Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-408-634/2015

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00441-2014-4

2015 m. balandžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam L. Š., jo gynėjui advokatui Jonui Skalskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. – laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 22 iki 6 val., per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas L. Š. laikino sulaikymo nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. laikas (1 diena), jį prilyginant dviems laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš L. Š. priteistas 300 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. nuteistas už tai, kad 2014-09-08, apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini) dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu užlaužė savo žmonai D. Š. dešinę ranką, sugriebęs už plaukų, ją iš balkono tempė į kambarį, kur laikė užlaužtą ranką bei, sugriebęs ranka už smakro, kėlė aukštyn, tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui – žmonai D. Š. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje abiejuose žastuose ir dešinėje alkūnėje, kąstinės paviršinės žaizdos liežuvio dešinėje pusėje. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.

Skunde taip pat pažymėta, kad L. Š. niekada nėra matęs specialistės V. A., kuri yra surašiusi nutarimą laikinai sulaikyti asmenį bei įtariamojo sulaikymo protokolą. Tvirtina, kad parašai ant šių dokumentų yra ne jo, t. y. suklastoti. Nors gynėjas teismui teikė prašymą dėl šių parašų ekspertizės atlikimo, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Nuosprendyje nurodyta, kad: „nors kaltinamojo gynėjas teigė, kad L. Š. parašai nutarime laikinai sulaikyti, laikinojo sulaikymo protokole, teisių įtariamajam išaiškinimo protokole, protokole dėl gynėjo atsisakymo yra suklastoti, nes rašyti ne paties L. Š., teismui tokių abejonių, vizualiai įvertinus L. Š. raštą ir parašus kituose dokumentuose, nekilo“. Taigi, teismas šiuo atveju pasisakė kaip rašysenos ekspertas, nors akivaizdžiai matyti, kad ant V. A. surašytų dokumentų parašai yra ne L. Š.. Teismas neteisingai tvirtina: „pastebėtina, kad tuo metu, kai buvo laikinai sulaikytas, kaltinamasis buvo sunkaus girtumo laipsnio - jam nustatytas 2,60 promilių girtumas (b. l. 25), todėl aplinkos suvokimas dėl tokio didelio apsvaigimo laipsnio galėjo būti pakankamai menkas“. Ikiteisminio tyrimo dokumentai „Nutarimas laikinai sulaikyti asmenį“ ir „Įtariamojo sulaikymo protokolas“ Prienų r. PK OVG vyr. specialistės V. A. surašyti 2014-09-09, 16.30 val. ir 16.50 val. Teismo nurodytame b. 1. 25 esantis „Asmens blaivumo testas“ patvirtina, kad L. Š. blaivumas buvo patikrintas 2014-09-08, 21:18:34 val., todėl aukščiau cituojama teismo išvada – niekinė. Mano, jog nuosprendyje taip pat padaryta neteisinga išvada, jog advokatas J. Skalskas surastas tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Teismui pateikta apelianto sesers telefono išklotinė patvirtina, kad ji advokatą J. Skalską surado ir telefonu su juo susitarė dėl L. Š. gynybos 2014-09-09, 20:24:51 val. Tą faktą teismo posėdžio metu patvirtino ir gynėjas advokatas J. Skalskas. Teismas, darydamas tokias klaidinančias išvadas, nori pateisinti tyrėjos D. I., byloje teikiančios melagingus parodymus, neteisėtus veiksmus, kadangi ji nedavė apeliantui mobiliojo ryšio telefono, todėl pastarasis negalėjo išsikviesti advokato.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, ginčydamas nukentėjusiosios parodymus, nurodydamas, jog byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai, bei neįrodyta, jog jis padarė BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Visi byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi melagingais, prieštaringais nukentėjusiosios D. Š. parodymais. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad D. Š. dėstomos įvykio aplinkybės iš esmės buvo nuoseklios tiek teikiant 2014-09-09 protokolą – pareiškimą policijos komisariatui, tiek liudytojos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jog sutuoktinis L. Š., būdamas neblaivus, užlaužė jai dešinę ranką, nutempė į svetainę, pastarajai išsilaisvinus ir pabėgus į balkoną, už plaukų atitempė ją į kambarį ir pakėlė už smakro, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi nukentėjusiosios atskiruose procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės esminėse detalėse sutampa, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių dėl jų patikimumo nekelia. Nors apeliantas išskirtinę reikšmę suteikia D. Š. 2014-09-08 pateiktam pirminiam pareiškimui, kuris neva patvirtina, kad sutuoktinis jos atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrodymas negali būti vertinamas atskirai nuo kitų įrodymų esančių byloje. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2014-09-08 vakare atvyko du policijos pareigūnai ir tyrėjas, ji tarėsi su tyrėju, nenorėjo viešinti smurtavimo fakto, buvo sutrikusi, tyrėjas liepė apsispręsti pačiai, todėl parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad vyras jos atžvilgiu nesmurtavo, tačiau tarpusavio apsistumdymo faktas pareiškime visgi buvo užfiksuotas. Kitą dieną, atsiradus rankos skausmui, kreipėsi su nauju pareiškimu į policijos komisariatą ir nurodė tikrąsias faktines aplinkybes (t. 1, b. l. 133). Tokie D. Š. paaiškinimai pagrįstai pripažinti logiškais, kadangi fizinį smurtą artimoje aplinkoje patyrę asmenys iš tiesų nėra linkę šias aplinkybes viešinti, ką pripažino ir tyrėja V. P., atlikusi nukentėjusiosios D. Š. apklausą. Tyrėjos teigimu, nukentėjusioji buvo pasimetusi, nenorėjo viešinti problemų, nežinojo ką daryti, paaiškino, kad sutuoktinis jai buvo užlaužęs dešinę ranką, jai pabėgus į balkoną, už plaukų ją įsitempė atgal į kambarį, užlaužęs ranką su kita ranka kėlė jos smakrą į viršų, ji įžvelgė smurtą artimoje aplinkoje ir pagal tai ką nurodė nukentėjusioji surašė protokolą – pareiškimą bei išdavė siuntimą pas teismo medicinos ekspertus (t. 1, b. l. 149-150). Apelianto skundo argumentai, kad tyrėja V. P. turėjo imtis veiksmų įvertinant D. Š. pirminiame 2014-09-08 pareiškime išdėstytas aplinkybes, apklausiant pareigūnus, kurie pirmieji atvyko į įvykio vietą, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi dėl tokių procesinių veiksmų reikalingumo sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai. Nagrinėjamu atveju tiek tyrėjai V. P., tiek tyrėjai D. I., tiek prokurorei Gitanai Kaupei, jokių abejonių dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kaltinamojo kaltės nekilo, juolab, kad L. Š. ikiteisminio tyrimo metu pats pripažino nukentėjusiosios atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą, todėl papildomų tyrimo veiksmų atlikimas nebuvo tikslingas.

