Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui UAB „A.“ dėl preliminariosios sutarties vienašališko nutraukimo, sumokėto avanso grąžinimo bei baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. M. pareiškė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį atsakovui UAB „A.“ dėl preliminariosios sutarties vienašališko nutraukimo, sumokėto avanso grąžinimo bei baudos priteisimo. Ieškinio reikalavimams (ieškinio suma 10 000 Eur) užtikrinti ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, o pastarųjų nesant arba esant nepakankamai – piniges lėšas ir / ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, už 10 000 Eur sumą, leidžiant atsiskaityti su ieškovu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nutartyje konstatavo, kad ieškovo ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir prašoma priteisti suma laikytina didelė, todėl yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Atsakovas UAB „A.“ 2017 m. spalio 20 d. pateikė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties atskirąjį skundą, prašydamas ją panaikinti. Atskirajame skunde nurodė, kad teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti, jog ieškinio reikalavimai atsakovui yra pakankamai dideli, nes bendrovė turi daug turto, atsakovo finansinė padėtis yra gera, veikia pelningai, atsakovas tinkamai vykdė visas mokestines prievoles, LR Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiui yra skolinga atsakovui 67 438,91 Eur sumą (mokesčių permokos), todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, kurios šiuo atveju naudojamos kaip spaudimo priemonė kitai šaliai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi remdamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu sutiko su atskiruoju skundu ir pasinaikino 2017 m. spalio 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Teismas nutartyje nurodė, kad įvertinus atsakovo nurodytus argumentus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog šiuo atveju ieškinio suma atsakovo finansinę būklę apibūdinančių rodiklių kontekste nėra didelė, todėl nėra pagrindo toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas (apeliantas) pateikė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties atskirąjį skundą.

Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo skundžiama nutartimi, kadangi atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai buvo sudaryti pagal 2016 metų finansinius rodiklius, tokie duomenys yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, todėl remtis tokiais duomenimis yra nepagrįsta bei prieštarauja CPK 177 str. – 178 str. nuostatoms. Apeliantas įsitikinęs, jog atsakovas neįrodė, jog jo finansinė padėtis yra stabili ir gera, o teismas neįsigilinęs į dokumentus, padarė klaidingas išvadas.

Pažymėjo, jog nors atsakovas pateikė teismui duomenų, jog turi nuosavybės teise priklausančio turto, kurio vertė yra 784 870 Eur, tačiau visas jo turtas yra apsunkintas hipoteka. Be to atsakovas yra teismui pateikęs 2017 m. rugpjūčio 28 d. turto vertinimo ataskaitas, kurių vertinimo tikslas – nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas Vilniaus regiono kredito unijai įkeitimo tikslu, todėl apelianto vertinimu, tokiu būdu atsakovui priklausantis turtas bus antrą kartą įkeičiamas dar kitam kreditoriui ir šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas vis papildomai įkeisdamas savo turtą neturi nuosavų lėšų verslui vykdyti bei yra priverstas nuolat skolintis pinigų iš kredito įstaigų.

Taip pat apeliantas nesutinka su atsakovo argumentu, jog šis turi teisę į 67 438,91 Eur mokesčių permokos grąžinimą, kadangi išanalizavus atsakovo teismui pateiktus duomenis, 2017 metais jam turi būti grąžinta arba jau yra grąžinta mažesnė permoka, t. y. 6401 Eur suma, kurios neužtenka visiems ieškinio reikalavimams užtikrinti ir teismui nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas dar nesusigrąžino šios permokos ar neprašė jos įskaityti už kitų įsipareigojimų vykdymą.

Taip pat apeliantas abejoja atsakovo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumu, kadangi atsakovo pateikti teismui dokumentai (įrodymai) nesutampa su atsakovo VĮ Registrų centrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog kategoriškai nesutinka su ieškovo skundu, prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (kurios bus patikslintos) bei skirti ieškovui maksimalią baudą už piktnaudžiavimą teise.

