- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- A-2751-146/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00782-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 69.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir norminio administracinio akto teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3, 50) prašydamas: 1) panaikinti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2013 m. sausio 10 d. raštą Nr. 8-20-(7.4) (toliau – ir Raštas Nr. 8-20-(7.4)); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) (toliau – ir Raštas Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4)); 4) pradėti norminę bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (ar jo dalies) ir šį Aprašą (ar jo dalį) panaikinti.
Pareiškėjas paaiškino, kad yra nedarbingas, kartu su sutuoktine prižiūri pilnametę dukrą, kuriai nustatyta visiška negalia nuo gimimo (10 proc. darbingumas). Pareiškėjo sutuoktinė dėl dukters negalios ir nuolatinės priežiūros bei globos poreikio negali įsidarbinti visu etatu. Pareiškėjo šeima neturi nuosavybės teise priklausančio būsto, nuo 2005 m. įrašyti į eilę Vilniaus miesto savivaldybėje socialiniam būstui gauti, dėl to yra priversti nuomotis būstą patys, už šildymo bei tiekiamo vandens paslaugas kompensacija nėra taikoma, kadangi buto savininkas nėra įstatymų įpareigotas registruoti būsto nuomos sutartį. Nedirbantis neįgalus pareiškėjas gauna 360 Lt šalpos pensiją, sutuoktinė – 200 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas (0,25 etato), neįgaliai dukrai mokama 765 Lt tikslinė slaugos kompensacija bei 720 Lt šalpos pensija. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl sunkios materialinės padėties ir gyvenamojo būsto neturėjimo skirti vienkartinę socialinę pašalpą. Šis prašymas nebuvo patenkintas Rašte Nr. 8-20-(7.4) motyvuojant tuo, kad pareiškėjo šeimos pajamos viršija valstybės remiamas. Priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo šeimai atsitikusias nelaimes, susijusias su sveikatos sutrikimais. Vadovaujantis Aprašu vienkartinė pašalpa iki 2 bazinių socialinių išmokų (260 Lt) dydžio gali būti skiriama siekiant padėti šeimai, atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, padariusios žalą šeimos turtui, sveikatai ir jei šeima yra išnaudojusi visus kitus galimus pajamų šaltinius bei artimųjų ir bendruomenės paramą, jeigu vieno šeimos nario vidutinės vieno mėnesio pajamos neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, t. y. 525 Lt. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. posėdžio protokole Nr. 54-43 konstatuota, kad kreipimosi metu pareiškėjo šeimos pajamos vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt ir viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui nustatytą ribą, todėl Komisija priėmė sprendimą neskirti vienkartinės pašalpos. Apskaičiuojant šeimos pajamas buvo įskaičiuota pareiškėjo dukros slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt). Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tačiau Raštu Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) buvo informuotas, kad skundas netenkintinas.
Aprašo 4 punkte šeimos sąvoka apibrėžiama kaip sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, taip pat susituokę asmenys. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo (įstaigų dieniniuose skyriuose (mokiniai ar studentai), taip pat asmenys laikotarpiu nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 d. Pareiškėjo neįgaliai dukrai yra 19 metų. Ji mokosi Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“, gyvena kartu su tėvais, todėl buvo įtraukta į pareiškėjo šeimos sudėtį. Pagal Aprašo 20 punktą, į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Pagal Tvarkos aprašo 21 punktą, į šeimos pajamas neįskaitomos tik vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Apraše įtvirtinta, kad į bendras šeimos pajamas įskaičiuojamos tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos, kurios yra mokamos pilnamečiam veiksniam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjo dukrai). Šios išmokos yra skirtos neįgaliajam būtiniems, specifiniams poreikiams tenkinti, o ne pragyvenimo, ir tuo labiau ne kartu gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta, kad šeima turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo, o pajamos yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį, ir kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys atitinka bent vieną iš įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų. Vilniaus miesto savivaldybė, viršydama įgaliojimus, ir vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, neteisėtai nustatė, jog pareiškėjo dukrai iš valstybės biudžeto mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, lygiomis dalimis priklauso trims asmenims (jai pačiai ir jos tėvams). Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo nuomone, Aprašas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui ir Piniginės socialinės paramos įstatymui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 57–60) nurodė, kad remiantis Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi vienkartinė pašalpa gali būti išmokama savivaldybės nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, įgyvendindama savo diskrecijos teisę skirti vienkartinę pašalpą priėmė Aprašą. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis pareiškėjo šeimai vienkartinė pašalpa 2012 m. gruodžio 19 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimu nebuvo skirta, nes jo šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt). Pareiškėjo kreipimosi dėl vienkartinės pašalpos metu jo šeimos vidutinės pajamos tenkančios vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt (pareiškėjo šalpos pensija 360 Lt/mėn.; Editos Baranauskienės darbo užmokestis – 200,20 Lt/mėn.; S. B. šalpos pensija neįgaliesiems – 720 Lt/mėn. ir 765 Lt/mėn. slaugos išlaidų tikslinė kompensacija). Aprašo 20 ir 21 punktuose aiškiai nustatyta, kokios išmokos neįskaitomos į šeimos pajamas, Apraše nenustatyta, kad į šeimos pajamas nebūtų įskaitomos tikslinės išmokos. Piniginės socialinės paramos (socialinės pašalpos ir kt.) ir pareiškėjo reikalaujamos vienkartinės pašalpos rūšių parama skiriasi savo pobūdžiu, skyrimo tvarka, pajamų, į kurias atsižvelgiant priimami sprendimai dėl piniginės paramos skyrimo, apskaičiavimu, paramos dydžiu bei finansavimo būdu. Vienkartinės pašalpos skyrimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, įtvirtinta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte. Savivaldybė, vykdydama savo funkcijas, gali skirti vienkartinę pašalpą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, t.y. vadovaudamasi Aprašu. Atsakovo nuomone, Aprašas neprieštarauja aukštesnės galios teisės norminiams aktams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 127–132) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui vienkartinę socialinę pašalpą.
Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydamas skirti vienkartinę socialinę pašalpą (b. l. 65). Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija 2012 m. gruodžio 19 d. posėdyje nutarė (b. l. 107) neskirti vienkartinės pašalpos, nes A. B., įtraukto į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste, vieno šeimos nario gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos yra 681,73 Lt (šalpos pensija neįgaliesiems, slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, darbo užmokestis) ir viršija vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžių ribą, t. y. 525 Lt. Vilniaus miesto socialinės paramos centras 2013 m. sausio 10 d. raštu Nr. 8-20-(7.4) informavo pareiškėją apie Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimą neskirti vienkartinės pašalpos (b. l. 109). Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas 2013 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (b. l. 110), kuri 2013 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą Nr.A63-152-(42279)(3.2.1-EM4). Šiame sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Aprašo 20 punktu, į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos, vadovaujantis Aprašo 21 punktu, į šeimos pajamas neįskaitomos vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir. išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Kreipimosi metu pareiškėjo šeimos pajamos (pareiškėjo šalpos pensija neįgaliesiems (360 Lt/mėn.), Editos Baranauskienės darbo užmokestis (200,20 Lt/mėn.), S. B. šalpos pensija neįgaliesiems (720 Lt/mėn.) ir slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt/mėn.)) skaičiuojant pagal Apraše numatytas sąlygas vienkartinei pašalpai skirti, vienam šeimos nariui buvo 681,73 Lt ir viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui nustatytą ribą – 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį, t. y. 525 Lt, todėl vienkartinė pašalpa pareiškėjui negalėjo būti skirta (b. l. 11).
Remdamasis Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, teismas nustatė, kad įstatymų leidėjas leido savivaldybėms nusistatyti tvarką dėl socialinės paramos skyrimo iš savivaldybės biudžeto lėšų ir kitais nei Piniginės socialinės pašalpos įstatyme numatytais atvejais. Tarp tokių atvejų patenka pareiškėjo prašyta vienkartinė pašalpa.
Teismas išanalizavo Aprašo 3, 6, 20, 21, 22 punktų nuostatas. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad vienkartinės pašalpos skiriamos siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, padariusios žalą šeimos (vieno gyvenančio asmens) turtui, sveikatai arba dėl asmens sveikatos sutrikimų, jeigu šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) nepakanka valstybės teikiamos socialinės paramos ir ji yra išnaudojusi visus kitus galimus pajamų šaltinius bei artimųjų ir bendruomenės paramą. Vienkartinės pašalpos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) išgyventi sunkioje materialinėje situacijoje. Pagal Aprašo 6 punktą vienkartinė pašalpa iki 2 BSI (Vyriausybės patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis) dydžių gali būti skiriama, siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 VRP dydžio, nagrinėjamu atveju -5255 Lt. Aprašo 20 punkte nustatyta, kad į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Aprašo 21 punkte nurodytos pajamos, kurios neįskaitomos į šeimos pajamas, t.y. vaiko išlaikymui skirtos išmokos ir vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Aprašo 22 punkte numatyta, kad į pajamas įskaitomos kartu su pareiškėju viename būste gyvenančio (-ių) ir bendrą ūkį vedančio (-ių) asmens (-ų) pajamos. Pareiškėjui kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu skirti vienkartinę socialinę pašalpą buvo nustatyta, kad pareiškėjo šeimą sudaro trys asmenys: pareiškėjas, jo sutuoktinė ir dukra, o pareiškėjo šeimos vidutinės pajamas vienam šeimos nariui – 681,73 Lt. Į šią sumą įskaičiuota pareiškėjo šalpos pensija, jo sutuoktinės darbo užmokestis, dukros šalpos pensija neįgaliesiems ir slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Ši suma (681,73 Lt) viršija pašalpos skyrimui nustatytą ribą – 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt), todėl vienkartinė pašalpa pareiškėjo šeimai nebuvo skirta.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka, jog apskaičiuojant šeimos pajamas buvo įskaičiuota pareiškėjo dukros slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt), nes ji yra skirta ne visos šeimos poreikiams tenkinti, o neįgaliajam (pareiškėjo dukrai) būtiniems, specifiniams poreikiams užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pritarė pareiškėjo nuomonei, kad slaugos išlaidų tikslinė kompensacija savo esme galėtų būti priskirta išmokoms, neįskaitomoms į šeimos pajamas. Tačiau teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas savivaldybėms suteikė diskrecijos teisę nustatyti vienkartinių pašalpų skyrimo tvarką. Atsižvelgdama į tai Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino Aprašą pagal kurį slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (kaip ir kiūtos tikslinės išmokos) yra įskaičiuojama į šeimos faktiškai gaunamas pajamas ir tai negali būti laikoma prieštaravimu Konstitucijos 23 straipsniui bei Piniginės socialinės paramos įstatymui, kuris leidžia savivaldybėms nustatyti kokios išmokos (ne)įskaitomos į šeimos pajamas. Aprašo 20 ir 21 punktuose aiškiai nustatyta, kokios išmokos (ne)įskaitomos į šeimos pajamas. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos protokolinis sprendimas bei kiti skundžiami raštai yra teisėti ir pagrįsti, priimti remiantis galiojančiomis Aprašo nuostatomis, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Dėl pareiškėjo prašymo pradėti norminę bylą dėl Aprašo ar jo dalies teisėtumo ištyrimo teismas nurodė, kad šis prašymas yra abstraktaus pobūdžio ir nėra grindžiamas teisiniais motyvais. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsniu norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A63-303/2012). Įvertinęs bylos duomenų visumą bei pareiškėjo argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareikšta abejonė dėl Aprašo galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams ir argumentai dėl siekio išsiaiškinti, ar Apraše nustatyta tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Aprašo teisėtumo.
III.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 138–139) prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje žodžiu išdėstytus argumentus šiais pagrindiniais klausimais:
Konstitucijos 23 straipsnis gina asmenų nuosavybės teises. Apelianto neįgaliai dukrai paskirta ir mokama neįgalumo pensija (720 Lt per mėnesį), taip pat nustatytas specialusis nuolatinis slaugos poreikis iki gyvos galvos ir mokama slaugos tikslinė kompensacija (765 Lt per mėnesį). Šios lėšos kiekvieną mėnesį pervedamos į jos asmeninę sąskaitą ir yra apelianto dukters asmeninė nuosavybė, todėl negali būti priskiriama prie bendrų šeimos pajamų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija minėtas apelianto neįgalios dukters pajamas nepagrįstai dalina į tris dalis ir nepagrįstai teigia, kad kiekvienam šeimos asmeniui tenka 681,73 Lt per mėn. ir tai viršija 1,5 VRP (525 Lt) asmeniui. Apeliantas akcentuoja, kad jis gauna 360 Lt per mėnesį neįgalumo pašalpą , o jo sutuoktinė 200,20 Lt per mėnesį mėn. su darbo santykiais susijusių pajamų. Apelianto nuomone, būtent į šias pajamas turėjo būti atsižvelgta sprendžiant dėl vienkartinės pašalpos paskyrimo. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2012 m. gruodžio 20 d. išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo šeimos pajamos vienam asmeniui – 426, 73 Lt, t. y. 1,21 VRP.Bendro ūkio vedimas nereiškia, jog neįgalus asmuo iš savo pajamų turi išlaikyti savo tėvus, o jie turi naudotis neįgalaus asmens pajamomis savo reikmėms. Lietuvos respublikos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos įstatymas (toliau – ir Kompensacijos įstatymas) nustato, jog tikslinė slaugos kompensacija yra skirta neįgaliojo specifiniams poreikiams tenkinti. Šis teisinis reguliavimas įpareigoja tėvus (globėjus) tikslinės slaugos kompensacijas naudoti neįgaliųjų specifiniams poreikiams tenkinti ir jos negali būti priskaičiuojamos prie tėvų pajamų. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės priimtų veiklos ir priimtų sprendimų teisėtumo principas. Apelianto nuomone, atsakovo patvirtinto Aprašo 20, 21, 22 punktai yra neteisėti (prieštarauja Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 11 dalies 3 punktui, Kompensacijos įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 1, 8, 14 ir 17 straipsniams bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 5, 19, 22 ir 23 straipsniams).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144–148), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoti argumentai, kuriuos atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas akcentuoja, kad remiantis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi vienkartinė pašalpa gali būti išmokama savivaldybės nustatyta tvarka. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo paskirta vadovaujantis Aprašu, kurio nuostatos neprieštarauja jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Aprašo 20 punkte nustatyta, kad į šeimos pajamas įskaitomos visų šeimos narių faktiškai gautos pajamos. Pareiškėjo šeimai vienkartinė pašalpa Komisijos sprendimu nebuvo skirta, nes jo šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui (681,73 Lt) viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (1,5 valstybės remiamų pajamų).
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės priimtų veiklos ir priimtų sprendimų teisėtumo principas priimant Aprašą nepažeistas. Pareiškėjo teiginiai, esą Aprašas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui yra nepagrįsti, nes minėtas Konstitucijos straipsnis gina asmenų nuosavybės teises, o Aprašas nustato vienkartinių pašalpų iš Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo sąlygas, dydžius, skyrimo ir mokėjimo tvarką.
Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Remiantis šia įstatymo nuostata, apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 10 000 Lt moralinę žalą, nes pareiškėjas šio reikalavimo nekėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą.
Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad priimant sprendimą neskirti jam vienkartinės pašalpos, į
jo šeimos, kuri susideda iš neįgalaus pareiškėjo, jo sutuoktinės ir jų neįgalios dukters, vieno šeimos nario pajamas buvo įskaičiuota neįgaliojo (pareiškėjo neįgalios dukters) slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (765 Lt). Įskaičiavus šią tikslinę kompensaciją, vieno šeimos nario gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos (681,73 Lt) viršijo vienkartinės pašalpos skyrimui vienam šeimos nariui nustatytą ribą – 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį (525 Lt).
Sprendžiant pareiškėjo iškeltą administracinį ginčą, pirmiausia turi būti atsakyta į klausimą, ar teisingai buvo apskaičiuotos bendrai gyvenančių asmenų (pareiškėjo, jo sutuoktinės ir jų neįgalios dukters) pajamos, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant piniginę socialinę paramą.
Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (bylai aktualios 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcijos 1 straipsnio 1 dalis).
Piniginės socialinės paramos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Aptariamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų socialinė parama gali būti skiriama ir kitais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita). Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio (bylai aktuali 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1327 redakcija) 2 dalies 38 punktu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas sprendimų dėl papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas.
Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja piniginės socialinės paramos finansavimo šaltinius. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad piniginė socialinė parama, išskyrus nurodytą šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje, finansuojama iš valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams (Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 str. 1 d.), o socialinė parama šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje nurodytais atvejais finansuojamas iš savivaldybių biudžeto lėšų.
Piniginės socialinės paramos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis bendradarbiavimo ir dalyvavimo, prieinamumo, socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo ir lygių galimybių principais. Lygių galimybių principas šio įstatymo prasme reiškia tai, kad piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, , kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktų, kuriais nustatyta pajamų vienkartinei pašalpai gauti apskaičiavimo tvarka, atitikties įstatymams. Todėl teisėjų kolegija pasinaudoja teise inicijuoti šio byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo ištyrimą ABTĮ nustatyta tvarka.
ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Kitais atvejais taikomas šio įstatymo 112 straipsnis, t. y. bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal ABTĮ 20 straipsnį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai kaip pirmosios instancijos teismai (ABTĮ 20 str. 1 d. 1 p.); vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Pagal minėtas įstatymo normas administracinę bylą dėl norminio administracinio akto, kurį priėmė savivaldybių administravimo subjektas (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Aprašo) nuostatų teisėtumo ištyrimo pagal kompetenciją pirmąja instancija turi nagrinėti Vilniaus apygardos administracinis teismas, kurio priimto sprendimo, jei būtų pateiktas apeliacinis skundas, teisėtumą apeliacine tvarka turėtų patikrinti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjant bylą taikytino Aprašo nuostatų teisėtumo, teisėjų kolegija negali išnagrinėti pareiškėjo apeliacinio skundo iš esmės ir turi sustabdyti bylą iki bus išspęsta byla dėl norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo ir įsiteisės joje priimtas sprendimas (ABTĮ 98 str. 1 d. 5 p., 112 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (VSĮ 3 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus).
Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnyje įtirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (VSĮ 12 str. 1–12 p.). Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas (VSĮ 4 str. 2 p.) yra vienas iš pagrindinių vietos savivaldos principų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šis principas savivaldos institucijų veikloje negali būti suabsoliutintas, juo negali būti pateisinamas vietos savivaldos institucijoms įstatymais priskirtų funkcijų neatlikimas, netinkamas atlikimas, ar įstatymų reikalavimų nesilaikymas. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų: teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principo, reiškiančio, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių (VSĮ 4 str. 8 p.); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (VSĮ 4 str. 12 p.).
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme; poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18d., 2013 m, vasario 20 d. nutarimai).
Pagal minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybių taryboms yra suteikti įgaliojimai nustatyti socialinės paramos, finansuojamos iš savivaldybių biudžeto lėšų, skyrimo tvarką (Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 1 punkte nurodyta, kad šis Aprašas nustato vienkartinių pašalpų iš Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo sąlygas, dydžius, skyrimo ir mokėjimo tvarką.
Pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą viena iš sąlygų gauti socialinę pašalpą, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio įstatymo 17 straipsnis reglamentuoja kokios visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos įskaitomos (neįskaitomos) skiriant piniginę socialinę paramą. Pagal aptariamos įstatymo normos 1 dalies 3 punktą skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitoma visų bendrai gyvenančių arba vieno gyvenančio asmens pensijos ir (ar) pensijų išmokos, (išskyrus slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas ir tikslinį priedą). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Aprašo 20, 21, 22 punktais nustatytas toks teisinis reguliavimas pagal kurį, priešingai nė nustatyta Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra numatyta, kad apskaičiuojant šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas į jas neįtraukiamos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir tiksliniai priedai. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl to, kad savivaldybės administravimo subjekto priimto administracinio norminio teisės akto (Aprašo) 20, 21, 22 punktai galimai konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktu nustatytu teisiniu reguliavimu ir galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Savivaldybės administravimo subjektui nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo į bendrai gyvenančių asmenų, tarp kurių yra neįgalus asmuo, pajamas skiriant piniginę socialinę paramą įskaitomos ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir tikslinai priedai, t.y. nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo numatyta netaikyti Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties, kyla abejonių, ar nėra suvaržomos bendrai gyvenančių asmenų (sąvoka šio įstatymo taikymo prasme apibrėžta Piniginės socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje), tarp kurių yra neįgalių asmenų, kuriems mokama slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, lygios teisės ir galimybės susiklosčius atitinkamoms nepalankioms materialine prasme aplinkybėms, gauti vienkartinę pašalpą iš savivaldybės biudžeto. Pažymėtina, kad pagal Valstybinių šalpos pensijų įstatymą slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokamos tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. šios kompensacijos turi tikslinę paskirtį – yra skirtos įstatymu apibrėžtos neįgaliųjų grupės slaugai ir priežiūrai namuose (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, Valstybinių šalpos pensijų įstatymo 11-14 straipsniai). Taigi slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija gali ir turi būti naudojama pagal įstatyme nurodytą jos tikslinę paskirtį ir negali būti naudojama bendrai gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija mano, kad turi būti ištirta, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20,21,22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, neprieštarauja Piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1393 yra patvirtinusi naujos redakcijos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą (www.vilnius.lt), tačiau pareiškėjas iškėlė ginčą dėl laikotarpio, kuriuo jo prašymui dėl vienkartinės pašalpos skyrimo buvo taikytas 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintas Aprašas. Taigi pareiškėjo iškeltam ginčui išspręsti yra aktualus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintas Aprašas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 112 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sustabdyti bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinis teismo priimtas sprendimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktų teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.