- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2A-166/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Alvydas Gailiūnas, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- V. U., S. U.
- Kategorijos
- 21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydas Gailiūnas, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. teisių perėmėjos V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. teisių ir pareigų perėmėjos V. A. ieškinį atsakovams V. U., S. U. dėl rentos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė V. J. (K.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. B., kurios teisių ir pareigų perėmėja šiuo metu yra V. A., ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 3 d. išlaikymo iki gyvos galvos rentos sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovės V. U., taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei pagal ginčijamą sutartį atsakovams perduotą nekilnojamą turtą. Nurodė, kad 2005 m. lapkričio 3 d. ginčijamoje sutartyje nurodyta, kad ji, rentos gavėja, parduoda bendrojon jungtinėn atsakovų nuosavybėn rentos mokėtojai V. U. 0,0620 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kitais statiniais – kiemo statiniais. Šios sutarties 4 p. rentos mokėtoja V. U. įsipareigojo išlaikyti R. B. iki mirties suteikdama jai maitinimą, drabužius, nupirkdama vaistus, išskalbdama drabužius ir suteikdama būtinas paslaugas. Sutartyje taip pat numatyta, kad R. B. naudosis visu žemės sklypu su minėtais pastatais iki gyvos galvos. Rentos mokėtojams pažeidus sutarties sąlygas rentos gavėjai suteikta teisė reikalauti grąžinti perduotą butą su rūsiu. Šią rentos sutartį ieškovė prašė pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį, nes sandoris sudarytas dėl suklydimo ir neatitiko tikrosios ieškovės valios, nes ji nenorėjo perleisti kito asmens nuosavybėn savo turto tol, kol ji pati gyva. Sutarties sudarymo metu padarė klaidingą prielaidą, kad savo nekilnojamąjį turtą perleis atsakovei V. U. po savo mirties, o ne sutarties sudarymo metu. Nurodo, kad suklydo suklaidinta atsakovės V. U., kuri jai aiškino, kad iki mirties galės gyventi savo name ir tik po mirties namas atiteks atsakovei. Atsakovė nepaaiškino, kad po sutarties sudarymo ji netenka nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Suklydimui įvykti įtakos turėjo ir ieškovės 78 metų amžius, bendrojo išsilavinimo, gyvenimiškų žinių apie sandorius neturėjimas, patiklumas, dėl senatvės ji jautėsi nesaugi, nebepajėgi pasirūpinti pati savimi, pateko į atsakovų įtaką, o šie stengėsi ją įtikinti, kad sudariusi ginčijamą sutartį bus saugi, aprūpinta, prižiūrėta ir tebeturės savo namus. Kadangi negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl psichinės būsenos sandorį prašė pripažinti negaliojančiu ir šiuo pagrindu. Teigia, kad sandoris prieštaravo gerai moralei (CK 1.81 str.), nes jo sudarymo metu nesuprato sutarties esmės, t .y. kad nebeturės savo nuosavybėje ginčijamo nekilnojamojo turto. Atsakovai šią svarbiausią aplinkybę turėjo akcentuoti, tačiau elgėsi priešingai ir ją klaidino. Tik vėliau suprato, kad atsakovai ją klaidindami siekė užvaldyti jos turtą, ji jiems visiškai nerūpėjo ir tinkamo sutartyje numatyto išlaikymo jai neteikė. Jos tikroji valia buvo ta, kad nekilnojamasis turtas po jos mirties atitektų asmeniui, kuris ją globos, ką patvirtina vėlesnis penkių testamentų surašymas. Paskutinis testamentas surašytas globėjos V. A. naudai 2006 m. gegužės 16 d. Mano, kad sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes jo 5 punktas, kuriame nurodyta, kad „rentos mokėtojams pažeidus sutarties sąlygas, rentos