- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-13
- Bylos Nr.
- AN2-277-606/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-33-3-00285-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. B.
- Institucija
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatas
- Nukentėjusysis
- Kelių priežiūra mažeikių kelių tarnyba
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimu A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalį, 426 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, galutine subendrinta administracine nuobauda – 1 550 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams už tai, kad 2020 m. spalio 2 d. 21.19 val., (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, kelio (duomenys neskelbtini) 36-tame kilometre, vairuodamas V. D. automobilį „BMW M6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl nenustatytų priežasčių – galbūt į kelią išbėgusio laukinio gyvūno, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kelio atitvarus. Eismo įvykio metu apgadino kelio atitvarus, AB „(duomenys neskelbtini)“ padarydamas 3 399,81 Eur dydžio turtinę žalą, ji viršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydį, apgadino V. D. automobilį, kuri turtinių pretenzijų nepareiškė. Po eismo įvykio A. B. pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Tuo A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 219, 222 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimo dalį, kuria jis nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį ir jam administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
2.1. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B., vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad teismas turi nustatyti ne tik tyčios turinį, tačiau ir pasitraukimo iš įvykio vietos motyvus ir tikslus. Tvirtina, kad teismas ne tik nenustatė pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo bei tikslo, t. y. tyčios turinio, tačiau priešingai, pripažindamas asmenį kaltu dėl pasišalinimo iš įvykio, iš esmės įrodinėjo ne tyčinį šio pažeidimo padarymą, o kaip padarytą dėl nerūpestingumo. Šiuo atveju teismo nurodoma, kad vairuotojas iki išvažiavimo iš įvykio vietos, nors ir neįsitikino, kur ir kam kokius sugadinimus padarė, tačiau turėjo pasidomėti atsiradusiomis pasekmėmis. Teismas, konstatuodamas prievolę įsitikinti kilusiomis pasekmėmis, kartu pripažįsta, kad pažeidimas buvo padarytas ne tiesiogine tyčia (būtinasis inkriminuoto pažeidimo – pasišalinimo iš įvykio vietos – požymis), o neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nerūpestingumo. Po to, pats sau prieštaraudamas, teismas jau pažeidimą iš esmės sieja ne su pasišalinimu iš įvykio vietos, o su savalaikiu neinformavimu nukentėjusios bei nepranešimu policijai. Akivaizdu, kad savalaikis nepranešimas policijai apie įvykį, neturint tikslo apskritai pasišalinti iš įvykio vietos, apsunkinti pažeidimo tyrimą ar išvengti kokių nors pasekmių, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nesudaro šio pažeidimo sudėties. Skundžiamame nutarime teismas pripažino, kad jis iš įvykio vietos išvažiavo ne tikslu apskritai pasišalinti, o turėdamas tikslą surasti tralą ir patraukti automobilį iš važiuojamosios kelio dalies. Beje, tokius veiksmus sąlygojo ir objektyvios priežastys, t. y. sudaužytas nevažiuojantis automobilis stovėjo skersai važiuojamosios kelio dalies ir kėlė pavojų kitiems pravažiuojantiems automobiliams. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad „tralistas“ nežinojo, kur važiuoti, jis, palikęs automobilį su įjungtomis avarinėmis šviesomis, pakeleivingu automobiliu nuvažiavo jo pasitikti į iš anksto sutartą vietą – prie „ (duomenys neskelbtini)“ degalinės.
2.2. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju teismas jo siekį, kuo greičiau patraukti automobilį iš važiuojamosios kelio dalies, klaidingai sieja su tikslu, kuo greičiau automobilį pašalinti iš įvykio vietos. Šiuo atveju pasišalinimą iš įvykio vietos teismas sieja ne su neva tai atliktais veiksmais, t. y. su fiziniu išvykimu iš įvykio vietos, o su ketinamais ateityje atlikti veiksmus, t. y. sugrįžus į įvykio vietą su tralu, ketinimu, kuo greičiau iš įvykio vietos pasišalinti su automobiliu. Apeliantas pažymi, kad tokių ketinimų nėra ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta. Be to, šiuo atveju teismas siekia pagrįsti ne kokius nors atliktus veiksmus, kurie sudaro konkretaus pažeidimo sudėtį, o tik ketinamus ateityje atlikti veiksnius. Kadangi ANK atsakomybės už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti administracinį nusižengimą apskritai nenumato, todėl šiuo atveju teismo subjektyvūs pamąstymai apie tai, ką jis būtų daręs vėliau (ateityje), kai grįš į įvykio vietą su tralu, ir kaip vėliau būtų elgęsis, nagrinėju atveju jokios teisinės reikšmės neturi.
