Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Sparta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Sparta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno apygardos teismas 2018-05-28 sprendimu (t. 4, b. l. 73-78) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 2 915,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiojo asmens „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, naudai 1 824,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai 43,10 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų byloje įteikimu.

10. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Sparta“ su Rusijos Federacijos įmone OOO MDS „Dauber“ 2008-04-15 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 45/1 2.3 punkte buvo susitarusios dėl prekių tiekimo pirkėjui į Muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (Incoterms 1990). Tarptautinių prekybos rūmų taisyklėse Incoterms 1990 nurodyta pristatymo sąlyga EXW reiškia, kad pardavėjas perduoda prekes pirkėjui numatytoje vietoje, eksporto procedūra nėra atlikta, visa atsakomybė už prekių pakrovimą, gabenimą, muitinės procedūrų atlikimą tenka pirkėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas atsakomybės ribas pagal pristatymą EXW būdu, yra pažymėjęs, kad pagal EXW sąlygas perdavus krovinį pirkėjui, visa krovinio praradimo ar sužalojimo rizika iš pardavėjo pereina pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2000).

11. Kadangi pirkimo – pardavimo sutartyje nuosavybės teisės į turtą perėjimo pirkėjui momentas – buvo nustatytas nuo šių prekių pateikimo į atsakovės muitinės sandėlius (CK 4.49 str. 1 d.) ir tokia sąlyga yra įvykusi, teismas padarė išvadą, kad ginčo krovinys tapo prekių gavėjo OOO MDS „Dauber“ nuosavybė. Atitinkamai, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš prekių gavėjo atsiskaitymo pagal 2008-04-15 pirkimo–pardavimo sutartį, o prekių gavėjas OOO MDS „Dauber“ įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo dėl neva neįgaliotam vežėjui perduotų prekių (kojinių krovinio).

12. Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į žalos dėl prarastų prekių (kojinių krovinio) atlyginimą, t. y. ji nėra tinkama ieškovė, ir ieškinį atmetė kaip nepagrįstą remdamasis CPK 5 straipsniu. Pripažinęs ieškovę neturinčią reikalavimo teisės į žalos už prarastą krovinį atlyginimą, dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ieškinyje nurodytu pagrindu teismas nepasisakė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Ieškovė AB „Sparta“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 80-84) prašo Kauno apygardos teismo 2018-05-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės patikslintą ieškinį pilna apimtimi, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas. Viena vertus, teismas nurodo, kad prekės neperduotos atsakovei, kuri turėjo perduoti prekes įgaliotam asmeniui (šalių nesiejo pasaugos teisiniai santykiai), kita vertus, prekės tinkamai perduotos prekių gavėjui sutartoje vietoje (pirkimo –pardavimo sutarties sąlyga įvykdyta tinkamai).

13.2. Deklaruoti prekių jų fiziškai neperduodant atsakovei neįmanoma, o sandėliavimo trukmė neturi reikšmės pasaugos teisiniams santykiams atsirasti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, netinkamai tyrė įrodymus, todėl neįvertino, kad tarp šalių buvo susiklostę pasaugos teisiniai santykiai ir atsakovė pakrovė ieškovės prekes neįgaliotam asmeniui.

13.3. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia šalims sudaryti sandorį, turintį kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str. 3 d.), o sutartyje įtvirtinti sąlygas, būdingas kelių skirtingų rūšių sutartims, t. y. sudaryti mišrią sutartį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė paslaugų teikimo (dokumentų paruošimas muitiniam tikrinimui) ir atstovavimo (ieškovės vardu prekių ir jų dokumentų pareikimas muitiniam patikrinimui) civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 2.137 straipsnio 1 dalyje ir 6.716 straipsnio 1 dalyje, o taip pat tos pačios sutarties pagrindu galėjo būti teikiamos ir kitos, susijusios (krovos, saugojimo) paslaugos. Savo sutartinių prievolų atsakovė tinkamai neįvykdė ir ieškovės perduotas jai sutarčiai vykdyti prekes dėl savo aplaidumo perdavė neįgaliotam asmeniui, dėl ko šios prekės nei buvo grąžintos ieškovei, nei perduotos prekių gavėjui. Atsakovė neveikė tiek apdairiai, jog įsitikintų, ar tas asmuo, kuriam ji perdavė prekes, turi teisę jas priimti (yra įgaliotas). Taigi atsakovė atsako už jai perduotų daiktų praradimą pagal CK 6.844 straipsnio 1 d. ir 6.845 straipsnio 2 dalį.

13.4. Pirkėjas OOO MDS „Dauber“ baudžiamojoje byloje nurodė, kad Latvijos įmionės SIA „Feti“ nebuvo įgaliojęs perimti ir vežti prekes. Atsakovė, negavusi nei iš ieškovės, nei iš prekių pirkėjo įgaliotų asmenų nurodymų dėl prekių perdavimo konkrečiam vežėjui, privalėjo saugoti jas savo sandėliuose, bet to nepadarė. Taigi jai kyla civilinė atsakomybė už netinkamą sutarties įvykdymą ir jai patikėto turto praradimą – perdavus prekes neįgaliotam asmeniui.

14. Atsakovė UAB „Aviacijos paslaugų centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 92-94) prašo šį skundą atmesti, priteisti 1 089 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

14.1. Pirmosios instacijos teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino ieškovės ir OOO MDS „Dauber“ sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį.

