Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2007 m. rugsėjo 1 d. atlyginti nukentėjusiajam A. Ch. padarytą 4200 Lt turtinę žalą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 12 d., apie 17.30 val., Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“ prie namo Nr. 33, konflikto su A. Ch. metu kumščiu sudavė A. Ch. du smūgius į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Nukentėjusiojo parodymai taip pat nenuoseklūs ir prieštaringi: vieną kartą jis teigė, kad incidentas įvyko apie 17.30 val., kitą kartą, kad – 19.00 val. Teismas tai įvertino kaip sąžiningą klydimą. Tokia išvada vertintina kaip prielaida, neatitinkanti nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teismų sprendimuose jo kaltė pagrįsta tik nukentėjusiojo parodymais, kiti įrodymai yra išvestiniai iš šių parodymų arba tik fragmentiškai patvirtinantys kai kurias aplinkybes, tačiau ne esmines. Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad jis nuosekliai neigė savo kaltę. Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis jį apkalba.

Šioje byloje, bylos aplinkybes vertinant išimtinai nukentėjusiojo naudai, akivaizdžiai pasireiškė teismų šališkumas, tai sukliudė teismams išsamiai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio ir nutarties priėmimą. Taigi teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių nuostatas, nes jo kaltę grindė tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Pažeistas rungimosi principas, kuris užtikrina kaltinimo ir gynybos šalims bylų nagrinėjimo teisme metu lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnis). Teismas, atmesdamas kasatoriaus gynėjo prašymą išreikalauti iš UAB „D“ duomenis, pagal kuriuos buvo galima nustatyti tikslų inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laiką, užkirto kelią tinkamai įgyvendinti teisę gintis nuo pateiktų kaltinimų (BPK 10 straipsnis). Be to, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, skelbiantis, kad visos abejonės, iškilusios sprendžiant baudžiamąją bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismai šio principo nesilaikė, nes vertino tik prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus įrodymus. Netinkamai vertindamas įrodymus ir pažeisdamas BK bei BPK nuostatas teismas neįgyvendino esminio baudžiamojo proceso tikslo – ištirti nusikalstamas veikas, nustatyti jas padariusius asmenis ir, svarbiausia, užtikrinti, kad nebūtų nuteistas nusikalstamos veikos nepadaręs asmuo (BPK 1 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teismo šališkumą kasatorius argumentuoja tuo, kad teismas ignoravo nuoseklius ir teisingus jo parodymus, nevertino liudytojų G. S. ir A. S. parodymų, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų R. F. ir G. S. bei A. S. parodymų ir jo kaltę pagrindė vien tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuris jį (kasatorių) be jokio pagrindo apkalba.

Taigi iš esmės kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad M. S. yra kaltas. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas motyvuotai atmetė, o ne ignoravo, kaltinamojo M. S. parodymus, kad jis A. Ch. smūgių nesudavė. Teismas nurodė, kad M. S. parodymus paneigia nukentėjusiojo, liudytojų R. F., I. K. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti, akistatos protokolai, raštas iš bendrojo pagalbos centro, specialisto išvada, kuria konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, jų pobūdis bei kiti duomenys. M. S. teisinantys įrodymai (liudytojų G. S. ir A. S., T. L. ir A. B. parodymai), kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmesti. Kasatoriaus skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas gynėjo prašymą išreikalauti iš UAB „D“ duomenis, pagal kuriuos buvo galima nustatyti tikslų nusikaltimo padarymo laiką, užkirto kelią tinkamai įgyvendinti teisę gintis nuo pateiktų kaltinimų (BPK 10 straipsnis), nepagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodytas skunde prašymas buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio laikas šioje byloje nustatytas objektyviais bylos duomenimis – raštu iš bendrojo pagalbos centro, kuriame nurodyta, kad centro informacinėje sistemoje 2005 m. gegužės 12 d. 17.49 val. užfiksuotas skambutis, kurio metu skambinantysis pranešė, jog yra sumuštas ,,duomenys neskelbtini“.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus byloje duotus nukentėjusiojo parodymus, konstatavo, kad jo parodymai nuoseklūs, nes esmines įvykio aplinkybes jis nurodė vienodai. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. Nuteistojo versija, kad nukentėjusysis A. Ch. jį apkalba apeliacinės instancijos teismo motyvuotai paneigta. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visus liudytojos R. F. duotus parodymus bei sulyginęs juos su kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad jie patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo kilęs konfliktas, kurio metu nuteistasis panaudojo prieš nukentėjusįjį smurtą. Teismas vertino ir netikslumus šios liudytojos parodymuose bei dėl jų pasisakė. Liudytojų G. S. bei A. S. parodymai buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. Stankevičiaus kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra teisingos. Į esminius nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių nuostatų, rungimosi bei nekaltumo prezumpcijos principų ir kaltinamojo teisės į gynybą nepažeidė. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų yra ne kartą pasisakę Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai. M. S. baudžiamojoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad buvo rodomas palankumas vienai iš proceso šalių arba pažeistos kaltinamojo teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad nei kaltinamajam M. S., nei jo gynėjui nebuvo suvaržyta teisė teikti įrodymus, reikšti prašymus, duoti paaiškinimus, užduoti nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus ir pan. Tai, kad teismas atmeta vienos šalies argumentus ir sutinka su priešingos šalies argumentais, nėra rungimosi ar kitų baudžiamojo proceso principų pažeidimas ar teismo šališkumo apraiška, jeigu teismo išvados yra tinkamai motyvuotos. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. S. 2005 m. gegužės 12 d., apie 17.30 val., Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, konflikto su A. Ch. metu kumščiu sudavė A. Ch. du smūgius į veido sritį ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes M. S. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas M. S. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. S. kasacinį skundą atmesti.