2.3. Apeliantas nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje šis pažeidimas, t. y. siekis pasišalinti iš įvykio vietos, paprastai siejamas su siekiu išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Apelianto teigimu, nei vieno iš nurodytų motyvų, kurie sudarytų pagrindą bent jau teoriškai paaiškinti, kodėl jis galėjo siekti pasišalinti iš įvykio vietos, nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Apeliantui lieka neaišku, ar, teismo vertinimu, jis jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, ir toks jo laikinas išvykimas ir užtraukia atsakomybę, ar vis tik pasišalino laikinai, kad surastų tralą ir su tralu patraukus automobilį – tik tada ketino pasišalinti iš įvykio vietos. Be to, lieka neaišku, už ką ir kokios atsakomybės jis ketino ar galėjo siekti išvengti. Nurodo, kad jis įvykio metu buvo blaivus, automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu, todėl jokių neigiamų pasekmių ar materialinių išlaidų, kurių jis galėjo siekti išvengti, nagrinėjamu atveju nebuvo ir būti negalėjo. Todėl, apelianto nuomone, jis galėjo būti traukiamas atsakomybėn tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymą, t. y. kaip šiuo atveju pagrįstai ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį. Nurodo, kad automobilis yra draustas Kasko draudimu, todėl eliminuoja bet kokius galimus teorinius pasvarstymus apie ketinimus pasišalinti iš įvykio vietos, nes draudimo išmoka už sugadintą automobilį yra galima tik gavus policijos pažymą apie eismo įvykį. Todėl jis negalėjo turėti jokio tikslo pasišalinti iš įvykio vietos ar nepranešti apie įvykį policijai.
2.4. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai dėl klaidingai įvertintų bei kvalifikuotų jo veiksmų, draudimo bendrovės išmoka automobilio savininkui yra sustabdyta. Tuo atveju, jeigu toks jo veiksmų vertinimas išliktų, draudimo bendrovė atsisakytų išmokėti draudimo išmoką ir jis turėtų pats savo lėšomis atlyginti tiek automobilio savininkui, tiek ir AB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą. Šiuo metu automobilio savininkė V. D., tikėdamasi gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, jokio reikalavimo jam kol kas nereiškia. Nagrinėjamu atveju vienintelė galima įvykių seka buvo tokia – patraukus automobilį iš važiuojamosios dalies, tam, kad gauti draudimo išmoką, apie eismo įvykį pranešti policijai, kuri ir turėtų aiškintis, ar šio eismo įvykio metu dar kam nors buvo padaryta žala ar ne. Taigi, siekiant gauti draudimo išmoką, kuri padengtų jo veiksmais automobiliui padarytą žalą, jis policijai bet kuriuo atveju būtų privalėjęs pranešti.
2.5. Apelianto teigimu, teismas nenustatė tiesioginės tyčios išvengti pažeidimo. Priešingai, teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad pažeidimas buvo padarytas dėl nerūpestingumo, t. y. kad jis turėjo pasidomėti kilusiomis pasekmėmis, tačiau to nepadarė. Taip pat teismas nenustatė galimo tokio elgesio motyvo ar tikslo, nes kaip nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, jis ne tik grįžo į įvykio vietą su tralu, tačiau ir neturėjo jokio pagrindo vengti kokios nors atsakomybės. Akivaizdu, kad, esant susiklosčiusiai situacijai, jokia atsakomybė jam nebuvo ir negalėjo būti taikoma. Be to, įvertinus automobilio Kasko draudimą, apie kurį jam buvo žinoma, jokio kito elgesio varianto jis net neturėjo.
