- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-23
- Bylos Nr.
- eA-533-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08047-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Trečiasis asmuo
- "Creditinfo Lietuva" Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, E. Š.
- Pareiškėjas
- Lindorff Oy filialas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lindorff Oy filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lindorff Oy filialo skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „Creditinfo Lietuva“ dėl nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Lindorff Oy filialo 2013 m. gruodžio 16 d. skundą, teisme gautą 2013 m. gruodžio 23 d., kuriame prašoma panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) nurodymą Nr. 2R-4798 (toliau – ir Nurodymas).
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, kurioje konstatuota, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujam kreditoriui, nesiejant to su reikalavimo perleidimo sutarties ir/ar priedo pateikimu. Tačiau Inspekcija Nurodyme teigė, jog E. Š. nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, nes jai nebuvo pateikta reikalavimo perleidimo sutartis. Viešojo administravimo subjektas teisės aktų jam priskirtas funkcijas turi vykdyti laikydamasis teisės aktais nustatytos kompetencijos ir neveikti ultra vires, o Inspekcija tai padarė, priimdama Nurodymą, keičiantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, jį interpretuodama savaip.
Inspekcija Nurodyme nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, kurioje konstatuota, kad, nustatydama priminimo apie įsipareigojimų nevykdymą pateikimo asmeniui faktą, Inspekcija negali remtis jokiais įrodymais nepagrįstais paaiškinimais. Minėtos bylos Nr. A444-2161/2011 faktinės aplinkybės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos teisme, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas Inspekcijai pateikė visus turimus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius faktą, kad E. Š. 2009 m. sausio 20 d. buvo pateiktas pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 rėmėsi pagrįstai, kadangi joje buvo konstatuota, kad, vertinant naujojo kreditoriaus veiksmų, tvarkant skolininkų asmens duomenis, teisėtumą, Inspekcija turi vertinti aplinkybę, ar apie reikalavimo perleidimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir ar tokiu būdu gauti jo asmens duomenys teisėtai buvo perleisti tretiesiems asmenims. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, jog tam, kad naujasis kreditorius galėtų naudotis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Įstatymas) nuostatomis dėl asmens duomenų tvarkymo asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti, pareiškėjas turi būti informuotas apie reikalavimo perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus (reikalavimo perleidimo sutartį). Šiuo atveju Inspekcijai nebuvo pateikta įrodymų apie reikalavimo perleidimo sutarties E. Š. pateikimą. UAB „Itella Information“ pranešimą Inspekcija laikė nepakankamu įrodymu Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimui pagrįsti, todėl Inspekcija priėmė Nurodymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu sutinka ir palaiko Lindorff Oy filialo skundo argumentus dėl Inspekcijos Nurodymo neteisėtumo, prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, išdėstė aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo 41 str. 5 p., 21 str. 1, 2 ir 3 d.) ir nustatė, kad viena iš būtinų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų duomenų valdytojui teisėtai teikti skolininkų duomenis yra ta, kad duomenų valdytojas prieš tai turi paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis išsiųsti (pateikti) duomenų subjektui rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą. Pareiškėjas tvirtina šią pareigą įvykdęs tinkamai, t. y. E. Š. 2009 m. sausio 20 d. neregistruota siunta išsiuntė pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi, bet trečiasis suinteresuotas asmuo per 30 kalendorinių dienų skolos nepadengė. Mano, kad 2009 m. kovo 25 d. E. Š. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ perdavė teisėtai. UAB „Itella Information“ pranešimą Inspekcija laikė nepakankamu įrodymu Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimui pagrįsti, todėl priėmė ginčijamą nurodymą.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str. 1 d.), t. y. minėto įstatymo tikslas yra būtent apsaugoti asmenų teises, duomenų valdytojams tvarkant jų asmens duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir asmens duomenų teisinės apsaugos srities reglamentavimą, darė išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos, kad galėtų teikti UAB „Creditinfo Lietuva“ skolininkės E. Š. asmens duomenis, nes jai nebuvo pateiktas rašytinis priminimas apie įsipareigojimų neįvykdymą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pateikti duomenys, jog jis 2009 m. sausio 20 d. neregistruota siunta išsiuntė trečiajam suinteresuotam asmeniui priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą, laikytini nepakankamu įrodymu Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimui pagrįsti, nes dėl pasirinkto priminimo siuntimo būdo (neregistruota siunta) pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių įsitikinti siųsto priminimo įteikimu E. Š..
