- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-722-478/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Daiva Jankauskienė, Algirdas Remeika
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Nuteistasis
- A. K.
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Laima Razvickienė, Valteris Alekna
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-722-478/2015
Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00584-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.
NUTARTIS
2015 m. gruodžio 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Daivos Jankauskienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nukentėjusiajam G. M., jo atstovui advokatui Valteriui Aleknai, nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei Laimai Razvickienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.
Nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jo naudai iš kaltinamojo A. K. priteista 125,21 EUR (vienas šimtas dvidešimt penki eurai 21 euro centas) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 1000 EUR (vienas tūkstantis eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalimi, už Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikimą nukentėjusiajam G. M., valstybės naudai iš A. K. priteista 104,99 EUR (vienas šimtas keturi eurai 99 euro centai).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2014-04-23 apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini) miško parke metaliniu ratų raktu tyčia sudavė vieną smūgį G. M. į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-573/2015 ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti nepadarius veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, G. M. civilinį ieškinį atmesti bei informuoti Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų.
Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, netinkamai ir prieštaringai motyvuotas, nelogiškas. Nuosprendyje dėstomos Teismo išvados neatitinka nustatytų tyrime ir Teisme patvirtintų bylos aplinkybių, prieštarauja fiksuotiems parodymams. Nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisėtai, neteisingai ir tendencingai įvertinti nukentėjusiojo G. M. parodymai, tendencingai konstatuoti tiek jo, tiek liudytojos E. K. parodymai, nuosprendyje nekonstatuotas akivaizdus policijos pareigūnų ir prokurorės šališkumas, nekonstatuotas esminis baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimas atliekant ikiteisminį tyrimą, todėl nuosprendis naikintinas, priimant naują, išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.
Apeliantas skunde savo kaltę kategoriškai neigia ir nurodo, kad 2014-04-23 (duomenys neskelbtini) miško parke nėra prieš jokį asmenį - vyrą ar moterį- vartojęs smurto, nėra nei tą dieną, nei vėliau savo vairuojamame automobilyje „Citroen Berlingo“, v/n (duomenys neskelbtini), turėjęs kaltinime nurodytą „metalinį ratų raktą“, vėliau teismo nuosprendyje įvardintą „strypą“, G. M. pirmą kartą pamatė Kauno apylinkės teisme teismo posėdžių salėje, o visą sukurptą G. M. sužalojimo „faktą“ laiko be jokių išlygų galimai piktnaudžiavusių savo tarnyba (duomenys neskelbtini) PK pareigūnų ir galimai G. M. noro pasipelnyti veiksmų išdava.
Nuosprendis neteisėtas yra todėl, kad jokiais neginčytinais įrodymais, neginčytinomis faktinėmis aplinkybėmis nebuvo pagrįstas faktas, kad G. M. asmeniškai pats buvo (duomenys neskelbtini) miške 2014-04-23 dieną ir pats matė jo su liudytoja automobilių markes, valstybinius numerius, jų spalvas; G. M. konstatuotas IX šonkaulio lūžis 2014-05-07, t. y. daugiau kaip po dviejų savaičių; nenagrinėtos, nepatvirtintos ir nepaneigtos kitos G. M. susižalojimo galimybės - depresija, psichikos sutrikimai, profesionalus sportininko bėgiko gyvenimo būdas, trauma buityje, pseudoartrozės pasekmės ir pan., vertinant specialisto parodymus ir surinktą bylos medžiagą; kardinaliai skirtinga G. M. ir jo su liudytoja nurodyta nusikaltimo vieta; neieškotas, nesurastas, neapžiūrėtas G. M. nurodytas nusikaltimo įrankis - metalinis ratų raktas, strypas ar kitas daiktas, kuriuo jis buvo neva sužalotas. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus. Baudžiamoji byla išnagrinėta šališko teismo.
Visų šių faktų buvimą/ nebuvimą patvirtina įrodymų ikiteisminiame tyrime rinkimo teisėtumas, pagrįstumas. BPK 20 str. 1 d., 4 d. yra įsakmiai įstatymų leidėjo nurodyta, kad ,,įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys” ir ,,įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais“. Iš esmės buvo pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai surinkti vieninteliai įrodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-573/2015, t. y. G. M. parodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, todėl jais nei prokuroras, nei juo labiau teismas negalėjo vadovautis vertinant jam inkriminuotą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje nuo pat pradžių ir visoje jo eigoje iš esmės pažeidė visas jo procesines teises ir baudžiamojo proceso reikalavimus. Teismas prijungė prie baudžiamosios bylos medžiagos jo gynėjos 2014-09-29 skundą Nr. R-K-050/14, kuriame nurodyta visa eilė procesinių, tarnybinių, etikos pažeidimų, tačiau, susipažinus teisme su jau susiūta, sunumeruota bylos medžiaga, jų rasta dar daugiau.
Teismas priimtu Nuosprendžiu patvirtino keturis faktus, t. y. kad, pirma, jis buvo (duomenys neskelbtini) miške 2014-04-23, antra, su savimi turėjo metalinį ratų raktą, trečia, metaliniu ratų raktu sudavė G. M. į nugaros sritį, ketvirta, nuo suduoto metalinio ratų rakto sulūžo G. M. IX šonkaulis.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jo parodymai surašyti teismo nuosprendyje yra akivaizdžiai neteisingi, iškraipyti, neanalizuoti su duotais parodymais ikiteisminiame tyrime, galimai sąmoningai tendencingai surašyti. Teisme jis aiškiai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) PK pareigūnas M. telefonu išsikvietęs jį neteisėtai apklausai, nepildant jokio dokumento, konstatavo faktą, kad jis sudaužė bomžui šonkaulius, todėl dabar reikės susimokėti. Apeliantas įsitikinęs, kad, susimokėjus pareigūnui jo nurodytą sumą, galimai ši baudžiamoji byla būtų nutraukta galimai nenustačius, kas naudojosi 2014-04-23 UAB „A.“ automobiliu, arba aplamai nesant jo kaltės įrodymų. Nuosprendyje konstatuota, kad „iš M. sužinojo, kad žmogui sužalojo šonkaulį“. Tai yra netiesa, nes policijos pareigūnas M. nevartojo sąvokų „žmogus“, „vyras“ ar „moteris“, nebuvo nurodytos jokios pavardės, vardai, o buvo pasakyta vienintelė sąvoka- „bomžas“. Juo labiau, nebuvo pasakyta „šonkaulį“, o buvo pasakyta „šonkaulius“. Šį faktą teismui patvirtino ir liudytoja E. K.. Jo parodymai nuosprendyje konstatuoti tendencingai be jokių abejonių, kadangi nėra nurodyta, kas buvo jo tvirtinama ir ikiteisminiame tyrime - šalia liudytojos E. K. automobilio tupėjo, o vėliau į miško glūdumą pabėgo galimai mergina ar moteris, kurios išoriniai duomenys - ūgis, kūno sudėjimas visiškai neatitinkantis jam teisme pirmą kartą parodyto G. M. duomenų. Jis patvirtino du kartus - ir teisme, ir tyrime, kad aiškiai matė tamsoje moteriškus krūtinės iškilumus, aiškiai matė, kad tai buvo moteris, o jai pabėgus į miško tankmę, buvo girdimas isteriškas moteriškas juokas. Isterišką moterišką juoką ir teismui, ir tyrimui patvirtino ir liudytoja E. K., tačiau tai nėra akcentuota nuosprendyje. Nuo pat M. „apklausos“ jis kartoja faktą, kad jokio „bomžo“, dabar aišku, kad G. M., pakankamai aukšto vyro 2014-04-23 toje (duomenys neskelbtini) parko miško aikštelėje, kurioje jie buvo su liudytoja, nebuvo. Pagaliau, pamatęs moters siluetą, jis drąsiai ėjo į savo automobilį pasiimti žibintuvėlio, kad įsitikintų, ko moteriai prireikė naktį šalia prabangaus automobilio, tačiau miške pasišvietęs žibintuvėliu jis nieko nerado, nepamatė, tik jau tolumoje išgirdo moteriškus balsus.
Neteisėtai teismo nuosprendyje konstatuojama, kad jo kaltė yra grindžiama liudytojos E. K. parodymais. Priešingai, liudytojos E. K. parodymai nuosprendyje taip pat konstatuoti iš esmės tendencingai - liudytoja teismui paliudijo, kad tyrėja B. neteisingai buvo užrašiusi jos parodymus, kad jos apklausos protokolas taip pat buvo taisytas, kad „liudytoja E. K. parodymų patikrinimo metu parodžiusi G. M. ikiteisminiame tyrime nurodytą padangą (t. 2, b. l. 46)“. Tai yra visiška netiesa, faktinių aplinkybių iškraipymas. Iš nukentėjusiojo parodymų, nuotraukų, darytų tyrėjo A. Č. 2014-05-08, akivaizdu, kad tiek jo rodomose vietose jokios padangos nematyti, tiek liudytojos E. K. 2015-05-07 parodymų patikrinimo vietoje. Liudytoja ranka rodanti prokurorei vietą, kurioje stovėjo automobilis, o ne buvusi padanga. Iš prokurorės darytų nuotraukų matyti betoninis žiedas su gėlėmis, o ne teismo konstatuota „padanga“. Pagaliau, jokia padanga prokurorės 2015-05-07 protokole nėra aprašyta, todėl teismas savavališkai konstatavo neteisėtą faktą ir juo grindė jo kaltės įrodymą.
G. M. nors ir nenoriai, tačiau patvirtino teisme, kad yra profesionalus sportininkas, bėgikas, priklausantis Kauno mėgėjų bėgikų klubui, nuosprendyje konstatuota, kad „paskutinį kartą yra bėgęs 2013-03-14 dieną“, t. y. būtent tą dieną, kada jam buvo padaryti jau nustatyti daugybiniai šonkaulių lūžiai. Nelogiški yra G. M. parodymai apie jo sužalojimą miške 2014-04-23 jau vien tuo, kad profesionalus bėgikas, gavęs smūgį, niekur nesišalino, nebėgo, net ir suvokdamas, kad iš dviejų automobilių gali ateiti daugiau smurtautojų. Dar labiau neįtikėtina G. M. versija, kad jis ir po sužalojimo, t. y. šonkaulio sulaužymo, jo teigimu, dar sugebėjo toliau eiti rinkti butelių, surinkti 40 vnt. alaus butelių (tvirtino gavęs 10 lt) ir dviejuose polietileniniuose „Maximos“ maišuose juos pėsčiomis nuo (duomenys neskelbtini) miško iki savo namų Šilainiuose, Kuršių g. 38, Kaune, parsinešti pėsčiomis. Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. parodymais, jis 2014-04-23 sužalotas turėjo nešti apie 20 kg svorį prieš kalną, t. y. turėjo pėsčiomis užlipti stačiais laiptais ant (duomenys neskelbtini) tilto, praeiti visu tiltu, vėliau užlipti su nešuliais į statų Šilainių kalną, kad patekti į Kuršių gatvę. Tą vakarą sužalotas G. M. turėjo įveikti mažiausiai 10 kilometrų kelio ir tai nei jokia logika, o jokiais tiesioginiais įrodymais nepagrįsti parodymai, nesukėlę jokių abejonių teismui. Be to, G. M. teismui pateikė naujas faktines aplinkybes, kad 2014-04-23 naktį turėjęs tušinį ir popieriaus lapą, ant ko, neva, užsirašęs dviejų automobilių duomenis, tačiau kažkodėl neturėjęs mobilaus telefono pranešti policijai apie įvykdytą nusikaltimą. G. M. sudaręs teismui itin neturtingo asmens įvaizdį, tačiau teismas, nepagrįstai prijungęs prie bylos nesusijusius su bylos medžiaga G. M. pateiktus raštus, turėjo galimybę įsitikinti, kad G. M. ne tik turintis mobilaus ryšio telefoną, bet turintis ir prabangos daiktą - diktofoną, kuriuo įrašinėjęs, jo teigimu, UAB „A.“ buvusių jo bendradarbių pokalbius su juo.
Šalies argumentai
G. M. teismui negalėjo paaiškinti, kodėl tą naktį turėjo tušinį ir popieriaus, bet neturėjo mobilaus telefono. Jis blaškėsi savo parodymuose, kodėl ir neturėdamas mobilaus telefono 2014-04-23 nenuėjo tiesiai į šalia (duomenys neskelbtini) parko esantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, o nuėjo toliau „rinkti butelių“. Jo versija, parodymai, kad tik po dviejų savaičių jis pats praneša apie padarytą nusikaltimą būtent (duomenys neskelbtini) miške, nėra jokiais neginčytinais įrodymais įrodyta.
Teismas nuosprendyje G. M. parodymus vertino kaip „nuoseklius ir patikimus“. Toks vertinimas yra neteisėtas, niekuo nepagrįstas. Apeliantas nurodo, kad konstatuojant jo kaltę sužalojus žmogų, sužaloto žmogaus vieninteliai parodymai, kuriais grindžiamas sužalojimo faktas, turi būti aiškūs, nuoseklūs, įtikinantys visus, ne tik teismą. Kaltinime ir nuosprendyje įtvirtintas daiktas iš G. M. teiginių, kuriuo buvo jis sužalotas - „metalinis ratų raktas“, nuosprendyje jau perfrazuojamas į „strypą“. Negana to, kad nusikaltimo įrankis net nebuvo ieškotas to paties kriminalisto - tyrėjo M., iškvietus jį žodinei apklausai ar vėliau, nebuvo duotas atpažinti G. M., nebuvo daromas eksperimentas, ar būtent surastu ir nustatytu daiktu galima sužaloti žmogaus šonkaulį. Nei policijos tyrėjų, nei prokuroro, nei paties teismo jam nebuvo užduotas klausimas, ar aplamai 2014-04-23 jo vairuotame automobilyje buvo metalinis raktas, metalinis strypas. Apeliantas nurodo, kad UAB „A.“ automobilyje, kurį vairavo 2014-04-23, niekada nebuvo jokių atsarginių detalių, įrankių, kadangi bendrovė yra pakankamai pelninga ir yra sudariusi su draudimo bendrove susitarimą pilnai aptarnauti bendrovės automobilius kelyje. 2014-04-23 automobilyje jis turėjo vienintelį daiktą - savo asmeninį žibintuvėlį, apie kurį pasakė jį kvotusiam pareigūnui M., kuriam nuodugniai paaiškino, kur jis buvo padėtas, kaip jis jį pasiėmė iš vairuojamo automobilio.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis G. M. parodymais, teismui nekilo jokių abejonių jo parodymais, kaip G. M. tamsoje sugebėjęs įžiūrėti galimai tamsų, smulkų daiktą, kuriuo jam, neva, buvo trenkta iš nugaros pusės, o negalėjęs įžiūrėti žmogaus, t. y. jį sumušusio žmogaus veido. Teismas, apklausiant nukentėjusįjį, nereikalavo jo apibūdinti daiktą, kuriuo jis buvo sužalotas, tokie klausimai nekilo ir tyrėjoms, atlikusioms tyrimą. Išvada vienintelė - G. M. sužalojimas padarytas ne kietu buku daiktu, kaip jis teigia, o padarytas galimai analogiškai, kaip ir 2013-03-14 dienos sužalojimai, tik jam vienam žinomomis aplinkybėmis. Tiek pirmų, tiek antrų sužalojimų atveju G. M. neteisėtai, nepagrįstai reikalavo materialinės žalos.
G. M. parodymų nenuoseklumas yra akivaizdus esminėse faktinėse aplinkybėse, t. y. nurodant dviejų automobilių v/n, markes ir jų spalvas, kuriuos detaliai išanalizavo jo gynėja savo baigiamojoje kalboje, pagrindė paties G. M. parodymais teisme. Teismą įtikino tai, kad G. M. tikrai matė jo a/m Citroen Berlingo, „kabluką“, nes girdėjo ir vėliau tvirtino, kad matė, kaip jo durys atsidaro ant bėgelių. Šiuos G. M. parodymus nesunku paneigti. Jam pilnai galėjo būti žinomos aplinkybės iš pareigūnų M. ar B., ką teismui patvirtino savo parodymais - „B. jam iš kompiuterio ištraukė“ jo a/m duomenis, nurodė spalvą.