2.6. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį, kad smūgio būta itin stipraus, dėl to automobilis buvo sugadintas, taip pat iššovė automobilio oro pagalvės. Vien šios aplinkybės patvirtina, kad asmuo, apimtas šoko, streso, įvykio metu patyręs stiprų smūgį, gali detaliai neatsiminti ar nepaaiškinti visų įvykio aplinkybių. Po šio eismo įvykio jis kreipėsi ir į gydytojus. Duomenys apie tai buvo pateikti ir bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad gydytojų išrašuose jokių sunkių sužalojimų jam (A. B.) nebuvo konstatuota, jo paaiškinimą apie tai, kad jis šio eismo įvykio metu nepajuto kontakto su automobilio atitvarais, vertino kaip deklaratyvų ir neįtikinantį. A. B. pažymi, kad niekada neneigė, jog eismo įvykio metu automobilis į kažką atsitrenkė, tačiau buvo įsitikinęs ir visą laiką tvirtino, kad kontaktavo su į kelią išbėgusiu žvėrimi. Tai, kad į kelią išbėgęs žvėris ir buvo automobilio nesuvaldymo priežastimi, pripažino ir šią bylą nagrinėjęs teismas. Be to, apgadinti ir išversti atitvarai buvo surasti už 150 metrų nuo automobilio „BMW“ radimo vietos. Todėl apeliantas, atsižvelgdamas į skundžiamo nutarimo motyvus, daro išvadą kad jis privalėjo tamsoje naktį vaikštinėti paplente ir apžiūrinėti, ar nėra sužalojęs kokio kelio atitvaro. Įvertinus tai, kad kelio atitvaras buvo sugadintas net už 150 metrų nuo automobilio sustojimo vietos, tai jis turėjo paplente naktį vaikščioti nemažus atstumus. Įvertinus tai, kad jis pats buvo sužalotas šio eismo įvykio metu, be to, bet kuriuo atveju ketino sugrįžti į įvykio vietą ir apie įvykį pranešti policijai, tokiems reikalavimams nebuvo nei jokio loginio, nei teisinio pagrindo. Be to, toks elgesys būtų pavojingas tiek ir jam pačiam, tiek ir kitiems eismo dalyviams. Taip pat teismas net nepaminėjo, kad apie įvykį automobilio savininkę V. D. informavo jis pirmasis. Tai, kad į važiuojamoje kelio dalyje paliktą automobilį vos neįvažiavo kiti vairuotojai, kad paliktas automobilis kėlė saugumą eismo dalyviams, yra pripažinta ir policijos tarnybiniame pranešime. Todėl, A. B. nuomone, jis turėjo ne laukti, kol į įvykio vietą atvyks policijos pareigūnai, o, esant susidariusiai situacijai, remiantis Kelių eismo taisyklių 91.2 papunkčio ir 92 punkto reikalavimais, pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje (KET 219.1 punktas), t. y. automobilio nuo važiuojamosios kelio dalies nutempimui.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. K. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. ginčija kaltę padarius administracinį nusižengimą, už kurį jis nubaustas skundžiamu nutarimu pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad jis įvykio metu buvo blaivus, automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu, todėl jokių neigiamų pasekmių ar materialinių išlaidų, kurių jis galėjo siekti išvengti, nagrinėjamu atveju nebuvo ir būti negalėjo. Apelianto teigimu, jis tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo, iš eismo įvykio vietos pasišalino ne vengdamas atsakomybės, o remdamasis Kelių eismo taisyklių 91.2 papunkčio ir 92 punkto reikalavimais, tam, kad kuo skubiau imtųsi priemonių saugiam eismui užtikrinti, kad būtų išvengta eismo įvykio, t. y. pasišalino dėl to, kad automobilis būtų nutemptas nuo važiuojamosios kelio dalies. Be to, jis nežinojo, kad padaryta žala AB „(duomenys neskelbtini)“ valdomam turtui, o, žinodamas, kad padarė žalą vairuotam automobiliui, kuris yra draustas Kasko draudimu, tam, kad draudimas sumokėtų padarytą žalą, apie eismo įvykį ir taip privalėjo pranešti policijai, tai ir būtų padaręs, kai grįžo į įvykio vietą. Todėl, apelianto nuomone, jis galėjo būti traukiamas atsakomybėn tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymą pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį.
7. Pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį administracinėn atsakomybėn traukiamas transporto priemonės vairuotojas, pasitraukęs iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
8. Sprendžiant, ar įvykis laikytinas eismo įvykiu, būtina nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodytas sąlygas, t. y. eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.
9. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad įvykio metu A. B. vairuotu automobiliu buvo apgadinti kelio atitvarai, apie kurių sugadinimą, A. B. teigimu, jis nežinojo, ir V. D. priklausantis automobilis, ir tai atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytą eismo įvykio sąvoką.
10. Įvykus eismo įvykiui, su juo susiję eismo dalyviai privalo laikytis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnyje nustatytų reikalavimų: 1) nedelsdami sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka; 2) pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus; 3) imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti medicinos pagalbą ar prireikus nuvežti nukentėjusįjį į medicinos įstaigą, išskyrus atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai; 4) po eismo įvykio nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, iki bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Analogiškos eismo dalyvio pareigos nurodomos ir Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) XXIX skyriuje – įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą Taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka (KET 219.1 punktas); pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus (KET 219.2 punktas); su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti (KET 221 punktas).
11. Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Kartu pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 5 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis.
12. Taigi, tiek pagal Saugaus eismo įstatymo nuostatas, tiek pagal Kelių eismo taisykles, kurias vairuotojas privalo išmanyti, eismo dalyvio, susijusio su eismo įvykiu, pareiga yra pasilikti eismo įvykio vietoje. Kelių eismo taisyklės nustato tik kelias šios pareigos išimtis, t. y. kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba kai turi būti suteikta pirmoji pagalba eismo dalyviui ar kitam nukentėjusiam asmeniui (KET 219.4 punktas), ir, kaip jau nurodyta, Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.
13. Nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas A. B. pasišalinti iš eismo įvykio vietos, jis privalėjo vadovautis Kelių eismo taisyklių 222 punktu, tačiau nurodyto Kelių eismo taisyklių punkto sąlygos nebuvo įvykdytos – A. B. nedelsiant apie eismo įvykį ir jo metu apgadintą automobilį nepranešė net nukentėjusiajai V. D., kuriai priklausė jo vairuotas automobilis, ji apie eismo įvykį sužinojo būtent iš policijos pareigūno. Šią aplinkybę patvirtina pačios V. D. teismo posėdyje duoti parodymai, iš kurių nustatyta, kad po eismo įvykio, jai pirmiausia paskambino policijos pareigūnas, norėdamas įsitikinti, ar ne ji vairavo automobilį, vėliau ji skambino A. B., kuris neatsiliepė, o pats perskambinęs pasakė apie eismo įvykį, apie galbūt išbėgusį žvėrį. Tai, kad V. D. nežinojo apie įvykusį eismo įvykį ir apgadintą jos automobilį iki to laiko, kol nepranešė jai policijos pareigūnas, nustatyta ir iš Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK tyrėjos I. S. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų (b. l. 6–8). Iš teismui pateiktos informacijos nustatyta, kad iš A. B. telefono V. D. 2020 m. spalio 2 d. buvo skambinta tik 22.21 val. (b. l. 86), t. y. gerokai jau po to, kai A. B. buvo pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, o į eismo įvykio vietą jau buvo atvykę policijos pareigūnai ir apie eismo įvykį jau buvo pranešę V. D.. Be to, pažymėtina, kad A. B. apskritai ne pats paskambino V. D., bet jai tik perskambino, kai ji sužinojusi apie eismo įvykį, skambino jam pati. Todėl nėra net mažiausios abejonės dėl to, kad A. B. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 222 punkto vien jau dėl to, kad iš karto po eismo įvykio apie jį nepranešė nukentėjusiajai V. D. arba policijai, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tačiau nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad įvykio metu A. B. vairuotu automobiliu apgadino ir kelio atitvarus.
14. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. teigė, kad jis nejuto, jog atsitrenkė į kelio atitvarus, todėl nežinojo apie padarytą žalą ir AB „(duomenys neskelbtini)“ valdomam turtui, tačiau tokius A. B. teiginius paneigia byloje objektyviai nustatytos aplinkybės.
15. Pagal teismų praktiką, apibūdinant ANK 426 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusižengimo subjektyviuosius požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasitraukusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-50-303/2018).
