Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – A. L., uždaroji akcinė bendrovė „Creditinfo Lietuva“) dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Swedbank“ (toliau – ir pareiškėjas, Bankas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. birželio 6 d. nurodymą Nr. 2R-3580 (2.13.) (toliau – ir ginčijamas nurodymas, Nurodymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Inspekcija 2017 m. birželio 6 d. priėmė ginčijamą nurodymą, kuriuo įpareigojo Banką: 1) imtis priemonių, kad A. L. asmens duomenys dėl jo įsiskolinimo Bankui, 2009 m. kovo 31 d. perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė), šios Bendrovės būtų sunaikinti (įskaitant istoriją); 2) užtikrinti, kad prieš perduodant skolininkų (duomenų subjektų) asmens duomenis duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, skolininkams (duomenų subjektams) būtų pateikti (įteikti) priminimai apie įsipareigojimų nevykdymą, kartu įsitikinant, jog skolininkas (duomenų subjektas) tokį priminimą gavo.

2.2. Bankas duomenis apie A. L. skolą Bendrovei perdavė 2009 m. kovo 31 d., o jo skundas Inspekcijoje gautas 2016 m. gruodžio 20 d., t. y. praėjus beveik septyneri metai. A. L. skundas paduotas bandant komplikuoti kreditoriaus vykdomą priverstinį skolos išieškojimo procesą, o ne siekiant apginti realų interesą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu Inspekcija turi atsisakyti priimti nagrinėti skundą, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Šiuo atveju ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino nesilaikymas lėmė tai, jog apsunkinamas situacijos tyrimas, be to, Banko teisė į gynybą taip pat buvo apribota dėl galimybės rinkti įrodymus konstatavus ilgą pažeidimo laikotarpį. Inspekcija A. L. skundo neturėjo priimti, pats tyrimas buvo formalus, atliktas nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

2.3. ADTAĮ reikalavimų nepaisymas lėmė ir neteisėto Nurodymo priėmimą. Bankas Inspekcijai teikė įrodymus, kad A. L. buvo pasirašytinai supažindintas su įspėjimu, jog duomenys apie jo nevykdomus skolinius įsipareigojimus bus perduoti Bendrovei, tačiau prie A. L. parašo apie pateiktą informaciją nėra pažymėtos datos. To Inspekcijai užteko formaliai konstatuoti, kad Banko pateikti įrodymai nepakankami.

2.4. ADTAĮ 21 straipsnis leidžia tvarkyti skolininko asmens duomenis mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti, tik reikalaujama, kad duomenų valdytojas apie tai išsiųstų duomenų subjektui rašytinį priminimą paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis bei duomenų subjektas neišspręstų skolos klausimo ar pagrįstai jos neginčytų. Šiuo konkrečiu atveju nėra ginčo dėl to, kad rašytinis 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos Nr. SR-3544 (toliau – 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos) A. L. buvo įteiktas pasirašytinai. Tačiau Inspekcija Nurodyme teigia, kad to nepakanka, o Nurodymas turėjo būti ne tik išsiųstas A. L. registruotu paštu, bet ir tokiu būdu įteiktas. Toks aiškinimas iškraipo teisės aktų reikalavimus ir neteisėtai siaurina bei griežtina ADTAĮ taikymą. Įstatymas nereikalauja, kad atitinkamas pranešimas duomenų subjektui būtų įteiktas. ADTAĮ nustato, kad pranešimas turi būti pateiktas duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis. ADTAĮ vartojama sąvoka „pateiktas“ nereiškia „išsiųstas registruotu laišku su įteikimu“. ADTAĮ tikslas yra sudaryti sąlygas duomenų subjektui sužinoti apie būsimą jo asmens duomenų atskleidimą tretiesiems asmenims ir sudaryti galimybes tokiam asmeniui to išvengti, išsprendus įsiskolinimo klausimą su kreditoriumi.

2.5. ADTAĮ tikslas – kad duomenų subjektui būtų pateiktas atitinkamo turinio pranešimas, jog duomenų subjektas galėtų imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti jo asmens duomenų neperdavimą tretiesiems asmenims. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad A. L. buvo skolingas Bankui, pats A. L. teikė Bankui paaiškinimus, jog negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų dėl prastos finansinės padėties. A. L. buvo išsiųstas registruotu paštu pranešimas apie būsimą jo asmens duomenų perdavimą į UAB „Creditinfo Lietuva“ administruojamą duomenų bazę, taip pat pranešimas dar kartą pasirašytinai įteiktas asmeniškai, siekiant išsklaidyti bet kokias abejones ir galimus ginčus dėl šio pranešimo įteikimo. Esant šioms aplinkybėms, Inspekcija nepagrįstai teigė, kad nepakanka įrodymų apie tai, jog A. L. buvo informuotas apie jo asmens duomenų perdavimą Bendrovei.

2.6. Nurodymo 2 punkto reikalavimas užtikrinti, kad prieš perduodant skolininkų asmens duomenis duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, skolininkams būtų ne tik pateiktas, bet ir įteiktas priminimas apie įsipareigojimų nevykdymą, yra viršijantis įstatymų reikalavimus, nepagrįstas ir nesąžiningas. Tuo Inspekcija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 36² straipsnyje įtvirtintą minimalios ir proporcingos priežiūros principą. Tokia situacija yra neteisinga sąžiningo kreditoriaus atžvilgiu – jei yra privaloma skolininkui ne tik išsiųsti registruotu paštu pranešimą, bet ir jį įteikti, tai nesąžiningas skolininkas gali tiesiog atsisakyti pasiimti pašto įstaigoje jam atsiųstą pranešimą ir taip jau bus išvengęs jo duomenų perdavimo. Tai gali lemti situaciją, kuomet nesąžiningas skolininkas tiesiog tyčia deklaruos savo gyvenamąją vietą ten, kur jis faktiškai negyvena ir jam bus neįmanoma įteikti jokio pranešimo. Įstatymų leidėjas formuoja priešingas tendencijas, nei taiko Inspekcija. Šiuo metu kaip tik yra griežtinamas požiūris į nesąžiningus asmenis ir skolininkus, kurie nevykdo pareigos deklaruoti savo tikrą gyvenamąją vietą ar tuo piktnaudžiauja. Nurodymas pažeidžia Banko teisėtus lūkesčius į sąžiningą ir rūpestingą viešojo administravimo paslaugų teikimą, teisinės valstybės principo užtikrinimą praktikoje.

3. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjas nepateikė Inspekcijai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad registruotu paštu A. L. 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos buvo įteiktas, ar atvykus į klientų aptarnavimo padalinį minėtas pranešimas jam buvo įteiktas asmeniškai iki 2009 m. kovo 31 d. Pareiškėjo 2007 m. gruodžio 10 d., 2009 m. sausio 9 d., 2009 m. vasario 4 d. pranešimų pateikimo (įteikimo) aplinkybės A. L. taip pat nepatvirtintos jokiais įrodymais.