Atsiliepime nurodė, kad ieškovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurie įrodytų, jog atsakovo finansinė padėtis nėra gera ir jam ieškinio reikalavimai yra dideli. Priešingai, pats ieškovas iš dalies sutinka, kad 2016 m. atsakovo finansai buvo geri. Atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai įrodo aplinkybes, jog atsakovo finansinė padėtis yra gera, bendro turto likvidumo rodiklis šiai dienai daugiau nei tris kartus padengia visus turimus įsipareigojimus, todėl jokio nemokumo nėra.

Pažymėjo, jog apeliantas nepagrįstai kelia prielaidas dėl atsakovo nemokumo remdamasis tuo, jog teismui nėra pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus, nes 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentai sudaromi tik pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, t. y. nuo 2018 m. nuo sausio 1 d. iki gegužės 30 d. imtinai, todėl tokių dokumentų atsakovas net negalėjo pateikti.

Nesutinka su apelianto argumentais, kad VĮ Registrų centre ir atsakovo teismui pateikto balanso duomenys nesutampa, nes atsakovas pateikė teismui tuos pačius finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuos buvo pateikęs Registrų centrui, o balanso eilutės Registre centre šiek tiek skiriasi, nes Registrų centras tam tikras eilutes keičia pagal savo nustatytą tvarką, tačiau rezultatas yra toks pat.

Taip pat nesutinka ir su ieškovo kitomis atskirajame skunde padarytomis prielaidomis, jog atsakovo turtas yra įkeistas kredito unijoms ar tai, kad atsakovui nepriklauso nurodyta 67438,91 Eur mokestinė permoka. Pažymi, kad jokių sutarčių su kredito unijomis atsakovas neturi, o turtas yra įkeistas AB Šiaulių bankui. Tuo tarpu mokestinė permoka susidarė per 2015, 2016 ir 2017 metus perkant medžiagas, o statybos rangos darbams yra taikomas atvirkštinis apmokestinimas ir UAB „A.“ sumokėjus už medžiagas tiekėjams, šis gali susigrąžinti PVM, arba pardavus turtą ši suma grįš užskaitos būdu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis, kuria teismas po atsakovo atskirojo skundo pateikimo remdamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu pasinaikino 2017 m. spalio 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis, t. y. grėsmė, jog ieškovui palankus sprendimas gali būti neįvykdytas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi buvo patenkintas ieškovo prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovui apskundus šią nutartį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atskirąjį skundą tenkino ir 2017 m. spalio 19 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones panaikino. Šios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas keliamas šioje byloje. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos padarius išvadą, jog atsakovas įrodė, kad šiuo atveju ieškinio suma (10 000 Eur) finansinę būklę apibūdinančių rodiklių kontekste jam nėra didelė, todėl atsakovas turi realią galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą (jei šis bus palankus ieškovui). Taigi, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikino konstatavęs, kad nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pirmosios instancijos teismas skundžiamoje teismo nutartyje nieko nepasisakė, tačiau dar 2017 m. spalio 19 d. nutartyje (taikydamas laikinąsias apsaugos priemones) buvo nurodęs, jog įvertinus pateiktą ieškinį, teismas turi pagrindo manyti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą (t. y. buvo pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga). Tačiau tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti abi taikymo sąlygos.

Kaip minėta antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė, jog ieškovui palankus sprendimas gali būti neįvykdytas). Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes ir pateiktus įrodymus ginčijant šią didelės sumos prezumpciją, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė.

Šiuo atveju atsakovas ginčydamas didelės sumos jam prezumpciją pateikė pirmosios instancijos teismui savo finansinės atskaitomybės dokumentus (2016 m. gruodžio 31 d. balansą, 2016 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolių) ataskaitą) bei kitus papildomus įrodymus (2017 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pažymą, Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas Nr. A-17-08-28-AR114, Nr. A-17-08-28-AR116, Nr. A-17-08-28-AR111, Nr. A-17-08-28-AR117, Mano VMI internetinio puslapio 2017-09-25 UAB „A.“ apskaitos duomenų išrašo kopiją).

Pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai (2016 m. gruodžio 31 d. balansas, 2016 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolių) ataskaita) rodo, jog atsakovas 2016 m. veikė pelningai, turėjo ženklų grynąjį pelną, turėjo pakankamai trumpalaikio ir ilgalaikio turto (784 870 Eur), kuris viršija turimus įsipareigojimus (268 499 Eur). Ieškovas (apeliantas) atskirajame skunde teigė, jog šie pateikti duomenys (už 2016 m.) yra neaktualūs, mažiausiai 10 mėnesių senumo, todėl jais remtis nėra pagrindo, o turi būti vertinami atsakovo 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentai. Pažymėtina, kad pagal CK 2.66 str., įstatymų nustatytais atvejais JAR pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys kiekvienais metais per 30 dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir 58 straipsnio 2 dalį, bendrovės metinę finansinę atskaitomybę tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Tokiu būdu atsakovo bendrovės metinės finansinės atskaitomybės ataskaitos už 2017 m. turės būti sudaromos ir pateikiamos tik pasibaigus šiam ataskaitiniam laikotarpiui, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d. laikotarpyje. Todėl nors sutiktina, jog aktualesni duomenys apie atsakovo finansinę padėtį būtų jo 2017 m. finansinės atskaitomybės duomenys, bet darytina išvada, jog atsakovas finansinės atskaitomybės dokumentų (už 2017 m. laikotarpį) įrodinėjant šias aplinkybes teismui net negalėjo pateikti, nes jie dar objektyviai negalėjo būti patvirtinti ir pateikti registro tvarkytojui. Tokiu būdu atsakovas pagrįstai byloje rėmėsi pagal įstatymus paskutine sudaryta finansine atskaitomybe, kurį JAR duomenimis pateikta registrui 2017 m. gegužės 30 d. Tokie finansinės atskaitomybės duomenys laikomi patikimi, kol jie nėra paneigti kitais įrodymais.

Apeliantas atskirajame skunde kėlė abejones dėl atsakovo teismui pateiktų įrodymų (Finansinės atskaitomybės dokumentų) nepatikimumo, kadangi atsakovo teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai skiriasi nuo VĮ Registrų centras pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų, papildomai apeliantas pateikė teismui viešai paskelbtas pelno nuostolių ir balanso (sutrumpintos) ataskaitos kopijas. Ieškovas atskirajame skunde nenurodė kas konkrečiai nesutampa. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo, jog Registrų centrui pateikė tuos pačius finansinius dokumentus, o Registrų centras tam tikras eilutes redaguoja ir sumuoja pagal savo tvarkas, todėl gaunasi atitinkami neatitikimai. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus šiuos dokumentus lyginamuoju aspektu, nors yra tam tikrų neatitikimų (skirtumų), tačiau esminių neatitikimų, kurie lemtų visiškai kitokios išvados (apie atsakovo finansinę padėtį ar turimą turtą/įsipareigojimus) padarymui, nenustatyta.

Atsakovas įrodinėdamas savo gerą finansinę padėtį pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė kitus rašytinius įrodymus. 2017 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pažymą, kuri patvirtina, kad UAB „A.“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis visus įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondui yra įvykdęs ir jokio įsiskolinimo neturi. Mano VMI internetinio puslapio 2017 m. rugsėjo 25 d. UAB „A.“ apskaitos duomenų išrašo kopiją, kuri rodo, jog UAB „A.“ priklauso mokestinė permoka, paskutinė apskaičiuota permoka (2017 m. rugsėjo 1 d.) siekia 2306 Eur sumą, o nurodytas bendras permokos už kelis metus likutis: 67438,91 Eur, tačiau teismui nepateikta jokių duomenų (pvz. VMI pažymos su patvirtinimu), kad ar ši permoka nebuvo dar susigrąžinta/užskaityta. Taip pat pateiktos Turto vertinimo ataskaitos, įrodinėjant aplinkybes, jog atsakovas turi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymo atveju.