Nuosprendyje konstatuota, kad G. M. sužalojimą patvirtina ir specialisto išvada. Jokiais neginčytinais įrodymais nėra patvirtintas G. M. sužalojimas laikas - 2014-04-23 ir sužalojimo būdas - kietu buku daiktu. Teismas tendencingai vertino ir specialisto G. A. C. parodymus teisme, kadangi jie buvo abstraktūs ir niekuo nepatvirtinantys G. M. sužalojimo pobūdžio ar, juo labiau, patvirtinantys sužalojimo laiką. Priešingai, specialistas patvirtino, kad G. M. šonkaulio lūžiui nėra būtinas kontaktas su kietu buku daiktu, šį faktą vėliau patvirtino pats teismas, tik pats vienas susipažinęs su jo gynėjos išreikalauta G. M. medicinos kortele, kurios įrašą pagarsino teismo proceso dalyviams - „2013-03-14 G. M. šonkauliai lūžo nuvirtus jam nuo kėdės“. Specialistas patvirtino, kad G. M. sužalojimas galėjo būti padarytas prieš 1 dieną, t. y. 2014-05-06 dieną, ką konstatuoja ir teismas nuosprendyje.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, G. M. parodymai yra melagingi, todėl jis su gynėja ir prašė jam inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimą. G. M. teisme visiems proceso dalyviams pademonstravo savo iškalbą, retoriką, savo agresiją jo gynėjai dėl jam nepalankių, netinkamų klausimų uždavimo, po baigiamųjų kalbų viešai jo akivaizdoje grasino advokatei teismo posėdžių salėje, surašė tris įžeidžiančio turinio skundus, kas atitinkamai charakterizuoja patį nukentėjusįjį. G. M. versija, kad jis yra neturtingas, priverstas rinkti naktį butelius pavojingame (duomenys neskelbtini) miške nėra pagrįsta jokiais įrodymais, nes teismas nereikalavo iš G. M. jo turtą/neturtą pagrindžiančių įrodymų, nenustatęs neginčijamų įrodymų, kad G. M. yra priverstas naktimis rinkti butelius ir realiai 2014-04-23 naktį juos rinko (duomenys neskelbtini) parke.
Tik paskelbus 2015-06-02 nuosprendį, apeliantui tapo žinoma vieša Kauno apylinkės teismo informacija, kad G. M. yra iškelta privataus kaltinimo baudžiamoji byla Nr. PK-744-928/2015 dėl jo paties neteisėtų veiksmų - svetimo turto sugadinimo. Šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų apie G. M. nesunkų kūno sužalojimą. Ši informacija teisme jam ir proceso dalyviams nebuvo pagarsinta, todėl apeliantas mano, kad nuo jo šališkai nuslėpta jam naudinga informacija apie G. M.. Po nuosprendžio paskelbimo jam tapo žinomas faktas, kad G. M. analogiškai bandantis neteisėtai apkaltinti galimai niekuo dėtą asmenį tokio paties sunkumo kūno sužalojimu, t. y. nesunkiu kūno sužalojimu 2014-06-29, t. y. po dviejų mėnesių neva nuo jo G. M. padaryto sužalojimo. Jam taip pat yra žinoma, kad viešai nagrinėjant minėtą G. M. privataus kaltinimo bylą, buvo užduotas klausimas teismo psichiatrijos specialistui dėl būtinumo G. M. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, kas apeliantui ir jo gynėjai taip pat buvo sukėlę įtarimų dėl G. M. psichinės būsenos. Specialistas patvirtino, kad ekspertizę būtina paskirti, ir ji Kauno apylinkės teismo 2015-06-16 dieną buvo paskirta.
Šališkas teismas, neleisdamas apeliantui susipažinti su išreikalautais G. M. medicininiais dokumentais, užkirto kelią jam susipažinti su visais buvusiais ir esamais iki 2014-04-23 ir po 2014-04-23 G. M. sužalojimais, grubiai pažeidė jo teises, užkirto kelią įvertinti būtinybę prašyti skirti G. M. teismo medicinos ekspertizes.
G. M. visų parodymų be išimties patikimais negalima vertinti vien dėl to, kad teisme jis manipuliavo savo parodymais ir tai teismas turėjo vertinti nevienareikšmiškai kritiškai. Jis manipuliavo savo parodymais dėl epilepsijos, psichikos sutrikimų, kas yra viena iš galimų jo susižalojimo priežasčių, o labiausiai jis manipuliavo, galimai melavo dėl ankstesnių savo šonkaulių sulaužymo fakto - teismas pagarsino, kad jo trauma buitinė, o jis teismą ir vėliau Lietuvos Advokatūrą savo skunduose įtikinėjo, kad jo trauma darbinė, pagaliau, jo parodymai teismui, kad jis paskutinį kartą sportavo būtent 2013-03-14. Teismas šališkai nevertino G. M. parodymų dėl jo ankstesnių sužalojimų patikimumo kitų įrodymų visumoje.
Žemesnės instancijos teismas
Iš G. M. parodymų teisme akivaizdu, kad ne jis 2014-04-23 buvo (duomenys neskelbtini) miške ir matė apelianto ir liudytojos automobilius, kadangi 2014-05-08 aiškiai nežinojo jų automobilių buvimo vietos - nurodė tyrėjui A. Č. visai kitą, nei jų buvimo vieta, aikštelę. Kurioje vietoje, kaip, kada ir kokiu būdu sužalotas ar susižalojęs G. M., yra išskirtinai policijos pareigūnų pareiga ir priedermė įrodyti ar paneigti, o apelianto pareiga įrodyti savo nekaltumą. Teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad ,,aplinkybės atitinka nukentėjusiojo parodymus dėl įvykio eigos, šių aplinkybių nukentėjęs, nebuvęs įvykio vietoje, žinoti negali” neatitinka jokių logikos dėsnių, priešingai, demonstruoja teismo šališkumą vertinant visą bylos, o svarbiausia, neteisėtai netirtų skundų medžiagą. Teismo teiginys nuosprendyje, kad „Teismas nenustatęs jokių duomenų, kad pareigūnai būtų pažįstami su nukentėjusiuoju..... būtų šališkai atlikę tyrimą ....“ yra faktinių aplinkybių ignoravimas, nes teismas iš viso tokių aplinkybių netyrė jokiais savo veiksmais. Prokurorė, kuruojanti tyrimą, nebuvo atlikusi tarnybinių patikrinimų, tyrimų, kad nustatyti, paneigti šiuos duomenis, ką yra patvirtinusi teismui jos šalinimo procedūroje. Būtent, paties G. M. ranka rašytas 2015-01-27 skundas Lietuvos Advokatūrai, su kuriuo teismas susipažino, bet atsisakė jį prijungti prie bylos medžiagos, yra faktinių aplinkybių - G. M. ir (duomenys neskelbtini) PK pareigūnų galimų sąsajų, pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba patvirtinimas. G. M. skundo nuorašas teiktinas apeliaciniam teismui vertinimui šių faktinių aplinkybių, atkreipiant dėmesį į tai, kad G. M., kaip nukentėjusysis, tyrimo eigoje ar pabaigus ikiteisminį tyrimą nebuvo susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. 25-1-00584-14 medžiaga, ką yra patvirtinęs savo apklausoje 2015-01-20 dienos teismo posėdžio metu baudžiamosios bylos Nr. 1-2881-573/2014 nagrinėjime, todėl eilė aplinkybių, nurodytų jo paties skunde, jam negalėjo būti žinomos, galimai nepagarsinus tų aplinkybių policijos pareigūnams.
Teismas išklausęs liudytojos E. K. parodymus, sutikus jai parodymus patvirtinti vietoje, įpareigojo prokurorę atlikti veiksmą, kad pašalinti prieštaravimus, kas yra konstatuota teismo posėdžio protokole, garso įraše. Šis procesinis veiksmas privalėjo būti atliktas ikiteisminiame tyrime, bet ta pati prokurorė neteisėtai neigė jo būtinumą. Teismas nuosprendyje vietoj esminio akivaizdaus parodymų prieštaravimo dėl esminio nusikaltimo požymio - nusikaltimo vietos pasisakė vienareikšmiškai - ,,ši aplinkybė esminės įtakos sprendžiant veikos buvimo ir A. K. kaltės klausimą neturi”. Šia kategoriška teismo išvada paneigiami visi pagrindiniai teoriniai nusikalstamos veikos požymiai, jos sudėtinės dalys. Ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad G. M. 2014-04-23 naktį iš viso nebuvo (duomenys neskelbtini) parke.
Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų yra ne kartą pasisakę Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Be aukščiau išvardintų Teismo šališkumo požymių, apeliantas mano, kad Teismo šališkumą patvirtina ir neteisėtas, galimai iš anksto suinteresuotas Teismo veiksmas - 2014-11-11 dieną jam paštu į namus teismo buvo atsiųstas pranešimas dėl valstybės gynėjo, kuris pagal jo pajamas jam tikrai nepriklausytų, dalyvavimo užtikrinimo, tiksliai žinant, kad jo viena ir ta pati gynėja, gynusi jį nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, 2014-11-05 dieną jau buvo pateikusi savo orderį dėl jo gynybos teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. sausio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2008 yra pasisakyta, kad ,,pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.” Teismas, pripažindamas jį kaltu ir vadovaudamasis išimtinai tik nukentėjusiojo G. M. parodymais, kurie neteisėtai surinkti, nepatikimi ir prieštaringi nuosprendyje, privalėjo išimtinai remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, tačiau to nepadarė.
Teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika rėmėsi tik pagrįsdamas G. M. civilinį ieškinį dėl neva jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Nukentėjusysis G. M. melavo teismui teigdamas savo ieškinyje, kad „trijų mėnesių bėgyje kiekvieną darbo dieną važinėjo į reabilitacines procedūras“, kas nebuvo pagrįsta jokiais medicininiais dokumentais. Priešingai, vieninteliam teismui, susipažinusiam su G. M. medicinos kortele ir ją perdavus kitam teismui, turėjo būti žinoma, kad būtent per G. M. nurodomą laikotarpį jis buvo sveikas ir galimai darė nusikaltimą.
Apelianto nuomone, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė materialinės bei proceso teisės normas, neteisingai ir nepagrįstai jam skyrė bausmę, todėl nuosprendis keistinas, priimant naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Atsikirtime į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, nukentėjusysis G. M. nurodo, kad nesutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu, kadangi skundas pagrįstas melu ir šmeižtu. Nukentėjusysis atsikirtime nurodo įvykio aplinkybes, kad prieš jį ir policijos pareigūnus buvo naudojamas psichologinis spaudimas, kad nuteistojo advokatė jį terorizavo, taip pat nurodo, kad nuteistasis A. K. ir liudytoja E. K., stengdamiesi nuslėpti nusikaltimą, meluoja. Be to, nukentėjusiojo nuomone, teismas pagrįstai tenkino jo civilinį ieškinį bei iš A. K. priteisė atstovavimo išlaidas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. K. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ginčija savo kaltę, tvirtindamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, kuris neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, be to, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neįvertino, jog renkant įrodymus buvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai ir todėl jo atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Nors nuteistasis ginčija savo kaltę, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai apelianto teikiamą versiją paneigia. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo teiginys, jog darydamas išvadą dėl apelianto kaltės, teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo G. M. parodymais. Iš teismo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį A. K., nukentėjusįjį G. M., liudytoją E. K., specialistą G. A. C., įvertino kitus byloje esančius rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, todėl šioje byloje netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra jokio pagrindo.
BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
A. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad metaliniu ratų raktu tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam G. M. į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto 2014-05-12 išvada Nr. G1047/14(02) patvirtina, kad G. M. nustatytas dešinės pusės IX šonkaulio lūžis. Sužalojimas padarytas buku daiktu galimai vieno kontakto. Sužalojimo vaizdas rodo, kad jis galėjo būti padarytas keletas dienų ar savaičių iki nuotraukų atlikimo 2014-05-07. Sužalojimas laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 27). Pirmos instancijos teisme apklaustas specialistas G. A. C. paaiškino, jog šonkauliai nuolat juda dėl kvėpavimo, todėl gijimo požymių gali nebūti iki 3 - 4 savaičių. Konsolidacija yra gijimas, kai kaulai pradeda vienas su kitu jungtis iš naujo. Kairės pusės 5, 6, 7, 8 šonkaulių buvę seni lūžiai, senas lūžis negalėjo turėti įtakos naujam sužalojimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti paros ar keleto savaičių bėgyje iki nuotraukos atlikimo. Šito atskirti jie negali. Kraujosruvų nebuvimas nerodo, kad nebuvo kontakto. Ar galėjo nukentėjęs pats griūdamas susižaloti, šiuo atveju atskirti negali. Kad lūžtų šonkauliai, tai jie reikalauja kontakto, jėgos iš išorės, be kontakto šonkaulis lūžti negali. Kontaktas galėjo būti ir prieš parą.
Apklausiamas pirmos instancijos teisme nukentėjusysis G. M. parodė, kad yra nepasiturintis ir vakarais eina pasirinkti taros, taip prisiduria pragyvenimui. Yra negeriantis, nerūkantis. Balandžio 23 d. 23 val. atėjo į (duomenys neskelbtini) miško parką, kur buvo keturios mašinos, buvo dvi jaunimo mašinos. Jaunimas gėrė alų, mėtė tarą. Jis susirinko tarą ir pasidėjo krūmuose. Laukė, kol mašinos išvažiuos. A. K., kurį pažino teisiamajame posėdyje iš balso, vieną kartą išlipo iš mašinos, kažką pasiėmė, įsėdo į merginos mašiną Audi. Išlipęs iš mašinos jis paėmė strypą ir ėjo link jo su žibintuvėliu pasišviesdamas. Priėjęs A. K. sudavė vieną smūgį su ratų atsukikliu. Davė stiprų smūgį, jis net pašoko, oro pritrūko ir jam pasakė: „dink, nes gausi dar“. Apėjo lanką, nusirašė mašinų valstybinius numerius. Kai jie užsidegė žibintus, labai gerai matėsi dviejų mašinų numeriai, ir jis užsirašė. Viena mašina buvo Audi balta, numeris (duomenys neskelbtini), kita mašina buvo tamsios spalvos, galėjo būti žalia. Kaltinamojo veido paties įvykio metu nematė, A. K. žibintu švietė tiesiai į jį. Kad sudavė jam vyras, suprato iš balso. Jis truputį už jį aukštesnis, nestambaus sudėjimo. Daugiau ten nieko nebuvo. Jaunimo buvo dvi mašinos, bet jie išvažiavo. Mašinos durys atsidaro ant bėgelių. Matė moterį su juo šnekant prie automobilio prieš išvažiuojant. Kai jis užsirašė numerius, jie atsibučiavo, moteriškė sėdo į baltą Audi ir nuvažiavo, ji pirma išvažiavo. Kaltinamasis įsėdo į savo automobilį, pavažiavo, pašvietė į takelį ir nuvažiavo. Negalėdamas naktimis miegoti, po savaitės laiko nuėjo sužinoti, ar jam sutrenkta, ar sulaužyta nugara. Šeimos gydytoja nusiuntė į Raudonąjį kryžių ir jam gydytojas Norvaišas nustatė, kad lūžęs 9 šonkaulis. Nesikreipė anksčiau pas gydytoją, nes neturėjo pinigų, nes nuotraukos yra mokamos ir kainavo 14,47 litus. Savo civilinį ieškinį palaiko. Turtinė žala susidaro iš to, kad jam kainavo nuskausminamieji, kelionės išlaidos, reikėjo važiuoti reabilitacijon. Buvo nepatogumai. Du mėnesius reikėjo sėdinčiam miegoti, prasidėjo nemiga. Reikėjo eiti į įstaigas, gaišti laiką. Buvo pateikęs policijos pareigūnei lapelį, kur buvo užrašyti automobilių numeriai, tą dieną turėjo lapelių ir šratinuką. Pareigūnui rodė, kurioje vietoje jam buvo suduotas smūgis. Taip pat dalyvavo, kai pareigūnas braižė įvykio schemą, pasirašė po schema. Jis pats parodė tyrėjui, kur stovėjo automobiliai. Pareigūnas braižė planą jam matant. Įvykio vieta yra aikštelėje, kuri yra kai važiuojama nuo Vilniaus ir sukama link Jonavos gatvės, prieš tiltą. Pareigūnų A. Č., A. B. asmeniškai nepažįsta, VRM sistemoje nėra dirbęs, Kaune policijoje pažįstamų neturi (b. l. 151-156, t. 1). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis G. M. nurodė, kad daiktas, kuriuo jis buvo sužalotas, buvo ratams atsukti skirtas raktas, lenktas per du kampus, apie 30 cm ilgio ir piršto pločio, šviesaus metalo, sidabrinės spalvos. Kadangi yra dirbęs prie automobilių, žino, kaip atrodo ratas raktams atsukti.
Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y.: 2014-05-08 G. M. pareiškimas – protokolas, iš kurio matyti, kad 2014-04-23 apie 23 val. (duomenys neskelbtini) parke, Kaune, vyriškis su metaliniu raktu, skirtu atsukti ratams, trenkė G. M. per nugarą ir sulaužė šonkaulį. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 3); 2014-05-08 apžiūros protokolas, fotolentelės, planas (t. 1, b. l. 4-7), kuriais nustatyta nukentėjusiojo nurodyta nusikaltimo vieta; liudytojo apklausos protokolas, kuriame G. M. nurodytos aplinkybės iš esmės analogiškos nukentėjusiojo teisme nurodytoms aplinkybėms, be to, šiame protokole nukentėjusysis G. M. nurodė ir antrąjį automobilį – žalios spalvos Citroen Berlingo valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28); informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM programinėmis priemonėmis, iš kurios matyti, kad transporto priemonės – keleivinio automobilio „Audi“, modelis „Audi A5“, baltos spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas - savininkas yra E. K. (t. 1, b. l. 10); informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM programinėmis priemonėmis, iš kurios matyti, kad transporto priemonės – keleivinio automobilio „Citroen“, modelis „Berlingo“, žalios spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra UAB „A.“ (t. 1, b. l. 9); UAB „A.“ generalinio direktoriaus M. B. raštas Nr. 194, iš kurio matyti, kad UAB „A.“ priklausančiu automobiliu „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojasi UAB „A.“ pardavimų vadybininkas A. K. (t. 1, b. l. 36); liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad dalyvaujant kaltinamajam A. K., jo gynėjai advokatei L. Razvickienei, atliktas liudytojos E. K. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu buvo fotografuojama, liudytoja E. K. parodė vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje stovėjo jos ir A. K. automobiliai, fotolentelėse užfiksuotas bendras automobilių stovėjimo aikštelės vaizdas (t. 2, b. l. 43-44, 45-47).
