Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad jis 2012-08-05 apie 16 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute paėmė nukentėjusiajam S. A. priklausančią 16 g svorio auksinę grandinėlę 3072 Lt vertės, kurią šis buvo palikęs bute ir tokiu būdu pagrobė svetimą, S. A. priklausantį 3072 Lt vertės turtą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, t. y. tvirtina nepavogęs nukentėjusiajam S. A. priklausiusios auksinės grandinėlės.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl E. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas teigia, kad grandinėlės iš nukentėjusiojo nevogė, o ją jam padavė jo sugyventinė tvarkydama kambaryje sofą-lovą, bet pripažįsta, kad tą grandinėlę pardavė už 50 Lt nepažįstamam asmeniui iš karto po to, kai D. V. jam padavė tą grandinėlę. Nors tokius jo parodymus patvirtina jo sugyventinės ir vaiko motinos D. V. parodymai, tačiau jų parodymus paneigia nukentėjusiojo, byloje apklaustų liudytojų R. P. (dabartinė pavardė A.), V. R. parodymai bei kiti byloje ištirti duomenys.

Nukentėjusysis S. A. parodė, kad po 2012-08-04 vykusios naktinės žvejybos jis su draugu A. S., jo broliu bei sutiktu pažįstamu E. J. vartojo alkoholinius gėrimus pas E. J. bute, ten buvo ir E. J. draugė. Nukentėjusysis nurodė, kad begeriant alkoholinius gėrimus virtuvėje, jis užsnūdo, o kai prabudo, jo draugų jau nebebuvo, buvo tik E. J. ir D. V., todėl išėjo namo ir sutiko savo žmoną, kuri iš karto pastebėjo, kad jis nebeturi ant kaklo buvusios auksinės grandinėlės, todėl pagalvojo, kad grandinėlę paliko pas E. J. bute bei, kad kitą dieną buvo nuėjęs pas E. J. į butą, ieškojo, bet jos nerado, o E. J. iš pradžių teigė neėmęs grandinėlės, nors vėliau E. J. pažadėjo sumokėti už grandinėlę, prisipažino radęs, bet ją pardavęs kažkokiam nepažįstamam žmogui. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad E. J. jam neatlygino nei dalies už grandinėlę.

Liudytoja R. P. (dabartinė pavardė A.) parodė, kad kai parvežė vyrą po naktinės žvejybos jis tikrai turėjo savo grandinėlę, o kai jį susitiko grįžtantį po pietų, pastebėjo, kad S. A. jau nebeturi grandinėlės, kad išsimiegojęs vyras kitą dieną skambino savo draugams, klausė, gal jie kur matė jo grandinėlę. Liudytoja taip pat nurodė, kad jos vyrui paskambinusi pažįstama V. R. pasakė, jog E. J. tą dieną siūlė jai pirkti auksinę grandinėlę. R. A. taip pat nurodė, kad jos vyras jai sakė, jog jis buvo susitikęs su E. J., kuris prašė dėl grandinėlės nepranešti policijai, žadėjo sumokėti iš karto 500 Lt už grandinėlę.

Liudytoja V. R. parodė, kad ryte apie 10 val. ji matė ant S. A. kaklo auksinę grandinėlę, kad tą pačią dieną, bet jau vėliau, prie jos priėjęs E. J. siūlė pirkti auksinę grandinėlę, kad ji apžiūrėjusi tą grandinėlę iš karto ją atpažino ir paklausė E. J., „ar ne S. A. grandinėlę pardavinėji“, po to E. J. paėmė jai iš rankų grandinėlę ir nieko nesakęs nuėjo. Apie tai, kad E. J. siūlė pirkti auksinę grandinėlę ji kitą dieną pranešė S. A..

Įvertinus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, juos sugretinus, akivaizdu, kad liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo S. A. parodymus, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais.