gavėja turi teisę reikalauti grąžinti perduotą butą su rūsiu“ prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – CK 6.439 str. ir CK 6.464 str., pagal kuriuos rentos gavėjas turi teisę atgauti tą patį daiktą, kuris buvo perduotas rentos mokėtojui. Sutarties 5 punkte rentos mokėtojai įvardinti daugiskaita, tačiau tai prieštarauja kitai sutarties daliai, kurioje nurodyta, kad rentos mokėtoja yra tik V. U.. Todėl nebeaišku, ar rentos mokėtojai yra abu sutuoktiniai U., ar viena V. U.. Sutartis turi būti aiški, sutarties viena dalis negali prieštarauti kitai jos daliai (LR CK 6.196 str. 1 d.). Šie sutarties prieštaravimai patvirtina, kad sandoris buvo ruošiamas greitai ir skubiai, nesudarius galimybės jo perskaityti, suvokti bei pasitarti su kitais asmenimis. Neperleido savo turto V. U. vyrui S. U., su kuriuo nenorėjo turėti nieko bendra, tačiau sutarties 1 p. įrašyta, kad perleidžia savo turtą bendrojon jungtinėn atsakovų nuosavybėn.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovė ginčydama 2005 m. lapkričio 3 d. rentos sutartį neįrodė CK 1.80, 1.81, 1.89 ir 1.90 straipsniuose numatytų sandorio negaliojimo pagrindų. Spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad ji suklydo sudarydama sandorį. Teismas įvertino tas aplinkybes, kad ginčijama sutartis sudaryta notarine tvarka ir atitinka tokioms sutartims įstatymo keliamus reikalavimus. Iš sutarties turinio, notarės, atsakovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė dalyvavo sudarant sutartį, jai buvo išaiškintas LR CK 6.393 ir 6.398 str. turinys ir tai, kad nuosavybės teisė rentos mokėtojai į perduotą daiktą pereina rentos gavėjai perdavus turtą ir surašius jo perdavimo-priėmimo aktą, kurį šalys ir pasirašė. Sutartis nėra ypatingai ilga ir sudėtinga, todėl nesutiko su ieškovės teiginiais, kad suklysta tik dėl specialių žinių ar sandorių sudarymo patirties neturėjimo. Tos aplinkybės, kad atsakovai klaidino ieškovę, elgėsi nesąžiningai, teismo nuomone, ieškovė neįrodė.
Spręsdamas dėl rentos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu, teismas vertino tiek ieškovės būseną sudarant ginčijamą sutartį, tiek ir sutarties turinį. Ieškovės R. B. būsenai nustatyti ginčijamo sandorio sudarymo dienai 2005 m. lapkričio 3 dienai buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios metu buvo padaryta prielaida, kad ji 2005 m. lapkričio 3 d. sandorio sudarymo metu galėjo sirgti psichiniu sutrikimu ir būti silpnaprotystės būsenoje, tačiau galutinei išvadai padaryti buvo apklaustas ieškovės šeimos gydytojas, kuris parodė, kad ieškovė buvo trumparegė, blogai girdėjo, bet tuo metu pas gydytoją ateidavo pati, nusipirkdavo vaistus, orientavosi aplinkoje. Jis 2005-2006 metais nepastebėjo jos elgsenoje psichinės veiklos ir elgesio sutrikimų, nors ji ne vieną kartą lankėsi dėl kitų vidaus organų funkcijų sutrikimų. Po šios liudytojo apklausos teismo posėdžio metu ekspertizę atlikęs ekspertas V. D. davė galutinę išvadą, kad nėra pakankamai objektyvių duomenų daryti kategorišką išvadą, jog sutarties sudarymo metu 2005 m. lapkričio 3 d. R. B. sirgo psichiniu sutrikimu ar buvo silpnaprotystės būsenoje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad įrašai asmens sveikatos istorijoje, ambulatorinėse kortelėse patvirtina, kad tik 2007 metų kovo mėnesį pirmą kartą užfiksuota, kad R. B. serga lėtine gavos smegenų išemija su ryškia ataksija, kraujagysline demencija. 2007 m. rugpjūčio 3 d. ekspertizės akte taip pat buvo konstatuota, kad tik 2007 m. kovo 5 d. yra pirmieji duomenys apie tai, kad R. B. serga lėtine galvos smegenų išemija, kita kraujagyslinė demencija.