14.2. Vadovaujantis Tarptautinių prekybos rūmų taisyklėse „Incoterms 1990“ nurodyta pristatymo sąlyga EXW, ieškovei prekes pristačius į atsakovės sandėlius, pareiga toliau rūpintis prekėmis, įskaitant ir atsakomybė už jų pakrovimą tinkamam vežėjui, perėjo pirkėjui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime neanalizavo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

14.3. Byloje nėra jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti kasacinio teismo šioje byloje jau padarytą išvadą dėl pasaugos teisinių santykių tarp šalių neatsiradimo ir faktą, kad prekės nebuvo sandėliuojamos atsakovės sandėlyje. Pasaugos teisiniai santykiai siejo atsakovę ir OOO MDS „Dauber“.

15. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 87-90) prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Atsakovė savo pareigas pagal muitinės tarpininkavimo paslaugų sutartį pilnai įvykdė, dėl suteiktų paslaugų ieškovė pretenzijų nereiškė.

15.2. Ieškovė pagal pirkimo – pardavimo sutartį prekių nuosavybės teisę ir praradimo riziką perdavė pirkėjui OOO MDS „Dauber“ nuo prekių pristatymo į muitinės sandėlį Kaune momento. Tokiu atveju ieškovė įgijo teisę reikalauti kainos už prekes sumokėjimo, tačiau visos prekių gabenimo ir muitinės įforminimo operacijos ieškovės atžvilgiu buvo neutralios, kadangi ieškovės nei su muitinės tarpininkais, nei su vežėjais nesiejo jokie teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė galėjo įgyti kokias nors teises ar patirti žalą dėl krovinio praradimo.

15.3. Perdavus prekes į terminalą, ieškovė tuo pačiu metu perdavė nuosavybės teisę į prekes ir šių prekių praradimo rizika perėjo pirkėjui.

15.4. Tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis turi būti aiškinama muitinės teisės kontekste, t. y. jog muitinės tarpininkas neįgyja jokio prekių fizinio valdymo, jis tik praneša muitinei apie pristatytas į muitinę kliento prekes ir, remdamasis kliento pateiktais dokumentais bei informacija, muitinės elektroninėje duomenų bazėje įformina atitinkamą deklaraciją. Šiuo atveju atsakovė tinkamai įformino deklaraciją ir dėl to jokių pretenzijų pareikšta nebuvo.

15.5. Trečiasis asmuo Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartimi yra apdraudęs tik atsakovės profesinę civilinę atsakomybę, susijusią su vykdoma muitinės tarpininko veikla. Šiuo atveju atsakovė muitinės tarpininko paslaugas suteikė tinkamai, todėl trečiajam asmeniui pareiga atlyginti žalą dėl prarasto krovinio nekyla.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

16. Apeliacinis procesas nėra ginčo nagrinėjimas iš naujo, jis vyksta pagal specialias CPK nustatytas taisykles, o tokio proceso paskirtis – patikrinti, ar skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepadaryta teisės ir fakto klaidų. Kita vertus, ir tokia patikra atliekama ne apeliacinės instancijos teismo nuožiūra pasirinktais aspektais, bet pagal apeliaciniame skunde nurodomus nesutikimo su teismo sprendimu (jo motyvais ir / ar išvadomis) konkrečius argumentus, kurių peržengti pagrindo šiuo atveju nenustatyta (apeliantė yra privatus juridinis asmuo) (CPK 320 str.).

17. Apeliantė savo apeliaciniame skunde kelia šalis siejusių teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo problemą, skunde tvirtindama, kad teismas šį klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šalių ketinimus, neteisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus, patvirtinančius šalių pasirašytos muitinės tarpininko paslaugų sutarties faktinį vykdymą, šalių ankstesnį elgesį, kiekvienos iš sutartinių santykių dalyvių atliktus ar reikalingus atlikti pagal šią sutartį veiksmus, vykdant pagrindinę susitarimo dalį dėl muitinės tarpininko paslaugų teikimo. Taip pat apeliantė aptaria šio ginčo nagrinėjimo teismuose chronologiją, pateikia civilinėje ir prijungtoje prie jos baudžiamojoje bylose esančių įrodymų detalų vertinimą šalių santykių kontekste, dar kartą nurodo ne viename procesiniame šios bylos dokumente jau išsakytą savo poziciją, kuri kartu reiškia ir aiškiai apibrėžtą faktinį jos ieškinio reikalavimų pagrindą, t. y.: 1) atsakovė netinkama vykdė šalių pasirašytą sutartį ir prarado jai patikėtą turtą, perdavusi jį neįgaliotam vežti asmeniui; 2) jai kyla civilinė atsakomybė už turto neaišsaugojimu apeliantei padarytus nuostolius pagal CK 6.845 straipsnio 1 dalį.

18. Teisėjų kolegija, prieš aptardama tokių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą,visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantė savo skunde nurodo nesutinkanti su teismo išvada dėl reikalavimo teisės pareikšti būtent tokio pobūdžio ieškinį neturėjimo (dėl žalos atlyginimo, praradus ginčo turtą), tačiau jokiais konkrečiais argumentais tokios teismo išvados ji nekritikuoja. Skunde nesama motyvų ar pačios apeliantės vertinimo, susijusių su nuosavybės teisių į ginčo turtą perėjimo pirkėjui OOO MDS „Dauber“ momentu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (teismo išvadų) esmė yra tokia, kad ginčo prekių savininku nuo jų pristatymo į muitinės sandėlius pagal pirkėjo OOO MDS „Dauber“ ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygas jau buvo tapęs pirkėjas, todėl žala pačiai apeliantei dėl šio turto praradimo (tiksliau, dėl jo konfiskavimo Rusijos Federacijos muitinėje) nėra padaryta, tokius reikalavimus galėjo kelti nebent naujasis turto savininkas (pirkėjas), o apeliantė savo pažeistas teises turėjo ginti reikalaudama apmokėjimo už parduotas prekes iš pirkėjo OOO MDS „Dauber“. Vadinasi, nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė netenkinantis ieškinio pagal CPK 5 straipsnį – ieškovei neturint teisės į teisminę gynybą jos pasirinktu pažeistų teisių gynimo būdu ir todėl dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakantis, tokia teismo padaryta išvada, be kita ko, reiškia ir tai, kad teismas nenustatė dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – tokios žalos padarymo apeliantei fakto ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų / neveikimo ir apeliantės galimų turtinių praradimų (negauto užmokesčio už pirkėjo nuosavybėn perduotas prekes).

19. Tokiu atveju, nepažeidžiant proceso apeliacinės instacijos teisme taisyklių ir šalių procesnio lygiateisiškumo bei dispozityvumo (CPK 13 str., 17 str.), teisėjų kolegija patikrins, ar teismas tinkamai nustatė svarbiausius šios bylos faktus ir ar nustytiems faktams taikė tinkamas teisės normas, taip pat pagal skundo argumentus įvertins šalių susitarimų esmę ir kaip jie buvo (ar turėjo būti) vykdomi, patikrins, ar byla išnagrinėta nenukrypus nuo kasacinio teismo 2013-12-06 nutartyje pateiktų ir šioje byloje teismams privalomų išiaškinimų (CPK 362 str. 2 d.).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir šalių susitarimų turinio

20. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad muitinės tarpininkė UAB „Aviacijos paslaugų centras“ (atsakovė) ir aptarnaujamasis asmuo AB „Sparta“ (apeliantė) 2005-09-27 sudarė neterminuotą muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį MT-407 (t. 1, b. l. 17-18), kuria sulygo, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atsakovė atstovauja apeliantei, tai yra įformina muitinės bendrąjį dokumentą ir pateikia jį, kitus reikalingus dokumentus bei prekes muitiniam tikrinimui, taip pat teikia kitas šioje sutartyje nurodytas paslaugas, o apeliantė suteikia atsakovei teisę ją atstovauti muitinėje, pateikia jai visus dokumentus, reikalingus šiai veiklai vykdyti.

21. Atsakovė UAB „Aviacijos paslaugų centras“, kaip importo ir eksporto terminalo (laikinojo prekių saugojimo sandėlio) savininkė, 2005-09-27 sudarė su disponentu OOO MDS „Dauber“ prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo prekių saugojimo sandėlyje) sutartį Nr. T-256 (t. 2, b. l. 160-163), pagal kurią atsakovė įsipareigojo priimti disponento prekes, jas laikinai saugoti, priimti į terminalą ir iš jo išleisti, taip pat jame perkrauti prekes tik po to, kai atliktas jų muitinis tikrinimas, jas atitinkama tvarka perduoti gavėjui, konkrečiai pagal šios sutarties 3.2 punktą prekes iš terminalo išduoti asmeniui, pateikusiam dokumentus, liudijančius, kad jis turi teisę disponuoti prekėmis arba jas vežti ar kad jis atstovauja turinčiam šią teisę asmeniui ir tik atlikus reikalaujamus muitinės formalumus. Disponentas OOO MDS „Dauber“ įsipareigojo sandėlio savininkei UAB „Aviacijos paslaugų centras“ perduoti laikinai saugoti terminale prekes kartu su dokumentais, liudijančiais, kad jis turi teisę disponuoti prekėmis arba jas vežti, įvežti ir išvežti iš terminalo prekes tik po to, kai atliktas jų muitinis tikrinimas ir įforminimas, be to, raštu nurodyti asmenį (vežėją, ekspeditorių), iš kurio terminalo savininkas priima ir kuriam perduoda prekes (jeigu prekes į terminalą įveža ar iš jo išveža disponentui atstovaujantis asmuo).

22. Tiekėja AB „Sparta“ su pirkėju OOO MDS „Dauber“ 2008-04-15 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 45/1 (t. 2, b. l. 165-167), kuria susitarė dėl prekių (kojinių) pardavimo. Šios sutarties 2.3 punkte šalys sulygo, kad prekės tiekiamos pirkėjui į muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (Incoterms 1990). Taip pat pirkėjas įsipareigojo padengti tiekėjos išlaidas, kurias ji patiria saugodama prekes muitinės sandėlyje.

23. Iš eksporto deklaracijos MRN 08LTKA1000205E4EC9 (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 6) nustatyta, kad AB „Sparta“ siunčiamas 232 pakuočių 3 634 kg kojinių iš medvilnės 2008-04-15 pakrovė į transporto priemonę valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje CMR Nr. LV-0415 (t. 3, b. l. 3-4) nurodoma, jog krovinys 2018-04-15 buvo pakrautas UAB „Aviacijos paslaugų centras“ sandėlyje, esančiame Kaune vežėjui SIA „Feti“ į vilkiką valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovė 2008-04-15 apeliantei suteikė muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartyje sulygtas paslaugas – įformino ieškovės pateikto kojinių krovinio eksporto deklaraciją bei CMR važtaraštį, atliko krovos darbus į vežėjo SIA „Feti“ transporto priemonę, pakrovimo kortelėje (t. 1, b. l. 47) nurodant, jog pakrauta į apeliantės atstovo nurodytą automobilį. Už suteiktas paslaugas atsakovė 2008-04-30 išrašė apeliantei sąskaitą faktūrą (t. 1, b. l. 62), pagal kurią atsakovė ieškovei 2008-05-16 sumokėjo 487,40 Lt (t. 1, b. l. 67).

24. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, priimtame 2013-01-18 nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 3, b. l. 143-147) konstatavo, kad SIA „Feti“ vilkiku Volvo, valst Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pristatė rinktinį krovinį kartu ir visus su kroviniu susijusius dokumentus į Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių postą „Paneriai“, kuriame patikrinus transporto priemones, jose esantį krovinį ir dokumentus, nenustačius jokių pažeidimų, buvo pritaikyta muitinės procedūra – tranzitas, ir prekės išgabentos per Lietuvos Respublikos sieną teisėtai. Minėtu vilkiku vežamos prekės buvo sulaikytos Rusijos Federacijos muitinėje, kadangi patikrinus krovinį gabenamos prekės neatitiko deklaracijoje nurodytų prekių (nurodyta, jog gabenami radiatoriai). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės krovinys (kojinės) nebuvo deklaruotos, Pskovo srities Sebežo rajono teismas 2012-10-03 krovinį pripažino bešeimininkiu turtu ir perdavė valstybės (Rusijos Federaciijos) naudai. Gabentos prekės Rusijos Federacijoje buvo pripažintos padaryto nusikaltimo (kontrabandos) dalyku, dėl šios priežasties jos negalėjo pasiekti užsakovo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo, kuris tyčiniais savo veiksmais būtų bandęs neteisėtai pasisavinti kojinių krovinį savo ar kitų asmenų naudai, taip pat nenustatyta, kad dokumentai galėjo būti suklastoti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nors buvo daroma prielaida, jog gabenamas krovinys galimai turėjo dvigubus dokumentus.

Dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo

25. Nagrinėjamu atveju apeliantė atsakovei reikalavimus kildina iš muitinės tarpininko paslaugų teikimo 2005-09-27 sutarties (CK 6.716 str. 1 d.), apeliaciniame skunde vertindama ją kaip mišrią, kelių sutarčių elementus (dar ir atstovavimo bei pasaugos) turinčią sutartį, ir tvirtindama, kad žalą jai sukėlė būtent sutarties dalies dėl pasaugos netinkamas įvykdymas (patikėto turto neišsaugojimas, perdavimas neįgaliotam asmeniui) (CK 6.245 str. 1 d., CK 6.844 – 6.845 str.). Teisėjų kolegija negali pritarti skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių santykius pagal tikrąjį jų turinį, šalių ketinimus bei tikslus, ir todėl neįžvelgė netinkamo susitarimo dalies dėl pasaugos įvykdymo.

26. Sutarčių aiškinimo taisylės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Šios normos 1 dalyje nustatyta, kad visos sutartys turi būti aiškinamos nesiremiant vien pažodiniu sutarties tekstu, bet pirmiausiai nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus ir tikslus. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir įprastines, nors sutartyje ir nenurodytas, tokios sutarties sąlygas, taip pat į šalių elegesį po sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju muitinės tarpininko paslaugų teikimo 2005-09-27 sutarties (t.1, b. l. 17-18) objektas yra aptartas 1 punkte – tai atsakovės vydomas atstovavimas apeliantei, kuris apibrėžiamas kaip muitinės Bendrojo dokumento, kitų reikalingų dokumentų įforminimas, jų ir atstovaujamo asmens prekių pateikimas muitiniam tikrinimui, taip pat kitų šioje sutartyje nurodytų paslaugų teikimas. Sutarties 2.5 punkte nurodoma, kad muitinės tarpininkas teikia aptarnaujamam asmeniui paslaugas, išvardintas šios sutarties priede. Prie šios sutarties yra pateikti atsakovės vadovės 2004-09-06 patvirtinti paslaugų įkainiai (t. 1, b. l. 19-20), kur, be kita ko, nurodyti ir krovos bei saugojimo paslaugų apmokėjimo dydžiai (minimalus sandėliavimo mokestis, krovinių ir krovininių automobilių saugojimo įmonės teritorijoje bei atviroje aikštelės saugojimo mokesčiai).

27. Pasaugos sutarties samprata pateikta CK 6.830 straipsnio 1 dalyke. Pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti kitos šalies (pasaugos davėjo) perduotą kilnojamąjį dauiktą ir grąžinti jį pačiam davėjui išsaugotą. Pažymėtina, kad saugotojas neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba kitas asmuo, kuriam turi būti daiktas grąžintas, įrodytų, kad jie yra saugomo daikto savininkai arba turi kitokią teisę į tą daiktą, saugotojui numatyta tik teisė reikalauti iš atsiimančio daiktą asmens kvitą ar kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutarties sudarymą (CK 6.832 str. 3, 5 d.).

28. Atsižvegiant į šalių susitarimo turinį bei į pasaugos teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad byloje nagrinėjamu atveju šalių tikslas nebuvo pasaugos teisinių santykių sukūrimas, kuomet saugotojui savaime atsiranda atsakomybė už perduoto daikto neišsaugojimą, vien pažeidus pareigą grąžinti daiktą arba perduoti jį davėjo įgaliotam asmeniui (CK 6.844 str. 1 d., 6.845 str. 1 d.). Kitokio vertinimo nesuponuoja ir aplinkybė, kad atsakovės pareigų pagal 2005-09-27 sutartį įvykdymas iš tiesų buvo negalimas be prekių, kurių dokumentus atsakovė privalėjo parengti ir pateikti muitiniam patikrinimui, perdavimo atsakovės dispozicijon, o apeliantė turėjo kompensuoti ir jų saugojimo kaštus, iki šie dokumentai buvo tvarkomi / bus sutvarkyti. Todėl atsakovės veiksmų nebuvo pagrindo vertinti CK 6.844 straipsnyje saugotojui nustatytų pareigų atlikimo aspektu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paslaugų teikimo sutartimi ji neprisiėmė prievolės išsaugoti prekes ir jas grąžinti apeliantei (arba jos įgaliotam asmeniui). Dar daugiau, atsakovė neprisiėmė ir krovinio praradimo rizikos dėl siuntėjo, vežėjo, gavėjo padarytų pažeidimų, dėl ko prekės (krovinys) galėjo būti sulaikytas, konfiskuotas ir pan., tokia sąlyga yra aptarta 2005-09-27 sutarties 5.4 punkte.

29. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 2013-12-06 priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-641/2013 jau yra konstatavęs, kad šalių pasaugos teisiniai santykiai nesiejo; aplinkybė, kad apeliantė atsakovei perdavė į muitinės sandėlį prekes sutarčiai vykdyti, kurios tą pačią 2008-05-15 dieną buvo pakrautos į kitą automobilį, į sąskaitą apeliantei neįtraukiant užmokesčio už laikiną sandėliavimą, nėra pakankama išvadai, jog tarp šalių susiklostė dar ir pasaugos teisiniai santykiai; sprendžiant dėl atsakomybės atsakovei galimo taikymo vertintina, ar ši tinkamai atliko savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su papildomai suteikta rankinio prekių iškrovimo – pakrovimo paslauga, ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (t. 1, b. l. 161-169). Kitokia apeliantės nuomonė bei skundo argumentai, kad pasaugos teisinis santykis vis tik buvo tarp šalių susiklostęs, todėl atsakovei taikytina atsakomybė būtent už prekių neišsaugojimą pagal CK 6.845 straipsnio nuostatas, negali paneigti kasacinio teismo išaiškinimų prejudicinės reikšmės ir jų privalomumo, įskaitytinai ir šia nutartimi nustatytos aplinkybės dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo (CPK 362 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai vadovavosi šiais kasacinio teismo išaiškinimais.

30. Su apeliantės pozicija dėl pasaugos teisinių santykių tarp jos ir atsakovės susiklostymo taip pat neleidžia sutikti ir byloje esantys įrodymai, liudijantys šalių bendradarbiavimo praktiką. Apeliantės atstovas 2011-06-17 vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog anksčiau prekes pristačius atsakovei į sandėlį iki jų išvežimo, ši ir už kelias dienas ėmusi sandėliavimo mokestį. Todėl, siekiant išvengti sandėliavimo mokesčių, iš anksto žodžiu būdavo suderinama su atsakove bei gavėju, kada bus atsiųsta transporto priemonė pasiimti prekes iš atsakovės sandėlio, buvo nusistovėjusi praktika iškrautas sandėlyje prekes pakrauti gavėjui tą pačią dieną (t. 1, b. l. 76). Vadinasi, pati apeliantė neturėjo tokio tikslo ar ketinimų palikti ginčo turto pasaugai, jos interesas buvo kuo operatyvesnis prekių išsiuntimas gavėjui. Tokiu atveju ir tokia jos skunde akcentuojama aplinkybė, kad atsakovė negalėjusi deklaruoti prekių ir įvykdyti sutartį jų fiziškai neperimdama iš apeliantės, apie ką liudijo ir 2011-06-17 teismo posėdyje apklausiamas apeliantės darbuotojas N. O. (t. 1, b. l. 80-81), savaime nereiškia nei susitarimo dėl pasaugos, nei faktinio tokios paslaugos suteikimo. Prekių perėmimas savo žinion, turint tikslą sutvarkyti muitinės dokumentus, užpildyti krovinio deklaraciją, prieš tai privalomai krovinį išmatuojant, pasveriant ir t. t., negali būti aiškinamas plečiamai kaip suteikta dar viena savarankiška – pasaugos – paslauga ar tų prekių sandėliavimas, nes tokio disponavimo tikslas buvo muitinės tarpininko paslaugų suteikimas, o ne prekių saugojimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir po kasacinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo nėra nustatyta jokių naujų aplinkybių (net ir prijungus baudžiamąją bylą), kurios leistų teisėjų kolegijai spręsti dėl kitokio šalis siejusių santykių pobūdžio ir kitaip teisiškai šiuos santykius kvalifikuoti (CPK 185 str.).

31. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiek iš prijungtoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, tiek ir iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo šalys viena kitos atžvilgiu įvykdė sutartyje sulygtus įsipareigojimus. Apeliantė perdavė prekes atsakovei, ši tinkamai įformino muitinės dokumentus, prekes tinkamai deklaravo ir pateikė muitiniam tikrinimui. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu J. Š. bei Vilniaus teritorinės muitinės vyriausiojo inspektoriaus, muitininko D. S. duoti parodymai (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 26-28, 38-39), t. y. kad šis krovinys buvo išvežtas su teisingais dokumentais, muitinės poste buvo pateiktas rinktinis krovinys, atliekant muitinės procedūrą pažeidimų nebuvo nustatyta. Byloje taip pat nėra nustatyta kitų duomenų, paneigiančių tokį faktą, kad prekės iš Lietuvos Respublikos buvo išvežtos nepažeidžiant muitinės procedūrų.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasaugos teisiniai santykiai, atsižvelgiant į šios nutarties 21 punkte aptartą atsakovės ir OOO MDS „Dauber“ sutartinį bendradarbiavimą, buvo susiklostę būtent tarp šių dviejų subjektų, todėl teismo išvada apie pirkėjo galėjimą pasinaudoti žalos atlyginimo insititutu dėl prekių neišsaugojimo, iš esmės yra teisinga. Pažymėtina, kad Rusijos įmonė OOO MDS „Dauber“ nuo 2013-02-20 likviduota kaip juridinis asmuo, todėl iš nagrinėjamos bylos dalyvių tarpo teismo 2018-04-17 nutartimi buvo pašalinta (t. 4, b. l. 66-67).

Dėl atsakovės pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai

34. Apeliaciniame skunde atsakovės veiksmų neteisėtumas grindžiamas ir jos neatidžiu / nerūpestingu elgesiu, suteikiant pakrovimo paslaugas, t. y. jas pakrovus į neįgalioto ekspeditoriaus SIA „Feti“ transporto priemonę, tvirtinant, kad šiuo atveju prekės turėjo būti pakrautos ekspeditoriui UAB „Hoptransa“. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo nurodymą įvertinti byloje surinktus įrodomuosius duomenis, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, susijusius su atsakovės pareigų pagal muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį vykdymu, į apeliantės skunde pateikiamą įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismui neatlikus tokio vertinimo, jį atlieka pats. Apeliacinis teismas yra ir fakto instancija, todėl gali ištaisyti tokias sprendimo spragas bei trūkumus (CPK 328 str., 329 str. 1 d.).

35. Kaip buvo nurodyta pirmiau, apeliantė 2008-04-15 su OOO MDS „Dauber“ sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje susitarė, kad prekės tiekiamos pirkėjui į muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (Incoterms 1990). Tarptautinių prekybos rūmų oficialiosiose prekybos terminų aiškinimo taisyklėse Incoterms (https://iccwbo.org/publication/incoterms-rules-2010/) (pažymėtina, kad nors šiuo metu galioja nauja Incoterms 2010 taisyklių redakcija, EXW sąlyga nebuvo modifikuota nuo 1990 m.; https://iccwbo.org/resources-for-business/incoterms-rules/incoterms-rules-history/) nurodyta pristatymo sąlyga EXW (angl. ex works) reiškia, kad pardavėjas savo patalpose ar teritorijoje (t. y. įmonėje, sandėlyje ar kt.) paruošia prekes perduoti pirkėjui. Pardavėjas neprisiima jokių įsipareigojimų pakrauti prekes į pirkėjo transporto priemonę ir sutvarkyti prekių eksporto muitinės formalumus. Tačiau pagal sutarties (kontrakto) sąlygas pardavėjas gali įsipareigoti pakrauti prekes į pirkėjo transportą. Pirkėjas atskirai apmoka prekių pakrovimo į transporto priemonę pardavėjo patalpose arba teritorijoje išlaidas ir prekių gabenimo nuo jų išsiuntimo (pakrovimo) vietos iki paskirties vietos išlaidas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju byloje kilęs ginčas ne iš pirkimo – pardavimo sutartinių teisinių santykių, tačiau iš atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių, todėl Incoterms 1990 EXW sąlyga nagrinėjamos bylos kontekste svarbi tik nustatant prekių, jas pakraunant į SIA „Feti“ transporto priemonę, disponentą bei asmenį, turėjusį pareigą nurodyti ekspeditorių (vežėją).

37. Atsakovės teigimu, ieškovei pristačius prekes į atsakovės sandėlius, pareiga toliau rūpintis prekėmis, įskaitant ir atsakomybę už jų pakrovimą tinkamam vežėjui, perėjo pirkėjui ir jos laikytinos prekių gavėjo OOO MDS „Dauber“ nuosavybe. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2000). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisę turto įgijėjas pagal sutartį įgyja nuo daikto perdavimo momento, jei ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Apeliantė ir OOO MDS „Dauber“ pirkimo – pardavimo sutartimi numatytą nuosavybės teisės į prekes perėjimo prekių pirkėjui OOO MDS „Dauber“ momentą apibrėžė kaip prekių pateikimą pirkėjui į muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (Incoterms 1990) (t. 2, b. l. 165-167). Nors šios sutarties šalių susitarimo dėl pardavėjos (apeliantės) pareigos toliau rūpintis prekių pakrovimu į pirkėjo transporto priemonę, 2008-04-15 sutartyje nesama, iš bylos medžiagos matyti, kad ir pačios atsakovės dokumentuose yra užfiskuotas apeliantės tolimesnis dalyvavimas (prierašas dokumente „pakrauta į Spartos atstovo nuodytą automobilį“), krovos paslaugos jai teikimas bei atsiskaitymas (t. 1. b. l. 19-20, 47, 62).

38. Taigi, net ir esant tokiems pirkėjo bei apeliantės susitarimams, kuomet prekių disponavimo teisė pagal Incoterms ir pagal pardavėjos (apeliantės) ir pirkėjo sudarytos sutarties sąlygas nuo jų atgabenimo į atsakovės sandėlius Kaune, Lietuvoje momento buvo perduota pirkėjui, o pagal pirkėjo OOO MDS „Dauber“ ir atsakovės sudarytą prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje) 2005-09-27 sutarties 2.3.4 punktą, prekių gabenimą turėjo organizuoti OOO MDS „Dauber“ (t. 2 , b. l. 160-163), apeliantė, tikėtina, šiame procese taip pat dalyvavo. Kita vertus, atsakovės ir OOO MDS „Dauber“ sutartyje buvo sulygta dėl terminalo savininkės (atsakovės) atsakomybės už terminale laikomų prekių sugdinimą arba jų praradimą dėl jos kaltės būtent disponentui OOO MDS „Dauber“ (sutarties 5.1 p.), o ne apeliantei.

