta mėnesinė įmokų bazės riba yra skirta avansiniam, t. y. preliminariam, o ne galutiniam, aptariamų įmokų mokėjimui (tais atvejais, kai tokią įmokų mokėjimo tvarką pasirinktų aptariamai grupei priklausantis asmuo). Tačiau ir tokį įmokų mokėjimo būdą pasirinkusiam asmeniui už kalendorinius metus apskaičiuotinai įmokų bazei turi būti taikoma VSDĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta metinė įmokų bazės riba. Dėl šių priežasčių pareiškėjo motyvus apie tai, kad atsakovas neteisėtai netaikė VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, teismas vertino kaip nepagrįstus, dėl ko tenkinti pareiškėjo skundo nenustatė pagrindo.

III.

Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino VSDĮ 7 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai susiaurindamas šios teisės normos taikymą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu netaikė imperatyvių įstatymo normų – jei pirmosios instancijos teismui buvo neaiški VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies norma, teismas šios normos nuostatas turėjo aiškinti mokesčių mokėtojo naudai (Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d.). Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į VSDFV biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr 647 28 punktą bei Finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų metinių pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 65, 176 punktus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjo S. B. skundą dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. (7.5)S-49389, kuriuo atsakovas atsisakė perskaičiuoti mokestinę prievolę už 2013 metus bei mokėtinoms VSD įmokoms taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos lubas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas yra individualią (savarankišką) veiklą vykdantis asmuo – advokatas, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, deklaruoja savo pajamas kasmet, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Atsižvelgusi į bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies normos (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.; Žin., 2012, Nr. 83-4343) taikymo ir aiškinimo.

VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma. Tokių įmokų bazės viršutinės ribos yra nustatytos VSDĮ 7 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Aiškinant VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, atkreiptinas dėmesys į šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas, t. y. asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme) turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; <...> avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos.

Taigi, sisteminė analizė leidžia teigti, kad VSDĮ 7 straipsnio 4 dalies teisės normoje yra nustatyti du skirtingi įmokų bazės viršutinio dydžio ribojimai, kurių taikymo kriterijais nurodyti šių įmokų apskaičiavimo periodai – kalendoriniai metai ir kalendorinis mėnuo. Pažymėtina, kad toks pats minėtos normos aiškinimas pateiktas ir kitoje iš esmės analogiškoje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl kitų mokestinių laikotarpių (žr. 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nebuvo pasirinkęs aptariamo būdo, t. y. kas mėnesį avansu mokėti VSD įmokas. Iš esmės šią išvadą patvirtina ir paties pareiškėjo į bylą pateiktas gyventojo pajamų mokesčio deklaracijos priedas GPM308M, iš kurio aišku, kad pareiškėjas pajamas deklaravo vieną kartą, t. y. nemokėjo mėnesių avansinių VSD įmokų. Vien pati aplinkybė, kad GPM308M priede pareiškėjo pajamos išdėstytos mėnesiais nereiškia, jog pareiškėjas buvo pasirinkęs avansinį mėnesį VSD įmokų mokėjimo būdą ir dėl to jam, mokant šias įmokas, turėtų būti taikoma anksčiau aptartos VSD įmokų lubos.

Išdėstyta faktinė situacija iš esmės lemia išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai pritaikytos metinės 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos lubos.

Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.