Šalies argumentai
Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad 2006 m. birželio 1 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl rentos sutarties nutraukimo, 2006 m. birželio 19 d. sudarė sutartį su advokatu, 2006 m. birželio 30 d. dalyvavo teismo posėdyje, prisiekė, pasisakė dėl prašymų, davė paaiškinimus, kurie patvirtina, jog R. B. ginčijamo sandorio sudarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė, suvokė sutarties pasekmes, tikslus ir kokios naudos ji nori iš sudaromos sutarties. Tai, kad R. B. vėliau pakeitė nuomonę dėl asmenų, kurie ją turi prižiūrėti bei persigalvojo dėl kitų aplinkybių, teismo nuomone, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ir ginčo sandorio sudarymo metu ji esminiai klydo, nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti ar kad su ja buvo elgiamasi nesąžiningai ir nemoraliai. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės psichinė ir fizinė sveikata pablogėjo praėjus nemažai laiko po ginčijamo sandorio sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas sudaryto rentos sandorio naudingumą palyginus jį su testamentu, teismas padarė išvadą, kad tinkamai pagal sutarties sąlygas vykdoma išlaikymo iki gyvos galvos sutartis lyginant su testamentu buvo naudingesnė ieškovei, nes ji turėjo teisę likti gyventi name ir juo naudotis iki gyvos galvos, tai užtikrino jos, vienišos ir senyvo amžiaus asmens, išlaikymą, maitinimą, aprangą, pasirūpinimą sveikatos priežiūra ir kitomis būtinomis paslaugomis (Sutarties 4 p.). Tuo tarpu turto palikimas testamentu tokių garantijų nesuteikė, o ir jo pakeitimas ar panaikinimas, jei tarp testatoriaus ir palikėjo kyla ginčų, taip pat gali būti ribotas (pvz., asmeniui tapus neveiksniu, kaip kad ir atsitiko šiuo atveju).
Ginčijamos rentos sutarties 5 punkte padarytą įrašą, kad „rentos mokėtojams pažeidus sutarties sąlygas, rentos gavėja turi teisę reikalauti grąžinti perduotą butą su rūsiu“, o ne žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais, teismas vertino kaip klaidą, nes tai patvirtino sandorį tvirtinusi notarė, tokios pačios pozicijos laikėsi ieškovė kitoje byloje pareiškusi reikalavimą nutraukti rentos sutartį. Teismas taip pat nenustatė CK 6.439 ir 6.464 straipsniuose numatytų imperatyvių normų pažeidimo. Tai, kad sutarties 5 p. rentos mokėtojai įvardinti daugiskaita kitiems sutarties punktams ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja, nes turtas perduotas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės R. B. teisių perėmėja V. A. prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 3 d. sutartį sudarytą tarp R. B. ir V. U. bei taikyti restituciją: grąžinti R. B. nuosavybėn sutartimi V. U. ir S. U. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn perduotą R. B. nekilnojamąjį turtą: 0,0620 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu 1A1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 57,21 kv.m, viraline 211 ž/b.p. 211 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniu pastatu 311 ž/b.p. 21 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitais statiniais (inžinieriniais) – kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat prašo priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių galima padaryti vienareikšmišką išvadą, jog R. B., sudarydama ginčijamą rentos sutartį, suklydo, todėl šis sandoris teismo sprendimu turėjo būti pripažintas negaliojančiu. Tai, kad ieškovė suklydo iš esmės patvirtina jos sudaryti keturi testamentai – trys iki rentos sutarties sudarymo ir vienas po jos. Paskutiniuoju testamentu yra paliktas turtas, kuris perleistas rentos sutartimi. Ieškovė rentos sutarties nesuvokė dėl savo amžiaus, specialių žinių neturėjimo, sveikatos būklės, sudaromą sandorį laikė testamentu. Tai, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl sutarties turinio patvirtina rentos sutartyje esančios klaidos. Jeigu notarė būtų aiškinusi sutarties sąlygas, ji būtų pastebėjusi padarytą klaidą. R. B. sutarties sudarymo metu buvo net 78 metų amžiaus, silpnos sveikatos, sirgo bendrine ateroskleroze, antro laipsnio aterosklerotine encelofatija, lėtine smegenų išemija. Rentos sutarties sudarymo metu galėjo sirgti psichiniu sutrikimu ir būti silpnaprotystės būsenoje, todėl galėjo nesuvokti sandorio esmės ir tai turėjo esminės reikšmės suklysti sudarant rentos sutartį. Rentos sutartis buvo sudaryta iš karto po notarės pasiūlymo ją sudaryti bei įvertinus jos sveikatos būklę, klausą ir regą reiškia, kad R. B. buvo suteiktas per trumpas laikas įsigilinti į siūlomos sutarties turinį ir tai turėjo įtakos R. B. suklysti iš esmės sudarant šią rentos sutartį. Teismas visiškai nevertino ar R. B. sveikatos būklė turėjo įtakos R. B. suklysti sudarant ginčijamą sutartį.
2. Rentos sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia LR CK 1.81 straipsnio pagrindu. Atsakovai pasinaudojo fiziškai silpnesnio žmogaus gebėjimais tinkamai susiorientuoti situacijoje ir matydami jos nepastovumą, sukurstė sudaryti ginčijamą rentos sutartį. Ši sutartis prieštaravo ieškovės valiai, nes ji siekė išlaikyti turtą ir palikti jį po mirties ją globojančiam asmeniui. Atsakovų veiksmai prieštaravo teisingumo, gerumo ir padorumo kriterijams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. U. ir S. U. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad apeliantės pateiktas skundas neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nes jame nėra ginčijamos teismo padarytos išvados, o dėstoma apeliantės nuomonė dėl sandorio sudarymo iš esmės suklydus ir jo prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsakovai pabrėžė, kad apeliantė, dėstydama argumentus, naudoja dvigubus aplinkybių vertinimo standartus. Ji teigia, kad ieškovė tris pirmuosius testamentus sudarė suvokdama savo veiksmų prasmę, vėliau sudarė rentos sutartį, tačiau savo veiksmų nesuprato, o po to vėl suvokė savo veiksmų prasmę ir sudarė paskutinį testamentą. Apeliantė nereikalauja apeliacinės instancijos teismo peržiūrėti teismo nustatytas aplinkybes ar teisės taikymo klausimus. Ji nėra ginčijamo sandorio šalis, todėl ji negali suteikti šiam ginčui teisingai išspęsti reikalingos ir naudingos informacijos. Apeliantė, teigdama, kad sandoris prieštarauja gerai moralei, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijoje nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės R. B. (teisių perėmėja V. A.) ieškinys dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia. Vienu iš ginčijamos 2005 m. lapkričio 3 d. sutarties negaliojimo pagrindų ieškovė nurodė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimą.
Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos šios sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis; trečia, suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Be to, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).
Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Tačiau suklydimo faktas savaime dar nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį, turi būti konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis. Suklydimas laikytinas esminiu, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė R. B. 2005 m. spalio 7 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko V. A., 2005 m. spalio 27 d. testamentu visą savo turtą paliko V. U., 2005 m. spalio 28 d. testamentu visą turtą paliko V. A., 2005 m. lapkričio 3 d. ginčijama išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi turtą perdavė rentos mokėtojos V. U. nuosavybėn, 2006 m. gegužės 16 d. gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žeme bei kitą turtą paliko V. A.. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2005–2006 metais ieškovė aktyviai sprendė savo turtinius klausimus, per tą laiką sudarė keturis testamentus ir vieną išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurią ginčija kaip sudarytą ieškovei suklydus.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės suklydimo sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį pirmiausia vertina tai, ar buvo suklysta dėl sudaryto ir šioje byloje ginčijamo sandorio esmės. Kaip vieną iš suklydimo argumentų ieškovė, o apeliaciniame skunde ir jos teisių perėmėja, nurodo tai, kad ji nesuprato, jog sudarius išlaikymo iki galvos sutartį ginčo turtas pereis atsakovės nuosavybėn, nes ieškovės tikroji valia buvo palikti turtą po mirties. Kolegija, vertindama ieškovės ir jos teisių perėmėjos argumentus, pastebi, kad šiuo atveju svarbu įvertinti sandorio šalių elgesį iki jo sudarymo, po jo sudarymo bei įvertinti jį sudaryto ir ginčijamo sandorio kontekste. Tiek ieškovė, tiek jos teisių perėmėja šios bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovei R. B. buvo labai svarbus jos išlaikymo klausimas. Dar iki ginčijamos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo ji sudarė tris testamentus, dviem iš jų turtą paliko teisių perėmėjai V. A., o vienu iš jų atsakovei V. U.. Vėliau sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią žemės sklypą su gyvenamuoju namu paliko atsakovei V. U.. Visi minėti keturi sandoriai buvo sudaryti per vieną mėnesį, t. y. nuo 2005 m. spalio 7 d. iki 2005 m. lapkričio 3 d. Ieškovė bei jos teisių perėmėja išlaikymo iki gyvos galvos sandorį ginčija iš esmės dėl to, kad jį sudarydama ieškovė manė, jog tai yra eilinis testamentas, pagal kurį iki testatorės mirties turtas nepereina testamente nurodytam asmeniui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad ieškovė dar iki išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo žinojo kokia yra testamento kaip civilinio sandorio esmė. Tai, kad 2005 m. lapkričio 3 d. ieškovė sudarė kitokį sandorį ir tai, kad ji suvokė šių dviejų sandorių skirtumus, patvirtina ginčo šalių elgesys po šio sandorio sudarymo. Vienas esminių testamento ir išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skirtumų yra tas, kad pirmuoju atveju testatorius negauna jokio išlaikymo, o jo sudarytas sandoris sukelia teisines pasekmes tik po testatoriaus mirties. Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties atveju rentos gavėjas perduoda rentos davėjo nuosavybėn sutartyje nurodytą turtą, jam lieka teisė naudotis šiuo turtu bei jis gauna išlaikymą iki gyvos galvos. Atsakovai į bylą pateikė įrodymus, kad jie ginčo turtą apdraudė. Taip pat pateikė įrodymus apie 2006 m. birželio 19 – 2011 m. birželio 4 d. išmokėtas pašto perlaidas. Nors šis įrodymas yra labiau reikšmingas sprendžiant išlaikymo iki gyvos galvos vykdymo klausimą, nagrinėjamo ginčo atveju jis yra reikšmingas išsiaiškinti tikrąją ieškovės valią sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Iš pateikto išmokėtų perlaidų sąrašo matyti, jog nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2007 m. birželio 8 d. pati ieškovė asmeniškai pasiimdavo perlaidų sumas. Šiuo atveju kolegija nevertina perlaidų sumų, mokėjimo periodiškumo, tačiau pažymi, kad savo nevienkartiniu perlaidų pasiėmimu ieškovė patvirtino suvokianti sudaryto sandorio esmę. Be to, tai, kad ieškovė žinojo, jog atsakovai turi pareigą ją išlaikyti patvirtina ir 2009 m. kovo 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, jog susitikimo su U. metu pati ieškovė patvirtino U. pareigą išlaikyti ją iki gyvos galvos. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė suvokė, kad išlaikymo iki gyvos galvos sandoris skiriasi nuo anksčiau sudarytų testamentų, nes sudariusi testamentus ieškovė iš būsimų paveldėtojų jokio išlaikymo negaudavo.
