Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-06 · Administracinė byla Nr. I-3021-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-06
Bylos Nr.
I-3021-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01998-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3021-402/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01998-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;51.4; (S) 55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 6 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 2 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-02-28 iki 2017-06-01 jis atliko bausmę Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) uždaroje zonoje kamerų tipo patalpoje ir nebuvo vedamas atlikti religinių apeigų į koplyčią. Nurodė, jog kreipėsi tris kartus į atsakovą dėl galimybės nuvesti jį pasimelsti į koplytėlę, tačiau negavo jokių atsakymų. Teigė, jog minėtu laikotarpiu negalėjo kamerose tinkamai pasimelsti, pabūti su Dievu, nes kameroje buvę kiti nuteistieji iš pareiškėjo tyčiojosi, žemino jo tikėjimą, trukdė atlikti religines apeigas, bandė palaužti pareiškėjo tikėjimą. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas kankinosi psichologiškai, nervavosi, kreipėsi pas gydytoją. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8-10). Atsiliepime nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, kuri prilyginta kamerų tipo patalpoms Alytaus PN direktoriaus įsakymu nenumatytas nuteistųjų lankymasis koplyčioje. Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, teisės lankyti koplyčią nenumatyta. Pastebėjo, kad pareiškėjas galėjo pasimelsti būdamas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės kameroje. Niekas iš pataisos namų pareigūnų neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų tarpo, nesityčiojo ir jo nežemino. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl narkomanijos, į LVAL psichiatro konsultacijai vykti atsisakė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkami įrodyti. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžia pateiktos žalos dydį ir kaip jį paskaičiavo. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktos teisės lankytis koplytėlėje, jam būnant kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Alytaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Iš atsakovo byloje pateiktų įrodymų apie pareiškėjui nuo 2017-02-28 iki 2017-06-01 skirtas nuobaudas, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017-02-28 buvo perkeltas (paskirta nuobauda už tai, kad vartojo narkotikus) iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių; 2017-04-11 paskirta nuobauda už administracijos nurodymų nevykdymą – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 mėnesių; 2017-04-26 paskirta nuobauda už administracijos nurodymų nevykdymą – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 mėnesių; 2017-05-15 paskirta nuobauda už administracijos nurodymų nevykdymą – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesiams (b. l. 14-16).

Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir / ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose / baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Pastebėtina, jog iš atsakovo pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, jog Alytaus PN yra įrengta religinėms apeigoms atlikti skirta patalpa – koplyčia. Taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Alytaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas.

Pareiškėjo teigimu, jis į Alytaus PN administraciją kreipėsi tris kartus su prašymais nuvesti jį į koplytėlę atlikti religines apeigas, tačiau į tai atsakovas nereagavo (b. l. 4).

Iš byloje atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas į Alytaus PN administraciją kreipėsi su kitais prašymais kurie nėra susiję su koplyčios lankymu ar pareiškėjo teise melstis (b. l. 20, 22, 24, 26).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovas nenurodė teisės akto nuostatos, kuri sudarytų pagrindą tvirtinti, kad ginčo laikotarpiu galėjo ir turėjo būti suvaržyta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, t. y. atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Todėl konstatuotina, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta. Tačiau teismas vertina, kad tokią situaciją iš esmės sąlygojo ir paties pareiškėjo elgesys, t. y. už sistemingą administracijos nurodymų nevykdymą buvo paskirtos drausminės nuobaudos, jas atliekant kamerų tipo patalpose (b. l. 14-16).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl nesuteiktos teisės ginčo laikotarpiu lankytis koplyčioje kankinosi psichologiškai, nervavosi.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš byloje pateikto medicinos dokumentų išrašo matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl hepatito C, narkomanijos, tačiau į LVAL psichiatro konsultacijai vykti atsisakė (b. l. 17-18). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo nevedimo į koplyčią neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į religinių apeigų atlikimą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą religinių apeigų atlikimą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas).

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė