Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Remeikos, Laimos Šeputienės ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą ar mokslą, arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. K. 300 Eur neturtinė žala, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo V. K. naudai iš kaltinamojo D. K. priteista 968 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš D. K. 152,46 Eur turtinė žala.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. vasario 13 d. apie 22.00 val. daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 11, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su kaimynu V. K. metu, tyčia vieną kartą spyrė jam į kairės pusės blauzdą bei kojos keliu ne mažiau du kartus spyrė V. K. į galvos sritį, padarydamas odos nubrozdinimus veido dešinėje srityje ir kairėje blauzdoje (su aplinkine poodine kraujosruva), tokiu būdu nukentėjusiajam V. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjas prašo, panaikinti 2022 m. balandžio 15 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti nustačius, kad D. K. veikoje egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis. Priteisti iš Lietuvos Valstybės įgaliotos institucijos LR Teisingumo ministerijos D. K. naudai pagal pateikiamus rašytinius įrodymus jo patirtas procesines išlaidas už gynėjo advokato dalyvavimą apeliaciniame procese atstovaujant jį ir rengiant apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. K. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis). Tačiau atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išreikštą prašymą prijungti prie bylos rašytinius įrodymus - susitaikymo aktus bei siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu prie bylos buvo prijungti 2022 m. vasario 15 d. ir 2022 m. kovo 2 d. susitaikymo aktai ir mokėjimo nurodymas pagal susitaikymo protokolą.

9. Nors nuteistojo D. K. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, nesant jokių pakankamų, objektyvių, neprieštaringų ir patikimų įrodymų, priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog kaltinimas D. K. nukentėjusiajam V. K. sukėlus nežymų sveikatos sutrikdymą vis tik pasitvirtino.