3.2. Nors A. L. asmens duomenis pareiškėjas pateikė daugiau nei prieš vienerius metus, tačiau ši aplinkybė nesuteikia Inspekcijai pagrindo atsisakyti nagrinėti A. L. pareiškimo, kadangi jo asmens duomenys vis dar tebebuvo tvarkomi Bendrovėje. Aplinkybė, kad pareiškėjas neišsaugojo įrodymų (jei tokie buvo) apie pranešimų įteikimą A. L., nepanaikina pareiškėjo atsakomybės. Šiuo atveju įrodinėjimo pareigos negalima perkelti duomenų subjektui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo priimtu Nurodymu. Teigė, kad su UAB „Creditinfo Lietuva“ skelbiama informacija apie jo įsiskolinimus nesutinka.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime palaikė pareiškėjo skundo argumentus prašė skundą tenkinti visiškai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismų praktikoje pabrėžiama pareiga Inspekcijai aktyviai aiškintis įvykių aplinkybes, vertinti faktus, argumentuoti, pagrįsti teisės aktais savo veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju Inspekcija apsiribojo pasyviu reikalavimu pateikti Inspekcijai priimtinus įrodymus apie pranešimo skolininkui įteikimą. Tuo Inspekcija pažeidė jai keliamus reikalavimus visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti galimo pažeidimo aplinkybes ir tik po to taikyti poveikio priemones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nesuformulavo taisyklės, kad skolininkas turi būti informuotas kokiu nors konkrečiu būdu, o reikalauja aiškintis kiekvieną konkretų atvejį ir vertinti, ar kreditorius buvo rūpestingas, apdairus ir sąžiningas. Inspekcija pripažįsta tik pranešimų įteikimą registruotu laišku, tačiau tokio reikalavimo nėra ADTAĮ, LVAT praktikoje, nes priešingu atveju tai reikštų, jog ADTAĮ yra išaiškintas „keičiamai“, t. y. suformuluota iš esmės kita teisės norma, panaši į procesines šaukimų įteikimo taisykles civiliniame ar administraciniame procesuose.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. ir Bankas 2006 m. rugpjūčio 7 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šioje sutartyje nurodyti tokie A. L. asmens duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data, adresas, paso numeris, telefono numeris, elektroninio pašto adresas. A. L. nuo 2008 m. gruodžio 30 d. nevykdė minėta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl Bankui susidarė įsiskolinimas. Pareiškėjas 2009 m. kovo 31 d. perdavė Bendrovei A. L. asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, adresą, informaciją apie nepadengtą skolą), o nuo 2015 m. gruodžio 23 d. duomenys tretiesiems asmenims nebuvo perduoti.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nors A. L. asmens duomenis pareiškėjas pateikė Bendrovei 2009 m. kovo 31 d., t. y. daugiau nei prieš vienerius metus kaip numatyta ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau jo asmens duomenys Bendrovėje tebebuvo tvarkomi, duomenų teikimas A. L. kreipimosi į Inspekciją dieną nebuvo sustabdytas ar nutrauktas, galimai jo asmens duomenys dėl įsiskolinimo buvo nuolat atnaujinami (pateikiant naują skolos sumą ir pan.). Atsižvelgdamas į tai, kad asmens duomenys buvo perduoti prieš aštuonerius metus, tačiau Bendrovėje vis dar tebetvarkomi, teismas darė išvadą, jog Inspekcija pagrįstai priėmė nagrinėti A. L. pareiškimą.

9. Spręsdamas klausimą, ar pareiškėjas tinkamai įgyvendino ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas duomenų valdytojui teisėtai teikti skolininkų duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. gruodžio 10 d., 2009 m. sausio 9 d. ir 2009 m. vasario 4 d. išsiuntė trečiajam suinteresuotam asmeniui rašytinius pranešimus (neregistruotu paštu) apie įsipareigojimų nevykdymą bei 2009 m. vasario 2 d. pranešimą dėl skolos (registruotu paštu), tačiau A. L. per 30 kalendorinių dienų skolos nepadengė.

10. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog A. L. buvo įteiktas rašytinis priminimas apie įsipareigojimų neįvykdymą iki duomenų perdavimo Bendrovei, o pareiškėjo pateikti duomenys, kad jis 2007 m. gruodžio 10 d., 2009 m. sausio 9 d. ir 2009 m. vasario 4 d. išsiuntė rašytinius pranešimus (neregistruotu paštu) apie įsipareigojimų nevykdymą bei 2009 m. vasario 2 d. pranešimą dėl skolos (registruotu paštu), laikytini nepakankamu įrodymu ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimui pagrįsti. Dėl pasirinkto priminimo siuntimo būdo (neregistruota siunta) pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių įsitikinti siųstų priminimų įteikimu A. L., o duomenų, kad registruotu paštu A. L. siųstas pranešimas jam buvo įteiktas iki perduodant jo asmens duomenis Bendrovei, nėra. Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, kad ant 2009 m. vasario 2 d. pranešimo dėl skolos A. L. savo parašu patvirtino, jog šis pranešimas jam įteiktas, tačiau nenurodė gavimo datos, pareiškėjas šio pranešimo įteikimo A. L. datos taip pat nenurodė, todėl atsižvelgdamas į tai, teismas negalėjo daryti išvados, jog aptariamas pranešimas A. L. buvo įteiktas dar iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. iki jo asmens duomenų Bendrovei perdavimo momento.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo galimybę tinkamai atlikti savo pareigą informuoti A. L. apie įsipareigojimų neįvykdymą prieš pateikdamas jo asmens duomenis Bendrovei, todėl nenustačius ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų laikymosi, asmens duomenų teikimas negali būti pripažintas teisėtu. Teismas konstatavo, kad Bankas neįvykdė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos ir A. L. asmens duomenis Bendrovė perdavė neteisėtai, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas byloje nustatytos aplinkybės, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie tai, jog jo duomenys bus perduoti Bendrovei, formaliai nusprendė, kad to nepakanka ir A. L. tinkamai galėjo būti informuotas tik specifiniu būdu – siunčiant jam pranešimą registruotu paštu. Teismas ir Inspekcija nepagrįstai rėmėsi apeliacinės instancijos teismo nutartimis kitose bylose, nesigilindami į tų bylų ir šios bylos faktinių aplinkybių skirtumus bei akcentus.

12.2. Asmens duomenų perdavimas Bendrovei negalimas esant vienai iš šių aplinkybių: skola buvo padengta ir (arba) buvo pasiektas susitarimas su kreditoriumi dėl mokėjimo termino atidėjimo arba duomenų subjektas pagrįstai ginčija skolą. A. L. informuotas apie susidariusią skolą keturiais pranešimais, kurių vienas buvo siunčiamas registruotu paštu, taip pat atitinkamas pranešimas įteiktas jam asmeniškai pasirašytinai, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo galimybę skolą padengti (arba pagrįstai ginčyti) bei išvengti jo asmens duomenų perdavimo Bendrovei. A. L. skolos neginčijo, nepadengė, mokėjimo terminas nebuvo atidėtas, todėl jo duomenys Bendrovei perduoti teisėtai.

12.3. A. L. skundas Inspekcijoje gautas 2016 m. gruodžio 20 d., o pareiškėjas duomenis apie jo skolą Bendrovei perdavė 2009 m. kovo 31 d. Vadovaudamasi ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu Inspekcija turi priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. ADTAĮ taip pat nurodo, kad net ir pradėjus tyrimą, tačiau jo metu paaiškėjus ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, skundo tyrimas turi būti nutraukiamas. Šiuo nagrinėjamu atveju nuo duomenų perdavimo Bendrovei iki A. L. skundo praėjo beveik septyneri metai, todėl ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino nesilaikymas lėmė apsunkintą situacijos tyrimą dėl ilgo laikotarpio, apribotą pareiškėjo teisę į gynybą dėl įrodymų rinkimo ir neteisėtą Nurodymo priėmimą.

12.4. Byloje nėra ginčo dėl skolos fakto: A. L. buvo ir yra skolingas Bankui, vyksta skolos išieškojimo procesas, taip pat A. L. neginčijo įsiskolinimo fakto ar dydžio, pats skolininkas teikė Bankui paaiškinimus, kad negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų dėl prastos finansinės padėties, jo individualiai įmonei iškelta bankroto bylą, ir t. t. Taigi A. L. žinojo, kad yra skolingas Bankui ir koks skolos dydis, todėl pagrindinis ADTAĮ tikslas – kad asmuo, kurio duomenys apie skolą bus perduoti Bendrovei, žinotų apie šias aplinkybes – pasiektas, t. y. A. L. buvo tinkamai informuotas apie teisines pasekmes negrąžinus skolos kreditoriui.