Apeliantas, bandydamas įrodyti nukentėjusiosios D. Š. parodymų prieštaringumą, atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pastaroji nurodė, jog L. Š. viena ranka jai buvo užlaužęs dešinę ranką, kita ranka kėlė jos smakrą, dar kita ranka fotografavo, kas fiziškai nėra įmanoma. Analizuodamas nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas visiškai ignoruoja jos paaiškinimus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, kur D. Š. paaiškino, kad sutuoktinis pakeldamas jos smakrą telefono neturėjo, kadangi jo telefoną tuo metu ji buvo išmetusi (t. 1, b. l. 133). Taigi nėra jokio pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus ar prieštaraujančius objektyviai tiesai. Nors apelianto teigimu, įtakos melagingiems D. Š. kaltinimams taip pat turėjo tarp jų vykstanti skyrybų byla, tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad D. Š. ir L. Š. santuoka nutraukta bendru abiejų sutuoktinių sutikimu, taigi nusprendus geranoriškai išspręsti santuokos nutraukimo klausimą. Todėl D. Š. pareiškimą dėl neteisėtų L. Š. veiksmų jos atžvilgiu sieti su tuo pat metu vykstančia ištuokos byla, kurioje ginčo dėl kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar jų išlaikymo ir pan., klausimai nebuvo sprendžiami, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra nelogiška. Apelianto tvirtinimu nukentėjusioji nenorėjo skirtis, tačiau savo nesutikimą ji galėjo išreikšti atsisakydama pasirašyti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo.