9.3. Atkreiptinas dėmesys, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojais apklausti A. D., J. Č., J. F., kurie tiesiogiai matė aptariamą įvykį. Liudytojas A. D. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad matė kaip jaunuolis užsipuolė nukentėjusįjį. Jis buvo išėjęs į balkoną ir matė, kaip jaunuolis eina link V. K., spyrė pastarajam į koją, griebė už peties. V. K. jį suėmė už liemens, o jaunuolis spyrė nukentėjusiajam į galvą, V. K. suklupo ant kelių, jie abu pradėjo vartytis ant žemės. Liudytojo teigimu, tuo metu, kai stebėjo abu kaimynus, D. K. elgėsi agresyviau. Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytojas A. D. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 76-77). Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo duotus parodymus, jis juos patvirtino. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas J. Č. parodė, kad būdamas namuose per langą pamatė, kaip V. K. nuėjo ir patraukė savo automobilį. V. K. liko sėdėti automobilyje, o D. K. priėjo prie automobilio lango ir pradėjo šūkauti, vartojo necenzūrinius žodžius. Jis suprato, kad kils konfliktas. Vėliau V. K. išlipo iš automobilio, o D. K. buvo prie savo automobilio, kažką žiūrėjo. Tuo metu kai V. K. apžiūrinėjo automobilį, prie jo priėjo D. K.. V. K. nustūmė nuo savęs D. K., žengė žingsnį atgal, o D. K. jį puolė. V. K. tik sugriebė D. K. už pečių. Tuo metu jis nuėjo apsirengti, tikėjosi išskirti besimušančius. Kai jau buvo apsirengęs, pamatė, kad V. K. guli ant grindų, užsidengęs galvą rankomis, o D. K. smūgiuoja į veido sritį bei dilbius. Kuomet apsiavė batus ir išėjo į lauką, pamatė atvykusius policijos pareigūnus, kuriuos sutiko laiptinėje. Pareigūnams pasakė, kad gali paliudyti. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas J. Č. taip pat buvo parodęs, kad būtent D. K. priėjęs prie V. K. automobilio vairuotojo pusės pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius V. K. atžvilgiu. Pašūkavęs apsisuko ir nuėjo prie savo automobilio. Kol D. K. apžiūrinėjo savo automobilį, V. K. išlipo iš savo automobilio ir apžiūrėjo priekinę automobilio dalį. Prie jo, agresyviai nusiteikęs, staigiai artinosi D. K.. D. K. priėjus prie pat V. K., šis atstūmė D. K. nuo savęs ir paėjo kelis žingsnius atgal. Tada D. K. vėl ėjo link V. K.. V. K. sugriebė D. K. už pečių srities, norėdamas išlaikyti saugų atstumą. Jis nusprendęs eiti padėti spręsti konfliktą atsitraukė nuo lango ir ėjo apsirengti. Apsirengęs vėl atėjo prie lango pasižiūrėti ir matė, kad V. K. guli ant žemės su rankomis užsidengęs veidą, o D. K. mosikavo (smūgiavo) rankomis į V. K. galvos sritį. Kiek matė, V. K. D. K. nemušė, tik nuo jo gynėsi jį atstumdamas nuo savęs (1 t., b. l. 82-83). Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo J. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino. Tai, kad D. K. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta J. F., kuri parodė, jog matė pro langą išėjusį V. K., kuris patraukė savo automobilį. Patraukęs savo automobilį, jis liko jame sėdėti. D. K. priėjo prie automobilio lango ir jiedu su V. K. kažką garsiai kalbėjosi, keikėsi. Tuomet V. K. išlipo iš automobilio, o D. K. prie jo priėjo ir puolė. V. K. atstūmė D. K., jiedu susiėmė ir gale automobilio abu gulėjo ant žemės. Liudytoja J. F. ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo parodžiusi, jog V. K. patraukus automobilį, jis liko jame sėdėti, tuomet prie jo priėjo jaunuolis ir girdėjo, kad labai garsiai rėkė, ką jis sakė, negirdėjo. V. K. išlipus iš savo automobilio jaunuolis vėl pradėjo šūkauti ir labai greitai priartėjo prie pat V. K.. Tuomet V. K. jaunuolį nuo savęs atstūmė. Ji tuo metu trumpam užsisuko nuo lango, o kai vėl netrukus pažiūrėjo per langą, jie abu buvo prie V. K. automobilio galinių keleivio durelių. Abu gulėjo ant žemės ir matė, kad jaunuolis rankų mostais atlieka kažkokius judesius link V. K. (1 t., b. l. 139-140). Teisiamojo posėdžio metu, pirmosios instancijos teisme, pagarsinus J. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino. Netikėti minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas grįsdamas nuteistojo kaltę nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. D., J. Č., J. F. duotais parodymais, kadangi jų parodymai iš esmės yra prieštaringi, kadangi daugumoje jų esminių, nuoseklių bei detalesnių duomenų nėra aptinkama, be to, šie liudytojai galėjo būti įtakoti nukentėjusiojo liudyti jo naudai, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad liudytojų A. D., J. Č., J. F. parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Priešingai, nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, minėti liudytojai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visą laiką nurodė tas pačias aplinkybes, o tai, kad visuose parodymuose šias aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis smūgių sudavimo nukentėjusiajam eiliškumas, smūgių vieta ir pan., kurias kiekvienas asmuo gali ir atsiminti skirtingai, neduoda pagrindo jų parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus. Liudytojų nurodytos aplinkybės tiek dėl konflikto pradžios, tiek ir dėl nukentėjusiojo atžvilgiu naudojamų smurtinių veiksmų, iš esmės atitiko nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms, jų parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais tiek, kiek jų parodymus patvirtino kita bylos medžiaga. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad apklausti liudytojai A. D., J. Č. ir J. F. galėjo būti įtakoti liudyti nukentėjusiojo naudai. Tokių duomenų byloje neponustatyta. Pažymėtina, jog minėti liudytojai apklausti pirmosios instancijos teisme, kategoriškai tvirtino, kad jų niekas liudyti nukentėjusiojo naudai neprašė. Liudytojas J. Č. nurodė, jog tuo metu kai atvyko policijos ekipažas jis išėjo į laiptinę ir pareigūnams pasakė, kad gali paliudyti apie įvykusį įvykį, kadangi viską matė. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir byloje esantis pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad atvykę pagal iškvietimą pareigūnai pasikalbėję su D. K. įėjo į laiptinę, sutiko kaimyną (J. Č.), kuris parodė, jog gali paliudyti. Kaimynas nurodė, jog D. K. pats užsipuolė V. K.. Į laiptinę taip pat išėjo V. K., kuris paaiškino, kad D. K. jį užsipuolė, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais. Taigi šie byloje esantys duomenys akivaizdžiai paneigia nuteistojo gynėjo skundo argumentus, jog nukentėjusysis galėjo prašyti liudytojo duoti parodymus jo naudai, kadangi per tokį trumpą laiko tarpą (iki pareigūnų atvykimo pagal iškvietimą) nebūtų buvę jokios galimybės nukentėjusiajam suspėti įtakoti ar paprašyti liudytojo duoti jam palankius parodymus. Pagrindo nesiremti liudytojų A. D., J. Č. ir J. F. parodymais nesuteikia ir apelianto nurodytos aplinkybės, jog teisiamojo proceso metu tiriant įrodymus dėl D. K. sveikatos sutrikdymo baudžiamojoje byloje Nr.1-1907-1091/2021, teisėja vertindama liudytojų A. D., J. Č., J. F. parodymus juos įvertino kaip nepatikimus. Pažymėtina, kad vienas iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektų yra teisėjo procesinis nepriklausomumas, apimantis taip pat ir teismo savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, – tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas). Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja yra išnagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl tuo pačiu įvykiu D. K. sutrikdytos sveikatos ir yra priėmusi procesinį sprendimą, kuriame teisėja liudytojų A. D., J. Č., J. F. parodymus įvertino kaip nepatikimus, tačiau tai, nagrinėjamu atveju, neįpareigoja apylinkės teismo, analogiškai vertinti minėtų liudytojų parodymus, kadangi šioje byloje faktiškai sprendžiamas kito asmens kaltės klausimas, todėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei kiti bylos duomenys yra vertinami individualiai, be to, apylinkės teismas yra nepriklausomas daryti savarankiškas išvadas tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek ir dėl bylos baigties.

9.4. Tai, kad nukentėjusiajam V. K. įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G285/2021, kurioje nurodyta, kad V. K. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai veido dešinėje srityje ir kairėje blauzdoje (su aplinkine poodine kraujosruva). Duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms traumos aplinkybėms nėra. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas D. B. patvirtino byloje esančią specialisto išvadą bei paaiškino, jog apžiūrėjo nukentėjusįjį gyvai, buvo matomas nubrozdinimas ant dešinio skruosto, o kairės blauzdos priekiniame paviršiuje buvo matomas nubrozdinimas su kraujosruva. Specialisto teigimu, sužalojimai atsirado mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai galėjo atsirasti tiek daiktui atsitrenkiant į kūną, tiek kūnui atsitrenkiant į daiktą. Sužalojimai nebūdingi kritimui. Tuo metu, kai jis apžiūrėjo nukentėjusįjį, sužalojimas buvo padarytas neseniai. Aplinkybes, kaip atsirado sužalojimai nurodė pats nukentėjusysis. Jo matomi sužalojimai visiškai atitiko nukentėjusiojo parodytas aplinkybes. Tai, kad iš karto po įvykio ant nukentėjusiojo veido buvo matomi sužalojimai patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. S. bei M. Ž.. Liudytoja apklausta G. S. nurodė, jog policijos įstaigoje ji matė paraudusią dešinę V. K. veido pusę. Policijos pareigūnas M. Ž. taip pat patvirtino, jog areštinėje V. K. galvos srityje buvo pastebėtas sužalojimas.

9.5. Nors nuteistasis D. K. viso proceso metu kaltę neigė, nurodydamas, kad jis V. K. nesudavė jokių smūgių, nebent gindamasis nuo nukentėjusiojo arba kritimo metu galėjo jam pataikyti ranka į veidą ir nesiekė tyčia jo sužaloti, kad priešingai tai nukentėjusysis priėjęs prie jo pirmas jį pastūmė, o jį pastūmus atgal V. K. jam ne mažiau dviejų kartų ranka sudavė į įvairias veido vietas ir prakirto paakį, taip sukeldamas fizinį skausmą, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie D. K. deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo, liudytojų A. D., J. Č., J. F., G. S., M. Ž. parodymai, specialisto D. B. paaiškinimai, specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykio metu jis tyčia nesudavė V. K. jokių smūgių ir neabejotinai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusįjį tyčia vieną kartą spyrus jam į kairės pusės blauzdą bei kojos keliu ne mažiau du kartus spyrus V. K. į galvos sritį, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t.y. V. K. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. K. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.

10. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas byloje tirdamas įrodymus ir vertindamas įvykio aplinkybes padarė neteisingas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo. Nuteistojo gynėjo teigimu, įrodymų tyrimo teisme metu išanalizavus surinktus duomenis akivaizdu, kad kalti D. K. veiksmai buvo nukreipti į realią gynybą nuo užpuolimo.

10.1. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Iš apylinkės teismo nustatytų D. K. padaryto nusikaltimo aplinkybių matyti, jog nustatyta situacija neduoda pagrindo manyti, kad dėl nukentėjusiojo V. K. veiksmų nuteistajam grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp D. K. ir nukentėjusiojo V. K. kilo dėl to, jog nukentėjusysis nuolat užstato nuteistojo transporto priemonę ir jis negali pro jo automobilį pravažiuoti. Nukentėjusysis neginčijo, kad įvykio dieną jis užstatė D. K. automobilį ir pamatęs, kad jis negali išvažiuoti išėjo į lauką patraukti automobilį. Patraukęs automobilį, jis ketino eiti namo, tačiau D. K. pats priėjęs prie jo tęsė konfliktą, vartojo necenzūrinius žodžius ir panaudojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu vieną kartą spirdamas jam į kairės pusės blauzdą bei kojos keliu ne mažiau du kartus spyrė V. K. į galvos sritį, po ko nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiai perėjo į tarpusavio susistumdymą ir grumtynes. Nors įrodymų tyrimo teisme metu nustatyta, ko neginčijo ir pats V. K., kad nukentėjusysis priėjus D. K., kuris ant jo šaukė ir vartojo necenzūrinius žodžius, jį rankomis atstūmė, tačiau tai nelaikytina pavojingu kėsinimusi, dėl kurio atsirado teisė į būtinąją gintį.