39. Šiuo aspektu nėra pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, kad pagal šalių sudartytus susitarimus apeliantė, perdavusi OOO MDS „Dauber“ nuosavybėn prekes ir neturėdama pareigos organizuoti jų gabenimo pirkėjui proceso, įgijo teisinį pagrindą reikalauti iš OOO MDS „Dauber“ atsiskaitymo pagal pirkimo – pardavimo sutartį, o prekių įgijėjas OOO MDS „Dauber“ – teisinį pagrindą reikalauti žalos atlyginimo, be kita ko, ir už neįgaliotam vežėjui perduotų prekių praradimą.

40. Pirkėjas, negavęs prekių, su apeliante neatsiskaitė, dėl to ginčo nėra. Šios įmonės vadovas M. S. I. Rusijos Federacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino, kad žala OOO MDS „Dauber“ padaryta nebuvo (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 154-155). Taigi šioje susiklosčiusioje situacijoje neabejotina, kad apeliantė faktiškai patyrė materialinių nuostolių, negaudama nei atlygio už prekes (tiesa, tokio atlygio ir nepareikalavusi iš sutarties kontrahento), nei atgaudama prekių, kurios buvo konfiskuotos Rusijos Feredeacijoje kaip kontrabanda gabentas ir bešeimininkis turtas. Ir nors teismo teisingai konstatuota, kad apeliantė, atsižvelgiant į faktinį jos ieškinio pagrindą, negali reikalauti atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės taikymo už prekių praradimą, nes nebuvo sudariusi pasaugos sutarties (tokią sutartį, minėta, su atsakove buvo sudaręs kitas subjektas), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus bei nurodymus, aptaria civilinės atsakomybės taikymo galimybę kitu aspektu – bendro pobūžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, atliekant sutartinį prekių iškrovimo–pakrovimo įsipareigojimą.

41. Atsakovės su prekių gavėja sudarytos prekių saugojimo sutarties 3.2. punkte nurodoma, kad prekės iš terminalo išduodamos asmeniui, pateikusiam dokumentus, liudijančius, kad jis turi teisę disponuoti prekėmis arba jas vežti ar kad jis atstovauja turinčiam šią teisę asmeniui ir tik atlikus reikalaujamus muitinės formalumusi. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.). Todėl vertinant, ar apeliantės patirtus nuostolius turėtų kompensuoti atsakovė, turi būti patikrinta, ar ši, pakraudama ginčo krovinį, turėjo galimybę įsitikinti, kad pakrauna tinkamam vežėjui, t. y. ar elgėsi kaip protingas ir atsargus civilinių santykių subjektas, veikė tiek rūpestingai ir apdairiai, kad kitam asmeniui nepadarytų žalos.

42. Apeliantės atstovas ikiteisminio tyimo metu nurodė, kad OOO MDS „Dauber“ direktorius apeliantę informavo telefonu, kad prekių gavėjas dėl minėto krovinio pervežimo tarėsi su UAB „Hoptransa“ darbuotoju R. (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 22-23). Minėtos įmonės darbuotojas R. D. paaiškino, kad UAB „Hoptransa“ nėra sudariusi jokių sutarčių nei su AB „Sparta“, nei su OOO MDS „Dauber“, taip pat nėra gabenusi krovinių šių įmonių užsakymu, tačiau UAB „Hoptransa“ yra sudariusi logistikos krovinių sutartį su UAB „Aviacijos paslaugų centras“. Nurodė, kad OOO MDS „Dauber“ žodiniu prašymu yra tarpininkavęs gabenant AB „Sparta“ ir kitų įmonių krovinius per UAB „Aviacijos paslaugų centras“ terminalą, kad yra bendravęs su AB „Sparta“ direktoriumi krovinių pristatymo klausimais, kad jam telefonu skambinę OOO MDS „Dauber“ darbuotojai tikslindavosi, ar kroviniai yra paruošti, tinkamai supakuoti ir pan. (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 25).

43. Ginčo prekes į SIA „Feti“ vilkiką krovęs UAB „Aviacijos paslaugų centras“ darbuotojas K. M. paaiškino, kad UAB „Aviacijos paslaugų centras“ buvo susijęs su UAB „Hoptransa“ (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 29). Be to, nustatyta, kad krovinį pakrovė taip pat ir UAB „Krovada“ darbuotojai D. Š., M. M., A. G. ir D. S., tačiau jie, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nieko neprisiminė ir negalėjo tiksliai nurodyti ar dalyvavo pakrovime, o jeigu ir dalyvavo, į kokį ir kam priklausantį automobilį buvo pakrautos prekės. Prekės buvo kraunamos sandėlininko nurodymu (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 30-33). Atsakovės UAB „Aviacijos paslaugų centras“ vadovė J. Š., be kita ko, paaiškino, kad nežino, kas tiksliai ginčo kroviniui pervežti pasamdė SIA „Feti“, taip pat nurodė, jog atsakovė bendradarbiauja su UAB „Hoptransa“, tačiau negalėjo paaiškinti, ar minėta bendrovė yra susijusi su ginčo krovinio pervežimu. Teigė, jog atsakovė elektroniniu paštu turėjo gauti užsakymą krovinio pakrovimui, kuriame ir buvo nurodyta į kokią transporto priemonę ir kada turi būti pakrautas krovinys, tačiau nėra išlikęs užsakymas dėl šio pervežimo, tokie užsakymai nėra spausdinami ir prie buhalterinės apskaitos dokumentų nėra saugomi (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00071-09 t. 2, b. l. 26-28).

45. Iš byloje nustatytų aplinkybių bei ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų darytina labiau tikėtina išvada, kad nei AB „Sparta“, nei OOO MDS „Dauber“ nesiejo rašytiniai sutartiniai santykiai su UAB „Hoptransa“ ar su SIA „Feti“, nors, OOO MDS „Dauber“ teigimu, tiek ginčo atveju, tiek ir anksčiau jį ir UAB „Hoptransa“ siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo daromos prielaidos, jog galimai UAB „Hoptransa“ prekes vežė kaip ekspeditorius per SIA „Feti“, tačiau, nesant galimybės susisiekti su pastarąja Latvijos Respublikos bendrove, nėra galimybės patvirtinti UAB „Hoptransa“ pozicijos, jog vežime ji iš viso nedalyvavo, o taip pat nustatyti, kieno užsakymu SIA „Feti“ transporto priemonė atvyko į atsakovės terminalą pasikrauti prekių.

46. Prekių pakrovimo pažymoje (t. 1, b. l. 47) nurodoma, jog ginčo kojinės pakrautos į AB „Sparta“ atstovo nurodytą automobilį. Atsakovė viso proceso metu taip pat tvirtino, kad prekės buvo pakrautos į apeliantės vairuotojo nurodytą transporto priemonę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie padėtų nustatyti, kas konkrečiai samdė ir nurodė vežėją SIA „Feti“ ar kad šis vežėjas iš tiesų buvo netinkamas. Net ir prekių pirkėjui OOO MDS „Dauber“ pripažįstant, kad ekspeditorius (ir / ar vežėjas) buvo UAB „Hoptransa“, ši bendrovė tokią aplinkybę, taip pat tiek tarp apeliantės ir jos, tiek tarp prekių pirkėjo ir jos buvusius arba krovinio vežimo metu susiklosčiusius ekspedijavimo (ir / ar vežimo) teisinius santykius, neigia. Taip pat byloje nėra duomenų, leidžiančių patikrinti, kad UAB „Hoptransa“, galimai esant tarp šalių žodiniam susitarimui, būtų pati atvykusi krovinio arba būtų nurodžiusi pakrauti šį krovinį jos įgaliotam asmeniui SIA „Feti“.

47. Sąlygas civilinei atsakomybei taikyti, be kita ko, ir asmens veiksmų neteisėtumą bei kaltę (išskyrus preziumuojamą pagal įstatymą), turi įrodyti tas asmuo, kuris prašo žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, teigdama, jog krovinys turėjo būti pakrautas būtent į UAB „Hoptransa“ transporto priemonę, bet ne vežėjui SIA „Feti“, šios aplinkybės neįrodė. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodoma, kad prekės perduotos UAB „Hobtransa“, jas pakraunant į SIA „Feti“ transporto priemonę. Byloje nėra paneigta ir galimybė, kad UAB „Hobtransa“ galėjo ekspedijuoti krovinio vežimą, o krovinys prarastas ne dėl netinkamų atsakovės atidumo bei rūpestingumo pareigų vykdymo, o būtent dėl SIA „Feti“ klaidos ar galimai atliktų nusikalstamų veiksmų.

48. Taip pat pažymėtina, kad pati ieškovė, anksčiau nereiškusi atsakovei pretenzijų dėl netinkamai perduoto – pakrauto į netinkamą transporto priemonę krovinio, iš esmės savo neveikimu prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Pradėjus atitinkamus veiksmus tik po 1,5 metų, kai krovinys buvo sulaikytas Rusijos Federacijos muitinėje, buvo prarasta galimybė ir pareikšti pretenzijas į šį krovinį Rusijos Federacijioje, ir surinkti tokiam ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, ir nustatyti aplinkybę, kam turėjo ir kam buvo perduotas krovinys, ir spręsti, kad dėl netinkamo perdavimo, jei toks faktas būtų nustsytas, atsakomybė tenka atsakovei.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nenustatė, jog atsakovė elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai – apeliantė to neįrodė. Neteisinga būtų teigti priešingai, kai byloje dėl įrodymų trūkumo ir surinktų įrodymų prieštaringumo nėra galimybės net nustatyti, ar iš tiesų krovinys buvo pakrautas netinkamam vežėjui. Šiuo konkrečiu atveju net ir baudžiamojo proceso priemonėmis nepavyko nustatyti, kas buvo tinkamas vežėjas, todėl vertinti, kad atsakovė, teikdama apeliantei muitinės tarpininkės paslaugas, jį identifikavo neteisingai ir dėl šios priežasties yra atsakinga už žalą, kilusią dėl kontrabanda ir, labai tikėtina, su dvigubais dokumentais gabento krovinio konfiskavimo kitoje valstybėje, nebūtų pagrįsta. Tokiu atveju teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

50. Atmetus apeliantės AB „Sparta“ apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 str.).

51. Atsakovė UAB ,,Aviacijos paslaugų centras“ pateikė prašymą priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (t. 4, b. l. 95-96). Atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-21 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ir Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio – 1 163,76 Eur (895,20 Eur x 1,3). Įvertinus šią aplinkybę, taip pat teiktų teisinių paslaugų pobūdį, darbo laiko sąnaudas, atsakovei UAB „Aviacijos paslaugų centras“ iš apeliantės priteistinos 1 089 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).

52. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, taip pat prašė priteisti 1 129,57 Eur bylinėjimosi išlaidas bei pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (t. 4, b. l. 91). Trečiojo asmens prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taigi ir trečiajam asmeniui iš apeliantė priteistina 1 129,57 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ (j. a. k. 134135422) iš akcinės bendrovės „Sparta“ (j. a. k. 121730797) 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, (j. a. k. 302279548) iš akcinės bendrovės „Sparta“ (j. a. k. 121730797) 1 129,57 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt devynis eurus 57 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.