Tuo tarpu apeliantas (ieškovas) ginčydamas atsakovo gerą finansinę padėtį ir įrodinėdamas aplinkybes (jog ieškinio reikalavimai atsakovui yra dideli) pateikė 2018 m. sausio 18 d. apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus – VĮ Registrų išrašus, susijusius su atsakovo nekilnojamojo turto duomenimis ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apie atsakovo vadovo turimas bylas. CPK 314 straipsnis reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Šiuo atveju apeliantas pateikė papildomus įrodymus dėl aktualios atsakovo turtinės padėties, kurie patvirtina, jog atsakovas aktualiais 2018 m. sausio 17 d. duomenimis nebeturi nekilnojamojo turto ir vienas iš butų (kuriuo atsakovas įrodinėjo savo gerą finansinę padėtį ir mokumą) perleistas juridiniam asmeniui UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“, kurios vadovu yra ir atsakovo vadovas, t. y. L. J.. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad tikslinga šiuo įrodymus prijungti prie bylos. Apelianto nurodytos aplinkybės nebuvo detalizuojamos skundžiamoje teismo nutartyje, todėl apeliacinės teismo vertinimu, apelianto pateikti įrodymai naudingi vertinant bylos nagrinėjimo dalyką. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi tuo, jog nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; ir kt.), todėl šie papildomai pateikti įrodymai priimami ir vertinami visų bylos aplinkybių ir įrodymų kontekste.

Taigi, šie ieškovo (apelianto) papildomai pateikti aktualus duomenys (apie atsakovo nekilnojamąjį turtą) rodo, jog ieškovui atlikus VĮ Registrų centras UAB „A.“ (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto paiešką, nustatyta, jog UAB „A.“ nekilnojamojo turto 2018 m. sausio 17 d. datai nebeturi. Anksčiau atsakovo teismui pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje (kuria atsakovas įrodinėjo savo mokumą ir turimą turtą) nurodytas butas (Tilto g. 32-1, Vilniaus rajone) parduotas UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūrai“ pagal 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-12665, o pagal JAR išrašą šios įmonės vadovu yra ir atsakovo vadovas, t. y. L. J..

Be to vertinant teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad atsakovo UAB „A.“ atžvilgiu (kaip atsakovas/skolininkas) yra nagrinėjama ir daugiau civilinių bylų, iš šios bendrovės jau priteistos tam tikros pinigų sumos kitiems ieškovams (pvz. Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. e2-3194-887/2017 priteisė iš UAB „A.“ kitam juridiniam asmeniui 540 Eur skolos, 8 procentų dydžio procesines palūkanas bei 315 Eur bylinėjimosi išlaidas). Šis sprendimas įsiteisėjęs ir išduotas vykdomasis raštas. Kas rodo, jog atsakovas yra linkęs nevykdyti ne tik savo prievolių kreditoriams, bet ir nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimų, net ir dėl mažesnių nei šio ieškinio reikalavimų.

Apeliacinės instancijos vertinimu, ieškovo (apelianto) pateikti duomenis (įrodymai) yra aktualesni nei atsakovo pateikti įrodymai, ir šios nustatytos (paaiškėjusios) aplinkybės (jog atsakovas 2018 m. sausio duomenimis nebeturi nekilnojamojo turto, atsakovo nekilnojamas turtas perleidžiamas kitoms bendrovėms, kurių vadovas yra pats atsakovo vadovas, atsakovas turi ir daugiau skolų, nevykdo teismo sprendimų) paneigia atsakovo sąžiningumą bei gerą jo finansinę padėtį ir laikoma, jog apeliantas įrodė antrąją būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad yra grėsmė, jog ieškovui palankus sprendimas gali būti neįvykdytas (jam ieškinio reikalavimai laikomi dideli).

Nustačius abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas sąlygas, atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis naikintina, klausimas išnagrinėtinas iš esmės – atsakovo UAB „A.“ atskirasis skundas dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties Nr. e2-45228-592/2017 panaikinimo atmestinas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliantas (ieškovas) pateikė įrodymų, jog patyrė 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės teisinę pagalbą, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Šios bylinėjimosi išlaidos vertinamos kaip pagrįstos ir protingos, todėl priteistinos iš atsakovo ieškovo (apeliacinio) naudai.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį Nr. e2-45228-592/2017 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo UAB „A.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties Nr. e2-45228-592/2017 panaikinimo atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „A.“ (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo (apelianto) E. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.