Nukentėjusiojo G. M. parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo A. K. bei liudytojos E. K. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo nurodytą dieną ir nurodytu laiku, t. y. 2014-04-23 apie 23 val. jie buvo (duomenys neskelbtini) miško aikštelėje, kad E. K. buvo su jai priklausančiu automobiliu Audi A5, A. K. buvo su automobiliu Citroen Berlingo, kurio durelės atsidaro ant bėgelių, iš pradžių buvo keli automobiliai, vėliau kiti išvažiavo, jie buvo likę vieni, matė už jų automobilių tupintį žmogų, apeliantas iš automobilio pasiėmęs prožektorių ėjo pažiūrėti, kas yra krūmuose, E. K. tuo metu buvo likusi automobilyje, kai A. K. grįžo, abu išlipo, pastovėjo, vėliau sėdo į automobilius ir išvažiavo (b. l. 23-24, 52-53, t. 2).
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, A. K. ir liudytojos E. K. nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo parodymus dėl įvykių eigos, šių aplinkybių nukentėjęs, nebuvęs įvykio vietoje, žinoti negalėtų, A. K. ir liudytojos E. K. parodymai apie įvykių seką tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir neleidžia abejoti jų patikimumu. Tuo pačiu būtent A. K. ir liudytojos E. K. parodymais paneigiamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad byloje jokiais neginčytinais įrodymais nebuvo pagrįstas faktas, kad G. M. asmeniškai pats buvo (duomenys neskelbtini) miške 2014-04-23 dieną ir pats matė jo su liudytoja automobilių markes, valstybinius numerius, jų spalvas, nes, kaip jau minėta, asmuo, nebuvęs įvykio vietoje įvykio metu negalėtų nurodyti kitų asmenų atliktų veiksmų ir jų sekos.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog nesutampa nukentėjusiojo G. M. nurodyta nusikalstamos veikos vieta ir apelianto bei liudytojos E. K. nurodyta jų buvimo (duomenys neskelbtini) miško parke vieta, nes tai yra visiškai skirtingos automobilių stovėjimo aikštelės. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad apklausiami ikiteisminio tyrimo metu tiek A. K., tiek liudytoja E. K. nenurodė tikslios savo buvimo (duomenys neskelbtini) miške vietos (b. l. 33, 41-42, t. 1), ir tik gynėjai susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (b. l. 47, t. 1), A. K. nurodė, jog G. M. nurodytoje (duomenys neskelbtini) miško parko vietoje nebuvo (b. l. 59, t. 1), o liudytoja E. K., pirmosios instancijos teismui pavedus prokurorei atlikti liudytojos parodymų patikrinimą vietoje, taip pat nurodė kitą savo ir A. K. buvimo vietą (b. l. 43-47, t. 2). Kaip jau minėta aukščiau, visiškai sutampa nukentėjusiojo G. M., A. K. ir liudytojos E. K. nurodytos įvykio aplinkybės: kad aikštelėje buvo daugiau automobilių, tačiau jiems išvažiavus liko tik A. K. ir liudytojos E. K. automobiliai Citroen Berlingo ir Audi A5, kurių numerius nukentėjęs užsirašė, kad abu šių automobilių vairuotojai sėdėjo automobilyje Audi A5, kad G. M. už stovinčių automobilių rinko tarą, o A. K. ir liudytoja E. K. matė už jų automobilių tupintį žmogų, A. K. išlipo iš Audi automobilio ir, atsidaręs ant bėgelių važinėjančias savo automobilio dureles, pasiėmė iš automobilio žibintuvėlį ir juo pasišviesdamas ėjo pažiūrėti, kas yra krūmuose, tuo metu E. K. buvo automobilyje viena, A. K. grįžus, ji išlipo iš automobilio, pastovėjo kažkiek laiko ir tada savo automobiliais išvažiavo. Nebuvus įvykio vietoje, neįmanoma nuosekliai tapačiai nurodyti aplinkybes, be to, nukentėjusiojo nurodyti automobilių valstybiniai numeriai, sutampantys su A. K. vairuoto ir liudytojai E. K. nuosavybės teise priklausančiu automobiliais tik patvirtina, kad teik nukentėjęs G. M., tiek A. K. ir liudytoja E. K. buvo toje pačioje (duomenys neskelbtini) miško parko automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl teisėjų kolegija A. K. parodymus, kad jis nebuvo G. M. nurodytoje vietoje, vertina kaip jo gynybinę poziciją, o liudytojos E. K. parodymus apie jos ir A. K. buvimo vietą, atsižvelgiant į byloje nustatytus apelianto ir liudytojos santykius, kaip siekį padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad G. M. teismui pateikė naujas faktines aplinkybes, kad 2014-04-23 naktį turėjęs tušinį ir popieriaus lapą, ant ko užsirašęs dviejų automobilių duomenis, nes šias aplinkybes nukentėjusysis buvo nurodęs ir apklausose ikiteisminio tyrimo metu. Be to, šias aplinkybes, kad nukentėjusysis G. M. turėjo užsirašęs dviejų automobilių numerius, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai A. Č. ir A. B.. Liudytojas A. Č. taip pat parodė, kad duomenys apie automobilius iš duomenų bazės ištraukti anksčiau, nei priimtas rašytinis pareiškimas, nes buvo pasikalbėta su nukentėjusiuoju, kuris pateikė tam tikrus duomenis, ir buvo patikrinta, ar tai realūs automobiliai (b. l. 42-44, t. 3). BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (kuris gali būti ir žodinis), arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius, o BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis, tarp jų ir duomenų gavimas iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų organizacijų. Duomenys, esantys b. l. 9, 10, t. 1, buvo gauti nenaudojant procesinių prievartos priemonių, jie gauti norminių aktų nustatyta tvarka, nepažeidžiant asmenų teisių ir laisvių, todėl nėra pagrindo pripažinti juos neleistinais ar neteisėtais. Tuo pačiu atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad automobilių numerius G. M. galėjo sužinoti iš E. M. ar A. B., nes byloje tokių duomenų nėra, ir iš viso nėra duomenų, kad E. M. būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus su nukentėjusiuoju G. M..
Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiojo G. M. pirmos instancijos teisme duotais parodymais teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Iš išdėstyto matyti, kad nukentėjusiojo G. M. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, juos patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, specialisto išvada, specialisto parodymai, liudytojos E. K. parodymai bei iš dalies paties nuteistojo A. K. parodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jais grindė A. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Visų byloje išnagrinėtų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina, kad A. K. padarė jam inkriminuotus veiksmus ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. M. sveikatą, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija nenustatė jokių G. M. manipuliavimo savo parodymais faktų, todėl nepagrįstais pripažintini apeliacinio skundo argumentai, jog G. M. manipuliavo savo parodymais dėl epilepsijos, psichikos sutrikimų, galimai melavo dėl ankstesnių savo šonkaulių sulaužymo fakto. Pažymėtina, kad visas šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes nukentėjusysis nurodė atsakinėdamas į proceso dalyvių klausimus, todėl atsakymus į proceso dalyvių klausimus laikyti manipuliavimu teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Aukščiau išdėstytais motyvais atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad G. M. parodymai yra melagingi, nes, kaip minėta, juos patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo G. M. parodymų laikyti melagingais, o nukentėjusiojo G. M. asmeninės savybės ir jo rašomi raštai nėra šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog G. M. parodymai yra nelogiški, nes jis, būdamas profesionalus bėgikas, gavęs smūgį, niekur nebėgo, net ir suvokdamas, kad iš dviejų automobilių gali ateiti daugiau smurtautojų, kad jis ir po sužalojimo, t. y. šonkaulio sulaužymo, dar sugebėjo toliau eiti rinkti butelių, surinkti 40 vnt. alaus butelių ir dviejuose polietileniniuose „Maximos“ maišuose juos pėsčiomis nuo (duomenys neskelbtini) miško iki savo namų (duomenys neskelbtini), parsinešti pėsčiomis, t. y. turėjo nešti apie 20 kg svorį prieš kalną, turėjo įveikti mažiausiai 10 kilometrų kelio, tačiau teisėjų kolegija šiuose G. M. parodymuose jokio nelogiškumo nenustatė. Pats G. M. nurodė, jog dviejuose pasilikusiuose automobiliuose matė tik du žmones, todėl jam nebuvo jokio reikalo bijoti, jog gali būti daugiau smurtautojų, o pasiliko tam, kad po pavartoto fizinio smurto jo atžvilgiu užsirašytų automobilių valstybinius numerius, o iš specialisto apklausos protokolo matyti, kad dešinės pusės IX šonkaulio lūžis neriboja asmens fizinių veiksmų (b. l. 34, t. 1), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusysis G. M. galėjo atlikti visus apeliaciniame skunde nurodytus veiksmus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G. M. teismui paaiškino, kodėl 2014-04-23 nenuėjo tiesiai į šalia (duomenys neskelbtini) parko esantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, nes, kaip matyti iš G. M. parodymų, į policiją jis kreipėsi tik tada, kai jam buvo nustatytas sužalojimas – šonkaulio lūžimas, o tai, kad G. M. įvykio metu neturėjo mobiliojo ryšio telefono, jokios įtakos jo parodymų patikimumui neturi. Nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui taip pat nesukėlė abejonių G. M. paaiškinimas, kad jis matė raktą ratams atsukti, kuriuo buvo sužalotas, tačiau nematė veido asmens, kuris jį sužalojo, nes G. M. parodė, kad asmuo, kuris jį sužalojo ir kurį jis pažino iš balso pirmos instancijos teismo posėdžio metu kaip A. K., vienoje rankoje laikė metalinį ratų raktą, o kita švietė su žibintuvėliu tiesiai į nukentėjusįjį, todėl jis nematė asmens veido, tačiau nuo žibintuvėlio puikiai matėsi tas raktas (b. l. 151-156, t. 1)
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ieškotas ir rastas nusikaltimo įrankis – metalinis ratų raktas, todėl teisėjų kolegija negali nei patvirtinti, nei paneigti apeliacinio skundo argumentus, kad UAB „A.“ automobilyje, kurį vairavo apeliantas 2014-04-23, niekada nebuvo jokių atsarginių detalių, įrankių, kadangi bendrovė yra pakankamai pelninga ir yra sudariusi su draudimo bendrove susitarimą pilnai aptarnauti bendrovės automobilius kelyje. Tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo sužalotas metaliniu ratų raktu, nes nukentėjusysis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog buvo sužalotas būtent šiuo įrankiu, o apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jį apibūdino – kad tai buvo ratams atsukti skirtas raktas, lenktas per du kampus, apie 30 cm ilgio ir piršto pločio, šviesaus metalo, sidabrinės spalvos. Kadangi yra dirbęs prie automobilių, žino, kaip atrodo ratas raktams atsukti. Kaip jau aukščiau konstatuota, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, tačiau net ir nenustačius nusikaltimo įrankio, A. K. kaltės tai nepanaikina ir nusikaltimo kvalifikacijos nekeičia.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad jokiais neginčytinais įrodymais nėra patvirtintas G. M. sužalojimas laikas - 2014-04-23 ir sužalojimo būdas - kietu buku daiktu, kad teismas tendencingai vertino specialisto G. A. C. parodymus teisme. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1047/14(02) G. M. nustatyta dešinės pusės IX šonkaulio lūžis, nurodyta, kad sužalojimas padarytas buku daiktu galimai vieno (ar daugiau) kontakto (ų). Sužalojimo vaizdas rodo, kad jis galėjo būti padarytas keletas dienų ar savaičių iki nuotraukų atlikimo 2014-05-07. Konstatuojama, kad sužalojimas laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 27). Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas G. A. C. paaiškino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti paros ar keleto savaičių bėgyje iki nuotraukos atlikimo, šito atskirti jie negali, tačiau seni lūžiai negalėjo turėti įtakos naujam sužalojimui. Kad lūžtų šonkauliai, tai jie reikalauja kontakto, jėgos iš išorės, be kontakto šonkaulis lūžti negali (b. l. 24-26, t. 2), o specialisto apklausos protokole nurodyta, kad šonkaulio lūžio vaizdas, t. y. be gijimo požymių, rodo, kad jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku 2014-04-23. Sužalojimo skaičius, t. y. vieno šonkaulio lūžis rodo, kad jis yra tiesioginis (padarytas kontakto vietoje) Medicininiuose dokumentuose matyti, kad tiriamajam lūžęs dešinės pusės IX šonkaulis nugarinėje dalyje. Tai rodo, kad kontaktas buvo su nugara (krūtinės ląstos nugarine dalimi) (b. l. 34, t. 1). Taigi, šiais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiojo G. M. parodymus, kad jam 2014-04-23 apie 23 val. su metaliniu ratų raktu buvo suduotas smūgis per nugarą, ir nustatytas sužalojimo laikas – 2014-04-23 bei sužalojimo būdas – suduodant vieną smūgį kietu buku daiktu į nugaros sritį. Apeliaciniame skunde keliamos nukentėjusiojo susižalojimo galimybės - depresija, psichikos sutrikimai, profesionalus sportininko bėgiko gyvenimo būdas, trauma buityje, pseudoartrozės pasekmės ir pan. neturi jokio objektyvaus pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas jų nenagrinėjo ir netyrė.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad neteisėtai teismo nuosprendyje konstatuojama, kad jo kaltė yra grindžiama liudytojos E. K. parodymais, liudytojos parodymai nuosprendyje išdėstyti tendencingai. Teisėjų kolegija jau anksčiau pasisakė, kad liudytojos E. K. parodymai toje dalyje, kur ji nurodo savo ir A. K. vairuotus automobilius, įvykio laiką, savo ir A. K. veiksmus, sutampa su nukentėjusiojo G. M. parodymais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 9,10, t. 1), todėl šie parodymai yra įrodymas, pagrindžiantis apelianto kaltę, o teismo nuosprendyje išdėstyti liudytojos E. K. parodymai yra tokie, kokius ji davė teisiamojo posėdžio metu (b. l. 23-24, t. 2). Tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojos E. K. parodymų patikrinimo metu šalia aikštelės matyti nenaudojama automobilio padanga (b. l. 46, t. 2), o apeliantas teigia, jog ten yra betoninis žiedas su gėlėmis, niekaip nepagrindžia teismo tendencingumo, nes iš nuotraukos kokybės negalima tiksliai pasakyti, kas tai yra per daiktas, juo labiau, kai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog ši aplinkybė (kad šalia aikštelės matyti nenaudojama automobilio padanga) nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) miške 2014-04-23 įvykęs įvykis, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis G. M., buvo liudytojos ir kaltinamojo nurodytoje vietoje, nes ši aplinkybė esminės įtakos sprendžiant veikos buvimo ir kaltinamojo kaltės klausimą neturi.