12.5. Rašytinis 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos A. L. buvo įteiktas pasirašytinai, tačiau Inspekcija Nurodyme teigia, jog to nepakanka – pranešimas turėjo būti ne tik įtektas skolininkui, bet ir išsiųstas registruotu paštu ir įteiktas per paštą, o ne kitaip, įskaitant ir asmeniškai A. L. atvykus į Banką. Toks aiškinimas iškraipo teisės aktų reikalavimus ir nepagrįstai siaurina ADTAĮ taikymą. ADTAĮ nereikalauja, kad atitinkamas pranešimas duomenų subjektui būtu įteiktas registruota pašto siunta, ADTAĮ nustato, jog pranešimas turi būti pateiktas duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis. Šiuo atveju ant rašytinio pranešimo esantis paties duomenų subjekto rašytinis patvirtinimas, kad jis yra gavęs šį pranešimą, yra maksimaliai patvirtinantis įstatymo tikslą – duomenų subjekto informavimą apie būsimą jo asmens duomenų atskleidimą. Be to, jei asmuo pasirašo, kad jam yra įteikiamas pranešimas, tai reiškia, kad pranešimas jam įteikiamas tą dieną, kuri yra nurodyta pačiame pranešime, nebent jis nurodo kitą dieną pasirašydamas, jei jam yra įteikiama kitu metu.

12.6. Nurodymo 2 punkte Inspekcijai pareikalavus užtikrinti, kad prieš perduodant skolininkų asmens duomenis duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, skolininkams būtų ne tik pateiktas, bet ir įteiktas priminimas apie įsipareigojimų nevykdymą, yra viršijantis įstatymų reikalavimus, nepagrįstas ir nesąžiningas. Inspekcija pažeidė VAĮ 36² straipsnyje įtvirtintą minimalios ir proporcingos priežiūros principą. Be to, skundžiamame sprendime nebuvo įvertinti pareiškėjo argumentai, susiję su nesąžiningais skolininkais, kurie gali tiesiog atsisakyti pasiimti pašto įstaigoje jam atsiųstą pranešimą ir taip išvengti duomenų perdavimo ir kurie gali tyčia deklaruoti savo gyvenamąją vietą ten, kur jie faktiškai negyvena, arba nedeklaruoti niekur ir jiems bus neįmanoma įteikti jokio pranešimo. Įstatymų leidėjas formuojamą priešingą tendenciją, nei taiko Inspekcija, susijusią su dokumentų įteikimu. Nurodymu pažeidžiamais pareiškėjo teisėtais lūkesčiais į sąžiningą ir rūpestingą viešojo administravimo paslaugų teikimą, teisinės valstybės principo užtikrinimą praktikoje.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir prašo apeliacinį skundą tenkinti visiškai. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo:

13.1. Asmens duomenų perdavimas yra savarankiškas veiksmas su savarankiškais reikalavimais tokio veiksmo teisėtumui ir jis įvyksta konkrečiu laiko momentu. Tolesnį duomenų tvarkymą reglamentuoja ir asmens duomenų tvarkymo teisėtumo garantijas duomenų subjektui teikia ADTAĮ 26 straipsnis, kuris reglamentuoja duomenų subjekto teisę reikalauti ištaisyti, sunaikinti ar sustabdyti savo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, jei duomenys yra neteisingi, neišsamūs ar netikslūs. Pirmosios instancijos teismas bando kurti neteisėtą precedentą, kad procedūriniai pažeidimai, kurie įvyko seniai, faktiškai užkerta kelią tolesniam teisėtam duomenų tvarkymui.

13.2. Inspekcija pažeidė jai keliamus reikalavimus visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti galimo pažeidimo aplinkybes ir tik po to taikyti poveikio priemones. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, o apsiribojo tik Inspekcijos argumentų atkartojimu. Be to, A. L. procesiniuose dokumentuose teigė, jog apie savo neteisėtą asmens duomenų tvarkymą sužinojo prisijungęs prie Bendrovės savitarnos svetainės, tačiau Bendrovė pateikė teismui įrodymus, kad A. L. niekada nebuvo prisijungęs prie šios svetainės ir niekada iš jos negavo savo asmens duomenų, kas patvirtina pareiškėjo teiginius, jog būtent jis informavo A. L. apie jo duomenų perdavimą Bendrovei.

13.3. Inspekcija ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino tik pranešimų įteikimą registruota pašto siunta, nes toks reikalavimas nėra įtvirtintas nei ADTAĮ, nei LVAT praktikoje. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, neteisėtai sukūrė naują teisės normą, nustatančią kreditoriui papildomą ADTAĮ nenustatytą pareigą.

14. Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo:

14.1. A. L. asmens duomenis pareiškėjas pateikė Bendrovei 2009 m. kovo 31 d., t. y. daugiau nei prieš vienerius metus, tačiau ši aplinkybė nesuteikė Inspekcijai pagrindo atsisakyti nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimo ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu, kadangi asmens duomenys vis dar tebebuvo tvarkomi Bendrovėje, šių duomenų teikimas A. L. kreipimosi į Inspekciją dieną nebuvo sustabdytas ar nutrauktas, galimai A. L. asmens duomenys dėl jo įsiskolinimo pareiškėjui buvo nuolat atnaujinami.

14.2. Aplinkybė, kad pareiškėjas neišsaugojo įrodymų (jei tokie buvo), patvirtinančių, jog jis, prieš teikdamas A. L. asmens duomenis Bendrovei, trečiajam suinteresuotam asmeniui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir toks priminimas jam buvo fiziškai įteiktas (pateiktas) iki 2009 m. kovo 31 d. jo asmens duomenų perdavimo UAB „Creditinfo Lietuva“, kadangi įvykiai įvyko seniai, nepanaikina pareiškėjo atsakomybės.

14.3. Inspekcija ginčijamame nurodyme neįpareigojo pareiškėjo priminimus siųsti būtinai registruotosiomis pašto korespondencijos siuntomis. Pareiškėjas gali pasirinkti ir kitokį būdą priminimams siųsti, tik prieš teikiant duomenų subjekto duomenis duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, jis turėtų įsitikinti, kad duomenų subjektas priminimą gavo. Inspekcija taip pat nenurodė, kad priminimas A. L. negalėjo būti įteiktas asmeniškai jam atvykus į Banko padalinį. Nagrinėjamu atveju rašytiniu būdu nebuvo užfiksuota priminimo A. L. pateikimo data, ko pasėkoje Inspekcija neturėjo pagrindo konstatuoti, jog priminimas šiam asmeniui buvo įteiktas ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki A. L. asmens duomenų perdavimo Bendrovei momento.

14.4. Pareiškėjo teiginiai, kad jei asmuo pasirašo, jog jam yra įteikiamas pranešimas, tai reiškia, kad pranešimas jam įteikiamas tą dieną, kuri yra nurodyta pranešime, nebent asmuo pasirašydamas nurodo kitą dieną, nėra įtvirtinti teisės aktuose, todėl nėra aišku, kuo remiantis pareiškėjas grindžia tokius argumentus. Be to, pareiškėjo atliktas A. L. asmens duomenų perdavimas Bendrovei niekaip nėra susijęs su teisminėmis procedūromis šio asmens atžvilgiu.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad niekam nėra skolingas ir jam nėra iškelta jokia civilinė byla dėl skolos priteisimo. 2016 m. gruodžio 9 d. prisijungęs prie UAB „Creditinfo Lietuva“ administruojamo internetinio puslapio ((duomenys neskelbtini)) pamatė, jog nuo 2008 m. gruodžio 31 d. yra skolingas UAB „Viada LT“, AB „Swedbank“, AB „SEB lizingas“ bei AB „TEO LT“. Nurodytos bendrovės niekada nėra bandę prisiteisti iš jo kokias nors skolas, niekada nėra reiškę pretenzijų. Trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie tai, jog jo duomenys bus perduoti Bendrovei, todėl Inspekcija pagrįstai priėmė ginčijamą nurodymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2017 m. birželio 6 d. Nurodymo, kuriuo Inspekcija nurodė Bankui: 1) imtis priemonių, kad A. L. asmens duomenys dėl jo įsiskolinimo Bankui, 2009 m. kovo 31 d. perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“, šios bendrovės būtų sunaikinti (įskaitant istoriją); ir 2) užtikrinti, kad prieš perduodant skolininkų (duomenų subjektų) asmens duomenis duomenų valdytojams tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, skolininkams (duomenų subjektams) butų pateikti (įteikti) priminimai apie įsipareigojimų nevykdymą, kartu įsitikinant, jog skolininkas (duomenų subjektas) tokį priminimą gavo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas Banko skundą atmetė iš esmės konstatavęs, kad Inspekcija pagrįstai priėmė nagrinėti A. L. pareiškimą ir ginčijamame nurodyme pagrįstai konstatavo, jog Bankas tinkamai neįvykdė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos informuoti A. L. apie įsipareigojimų neįvykdymą prieš pateikdamas jo asmens duomenis Bendrovei. Bankas apeliaciniame skunde su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalį, vertino įrodymus bei nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai priėmė nagrinėti A. L. pareiškimą.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