Be to, ieškovė kaip vieną iš suklydimą pagrindžiančių argumentų nurodė tą aplinkybę, jog ji buvo suklaidinta dėl sudaryto sandorio pasekmių, t. y. dėl to, kad ji nežinojo, jog sudarydama išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ji perduoda nuosavybės teises į žemės sklypą su namu. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ieškovė įgijo teisę į atsakovės teikiamą išlaikymą bei jai liko teisė iki mirties naudotis ginčo turtu. Vadinasi faktiškai pagal sudarytą sandorį ieškovė galėjo gyventi ginčo name bei iki gyvos galvos gauti išlaikymą. Šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl minėtų išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygų tinkamo vykdymo. Kaip jau buvo minėta, suklydimas kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas turi būti nustatomas sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, kurios atsirado vėliau, t. y. kaip sutartis buvo vykdoma.
Ieškovė kaip vieną iš aplinkybių, galėjusių nulemti ieškovės neteisingą sandorio sąlygų supratimą nurodė jos amžių ir sveikatos būklę. Kolegija, pasisakydama dėl šio ieškinio ir apeliacinio skundo argumento, nesutinka su apeliantės nuomone, jog teismas visiškai nevertino ieškovės sveikatos būklės, jai nustatytų susirgimų įtakos sudarytų sandorių tinkamam suvokimui. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ne tik įvertino ieškovei nustatytą diagnozę, bet ir ligos nustatymo laiką bei kitas faktines aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ieškovės gebėjimą tinkamai suvokti ir tvarkyti turtinius klausimus. Be to, teismas įvertino ir terminą, kuris praėjo nuo ieškovės sudarytų sandorių, tarp jų ir ginčijamos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, iki jai nustatytos diagnozės, dėl kurios ji galėjo nesuvokti savo veiksmų ir negebėti jų valdyti.
Kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovės gebėjimas suvokti sudaromo sandorio esmę turi būti vertinamas ne tik ginčijamo sandorio kontekste, o ir visų kitų sandorių tarp jų ir kitų keturių jos sudarytų testamentų atveju. Visi minėti sandoriai buvo sudaryti nuo 2005 m. spalio mėnesio iki 2006 m. gegužės mėnesio, todėl ieškovės amžiaus ar sveikatos būklės kriterijus yra reikšmingas sprendžiant ne tik ginčijamo sandorio tinkamą suvokimą, bet ir kitų sandorių teisingą interpretavimą. Nagrinėjamu atveju apeliantė nekvestionuoja ieškovės gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti sudarant testamentus, kuriais turtas buvo paliekamas jai pačiai, todėl tos pačios faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kitaip vertinant ieškovės sveikatos būklę ar amžių sudarant kitus sandorius, kurie nėra sudaryti apeliantės naudai. Kaip jau minėta, ieškovė savo veiksmais parodė, jog supranta ginčijamo sandorio esminius skirtumus nuo anksčiau sudarytų testamentų.
Be to, apeliantė ieškovės sudarytą sandorį ginčija ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009). Šiuo atveju apeliantė reikalauja taikyti moralės standartus atsakovų veiksmams, nulėmusiems ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą išlaikymo iki gyvos galvos sandorį, įvertinti. Kaip teisingai nurodė apeliantė, ieškovė R. B. 2005-2006 metais aktyviai sprendė savo turtinius klausimus. Tai, kad ji nebuvo tikra dėl savo ateities, norėjo būti aprūpinta ir prižiūrėta, patvirtina jos sudarytų sandorių skaičius. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės sudarytas išlaikymo iki gyvos galvos sandoris yra jai naudingesnis, nes jis suteikė ieškovei galimybę likti gyventi savo namuose ir naudotis savo turtu bei suteikė teisę į išlaikymą, kuris būtinas kasdieniniams poreikiams patenkinti. Teisėjų kolegija negali sutikti su ieškove, kad ginčijamas sandoris pažeidė teisingumo, gerumo ar padorumo kriterijus. Tai, kad tarp šalių vėliau kilo ginčas dėl šio sandorio vykdymo, negali būti vertinama kaip paties sandorio prieštaravimas geros moralės normoms.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir neperžengdama apeliacinio skundo ribų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys yra atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.