Be to, nukentėjusiosios parodymai šioje byloje nėra vieninteliai ir lemiami nuteistojo L. Š. kaltę patvirtinantys įrodymai. Liudytojas M. Š. patvirtino, kad mamai atidarius duris ji buvo išsigandusi, verkė, kažkurioje rankoje buvo mėlynė, pastaroji jam pasakojo, kad susistumdė su tėčiu, jis ją ištempė už plaukų iš balkono, pradėjo fotografuoti, jis davė mamai savo telefoną, kad ji paskambintų policijai (t. 1, b. l. 136-137). Nukentėjusiosios sužalojimo faktą objektyviai patvirtina šeimos gydytojos įrašai ambulatorinėje kortelėje, specialisto išvada ir specialistų paaiškinimai teismo posėdžio metu. Liudytoja R. I. paaiškino, kad ji yra nukentėjusiosios šeimos gydytoja. D. Š. 2014-09-09 kreipėsi dėl sumušimo, nurodė, kad ją sumušė vyras, buvo nustatyti sumušimai, mėlynės, nubrozdinimai, žaizdelė ant liežuvio, pacientė buvo apžiūrėta, atlikta apčiuopa (t. 1, b. l. 135). Šiuo atveju niekuo nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, kad D. Š. į šeimos gydytoją dėl sumušimo kreipėsi tik praėjus mėnesiui laiko nuo įvykio, priešingai, ambulatorinės asmens sveikatos istorijoje esantis išrašas patvirtina, kad gydytojos R. I. įrašas darytas 2014-09-09, 14 val. Be to, teismo posėdžio metu R. I. patvirtino, kad D. Š. apžiūros metu parodė liežuvį, ant kurio buvo žaizdelė, kokio dydžio neatsimena, tačiau tokių smulkmenų neužfiksavo, kas iš esmės paneigia apelianto skundo argumentus, kad gydytoja tokios žaizdelės nematė. Nors apeliantas kritiškai vertina gydytojos R. I. atliktą nukentėjusiosios apžiūrą ir jos metu nustatytus sužalojimus, įtardamas pašalinių asmenų įtaką, tačiau šiuo atveju D. Š. buvo apžiūrėta ne tik savo šeimos gydytojos, bet ir nepriklausomo, kompetentingo specialisto L. U., kuris vykdydamas užduotį objektyviai apžiūrėjo nukentėjusiąją ir užpildė reikiamą dokumentaciją užfiksuodamas konkrečiai nustatytus sužalojimus. L. U. teigimu, jis specialia sertifikuota liniuote tiksliai išmatavo ant nukentėjusiosios rankų rastas kraujosruvas, taip pat nurodė apžiūrėjęs žaizdelę liežuvio srityje, užfiksavo tai, ką matė (t. 1, b. l. 178). Vadovaujantis L. U. apžiūros duomenimis, nukentėjusiosios sveikatos istorija, S. J. pateikė išvadą, kurioje konstatuota, kad D. Š. padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje abiejuose žastuose ir dešinėje alkūnėje, kastinė žaizda liežuvio dešinėje pusėje (t. 1, b. l. 96-98). Tai, kad šeimos gydytoja užfiksavo dešinės alkūnės nubrozdinimą, kas specialisto apžiūroje ir išvadoje nėra konstatuota nesudaro pagrindo abejoti pateiktos specialisto išvados objektyvumu. Teismo posėdžio metu specialistas S. J. paaiškino, jog teikdami išvadą, jie remiasi savo apžiūros pastebėjimais, kadangi jų kvalifikacija šioje srityje yra aukštesnė, viskas fiksuojama detaliai, o klinicistų apžiūra vadovaujasi kaip pagalbine medžiaga (t. 1, b. l. 134).

Nors apeliantas kelia versiją, kad D. Š. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti pastarajam ją atstumiant nuo savęs, nes šios tikimybės neatmetė ir specialistas L. U., tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu tokia nuteistojo gynybinė pozicija atmestina kaip nepagrįsta bei prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš specialisto L. U. apklausos, pastarasis nebuvo linkęs spėlioti tikimybinių aplinkybių kokiu būdu galėjo susidaryti kraujosruvos, o atsakydamas į advokato klausimą iš esmės nei patvirtino nei paneigė advokato nurodomo sužalojimo mechanizmo atstūmimo būdu. Tuo tarpu specialistas S. J. paaiškino, kad kraujosruvų dydis atitinka pirštų poveikį, galėjo būti padarytos suimant rankomis, pirštais suspaudžiant. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog kraujosruvos D. Š. atsirado kaltinime nurodytomis aplinkybėmis yra pagrįsta. Be to, S. J. teigimu liežuvio sužalojimas galėjo būti padarytas keliant smakrą, kas iš esmės taip pat patvirtina nukentėjusiosios dėstomas aplinkybes apie tai, kad sutuoktinis sugriebęs ją ranka už smakro kėlė aukštyn. Taigi objektyvių duomenų, prieštaraujančių D. Š. nurodytoms sužalojimo aplinkybėms ir nurodytam laikui, nėra.

Tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde L. Š. dėsto tą pačią versiją, jog ikiteisminio tyrimo metu prisipažinimas iš jo buvo išgautas apgaule, tyčia neleidžiant pasinaudoti advokato paslaugomis, o dokumentai buvo pasirašyti jam fiziškai negalint jų įskaityti, kai kurie net suklastoti. Su tokiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tam tikrais nusiskundimais dėl regos sutrikimo apeliantas pirmą kartą kreipėsi tik 2014-11-13, t.y. po įvykio praėjus 2 mėnesiams, liudytojos oftalmologės K. Š. teigimu objektyviai nustatyti kokį tekstą asmuo gali įskaityti nėra galimybių (t. 1, b. l. 179). Konstatuoti, jog apeliantas negalėjo perskaityti visų ikiteisminio tyrimo metu pasirašytų dokumentų nėra pagrindo. Liudytojos D. I. teigimu, L. Š. neminėjo, kad nemato, neįskaito, kad jam reikalingi akiniai, priešingai, nurodė, kad L. Š. skaitė apklausos protokolą, pranešimą apie įtarimą ir pasirašė, pats savo noru davė parodymus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 164). Liudytoja V. A. taip pat patvirtino, jeigu asmuo nemato, jam perskaitoma ir parodoma kur pasirašyti (t. 1, b. l. 179). Priešingai nei teigia apeliantas, jokios apgaulės tyrėjos D. I. veiksmuose apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Tai, kad L. Š. buvo pasiūlyta bylą užbaigti baudžiamuoju įsakymu, išaiškintos pasekmės ir bausmės skyrimo pagrindai tik patvirtina, jog pastarajam buvo suteikta kvalifikuota teisinė informacija, kurios pagrindu jis galėjo priimti atitinkamą sprendimą, ką nagrinėjamu atveju ir padarė, sutikdamas su baudžiamojo įsakymo taikymu bei prokurorės siūloma bausmės rūšimi bei jos dydžiu. Nėra pagrindo tyrėjos parodymus laikyti melagingais vien tuo pagrindu, jog pastaroji nurodė, kad savo kabinete dėl L. Š. atžvilgiu atliekamų veiksmų bendravo su jo seserimi N. P., tuo tarpu akistatos metu paaiškėjo, jog liudytoja sąžiningai klydo, kadangi asmens su kuriuo ji bendravo, dokumentų ji netikrino, o pareigūnai moterį pristatė kaip L. Š. seserį, nors faktiškai atvykusi buvo R. P.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas tiek R. P., tiek N. P. dar 2014-09-09 buvo žinoma, kad L. Š. yra sulaikytas, tačiau pati R. P. patvirtino, kad pokalbio su tyrėja metu ji neminėjo, kad L. Š. norėtų ginti advokatas (t. 2, b. l. Policijos komisariatui nebuvo pateiktas joks panašaus pobūdžio raštiškas pranešimas ar advokato orderis. Liudytoja D. I. patvirtino, kad įtariamajam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Tuo tarpu pats L. Š. savo valią atsisakyti gynėjo patvirtino raštiškai, pasirašydamas protokolą dėl gynėjo atsisakymo. Jokios kalbos apie leidimą pasinaudoti telefonu ar paskambinti, tyrėjos D. I. teigimu, nebuvo. Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuoti, jog L. Š. buvo užkirstas kelias pasinaudoti gynėjo paslaugomis, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistojo teiginius, kad L. Š. parašai procesiniuose dokumentuose yra suklastoti. Nustatyta, kad procesinius dokumentus surašė dvi ikiteisminio tyrimo pareigūnės, einančios joms pavestas funkcijas. D. I. ir V. A. suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jos asmeniškai pažįsta kaltinamąjį ar nukentėjusiąją, gali būti šališkos ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti L. Š., nėra. Pažymėtina ir tai, kad skunde nekeliamas klausimas dėl nuteistojo sulaikymo teisėtumo, o bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas laikinai sulaikytas esant įstatyme numatytiems pagrindams.