19. Iš ginčijamo nurodymo turinio matyti, kad Inspekcija jį priėmė iš esmės konstatavusi, jog A. L. 2016 m. gruodžio 15 d. pareiškimo nagrinėjimo metu Bankas nepateikė jai jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jo 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos, siųstas pareiškėjui registruotu paštu, pastarajam buvo pateiktas (įteiktas) iki jo asmens duomenų perdavimo Bendrovei (t. y. iki 2009 m. kovo 31 d.). Inspekcija, be kita ko, vadovaudamasi LVAT 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, 2016 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-533-662/2016 suformuota praktika, atsižvelgdama į tuo metu galiojusios redakcijos ADTAĮ tikslą ir paskirtį, šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 30 d.) nustatytą reikalavimą, kad priminimas turi būti pateiktas (įteiktas) duomenų subjektui, taip pat į tai, kad Bankas nepateikė Inspekcijai jokių įrodymų, patvirtinančių, jog registruotu paštu A. L. Banko siųstas 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos, kuriuo pareiškėjas buvo informuojamas apie jo asmens duomenų perdavimą Bendrovei, pateikimą (įteikimą) pareiškėjui ir / ar kad pareiškėjui atvykus į Banko klientų aptarnavimo padalinį minėtas pranešimas jam buvo įteiktas asmeniškai iki 2009 m. kovo 31 d., taip pat atsižvelgdama į tai, kad Banko 2007 m. gruodžio 10 d., 2009 m. sausio 9 d., 2009 m. vasario 4 d. siųstų pranešimų pateikimo (įteikimo) aplinkybės A. L. taip pat nepatvirtintos jokiais įrodymais, padarė išvadą, kad Bankas A. L. asmens duomenis Bendrovei 2009 m. kovo 31 d. perdavė pastarojo neinformavęs ir prieš tai jam nepateikęs priminimo apie įsipareigojimų nevykdymą, kaip to buvo reikalaujama ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje. Taigi ginčijamą nurodymą Inspekcija priėmė iš esmės konstatavusi, kad Bankas, 2009 m. kovo 31 d. perduodamas A. L. (skolininko) asmens duomenis Bendrovei, pažeidė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalį.

20. Ginčui aktualiu laikotarpiu ADTAĮ 21 straipsnio „Asmens duomenų tvarkymas asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti“ 3 dalyje (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatyta, kad duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas; arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo.

21. Iš šio sprendimo 20 punkte paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal jį duomenų valdytojas skolininkų duomenis galėjo teikti tik įvykdęs šias privalomas sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki duomenų pateikimo dienos raštu išsiuntęs (pateikęs) priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą duomenų subjektui (skolininkui) (pabrėžtina, jog šiuo atveju reikšminga yra tai, kad toks priminimas būtų surašytas raštu ir kad jis būtų įteiktas duomenų subjektui (skolininkui), o išsiuntimo (pateikimo) forma aktualios redakcijos ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje nebuvo įtvirtinta); ir 2) įsitikinęs, kad įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo.