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai surinkti vieninteliai įrodymai baudžiamojoje byloje, t. y. G. M. parodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių ir visoje jo eigoje iš esmės pažeidė visas jo procesines teises. Esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais laikomi tokie baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų šioje byloje nėra nustatyta. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo G. M. parodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, surinkti neteisėtai ir nepagrįstai, tačiau nenurodoma jokių teisinių argumentų, kuo pasireiškė šis neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu padarytas BPK 183 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes apklausiant liudytoją A. B. paaiškėjo, kad prieš papildomą apklausą nukentėjusysis G. M. nebuvo pasirašytinai supažindintas su pareigomis bei atsakomybe už melagingų parodymų davimą pagal BPK 83 straipsnį ir BK 235 straipsnį (b. l. 31-32, t. 1), tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėtos apklausos metu nurodytas aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai nurodė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, šiuo apklausos protokolu nebuvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis A. K., teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimas nėra esminis, juo nebuvo iš esmės suvaržytos apelianto A. K. teisės, šis pažeidimas nesutrukdė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį dėl šio padaryto baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo nėra. Kad kiti nukentėjusiojo G. M. parodymai būtų surinkti neteisėtai ir nepagrįstai, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių ir visoje jo eigoje iš esmės pažeidė visas apelianto procesines teises, nes (duomenys neskelbtini) PK pareigūnas M. telefonu išsikvietęs jį neteisėtai apklausai, nepildant jokio dokumento, konstatavo faktą, kad jis sudaužė bomžui šonkaulius, todėl dabar reikės susimokėti, be to, visa eilė procesinių, tarnybinių, etikos pažeidimų konstatuota jo gynėjos 2014-09-29 skunde Nr. R-K-050/14, o susipažinus teisme su jau susiūta, sunumeruota bylos medžiaga, procesinių pažeidimų rasta dar daugiau, tačiau šie pažeidimai apeliaciniame skunde nenurodyti ir nedetalizuoti, todėl šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko deklaratyviu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. į apklausą Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) PK pirmą kartą atvyko 2014-05-14, tačiau tą dieną su juo nebuvo atlikta jokių procesinių veiksmų, nes jis atsisakė juose dalyvauti (b. l. 37, 38, t. 1). Visuose kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose A. K. dalyvavo kartu su savo gynėja (b. l. 41-42, 43, 56, 57, 58, 59, 85, 86, 87, t. 1), savo parašais patvirtindami atliktus proceso veiksmus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog esminės A. K. teisės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos. Iš liudytojos A. B. apklausos apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl G. M. sužalojimo iš pradžių buvo pavestas jai ir pareigūnui E. M. (b. l. 8-11, t. 3). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) PK pareigūnas E. M. telefonu išsikvietė apeliantą neteisėtai apklausai, nepildant jokio dokumento, konstatavo faktą, kad jis sudaužė bomžui šonkaulius, todėl dabar reikės susimokėti, bei daroma prielaida, kad susimokėjus pareigūnui jo nurodytą sumą, galimai ši baudžiamoji byla būtų nutraukta, galimai, nenustačius, kas naudojosi 2014-04-23 UAB „A.“ automobiliu, arba aplamai nesant jo kaltės įrodymų, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Iš paties A. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 41-42, t. 1) matyti, kad pareigūnas E. M. siūlė jam prisipažinti, kad jis trenkė bomžui per nugarą, kaltino jį, kad jis tai padarė, psichologiškai spaudė prisipažinti, susitaikyti ir sumokėti nukentėjusiajam žalas, o tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad advokatė savo skunde nurodė, jog 2014-05-14 tyrėjas E. M., bendraudamas su jos klientu, jį žemino, nepagrįstai gąsdino ir laikė savo kabinete (nors tokių aplinkybių savo apklausoje A. K. nenurodė), bei konstatuota, kad tarnybinio patikrinimo metu objektyvių duomenų, kad tyrėjas E. M. būtų A. K. žeminęs, gąsdinęs ir bendravęs nemandagiai (b. l. 186-191, t. 2), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigūnas E. M. tiesiog A. K. informavo apie ikiteisminio tyrimo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išaiškino BK 38 straipsnyje numatytas sąlygas susitaikyti su nukentėjusiuoju, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta. Šie pareigūno E. M. veiksmai niekaip iš esmės nepažeidė A. K. teisių baudžiamajame procese. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nekonstatuota jokių tyrėjų E. M., A. B., E. S., D. J. tarnybinių nusižengimų, konstatuota tik, kad tyrėjai E. S. nurodyta laikytis Kauno AVPK vidaus tvarkos taisyklių dėl aprangos (procesinių veiksmų atlikimo metu dėvėjo juodos spalvos megztuką – palaidinę ir mėlynos spalvos džinsines kelnes) (b. l. 186-191, t. 2), esminiai BPK pažeidimai nenurodyti ir apeliaciniame skunde, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, todėl šis apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas ir atmetamas. Tuo pačiu atmetamas ir apeliaciniame skunde pateiktas prašymas informuoti Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, juo labiau, kai tokio informavimo nereglamentuoja baudžiamojo proceso kodekso normos, nes BPK 324 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai išsiunčiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties nuorašas, jei buvo panaikintas ar pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir nutartis ir konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nėra nustatyta.
Deklaratyvūs ir atmestini yra apeliacinio skundo argumentai dėl galimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba bei G. M. noro pasipelnyti. Šioje byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar rodančių jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Tiek nukentėjusysis G. M., tiek apeliantas A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad policijos pareigūnų A. Č., A. B., E. M., E. S. iki šio įvykio nepažinojo, tai patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai A. Č. ir A. B.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog G. M. sužalojimo „faktą“ apeliantas laiko be jokių išlygų galimai piktnaudžiavusių savo tarnyba (duomenys neskelbtini) PK pareigūnų veiksmų išdava, pirmosios instancijos teismas jokiais savo veiksmais netyrė, ar nukentėjusysis buvo pažįstamas su pareigūnais, tačiau aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnyba, to nenustatė ir prokurorė, gavusi skundą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų (b. l. 186-191, t. 2), o pirmosios instancijos teisme tiek nukentėjusiojo G. M., tiek ir A. K. buvo klausiama, ar jie yra pažįstami su šią bylą tyrusiais policijos pareigūnais, gynėja taip pat klausė, ar nukentėjusysis yra dirbęs VRM sistemoje, ar jis turi pažįstamų policijoje Kaune, nukentėjusiojo atsakymai yra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole (b. l. 151-155, t. 1), todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė. Be to, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo pateikta jokių logiškų motyvų, dėl kokių aplinkybių policijos pareigūnai, tyrę šią baudžiamąją bylą, būtų suinteresuoti neteisėtai apkaltinti A. K. nusikalstamos veikos padarymu, tokių motyvų nenustatė ir abiejų instancijų teismai. Todėl visiškai pagrįsti yra pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentai, kad nenustatyta jokių duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai būtų pažįstami su A. K., nukentėjusiuoju G. M. ar liudytoja E. K., kad pareigūnai, atlikdami savo tiesiogines pareigas, būtų siekę apkalbėti kaltinamąjį ar būtų šališkai atlikę tyrimą. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad G. M. apkaltino A. K. nusikalstamos veikos padarymu siekiant pasipelnyti, nes, kaip jau nurodyta aukščiau, A. K. nusikalstama veika yra įrodyta byloje ištirtais įrodymais, o iš nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio matyti, kad jo prašoma priteisti suma yra nedidelė ir nesudaro jokio pagrindo manyti, jog nukentėjusysis G. M. galėjo apkaltinti nuteistąjį turėdamas tikslą iš to pasipelnyti.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas. Šis teiginys motyvuojamas tuo, kad teismas neleido apeliantui susipažinti su išreikalautais G. M. medicininiais dokumentais, taip grubiai pažeidė jo teises, nes užkirto kelią apeliantui susipažinti su visais buvusiais ir esamais iki 2014-04-23 ir po 2014-04-23 G. M. sužalojimais bei įvertinti būtinybę prašyti skirti G. M. teismo medicinos ekspertizes, teismas tik pats vienas susipažino su jo gynėjos išreikalauta G. M. medicinos kortele, apelianto parodymai, surašyti teismo nuosprendyje, yra akivaizdžiai neteisingi, iškraipyti, neanalizuoti su duotais parodymais ikiteisminiame tyrime, galimai sąmoningai tendencingai surašyti, šališkai nuslėpta apeliantui naudinga informacija apie tai, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje G. M. analogiškai bando neteisėtai apkaltinti galimai niekuo dėtą asmenį tokio paties sunkumo kūno sužalojimu, t. y. nesunkiu kūno sužalojimu, padarytu 2014-06-29, kad toje byloje G. M. paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, teismo šališkumas pasireiškė vertinant visą bylos, o svarbiausia, neteisėtai netirtų skundų medžiagą, be to, teismo šališkumą patvirtina neteisėtas Teismo veiksmas apeliantui paštu į namus teismo atsiųstas pranešimas dėl valstybės gynėjo, kuris pagal apelianto pajamas jam tikrai nepriklausytų, dalyvavimo užtikrinimo, tiksliai žinant, kad jo viena ir ta pati gynėja, gynusi jį nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, 2014-11-05 dieną jau buvo pateikusi savo orderį dėl jo gynybos teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arrt du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi, svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neštak v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fernandez-Huidobro c. Espagne, no. 74181/01, arret du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012, 2K-396/2014, 2K-225-697/2015).
Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių, tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistasis A. K., nei jo gynėja pirmos instancijos teismo teisėjui nušalinimo nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų šią bylą nagrinėjusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs teisėjas pagal BPK 58 straipsnį nebūtų galėjęs nagrinėti bylą.
Tai, kad teismas neleido apeliantui susipažinti su išreikalautais G. M. medicininiais dokumentais, niekaip nerodo teismo šališkumo apelianto atžvilgiu, nes, kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas norėjo susipažinti su duomenimis apie iki ir po įvykio buvusius nukentėjusiojo G. M. sužalojimus. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas pats vienas susipažino su G. M. mediciniais dokumentais ir net pagarsino jų duomenis, tačiau ši aplinkybė pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole nėra nurodyta. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, specialistui G. A. C. nurodžius, jog jam nukentėjusiojo medicininiai dokumentai nereikalingi, nukentėjusiojo G. M. medicininė kortelė buvo perduota į kitą baudžiamąją bylą (b. l. 2-3, 48, t. 2). Pažymėtina ir tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą dėl A. K. pateikto kaltinimo, kad jis metaliniu ratų raktu tyčia sudavė vieną smūgį G. M. į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisiamojo posėdžio metu specialistas G. A. C. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog seni lūžiai negalėjo turėti įtakos naujam sužalojimui, todėl pateikti apeliantui nukentėjusiojo medicininius dokumentus, kuriuose esanti informacija apie asmens sveikatą yra konfidenciali (Lietuvos respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnis) tam, kad apeliantas galėtų susipažinti su konfidencialia informacija apie buvusius iki įvykio ir atsiradusius po įvykio nukentėjusiojo sveikatos sutrikimus, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, ir ši aplinkybė niekaip nėra susijusi su teismo šališkumu. Teismo šališkumo nerodo ir apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis mano, jog teismas šališkai nuslėpė nuo apelianto faktą, jog tame pačiame teisme nagrinėjama dar viena byla, susijusi su nukentėjusiuoju G. M., nes baudžiamojo proceso įstatymai neįpareigoja teismo informuoti proceso dalyvius apie kitas tame pačiame teisme nagrinėjamas bylas, o be to, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių motyvų, kuo ši informacija yra naudinga apeliantui. Kaip matyti iš teismų sistemos LITEKO duomenų, Kauno apylinkės teisme tikrai nagrinėjama privataus kaltinimo byla, kurioje G. M. kaltinamas nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnio 1 dalyje. Ta aplinkybė, kad toje byloje kaltinamajam G. M. paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, pirmosios instancijos teismui iki nuosprendžio priėmimo net negalėjo būti žinoma, nes nuosprendis šioje byloje priimtas 2015-06-02, o teismo psichiatrinė ekspertizė kitoje byloje paskirta 2015-06-16. Teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimas kaltinamajam kitoje byloje niekaip nepaneigia nukentėjusiojo G. M. veiksnumo ir jo gebėjimo logiškai, sklandžiai ir nuosekliai dėstyti mintis, duodant parodymus šioje byloje, nei teisėjų kolegijai, nei kitiems proceso dalyviams, tame tarpe ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, išskyrus apeliantą ir jo gynėją, nekilo abejonių dėl nukentėjusiojo G. M. psichinės būsenos ir jo gebėjimo duoti parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsireikalavo dokumentus, patvirtinančius, kad dėl G. M. sužalojimo 2014-06-29 yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (b. l. 29-38, t. 3), tačiau ši aplinkybė niekaip nėra susijusi su nagrinėjama byla ir joje nustatytu G. M. kūno sužalojimu. Taigi, šios aplinkybės dėl kitų nagrinėjamų ir tiriamų bylų, kurių teismas nepranešė apeliantui, niekaip nepatvirtina teismo šališkumo A. K. atžvilgiu.
Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad apelianto parodymai, surašyti teismo nuosprendyje, yra akivaizdžiai neteisingi, iškraipyti, neanalizuoti su duotais parodymais ikiteisminiame tyrime, galimai sąmoningai tendencingai surašyti, kadangi nėra nurodyta, kad šalia liudytojos E. K. automobilio tupėjo, o vėliau į miško glūdumą pabėgo galimai mergina ar moteris, kad apeliantas aiškiai matė tamsoje moteriškus krūtinės iškilumus, o moteriai pabėgus į miško tankmę, buvo girdimas isteriškas moteriškas juokas, ką patvirtino ir liudytojos E. K. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perklausytas 2015-05-15 Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio, kuriame A. K. davė parodymus, garso įrašas, tačiau jokių esminių neatitikimų su teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais nuteistojo parodymais nenustatyta, o teismo nuosprendyje yra nurodyti tokie parodymai, kokius A. K. davė teisiamojo posėdžio metu, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog apelianto parodymai teismo nuosprendyje yra iškraipyti ar neteisingi, ar tendencingai surašyti. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, jis nenurodė jokių aplinkybių apie moteriškus krūtinės iškilumus ir dažniausiai vartojo įvardį ,,jis“, ,,asmuo“, reiškiantį vyrišką giminę. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. susitikimas su liudytoja E. K. vyko 23 val. tamsioje neapšviestoje (duomenys neskelbtini) miško aikštelėje, automobilių žibintai taip pat nebuvo įjungti, nelogiškas yra kaltinamojo aiškinimas, kad jis matė nubėgančio asmens krūtinės iškilumus. Juo labiau, kad ir liudytoja E. K., kuri nematė šio asmens, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kalbėdama apie nuo automobilio nubėgantį žmogų, taip pat kalbėjo kaip apie vyriškos lyties asmenį. Tai, kad A. K. ir liudytoja E. K. girdėjo miške isterišką moterišką juoką, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad prie jų automobilių buvo moteris, o ne nukentėjęs G. M..
Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismo šališkumas pasireiškė vertinant visą bylos, o svarbiausia, neteisėtai netirtų skundų medžiagą. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, vertinant šioje byloje ištirtus įrodymus, o neteisėtai netirtų skundų medžiaga nebuvo šios bylos įrodinėjimo ir vertinimo dalykas, kaip ir nukentėjusiojo turtinė padėtis, nors iš apeliacinio skundo matyti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįsti neginčijamais įrodymais nukentėjusiojo turtinę padėtį.
Jokio teismo šališkumo nerodo ir ta aplinkybė, kad esant pateiktam advokatės orderiui, teismas apeliantui išsiuntė pranešimą apie tai, kad jis gali pats pasikviesti savo pasirinktą gynėją, arba kreiptis dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo (b. l. 101, t. 1). Ruošiantis bylos nagrinėjimui, tokie pranešimai yra siunčiami visiems kaltinamiesiems, kuriems nėra nustatyta būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindų, numatytų BPK 51 straipsnyje, ir teismo posėdžių sekretorė, ruošianti bylą nagrinėjimui, pranešimo išsiuntimo momentu galėjo neturėti duomenų apie 2014-11-05 išrašytą advokatės orderį (b. l. 99, t. 1), kadangi iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad bylos kortelėje nėra užfiksuotas advokatės orderio pateikimas į bylą, todėl nėra galimybės nustatyti, kada jis buvo pateiktas.
Visi nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, dėl kurių, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas apeliaciniame skunde iš esmės siejamas su apelianto atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir tai nėra teismo šališkumo pagrindas, numatytas BPK 58 straipsnyje. Be to, nuteistojo argumentai, kuriais jis grindžia teismo šališkumą, vertintini kaip nepasitenkinimas jo atžvilgiu priimtu nepalankiu sprendimu, subjektyvi nuomonė, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, nesudaranti pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas priėmė neteisėtą ir neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nuosprendis neteisėtas ir naikintinas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei nuosprendyje nekonstatuotas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorės šališkumas apelianto atžvilgiu. Pažymėtina, kad apeliantas jokių teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nepateikia, net nenurodo, kuris baudžiamasis įstatymas buvo pažeistas, taip pat jokiais argumentais nepagrindžia ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorės šališkumo jo atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti teisiniais argumentais, ir dėl jų nepasisako.
Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu ir prašo jį pilnai atmesti. BPK 115 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.288 straipsnio 1 dalį, žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas.
Atsižvelgiant į tai, jog aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apelianto kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo G. M. patirta turtinė žala yra įrodyta pateiktais į bylą dokumentais (b. l. 138-145, t. 1), atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pagrįstai tenkino civilinį ieškinį ir iš A. K. nukentėjusiajam priteisė 125,21 Eur turtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. M. sveikatą. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, stresą, skausmą, nemigą, kuri truko ilgą laiką, patyrė nepatogumus, nes negalėjo normaliai kvėpuoti, sunkiai judėjo, vartojo vaistus. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas tyčiniais A. K. veiksmais, taip pat įvertino nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį, nepatogumus, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo pareikštas ieškinys atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl jį tenkino visiškai ir nukentėjusiajam priteisė 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, kad civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas tenkino nepagrįstai ar pažeisdamas įstatymus, ar nukrypdamas nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, todėl apeliacinio skundo prašymas atmesti civilinį ieškinį netenkinamas.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. K. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, civilinio ieškinio priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-4437 (t. 3, b. l. 26), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. M., išlaidas iki 2015 m. lapkričio 16 d. sudaro 176,36 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs asmenį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-177-696/2015). Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris pripažintinas kaip nepagrįstas ir atmestinas. Kadangi nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos proceso išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme suteikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam G. M., valstybės naudai išieškotinos iš nuteistojo A. K..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
nutarė:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš A. K. valstybės naudai išieškoti 176,36 (vieną šimtą septyniasdešimt šešis eurus 36 centus) eurus antrinės teisinės pagalbos išlaidų už Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam G. M., sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, juridinio asmens kodas – 188659752, bankas – AB ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą G. M..