Analogiškai, kaip visiškai nepagrįsti, vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl galimai suklastotų įrašų medicininiuose dokumentuose, kadangi jie nepagrįsti faktais, o paremti niekuo nepagrįstomis spėlionėmis, kurias paneigia visuma byloje surinktų įrodymų.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo dėstomos aplinkybės, jog jis nėra matęs specialistės V. A. objektyviai gali būti paaiškinamos tuo, jog būtent laikino sulaikymo 2014-09-09 metu L. Š. buvo nustatytas sunkus 2,60 promilių girtumo laipsnis, tokia pirmosios instancijos išvada pagrįsta bylos duomenimis (t. 1, b. l. 25). Akivaizdu, kad apeliantas nėra tinkamai susipažinęs su bylos medžiaga ir nurodydamas, kad aukščiau padaryta teismo išvada yra niekinė, remiasi kitais, 2014-09-08 21:18:34 val. nustatytais asmens blaivumo testo rezultatais (t. 1, b. l. 24), kurie buvo padaryti įvykio dieną.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, nuteistojo gynėjo prašymu pagarsinta advokato Jono Skalsko mobilaus ryšio telefono detali suteiktų paslaugų ataskaita (t. 2, b. l. 42-44). Aukštesnės instancijos teismas įvertinęs ataskaitoje užfiksuotą informaciją konstatuoja, kad žalsva spalva išskirti skambučiai tyrėjai D. I. ir prokurorei Gitanai Kaupei, kurie patvirtina, kad D. I. skambinta 2014-09-10 (14:41:23 val.), Gitanai Kaupei – 2014-09-10 (15:00:26 val.), 2014-09-11 (09:41:22 val.), 2014-09-11 (14:43:44 val.).

Tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Apeliantas šiuo metu neigia kaltę, nors ikiteisminio tyrimo metu ją pripažino. Kaltinimai nebuvo ir nėra grindžiami išimtinai paties nuteistojo prisipažinimu. Jo prisipažinimą patvirtina tiek nukentėjusiosios parodymai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliantas yra pilnametis, veiksnus asmuo, taigi laisva valia galėjo apsispręsti dėl gynėjo reikalingumo ir būtent tai padarė. Liudytoja N. P. patvirtino, kad su advokatu nebuvo sutarę, kad jis nuvyktų į policiją (t. 1, b. l. 136), R. P., nors ir bendravo su tyrėja asmeniškai, tačiau pastarajai apie tai, kad L. Š. nori ginti advokatas taip pat neužsiminė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas patvirtino, kad jis laukė kontoroje, kol bus atvežtas L. Š. (t. 2, b. l. 55). Tai, kad apelianto artimieji sudarė susitarimą su advokato dėl jo gynybos, nepaneigia, jog nuteistasis L. Š. ikiteisminio tyrimo metu gynėjo atsisakė laisva valia. Šiame kontekste nėra svarbu susitarimo su gynėju sudarymo aplinkybės, kurios analizuojamos apeliaciniame skunde ir grindžiamos telefono skambučių išklotinėmis. Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo teisė į gynybos užtikrinimą, kaip to reikalauja BPK 10 str. 2 d., šiuo atveju nebuvo pažeista.

Taigi L. Š. aukščiau minėti paaiškinimai ir argumentai dėl dokumentų klastojimo ir apgavimo, teisės į gynybą pažeidimo vertintini tik kaip priemonė savo šiuo metu keliamai versijai pagrįsti bei paneigti ankstesnius savo parodymus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, teisingai nustatė, kad L. Š. tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę ir kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis bei veiksmais padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d. ir dėl šios veikos jis pagrįstai pripažintas kaltu. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad L. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio. Nėra pagrindo teigti, kad L. Š. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 m. 4 mėn. yra per griežta, ar prieštaraujanti teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bausmė rūšis L. Š. parinkta ir jos terminas paskirtas atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str. 2 d.) bei bausmės paskirtį, nustatytą BK 41 str. 2 d. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmę ir nustatant įpareigojimus L. Š. baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai.

Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad L. Š. yra kaltas dėl nukentėjusiosios D. Š. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, pastarasis yra atsakingas dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t.y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė artimas šeimos narys – sutuoktinis. D. Š. padarytos nusikalstamos veikos pasekmės buvo pakankamai reikšmingos. Pradžioje ji net nebuvo linkusi viešinti patirto fizinio smurto, kas tik patvirtina, jog buvo jaučiama baimė, nerimas, pažeminimas. Liudytojas M. Š. patvirtino, kad mama (D. Š.) buvo išsigandusi, verkė. Apylinkės teismas atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, į L. Š. turtinę padėtį, įvertinęs priešingų interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė iš L. Š. 300 eurų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios D. Š. naudai. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, neprieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijus, bei teismų praktikai formuojamai tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-453/2014).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo L. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d., jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas L. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-22 nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.