22. Bylos medžiaga patvirtina, kad tuo metu, kai Bankas (duomenų valdytojas) perdavė A. L. (duomenų subjekto) duomenis Bendrovei (t. y. 2009 m. kovo 31 d.), šis asmuo buvo skolingas Bankui, įsiskolinimas buvo nepadengtas, mokėjimo terminas neatidėtas, dėl įsiskolinimo ginčo nebuvo. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų dėl Banko 2007 m. gruodžio 10 d., 2009 m. sausio 9 d., 2009 m. vasario 4 d. siųstų pranešimų pateikimo (įteikimo) A. L., to neginčija ir Bankas. Tačiau, jo nuomone, Inspekcija ir pirmosios instancijos teismas aktualios redakcijos ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos (ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki duomenų pateikimo dienos raštu išsiųsti (pateikti) priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą duomenų subjektui (skolininkui)) įgyvendinimo kontekste, netinkamai įvertino Banko Inspekcijai pateiktą įrodymą – 2009 m. vasario 2 d. pranešimą dėl skolos su įrašais „gavau: A. L. [nurodytas parašas]“, „gavau: V. L. [nurodytas parašas]“ (I t., b. l. 113, II t., b. l. 112, 160).

23. Paminėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

24. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad Banko pateiktą įrodymą – 2009 m. vasario 2 d. pranešimą dėl skolos, ant kurio yra įrašai „gavau: A. L. [nurodytas parašas]“, „gavau: V. L. [nurodytas parašas]“ (I t., b. l. 113, II t., b. l. 112, 160) – teismas vertino. Teismas konstatavo, kad ant 2009 m. vasario 2 d. pranešimo dėl skolos A. L. savo parašu patvirtino, jog šis pranešimas jam yra įteiktas, tačiau nenurodė gavimo datos. Teismas nurodė, kad Bankas šio pranešimo įteikimo A. L. datos taip pat nenurodė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl to negalima daryti išvados, jog aptariamas pranešimas A. L. buvo įteiktas dar iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. iki jo asmens duomenų Bendrovei perdavimo momento.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutinka. Pabrėžtina, kad A. L. neneigia fakto dėl ant 2009 m. vasario 2 d. pranešimo dėl skolos esančio įrašo „gavau: A. L. [nurodytas parašas]“ autentiškumo. Šio įrašo autentiškumu nesuabejojo nei pirmosios instancijos teismas, nei Inspekcija, jokių objektyvių duomenų tokiai abejonei kilti nėra ir nagrinėjamoje byloje. Šis įrašas padarytas prie dokumento (t. y. 2009 m. vasario 2 d. pranešimo dėl skolos) datos, kitos datos ant šio dokumento A. L. nenurodė, jis nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti, jog įrašas „gavau: A. L. [nurodytas parašas]“ buvo padarytas ne 2009 m. vasario 2 d.

26. Atsižvelgdama į tai, ir visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi 2009 m. vasario 2 d. pranešimo dėl skolos, ant kurio yra įrašai „gavau: A. L. [nurodytas parašas]“, „gavau: V. L. [nurodytas parašas]“ (I t., b. l. 113, II t., b. l. 112, 160), turinį, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, kad 2009 m. vasario 2 d. pranešimas dėl skolos A. L. buvo įteiktas dar iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. iki jo asmens duomenų Bendrovei perdavimo momento. Todėl nėra jokio pagrindo pritarti pirmosios instancijos išvadai, kad ginčijamas nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai, be kita ko, susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad Inspekcija pagrįstai priėmė nagrinėti A. L. pareiškimą, taip pat kitų proceso dalyvių teiktuose atsiliepimuose nurodyti argumentai, yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, proceso dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, ir Inspekcijos 2017 m. birželio 6 d. Nurodymas panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. birželio 6 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-3580 (2.13.).

Sprendimas neskundžiamas.