10.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėms būdinga tai, jog abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2011). Apylinkės teismas nenustatė, kad nuteistasis D. K. būtų muštynes nutraukęs ar būtų buvęs užpultas. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad po pirminio apsižodžiavimo nuteistasis priėjęs prie nukentėjusiojo toliau tęsė konfliktą, kuris peraugo į abipusį smurtinį konfliktą. Tai, kad būtent D. K. priėjo prie V. K. ir jį puolė, po ko jie jiedu susiėmė, patvirtino ir tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai A. D., J. Č. ir J. F.. Taigi, byloje nekonstatuotas pavojingas kėsinimasis, kuris yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti D. K. veikus esant būtinajai ginčiai.

11. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog kaltės pripažinimo klausimas, dėl nagrinėjamo įvykio, tarp šalių iš esmės jau buvo aiškus ir išspręstas dar iki šios bylos užbaigimo, kuomet buvo pasirašyti susitaikymo aktai ir V. K. savo kaltę D. K. pripažino atsiprašydamas ir atlygindamas žalą pinigine satisfakcija. Nors kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje buvo sprendžiamas V. K. kaltės klausimas, nežymiai sužalojus D. K. sveikatą, tiek ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apylinkės teisme, buvo surašyti tarp D. K. ir V. K. susitaikymo aktai, tačiau jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokios įrodomosios vertės sprendžiant kaltės klausimą neturi, nes nei D. K., nei V. K. teisme savo kaltės nepripažino, kas yra būtina susitaikymo sąlyga.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo principais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleistas nukentėjusiojo V. K. sužalojimo mechanizmas t.y. neaišku ar nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuo vieno ir tyčinio smūgio, ar nuo smūgių visumos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje ištirta specialisto išvada patvirtina, kad V. K. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai veido dešinėje srityje ir kairėje blauzdoje (su aplinkine poodine kraujosruva). Sužalojimų pobūdis atitinka V. K. nurodytas aplinkybes. Vadinasi, minėti sužalojimai atsirado muštynių su D. K. metu. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą pateikęs specialistas D. B. nurodė, jog buvo matomas nubrozdinimas ant dešinio skruosto, o kairės blauzdos priekiniame paviršiuje buvo matomas nubrozdinimas su kraujosruva, šie sužalojimai atsirado dėl mažiausiai dviejų trauminių poveikių, sužalojimai nebūdingi kritimui. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis parodė, jog D. K. spyrė jam į blauzdą, bandė jo megztinį užmauti ant galvos, tuomet pajautė kelis smūgius į galvą, buvo praradęs sąmonę, parklupo ant kelių. Specialisto išvadoje nurodyti duomenys iš esmės sutampa su nukentėjusiojo parodymais ir vieni kitiems neprieštarauja, todėl teigti, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleistas nukentėjusiojo V. K. sužalojimo mechanizmas, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako D. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar turėjo išankstinę nuomonę apie D. K. kaltumą ir/ar nekaltumą, ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

14. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad D. K. kaltės nepripažino, turi būti atmesti pirmos instancijos teismo priteisti civiliniai ieškiniai.

14.1. Pažymėtina, jog pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu iš nuteistojo D. K. priteistu Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriaus naudai civiliniu ieškiniu 152,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiojo V. K. naudai priteistu civiliniu ieškiniu 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. K. kaltės padarius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteisti esant teisiniam pagrindui. Vertindamas V. K. naudai priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

15. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės įgaliotos institucijos LR teisingumo ministerijos D. K. naudai, pagal pateikiamus rašytinius įrodymus, patirtas procesines išlaidas už gynėjo advokato dalyvavimą apeliaciniame procese atstovaujant jį ir rengiant apeliacinį skundą. Pažymėtina, jog nuteistojo išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvaujančio advokato (advokato padėjėjo) teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo. Todėl nagrinėjamu atveju nuteistojo D. K. turėtos išlaidos dėl advokato darbo nepripažintinos proceso išlaidomis, kurias turi atlyginti valstybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.