Be to, liudytoja apklausta nuteistojo sugyventinė D. V. patvirtino, kad bute E. J. su draugais girtavo, kad S. A. buvo labai girtas ir po kiek laiko nuėjo atsigulti ant kambaryje ištiestos sofos-lovos, kad išsiskirsčius vyrams, ji tvarkydama kambarį, ant lovos rado auksinę grandinėlę ir ją atidavė E. J., kuris netrukus kažkur išėjo, matė kaip E. J., jai nepažįstamas vaikinas, padavė 50 Lt, už kuriuos E. J. nupirko degtinės ir maisto. Liudytoja nurodė žinojusi, jog rasta grandinėlė yra ne jų, kad pagalvojo, jog grandinėlė galėjo būti S. A., bet E. J. ją jau buvo pardavęs. Taigi, iš liudytojos D. V. parodymų akivaizdu, kad E. J. žinojo, kad jam paduota auksinė grandinėlė yra nukentėjusiojo, nes, kaip liudytoja nurodė, ta grandinėlė nebuvo jos ir E. J. daiktas, be to, grandinėlė buvo rasta toje vietoje, kur miegojo S. A. bei iš karto po to, kai jis išėjo iš E. J. buto. Tai, kad E. J. suprato parduodantis svetimą, S. A. priklausantį daiktą, patvirtina ir liudytojos V. R. parodymai, kad po to, kai liudytoja E. J. paklausė ar jis parduoda ne S. A. grandinėlę, pasiėmęs grandinėlę pasišalino. Taigi, šios paminėtos aplinkybės rodo, kad E. J. žinojo apie jo parduodamos grandinėlės priklausomybę S. A., tačiau siekdamas savanaudiškų tikslų, svetimą daiktą pardavė už 50 Lt, už kuriuos pirko degtinės ir maisto. Nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad jis tik po mėnesio sužinojo pardavęs S. A. grandinėlę, kadangi nukentėjusysis iš karto po grandinėlės dingimo buvo nuėjęs jos ieškoti į E. J. butą, buvo ne kartą susitikęs E. J., kuris iš pradžių teigė, nieko nežinąs apie grandinėlę, neigė ją ėmęs, o vėliau pripažino grandinėlę pardavęs ir pažadėjo už parduotą grandinėlę duoti 500 Lt bei prašė nukentėjusiojo nesikreipti į policiją. Bylos medžiaga liudija, kad nukentėjusysis į policiją dėl grandinėlės kreipėsi tik 2012-10-18, taigi, nuteistasis turėjo realią galimybę atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tačiau to nepadarė. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad E. J. pripažino neteisėtai įgijęs svetimą turtą, kurį realizavo savo nuožiūra – pardavė už 50 Lt nepažįstamam asmeniui, ir tai jis padarė tyčia.

Įvertinus visumą šių įrodymų, daroma išvada, kad šie paminėti įrodymai atitinka vieni kitus, bei vieni kitus papildo, todėl nėra pagrindo abejoti, jog svetimą turtą – S. A. auksinę grandinėlę neteisėtai, neatlygintinai įgijo nuteistasis, kuris nuo grandinėlės įgijimo momento turėjo realią galimybę ja naudotis, valdyti, disponuoti savo nuožiūra, ką ir padarė parduodamas grandinėlę už žymiai mažesnę kainą nei jos tikroji vertė (192 Lt už 1 gramo 585° prabos aukso (27 b. l.)).

Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu prašė liudytoja apklausti L. V., kadangi iš bylos matyti, jog nuteistasis nei savo apklausos metu įtariamuoju, nei baigus ikiteisminį tyrimą, tokio prašymo nepateikė. Toks prašymas atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu (150 b. l.), tačiau baigus įrodymų tyrimą tokio prašymo nuteistasis taip pat nepateikė (203 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo prašymas iškviesti ir liudytoja apklausti ne L. V., bet D. V. ir patį nukentėjusįjį buvo išspręstas tinkamai ir prašymas nebuvo patenkintas. Be to, E. J. prašo liudytoja apklausti L. V. tik apie grandinėlės radimą tvarkant kambaryje sofą-lovą, t. y. apie aplinkybes, apie kurias parodymus teisme davė D. V. ir kurios parodymai apie šią aplinkybę buvo įvertinti. Dėl to laikoma, kad netikslinga apklausti L. V. apie aplinkybes, apie kurias D. V. jau davė parodymus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina E. J. kaltę padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliantą išteisinti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei vadovaudamasis BK 56 straipsnio nuostatomis, pagrįstai E. J. paskyrė laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio.