- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- I-2692-535/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01630-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant atsakovės atstovei Vaivai Markauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
Pareiškėjas A. B. 2016-04-25 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2016-08-19, 2016-09-07, 2016-09-23, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo formuluoja remdamasis LVAT 2016-04-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016 nustatytais faktais, kad Vilniaus miesto savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo ir jo šeimos atžvilgiu. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kuris prieštaravo Piniginės socialinės paramos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p., 17 str. 1 d. 3 p., konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus miesto savivaldybė priimdama sprendimą taip pat pažeidė JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią 2010 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybė), atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo kreipėsi 2010-11-22. Jo prašymas buvo svarstytas 2011-01-14 vienkartinių pašalpų skyrimo komisijoje. Komisijos sprendimu pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes pareiškėjas nepateikė pažymų ar kitų dokumentų, patvirtinančių apie tuo metu įvykusią nelaimę, padariusią žalą turtui ar sveikatai. Vėliau pareiškėjas dėl vienkartinės pašalpos skyrimo kreipėsi 2011-10-21, 2012-07-09, 2012-12-11, jo prašymai buvo svarstyti vienkartinių pašalpų skyrimo komisijoje. Komisijos sprendimais pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes jo gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos vienam šeimos nariui viršydavo pašalpos skyrimui nustatytą ribą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui trejų metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2011 m. lapkričio mėnesį, kada jam pirmą kartą buvo atsisakyta suteikti vienkartinę pašalpą, o pasibaigė 2014 m. lapkričio mėnesį. Net tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo vėliau nei 2011 m. lapkričio mėn., vis vien ieškinio senaties terminas laikytinas praleistu, nes pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-05-25 sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo dalies ir 2012 m. gruodžio 19 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimo panaikinimo. Tuo metu pareiškėjas reikalavimo dėl turtinės ar neturtinės žalos nereiškė, nors būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir laiku apginti savo galimai pažeistą subjektinę teisę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-8946-484/2014 pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti neįskaitomos slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p., 17 str. 1 d. 3 p., konstituciniam teisinės valstybės principui. Tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti vienkartinę pašalpą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos buvo galiojančios ir nepanaikintos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą. ABTĮ 56 str. 4 d. numato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, todėl pirmiausia tokia pareiga tenka pareiškėjui, nes būtent jis teigia patyręs žalą ir prašo ją priteisti.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012-12-19 sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013-10-10 raštą Nr. 8-20-(7.4)); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013-02-20 raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4); 4) pradėti norminę bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-05-25 sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (ar jos dalies) ir šį aprašą panaikinti (b. l. 6–10).Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-09-02 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 6–10). LVAT 2016-04-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016 pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012-12-19 protokolinio sprendimo Nr. 54-43 dalį dėl A. B. 2012-12-11 prašymo išnagrinėjimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013-02-20 raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo A. B. 2012-12-11 prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą (b. l. 6–10). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius 2016-05-16 įsakymu Nr. A15-971/16-(2.1.4E-SR) paskyrė pareiškėjui 38 Eur dydžio vienkartinę pašalpą, pagal pareiškėjo 2012-12-11 prašymą ir prie jo pridedamus dokumentus.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo neskirti pareiškėjui vienkartinės pašalpos, teisėtumo bei pagrįstumo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. LR CK 1.125str.8d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK1.127str.1d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėjo pirminis skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje gautas 2016-04-25 (b.l.1-14) ir Vilniaus apygardos teismo 2016-04-26 nutartimi priimtas (b.l.15). Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą ir du kartus, šalindamas trūkumus pagal teismo įpareigojimus, atsisakė reikalavimų dėl turtinės žalos priteisimo ir atsakovės priimtų teisės aktų panaikinimo, prašydamas priteisti tik neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė neteisėtus veiksmus atliko 2011-2016m. LVAT 2016-04-05 priėmus pareiškėjui palankų sprendimą (b.l.6-10), po kurio atsakovė buvo įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2012-12-11 prašymą skirti išmoką, atsakovė 2016-05-16 priėmė įsakymą skirti pareiškėjui 38Eur vienkartinę išmoką, kurį pareiškėjas skundė pačiai atsakovei , prašydamas peržiūrėti šio įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas gavo 2016-07-12 atsakovės 2016-07-12 atsakymą į savo skundą, kuriame nurodyta, jog įsakymas dėl išmokos skyrimo yra teisėtas ir pagrįstas (b.l.38). Atsakovės sprendimu (2016-07-12 įsakymu) pareiškėjas byloje remiasi, kaip vienu iš įrodymų dėl neteisėtų, sistemingų atsakovo veiksmų jo atžvilgiu, o 2016-07-12 rašte išdėstytą atsakovės poziciją pareiškėjas vertina kaip prieštaraujančią konstituciniams principams bei sukėlusią pareiškėjui teisines pasekmes dėl neįvykdyto LVAT 2016-04-05 sprendimo įpareigojimų ir pakartotinius išgyvenimus, dėl kurių jam buvo padaryta neturtinė žala. Tokiu būdu laikytina, kad , vadovaujantis CK1.127str.1 ir 5d.d. ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo paskutinio atsakovės galimai neteisėto veikimo prieš pareiškėją, t.y. nuo 2016-07-12 atsakymo į pareiškėjo skundą gavimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2016 m. neskyrė pareiškėjui vienkartinės pašalpos. Prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas nurodo, kad „mano, jog neturtinė žala turėtų būti vertinama 10000 Eur, nes tai liečia ne tik pareiškėjo, bet ir visos neįgalių šeimos narių išgyvenimus, patirtus nepriteklius, nemalonumus, nepatogumus ir t.t.“. Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jį kildindamas iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai nurodyti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK6.250str. prasme. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas. Neturtinė žala konstatuojama tuomet, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra intensyvūs , o ne mažareikšmiai , smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, trukmę ir kt. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo pažeistas teises nėra pagrindas neturtinei žalai priteisti, kadangi kreipimasis į teismą yra įtvirtintas LR Konstitucijoje, ABTĮ nuostatuose ir tai yra įprastas teisių gynimo būdas. Ta aplinkybė, jog LVAT panaikino atsakovės Sprendimą dar nėra pagrindas priteisti iš atsakovės neturtinei žalai atlyginti pareiškėjo naudai 10000 Eur. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta prieštaraujančiu įstatymui neveikimu ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala (LVAT 2008-01-25 nutartis administracinėje byloje Nr.A-261-116/2008). Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (ABTĮ 88str.1p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
Nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.