Žemesnės instancijos teismas
Priminimo siuntimo metu nuo įsiskolinimo susidarymo buvo praėję daugiau nei 10 metų, todėl pareiškėjas, siekdamas tinkamai, o ne formaliai, įgyvendinti savo pareigą pranešti skolininkei apie įsipareigojimų neįvykdymą, turėjo elgtis rūpestingai, apdairiai, sąžiningai ir pasirinkti tokį priminimo įteikimo būdą, kad skolininkei taptų žinoma apie įsipareigojimų neįvykdymą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo galimybę tinkamai atlikti savo pareigą informuoti E. Š. apie įsipareigojimų neįvykdymą prieš pateikdamas jos asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“. Nenustačius Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų laikymosi, asmens duomenų teikimas negali būti pripažintas teisėtu. Teismas darė išvadą, kad Lindorff Oy filialas neįvykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos ir E. Š. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ perdavė neteisėtai, todėl nėra pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ginčijamo Inspekcijos Nurodymo.
III.
Pareiškėjas „Lindorff Oy“ filialas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Inspekcijos Nurodymą.
Apeliaciniame skunde išdėsto, jog Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies normoje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs objektyvų rašytinio priminimo apie įsipareigojimo nevykdymą išsiuntimo (pateikimo) aspektą, tačiau nėra įtvirtinęs subjektyvaus elemento, kurį įtvirtinus teisinis asmens duomenų teikimo veiksmas taptų galimas atlikti ne nuo pranešimo išsiuntimo (pateikimo) asmens duomenų subjektui, o nuo momento, kada apie tokį pranešimą asmens duomenų subjektas sužino. Tai yra du skirtingą teisinę reikšmę turintys teisiniai santykiai, iš kurių pirmasis aptartas yra įtvirtintas minimoje įstatymo normoje, o antrasis – nėra joje įtvirtintas. Tai, kad kalbama yra apie du skirtingus teisinius santykius, yra akivaizdu suvokus šia teisės norma reguliuojamus visuomeninius santykius ir jų skirtumą. Pagal objektyvųjį minėtos normos aiškinimą, tą, kuris, apelianto nuomone, ir yra įtvirtintas gyvojoje teisėje, asmens duomenų valdytojai (bankai, telekomunikacijų bendrovės ir kt.), susidūrę su kliento vėlavimu, turi teisę: a) jam išsiuntę (pateikę) priminimą; b) nesant Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies sąlygų, atlikti duomenų teikimo duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, veiksmą, t. y. asmens duomenų valdytojas tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims duomenų subjektų duomenis įgyja atlikęs specialiai aptartą informavimo veiksmą – išsiuntęs (pateikęs) priminimą. Tai, kad asmens duomenų valdytojų ir duomenų subjektų interesų pusiausvyra šiame santykyje lieka nepažeista, išplaukia iš to, kad asmens duomenų valdytojas pranešimui pateikti turi aktualią asmens duomenų subjekto kontaktinę informaciją: neturint duomenų apie kliento – fizinio asmens gyvenamąją vietą, duomenų valdytojai turi pareigą atsižvelgti į gyvenamosios vietos duomenis viešuosiuose registruose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.17 str. 1 d.); jei fizinis asmuo keistų gyvenamąją vietą, apie tai duomenų valdytojas žinotų remiantis CK 2.17 straipsnio 3 dalimi; taip pat tokia informacija taptų vieša fiziniam asmeniui įvykdžius Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pareigą. Tai, kad toks Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos aiškinimas yra oficialus, akivaizdu ir iš įstatymo leidėjo pateikto aiškinimo. Asmens duomenų teikimo duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas, santykis tapo reguliuojamu teisinu santykiu įsigaliojus 2008 m. vasario 1 d. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-1444 patvirtintai naujai išdėstytai Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo redakcijai. Svarstant įstatymo pakeitimo projektą 2007 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas teikė pagrindinio komiteto išvadą Dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XP-1350 (2)), jos 3 dalies 2-6 punkte komitetas išaiškino, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino skaičiavimas nėra susijęs su jokiu subjektyviu duomenų subjekto sužinojimo elementu, o yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą; į šį terminą įeina ir tas laikas, per kurį paštas šį priminimą pristatė duomenų subjektui; pašto paslaugos dažnai vėluoja. Todėl objektyviai nesusidaro situacija, kurioje rūpestingas ir atidus asmens duomenų valdytojas, įgyvendamas pareigą išsiųsti (pateikti) sąžiningam duomenų subjektui pranešimą apie įsipareigojimų nevykdymą, pažeistų jo interesus. Suprantama, kad asmens duomenų valdytojas yra atsakingas, neproteguodamas vieno ar kito siuntų siuntimo būdo pagal Pašto įstatymą pasirinkti tokį su Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reguliavimu suderinamą būdą, kad pranešimo išsiuntimas (pateikimas) būtų atliktas ir įrodomas. Ginčo atveju tai ir buvo padaryta, tą patvirtinantys duomenys buvo pateikti atsakovui, o pastarasis atsisakė juos vertinti, apelianto nuomone, grubiai pažeisdamas įrodymų administracinėje teisenoje