Žemesnės instancijos teismas
16. Paaiškinime A. B. teigė, kad vairuodamas automobilį, lyg nespėjo išvengti kontakto su gyvūnu, tačiau dėl to nebuvo tikras, jo automobilį staigiai sumėtė ir, kas vyko toliau, neprisiminė (b. l. 16). Teismo posėdyje A. B. parodė, kad į kelią staiga iššoko žvėris, jis bandė išvengti susidūrimo ir įvyko eismo įvykis. Įvykio metu jam buvo sumušta galva, skaudėjo koją, galbūt trumpam buvo praradęs sąmonę, patyrė šoką ir kai kurių įvykio aplinkybių neprisiminė. Iš bylos duomenų nustatyta, kad buvo apgadintas automobilio „BMW M6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinis bamperis, priekinės dešinės pusės durys, galinės dešinės pusės durys, priekinis dešinės pusės ratas, galinis dešinės pusės ratas, priekinis dešinės pusės sparnas, galinis dešinės pusės sparnas, galinis bamperis, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekiniai kairės ir dešinės pusės žibintai, priekinis dešinės pusės posūkio žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės, taip pat labai žymiai sugadinta ir išversta 80 metrų kelio atitvarų (b. l. 6–8).
17. Kaip jau aptarta, tai, kad jo vairuotas automobilis kontaktavo su žvėrimi, nebuvo tikras ir pats A. B., kontakto su žvėrimi žymių neužfiksavo ir policijos pareigūnai (b. l. 6–8). Tačiau iš automobiliui nustatytų apgadinimų akivaizdu, kad automobilis buvo apgadintas labai žymiai, todėl nėra net mažiausios abejonės dėl to, kad A. B. turėjo justi ir juto stiprius smūgius į kitą objektą, o, atsižvelgiant į automobiliui padarytus labai žymius apgadinimus, vienareikšmiškai suprato, kad važiuodamas keliu, jis automobiliu atsitrenkė būtent į kelio atitvarus, ir nuo stipraus smūgio juos apgadino, tačiau, privalėdamas žinoti pareigą, kad privalo pasilikti eismo įvykio vietoje, nepranešęs policijai apie eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Kartu pažymėtina ir tai, kad jeigu tikėti, jog A. B. neprisiminė įvykio aplinkybių, kaip šiuo atveju esant labai žymiems automobilio apgadinimams, aiškiai suvokiant, kad buvo kontaktuota su kitu objektu, ir žala padaryta ne tik automobilio savininkei, bet ji galėjo atsirasti ir kitam objektui, A. B. kaip vairuotojas juolab privalėjo kviesti policiją tam, kad būtų nustatytos įvykio aplinkybės, nes galbūt kelyje buvo paliktas sužalotas žvėris, kuris kėlė grėsmę eismo saugumui arba apskritai galbūt buvo kliudytas kitas automobilis ir sužaloti žmonės ar panašiai.
18. Pažymėtina, kad paaiškinime A. B. nurodė, kad jis nekvietė policijos ir nemanė, kad jam būtina likti įvykio vietoje dėl to, kad manė, jog jos kviesti nereikia, nes niekas nenukentėjo, buvo išsigandęs, nes apgadino naują automobilį. Jis sustabdė pravažiuojantį automobilį, juo nuvažiavo iki degalinės, iš kur paskambino draugams, susirado tralą, kad paimtų iš eismo įvykio automobilį. Teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde A. B. teigė, kad jis norėjo iš įvykio vietos kuo greičiau pašalinti automobilį, nes sudaužytas automobilis stovėjo skersai ant važiuojamosios dalies ir kėlė pavojų kitiems pravažiuojantiems automobiliams, surado tralą ir pakeleivingu automobiliu nuvažiavo į degalinę tam, kad pasitiktų tralo vairuotoją, nes tralo vairuotojas nežinojo, kur važiuoti, o grįžęs į eismo įvykio vietą būtų iškvietęs policiją. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. skirtingai nei paaiškinime, nurodė, kad jau įvykio vietoje buvo iškvietęs tralą, o jį tik nuvažiavo pasitikti degalinėje. Tačiau tralo vairuotojo V. K. parodymai patvirtina, kad A. B., dar nežinodamas, ar draugai padės surasti tralą, jau laukė degalinėje (b. l. 18). Be to, nagrinėjamu atveju, jeigu A. B. sukėlė eismo įvykį dėl to, kad į kelią išbėgo žvėris, t. y. ne nuo jo priklausančių aplinkybių, žinojo apie Kasko draudimą, visiškai nelogiška manyti, kad jis nebūtų kvietęs policijos, o pats būtų važiavęs ieškoti tralo vien dėl to, kad jo vairuotas automobilis kėlė pavojų kitiems pravažiuojantiems automobiliams, o po to neva būtų jau iškvietęs ir policiją. Tačiau iš paties A. B. paaiškinimo nustatyta, kad jis išsigando dėl to, kad apgadino V. D. automobilį, todėl iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu A. B. nebūtų norėjęs pasišalinti iš eismo įvykio vietos, jis būtų iš pradžių apie eismo įvykį pranešęs policijai, o po to logiška, kad tralo vairuotojo jis galėjo ieškoti ir būdamas eismo įvykio vietoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad automobilį vairavo būdamas blaivus, turėjo teisę vairuoti transporto priemones, automobilis buvo draustas Kasko draudimu, todėl jis neturėjo jokio tikslo nuslėpti eismo įvykį ar išvengti atsakomybės už savo veiksmus, jo veiksmų kvalifikavimui pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šis teisės pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę nepriklausomai nuo veikos padarymo tikslų ir motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-38-303/2016), todėl apelianto argumentai, kad nenustatytas jo veikos padarymo tikslas ir motyvas, nepaneigia apylinkės teismo išvados dėl V. B. kaltės formos.
19. Taip pat pažymėtina, kad tai, jog Kelių eismo taisyklėse numatyta, kad vairuotojas privalo pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, tiesiogiai nereiškia, kad vairuotojas turi teisę pažeisti Kelių eismo taisyklių 222 punktą ir pasišalinti iš eismo įvykio vietos tam, kad surastų transporto priemonę, kuri iš eismo įvykio vietos pašalintų eismo įvykyje dalyvavusį automobilį. Priešingai, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, kaip šiuo atveju privalėjo pasielgti A. B., t. y. iškviesti policiją, vairuotojas privalo neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus (KET 219.2 punktas), o saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją transporto priemonėje, jeigu tokia įrengta, pastatyti avarinio sustojimo ženklą (KET 91.2, 92 punktai).
20. Kartu pažymėtina, kad administracinei atsakomybei pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį taikyti nėra būtina nustatyti, dėl kieno kaltės ar kokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo kilo pats eismo įvykis. Pripažįstant įvykį eismo įvykiu, neturi reikšmės jo kilimo priežastys, jis gali kilti ir nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių, pavyzdžiui, dėl nuo asmens valios nepriklausančių aplinkybių – automobilio gedimo; svarbu, kad įvykis atitiktų pirmiau minėtas Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodytas sąlygas. Atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos užtraukia ne eismo įvykį sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas, o Kelių eismo taisyklių nuostatoms prieštaraujantis pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo asmuo susijęs, vietos. Tai nagrinėjamoje byloje ir buvo nustatyta, t. y. kad A. B. pasitraukė iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET 222 punkto reikalavimus. Visi eismo dalyviai, įskaitant bet kurios transporto priemonės vairuotoją, privalo laikytis Kelių eismo taisyklių, įvykus eismo įvykiui vadovautis jau aptartomis šių taisyklių nuostatomis. Tai, kad A. B. grįžo į eismo įvykio vietą, jo kaltės dėl padaryto nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, nešalina.
21. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad A. B. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, jo metu apgadino ne tik V. D. priklausantį automobilį, bet ir kitą objektą, t. y. kelio atitvarus, tačiau apie eismo įvykį nepranešęs nei nukentėjusiajai V. D., nei policijai, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kaip jau buvo aptarta, Kelių eismo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, o ANK 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia. Todėl A. B. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl to, kaip jis vertino po eismo įvykio situaciją bei teisės aktuose įtvirtintas eismo dalyvių pareigas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo veiksmuose nėra ANK 426 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės.
22. Patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, apygardos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, pateikė jų visumos analizę. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta ir tai, kad pagal ANK 569 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančio pareigūno) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą ne teismo tvarka nagrinėjančiam pareigūnui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas V. B. nesutinka su apylinkės teismo nutarime išdėstytu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas nepritarti argumentuotoms skundžiamo nutarimo išvadoms dėl jo kaltės padarius nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje.
23. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.