Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis patyrė diskriminaciją dėl naudojimosi bendrojo naudojimo patalpomis. Pareiškėjas dėl diskriminacijos, kad neleidžiama naudotis virtuvėle, skalbimo mašina ir daiktų sandėliu į administraciją ir kitus kompetentingus asmenis nesikreipė. Nurodo, jog nuteistųjų rūbai pastoviai skalbiami, nuteistieji aprūpinami maistu, todėl jiems papildomai skalbtis ir gamintis nereikia.

Nurodo, jog 3-4 būriuose yra po 3 unitazus ir 3 pisuarus, iš viso – 12 kietųjų įrenginių. 3-4 būriuose būdavo iki 134 nuteistųjų, todėl vienas kietasis įrenginys teko 11-ai nuteistųjų. Sienelės tarp unitazų 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo padidintos iki 2 metrų aukščio, nors teisinis reguliavimas dėl 1,5 m tualeto sienelių aukščio pradėjo galioti nuo 2017 m. birželio 7 d. Teigia, jog 3 mėnesių reikėjo teisės akto įgyvendinimui. Argumentuoja, jog sanitariniai mazgai yra visiškai atskirose specialiose patalpose, atskirtose nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Teigia, jog gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpų higienos mazge karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti šiltu dušu. Tvirtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus negalėjo nusiprausti. Pareiškėjas dėl šių pažeidimo ir galimo pareigūno stebėjimo per langą, kai nuteistieji būna sanitariniame mazge, nei į administraciją, nei psichologą, nei į būrį prižiūrintį specialistą nesikreipė.

Nurodo, jog patalpų higienos normos patikrinimai yra atliekami kas 2-ejus metus, atliekant periodinį visų Pataisos namų patikrinimą arba, kai yra gaunamas nuteistojo skundas. Nurodo, jog nei vienas 3-ojo būrio nuteistasis nėra teikęs skundų dėl patalpų higienos normų pažeidimų. Teigia, jog Pataisos namuose esančios patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolatos stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį ir Ūkio skyriaus specialistų, kurie skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus. Nurodo, jog vabzdžių, graužikų ir kitų buitinių kenkėjų naikinimas ir kontrolė Pataisos namuose vyksta operatyviai, išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui R. T. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Atsakovės atstovas ginčo laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Marijampolės pataisos namus dienos, į teismą kreipėsi 2018 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šiuo duomenis, teisinį reguliavimą, atsakovės atstovės prašymą pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (imtinai) atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą laikytina, kad yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.

Atsakovės atstovės argumentas, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų panašių aplinkybių teismai yra priėmę sprendimus, nurodomas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-174-554/2019, yra nepagrįstas, nes Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenis nustatyta, jog nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, o dėl kito asmens. Be to, minėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš Pataisos namų direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas bausmę atliko Pataisos namų 3 būryje patalpoje Nr. 3, kurios plotas 51,70 kv. m. (b. l. 25). Patalpoje įrengta 16 lovų, kurioje būdavo ne daugiau nei 16 nuteistųjų. Nurodyta, jog pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 31 d. pervestas iš 31 brigados į 41 brigadą pagal darbo pobūdį, tačiau gyvenamoji patalpa liko tokia pati, t. y. 3 būrio 3 gyvenamoji patalpa. Pažymėta, jog 3 ir 4 būriai yra viename aukšte, todėl nuteistųjų skaičius būryje iki 2018 m. sausio 1 d. buvo skaičiuojamas sudėjus abu būrius. 3-4 būriuose iš viso yra 10 patalpų, jų bendras plotas 419,16 kv. m., o nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. būriuose iš viso buvo iki 134 nuteistųjų. Įvertinus aptartus duomenis, matyti, jog vienam nuteistajam teko daugiau nei 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui argumentuojant, kad gyvenamąjį plotą užima baldai, nurodytina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, kad į turimo ploto patalpoje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019). Įvertinus aptartas aplinkybes, spręstina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš to, jog buvo diskriminuojamas naudojantis Pataisos namuose esančiomis bendrojo naudojimo patalpomis ir buitinėmis priemonėmis (virtuve, skalbimo mašina ir kt.), nes jam buvo neleidžiama naudotis buitinėmis priemonėmis, o į patalpas buvo neįleidžiamas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) 24 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d., toliau – Taisyklės) reglamentuoja maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Taisyklių 22 punkte numatyta, jog nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką.

Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 ir 2017 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 4/07-153 patvirtinti Pataisos namų skalbyklos ir maitinimo grafikai (b. l. 31-32). Grafikais kiekvienam būriui nustatytas skalbimo ir maitinimo laikas. 3-4 būrio skalbimas vyksta penktadieniais. Iš minėtų duomenų taip pat matyti, kad nuteistieji iš lokalinių sektorių maitinimui įleidžiami pagal grafike nurodytą laiką, įleidimas į maitinimo salę vyksta 7 minutes nuo maitinimo pradžios. Pasibaigus nurodytam įleidimo laikui, nuteistieji į maitinimo salę neįleidžiami. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji aprūpinami maistu, todėl patys gamintis neprivalo. Nuteistųjų rūbai skalbiami centralizuotai, todėl nuteistiesiems nėra būtinybes skalbti rūbus. Nurodė, jog nors nėra privaloma, tačiau gerinant nuteistųjų sąlygas, būryje yra skalbimo mažina. Iš Pataisos namų Psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 11 d. pažymos, Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 14 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas neturėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, visaverčio maitinimo neužtikrinimo, neturėjimo galimybės išsiskalbti, patiriamos diskriminacijos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai, dėl patirtos diskriminacijos naudojantis Pataisos namuose esančiomis bendrojo naudojimo patalpomis, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą kildina ir iš to, kad Pataisos namuose nebuvo pakankamai įrengta prausyklų ir tualetų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio teisės akto naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad prausykloje buvo 6 čiaupai, 3 klozetais ir 3 pisuarais, kuriais turėjo naudotis nuo 50 iki 60 nuteistųjų. Pareiškėjo nurodytas kiekis prausyklų ir tualetų, atitinka aptartą teisinį reguliavimą. Todėl tai vertinant, spręstina, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į aprūpinimą kietuoju inventoriumi.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš teisės į privatumą pažeidimo. Teigia, jog

tualete įrengtas langas per kurį nuteistuosius galėdavo stebėti pareigūnai. Be to, tualete įrengta tik 1 metro aukščio sienelė, o atliekant gamtinius reikalus, buvo stebimas pareigūnų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatyta, jog klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Atsakovės atstovas nurodė, jog sanitariniame mazge 2017 m. rugsėjo mėnesį dalinės pertvaros buvo paaukštintos iki 2 metrų. Pareiškėjas taip pat teigia, jog 2017 m. rugsėjo mėnesį sienelės paaukštintos iki 2 metrų. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų, matyti, jog 3 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis (b. l. 50-52, 58-59). Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Pataisos namuose vienas nuo kito atskirtiems tik dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018). Įvertinus byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas skundo reikalavimą taip pat grindžia tuo, jog gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų, dėl to aplinka buvo nesaugi sveikatai, higienai ir kt.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos namai 2014 m. gruodžio 30 d. yra sudarę kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria UAB „Dezinfa“ įsipareigojo atlikti kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 34-39). Atliktų darbų aktai patvirtina, jog Pataisos namuose reguliariai buvo atliekami kenkėjų monotoringo ir dezinfekcijos darbai (b. l. 40-48). Teismo vertinimu, Pataisos namuose yra užtikrinamas kenkėjų kontrolė ir dezinfekavimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose yra nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo šalta, be to, į prausyklą buvo tiekiamas šaltas vanduo.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos HN 134:2015 18 punktu nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Pagal teisinį reguliavimą Higienos normoje HN 134:2015 nėra numatytas karšto vandens tiekimas į gyvenamosiose patalpose esančias prausyklas. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, jog patalpų atitikimas higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšveitimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią asmenų laikymu tokiose patalpose. Nurodė, jog pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 14 d. pažymos, pareiškėjas į ją dėl higienos normos neužtikrinimo gyvenamojoje patalpoje nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms teikė skundus dėl gyvenamųjų patalpų ventiliacijos ar temperatūros. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus įrodymu, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų ventiliacijos ir temperatūros, laikytini nepagrįstais.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nėra nustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, veiksmų ar neveikimo laikant pareiškėją bendrabučio tipo kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo R. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.