vertinimo taisykles. Tai, kad pranešimas, kurio forma yra „DE“, buvo sugeneruotas 2009 m. sausio 20 d., patvirtina neredaguojamas įrašas kliento byloje, pranešimo „pareikalavimo laiškas DE“ tekstas buvo pateiktas atskirame lape, o tai, kad pranešimų byloje esantis trečiajam suinteresuotam asmeniui adresuotas pranešimas 2009 m. lapkričio 20 d. adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys (adresas sutampa su paskutiniu žinomu bei deklaruotu trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresu), patvirtina siuntimo paslaugos teikėjas 2013 m. spalio 21 d. pranešime Nr. 2837. Apelianto nuomonė sutampa su oficialiu aptariamos teisės normos aiškinimu, pagal kurį įstatyme nėra numatyta pareiga asmens duomenų valdytojui, ketinančiam teikti duomenis jungtinių skolininkų duomenų valdytojams, siekti asmens duomenų subjekto subjektyvaus sužinojimo apie jam teikiamą pranešimą. Todėl taip įstatymą aiškinantis atsakovo nutarimas yra naikintinas, pripažįstant, kad apelianto atliktas asmens duomenų tvarkymas yra suderinamas ir atitinkantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.
Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas subjektyvusis elementas dėl pranešimo išsiuntimo (pateikimo) duomenų subjektui. Toks teisės reguliavimas kurtų alternatyvų ankščiau aptartam visuomeniniam santykiui, kuriame asmens duomenų valdytojai (bankų, telekomunikacijų bendrovės) jungtines skolininkų duomenų rinkmenas tvarkantiems valdytojams galėtų pateikti jiems pradelsusių įsipareigojimus vykdyti asmenų duomenis tik tuomet, kai duomenų subjektai sužino apie tokį būsimą jų duomenų teikimą. Tokiu atveju išvykusių iš Lietuvos Respublikos, neįvykdžiusių pareigos pranešti sandorio šaliai apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, neįvykdžiusių pareigos deklaruoti pasikeitusią gyvenamąją vietą ar dėl bet kokių priežasčių negavusių (įskaitant atsisakymą priimti) priminimų apie vėlavimą vykdyti įsipareigojimus klientų duomenys negalėtų būti teikiami. Apelianto nuomone, tokio visuomeninio santykio nenustato Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis. Dėl šios priežasties apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad siuntos būdo pasirinkimas šioje vietoje yra turintis teisinę reikšmę ar kad jis turi pareigą įsitikinti siųsto priminimo įteikimu duomenų subjektui. Registruota (be žymos apie įteikimą) korespondencija siunčiama pašto siunta palengvintų įrodinėjimą ginčo atveju, tačiau šioje byloje apeliantas laiko, kad dėl ankščiau išdėstytų motyvų pranešimo neregistruota siunta išsiuntimas yra įrodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis. Siekiant asmens duomenų žinojimo (subjektyvaus elemento) apie būsimą jo asmens duomenų teikimą, duomenų valdytojams toks teisės kūrimas nepaliktų kitos išeities, kaip naudotis registruotų siuntų su pranešimais apie jų įteikimą siuntų siuntimo būdu, atrenkant tuos atvejus, kur pranešimai nebuvo įteikti, ir tokių klientų duomenų neteikiant jungtinių skolininkų duomenų rinkmenų valdytojams. Apelianto nuomone, toks Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies normos aiškinimas neatitiktų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens duomenų teisinio reguliavimo tikslo, kadangi jis gintų ne žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę tvarkant asmens duomenis, o gintų nesąžiningų skolininkų neteisėtus interesus, tuo pamindamas teisėtus kreditorių interesus.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, skirtingai, nei nurodė teismas, įsiskolinimo trukmė nėra Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam pranešimo apie įsipareigojimų nevykdymą būdui įtakos turinti ar svarbi kitu aspektu aplinkybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas išdėsto, kad apeliantas iš esmės skundžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, kadangi tiek byloje Nr. A444-2161/2011 nagrinėto pareiškėjo skundo, pateikto Inspekcijai, tiek šioje byloje nagrinėjamo E. Š. 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo, pateikto Inspekcijai, dalykas ir faktinės aplinkybės yra tapačios. Tiek minėtoje byloje, tiek E. Š. asmens duomenis apeliantas gavo su UAB „Omnitel“ 2008 m. gruodžio 23 d. sudaręs tą pačią Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo–pardavimo sutartį Nr. TR-40034-7915, informacija apie reikalavimo teisės perleidimą ir priminimai apie įsipareigojimų neįvykdymą buvo pateikiami panašiu metu, t. y. 2009 m. sausio mėnesį. Inspekcijai nagrinėjant E. Š. 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškimą apeliantas pateikė tuos pačius įrodymus, kokie buvo pateikti ir administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 nagrinėtu atveju. Dėl šios priežasties, Inspekcija priimdama 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 3R-310(2.13.-1.) dėl E. Š. 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo ir jo pagrindu Lindorff Oy filialui pateikdama skundžiamą Nurodymą, vadovavosi Įstatymu bei atsižvelgė į teismų praktiką.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti, taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus.
Išdėsto, kad esminės aplinkybės, lėmusios Inspekcijos ir teismo sprendimų ydingumą yra tai, kad atsakovas netinkamai traktavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas netinkamai aiškino įstatymo reikalavimus dėl skolininko informavimo pareigos vykdymo ir neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių dėl E. Š. informuotumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. lapkričio 29 d. nurodymo Nr. 2R-4798(2.13), kuriuo nurodyta sunaikinti perduotus asmens duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu Lindorff Oy filialo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad Lindorff Oy filialas neįvykdė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos ir E. Š. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ perdavė neteisėtai, todėl nėra pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ginčijamo Inspekcijos nurodymo.
Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog netinkamai aiškinta ir taikyta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis.
Byloje nustatyta, kad UAB „Omnitel“ ir E. Š. 1997 m. gruodžio 22 d. sudarė abonento sutartį Nr. 0012694. Už pagal šią sutartį 1998 m. gegužės-liepos mėn. suteiktas paslaugas UAB „Omnitel“ E. Š. išrašė dvi sąskaitas 1 646,34 Lt sumai, kurios pastaroji neapmokėjo. UAB „Omnitel“ ir Lindorff Oy filialas 2008 m. gruodžio 23 d. sudarė reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo–pardavimo sutartį Nr. TR-40034-7915. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į E. Š. vardu susidariusį įsiskolinimą už suteiktas paslaugas bei UAB „Omnitel“ perdavė Lindorff Oy filialui E. Š. asmens duomenis.
Tyrimo metu dėl informacijos pateikimo Inspekcija kreipėsi į UAB „Omnitel“ ir pareiškėją. UAB „Omnitel“ nurodė, kad pagal UAB „Omnitel“ ir Lindorff Oy filialo 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytos reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 punktą, Lindorff Oy filialas įsipareigojo savo kaštais informuoti skolininkus apie kreditoriaus pasikeitimą. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. S-2378 informavo atsakovą, kad E. Š. apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota rašytiniais pranešimais.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija). Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku ir tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau - skolininkai) duomenis, taip pat ir asmens kodus, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jeigu tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas turi teisę skolininkų duomenis, taip pat ir asmens kodus, teikti duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas (toliau - jungtinės skolininkų rinkmenos). Duomenų valdytojas gali tvarkyti jungtines skolininkų rinkmenas, turėdamas tikslą teikti tokius duomenis teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims, kad šie galėtų įvertinti duomenų subjekto mokumą ir valdyti įsiskolinimą, tik šio įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka pranešęs Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuri privalo atlikti išankstinę patikrą. Pagal analizuojamo straipsnio 3 dalį – duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis pateikė rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kurią duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) skola liko nepadengta ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo skolos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformuotoje praktikoje yra pažymėjęs, kad tik esant įstatyme įtvirtintoms prielaidoms, t. y. skolininkui tinkamai pranešus apie reikalavimo perleidimą ir pateikus reikiamus perleidimo fakto įrodymus, naujasis kreditorius skolininko atžvilgiu įgyja iš pradinės prievolės kylančias teises ir gali jomis disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nevertinamos aplinkybės dėl paties reikalavimo teisės perleidimo fakto, nes tai yra civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau, turėtų būti vertintina aplinkybė, ar apie reikalavimo perleidimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir ar tokiu būdu gauti jo asmens duomenys teisėtai buvo perleisti tretiesiems asmenims. Tiek Civilinio kodekso nuostatos, tiek teismų praktika patvirtina, kad tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu, informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Taigi šiuo atveju, kad „Lindorff Oy“ filialas galėtų inter alia naudotis ADTAĮ nuostatomis dėl asmens duomenų tvarkymo asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti, pareiškėjas turėjo būti informuotas apie reikalavimo perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nesiaiškino, ar pareiškėjas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (ar sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas). Tuo pačiu nesiaiškino, ar teisėtai „Lindorff Oy“ filialas įgyvendino savo, kaip duomenų valdytojo, teises pareiškėjo asmens duomenų atžvilgiu, t. y. vien ta aplinkybė, kad „Lindorff Oy“ filialas sudarė su UAB „Omnitel“ reikalavimo perleidimo sutartį ir pastarasis perdavė jam pareiškėjo asmens duomenis nesudaro pagrindo teigti, kad asmens duomenų tvarkymas tapo teisėtu, jei apie reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo informuotas pareiškėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lindorff Oy filialas apie reikalavimo perleidimo faktą labai abstrakčiai nurodė trečiajam suinteresuotam asmeniui E. Š. 2009-03-20 siųstame ir vėlesniuose priminimuose/pareikalavimo laiškuose (UAB „Omnitel“ Lindorff Oy filialui perleido reikalavimo teisę ir susijusias teises į Jūsų skolą). Vargu, ar toks informavimas apie reikalavimo teisių į skolą perleidimo faktą laikytinas tinkamu, o be to, šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra informacijos apie tai, jog šis priminimas duomenų subjektui buvo realiai įteiktas. Įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo aspektu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog E. Š. apie reikalavimo teisių į skolą perleidimo faktą buvo informuota tinkamai.
Šiame kontekste atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Inspekcija klaidingai suprato ir vertino anksčiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (atsakovas privalo patikrinti ir įsitikinti asmens duomenų tvarkymo teisėtumu).
Byloje taip pat keliamas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo klausimas. Šioje nuostatoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurių abiejų atsiradimas suponuoja normos adresato (duomenų valdytojo) atitinkamą elgesį (galimybę teikti skolininkų duomenis). Viena iš tokių sąlygų, dėl kurios, beje, kilęs ginčas ir šioje byloje, yra rašytinio priminimo apie įsipareigojimų neįvykdymą pateikimas duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis.
Lindorff Oy filialas 2013 m. spalio 16 d. rašte Nr. S-4094 nurodo, kad pirmasis iš visų E. Š. siųstų pranešimų, priminimas apie neįvykdytą įsipareigojimą buvo siųstas 2009-01-20, jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, kuris taip pat buvo nurodytas ir sutartyje, sudarytoje su pradiniu kreditoriumi (duomenys neskelbtini), Panevėžys), pareikalavimo atsiskaityti laiškai taip pat buvo siunčiami 2009-02-19, 2009-07-27, 2010-02-19, 2010-12-10, 2011-07-08, 2012-03-09, 2013-01-17. Tuo tarpu E. Š. teigia, jog Lindorff Oy filialas jai niekada nėra reiškęs jokių pretenzijų.
Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą duomenų valdytojui įvykdė tinkamai – E. Š. 2009-03-20 neregistruota pašto siunta išsiuntė pranešimą (priminimą) apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą atsiskaityti su kreditoriumi, tačiau ji per 30 kalendorinių dienų skolos nepadengė. Nors analizuojamoje nuostatoje įtvirtintas priminimo pateikimo būdas nėra tobulas, atsižvelgiant į jo sukuriamas vėlesnes pasekmes, taip pat Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslus (ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis), vertintina, kad duomenų valdytojas turėtų būti tikras, jog toks priminimas duomenų subjektui buvo įteiktas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai, o ne formaliai įgyvendinti savo pareigą pranešti skolininkei apie įsipareigojimų neįvykdymą, turėjo elgtis rūpestingai, apdairiai, sąžiningai ir pasirinkti tokį priminimo įteikimo būdą, kad skolininkei taptų žinoma apie įsipareigojimų neįvykdymą.
Atlikusi tyrimą ir įvertinusi jo metu surinktus įrodymus bei ginčo santykių teisinio reguliavimo nuostatas, Inspekcija padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad prieš perduodant pareiškėjos asmens duomenis minėtai bendrovei nepateikė pareiškėjai priminimo apie įsipareigojimų nevykdymą, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir E. Š. nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, todėl jos asmens duomenis Lindorff Oy filialas 2009 m. kovo 25 d. UAB „Creditinfo Lietuva“ mokumo vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslu perdavė neteisėtai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti pareiškėjo Lindorff Oy apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Lindorff Oy filialo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.