Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-30 · Administracinė byla Nr. eI-3344-821/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-09-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-30
Bylos Nr.
eI-3344-821/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01534-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3344-821/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01534-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN arba atsakovė) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), neturtinės žalos atlyginimą – 7 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2019 m. sausio 7 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms ir nacionaliniams teisės aktams.

Teigia, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus, t. y. 3,6 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas. Visą suėmimo laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K, pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su kitais asmenimis 8 kv. m. ploto nesiekiančiose kamerose, kuriose į šį plotą yra įskaičiuota ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymi, kad kameroje buvo talpinamos lovos, sanitarinis mazgas, kiti buitinės paskirties ir kalinamų asmenų asmeninio naudojimo daiktai, todėl pareiškėjui tenkantis kameros plotas, kuriame jis galėtų judėti, buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus plotas – 3,6 kv. m.

Taip pat jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, nes Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl gamtinius reikalaus turėjo atlikti kitų kamerose buvusių asmenų akivaizdoje. Pareiškėjo nuomone, dėl padarytų pažeidimų, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo teisė į privatumą, dėl ko jam atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškina, kad atsakovo padaryti tęstiniai ir intensyvūs pažeidimai, susiję su akivaizdžiai netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių buvo ne tik pažeidžiamas pareiškėjo orumas, tačiau tokiomis nežmoniškomis sąlygomis jis buvo kalinamas virš metų laiko, negalėdamas nei normaliai judėti kameroje, nei normaliai naudotis sanitariniu mazgu, tenkinti kitus savo būtinus žmogiškuosius poreikius, dėl ko patyrė itin didelį ne tik fizinį, bet ir emocinį diskomfortą, jį kankino nemiga ir depresija, dėl patiriamų nepatogumų jis patyrė didelius išgyvenimus, dėl to jis kreipėsi į Lukiškių TI-K psichologinei konsultacijai. Pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Tai atitinka neturtinės žalos kriterijus bei visas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–20).

Paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – PĮĮET) 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Nurodo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra yra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Mano, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto (t. y. 3,6 kv. m tenkančio vienam asmeniui) reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹ punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė Vilniaus PN 2019 m. balandžio 16 d. raštą Nr. 9-2951 (b. l. 10–11), kuriame pareiškėjo atstovei buvo pateikti duomenys apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2019 m. sausio 6 d. imtinai (2019 m. sausio 7 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K). Taigi, iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 109, plotas - 7,31 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. - kameroje Nr. 109 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 25 d. - kameroje Nr. 280, plotas - 7,82 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 1 d. - kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 2 d. - kameroje Nr. 280 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2017 m. spalio 5 d. - kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 6 d. - kameroje Nr. 186, plotas - 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. spalio 7 d. iki 2017 m. spalio 23 d. - kameroje Nr. 186 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 24 d. - kameroje Nr. 186 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. kovo 10 d.- kameroje Nr. 164, plotas - 7,86 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 11 d. - kameroje Nr. 164 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2018 m. kovo 27 d. - kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 28 d. - kameroje Nr. 164 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. birželio 5 d. - kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 6 d. - kameroje Nr. 164 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. - kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugpjūčio 21 d. - kameroje Nr. 164 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. - kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugpjūčio 30 d. - kameroje Nr. 138, plotas - 7,44 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. - kameroje Nr. 138 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugsėjo 9 d. - kameroje Nr. 138 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. kameroje Nr. 138 (2 asmenys kameroje); 2018 m. rugsėjo 13 d. - kameroje Nr. 138 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. - kameroje Nr. 138 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 20 d. - kameroje Nr. 142, plotas - 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. sausio 6 d. - kameroje Nr. 142 (2 asmenys kameroje). 2019 m. sausio 7 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Lukiškių TI-K į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Iš atsakovės atstovės nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 109, 138, 142, 164, 186 ir 280, kurių plotas nuo 7,31 kv. m vienam ar dviem asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kameroje Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m, buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d., o tuomet perkeltas į kameras, kuriose kamerų plotas buvo nuo 7,44 kv. m iki 7,94 kv. m vienam arba dviem asmenims.

Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Išanalizavus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitinka Taisyklių 11¹ punkte nurodytus minimalaus kameros ploto - 3,6 kv. m reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentas dėl kameros ploto pažeidimo nacionalinės teisės aspektu yra nepagrįstas.

EŽTT savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 18). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas teigė, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą, nes tokiu atveju kalinami asmenys gamtinius reikalaus atlieka kitų, kameroje laikomų asmenų akivaizdoje, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metrų sienele.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 metro aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 metro aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau sprendime aptartą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Iš atsakovės atstovės nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 109, 138, 142, 164, 186 ir 280 atskirais laikotarpiais kalinamas kartu su kitu asmeniu. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose, bei šioje byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu – 464 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad patyrė itin didelį ne tik fizinį, bet ir emocinį diskomfortą, jį kankino nemiga ir depresija, dėl patiriamų nepatogumų jis patyrė didelius išgyvenimus, dėl to jis kreipėsi į Lukiškių TI-K psichologinei konsultacijai. Atsakovas 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 9-2951 (b. l. 10–11) nurodė, jog per buvimo įstaigoje laikotarpį, psichologų buvo iškviestas 3 kartus: atvykus į įstaigą, buvo iškviestas pirminiam pokalbiui, taip pat vėliau buvo suteiktos psichologinės konsultacijos, gavus jo rašytinius prašymus: t. y. 2017 m. spalio 4 d. ir 2018 m. balandžio 12 d. Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta medicinos duomenų išrašų, pagrindžiančių, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų.

Taigi, teismas, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgdamas į nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimus, konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė ir neadekvati, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D., gimusio (duomenys neskelbtini), skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė